Balandžio 30 – gegužės 6 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 11, 28–30; 12, 1–2; Lk 14, 1–6; Jn 5, 9–16; Mt 12, 9–14; Iz 58, 7–13.

Įsimintina eilutė: „Ateikite pas Mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; Aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28)

„Kristus buvo gyvas to Įstatymo įsikūnijimas. Jo gyvenime nepastebėta nė menkiausio šventųjų įsakymų pažeidimo. Žvelgdamas į tautą, ieškojusią progos Jį apkaltinti, Jis galėjo drąsiai pasakyti: ‘Kas iš jūsų gali įrodyti Mane nusidėjus?’“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 257 p.).

Jėzaus gyvenimas visiškai atspindėjo Dievo Įstatymą, Dešimties Dievo įsakymų prasmę. Jis buvo žmonijoje, žmogaus kūne įgyvendintas Dievo Įstatymas. Tad, tyrinėdami Jo gyvenimą, mes sužinome, ką reiškia ir kaip laikytis įsakymų, kad tai nebūtų sausas ir bedvasis Įstatymo raidės prisilaikymas.

Ir, žinoma, tarp šių įsakymų yra ketvirtasis, septintoji diena – sabata.

Šią savaitę mums ir toliau tyrinėjant Evangeliją pagal Matą, mes pažvelgsime į tam tikras diskusijas dėl sabatos ir pamatysime iš Jėzaus gyvenimo, ką reiškia laikytis sabatos. Nes jei Įstatymas, iš esmės, yra Dievo charakterio atspindys, o jei Jėzus šį Įstatymą įkūnijo, tuomet tyrinėdami, kaip Jis nuolat mokė laikytis ketvirtojo įsakymo ir ko Jis apie pastarąjį mokė, mes galime daugiau sužinoti apie Dievo charakterį ir, svarbiau, kaip Jo charakterį mes galime atspindėti mūsų pačių gyvenime.

LENGVAS KRISTAUS JUNGAS

Mt 11, 20–27 prasideda galingu Jėzaus priekaištu kai kuriems Galilėjos miestams, atmetusiems Jo tarnystę. Priekaištai ir įspėjimas dėl pasmerkimo gąsdina todėl, kad šiems miestams buvo suteikta daug galimybių pažinti tiesą. Jis, tiesa (Jn 14, 6), vaikščiojo tarp jų kūne. Ir jei to nepakako, Jis ten padarė daug „stebuklų“ (Mt 11, 20); tačiau jie atsisakė atsiversti. Iš tiesų, Jis pasakė: „Jeigu Sodomoje būtų įvykę tokių stebuklų, kokių įvyko tavyje, ji stovėtų dar ir šiandien“. Kitaip tariant, jie buvo blogesni už Sodomos gyventojus.

Iškart po to, 25–27 eilutės, Jėzus meldėsi Tėvui, padėkodamas Jam, o tada kalbėjo apie glaudų Judviejų ryšį. Jis taip pat pripažino, kad visa Jam buvo suteikta Tėvo, tam tikra prasme dar aiškiau pasakydamas, kodėl tai, jog šie miestai Jį atmetė, buvo itin tragiška.

Perskaitykite Mt 11, 28–30. Ką Jėzus čia sakė, ir kodėl šie žodžiai ištarti būtent čia, iškart po to, ką Jis tik ką pasakė?

Pasmerkęs netikėjimą ir dar kartą patvirtinęs Savo artumą su Tėvu, Jėzus visiems nuvargusiems pasiūlė ieškoti atgaivos Jame. Kitaip tariant, Jis pasakė žmonėms nedaryti tos pačios klaidos, kaip tie Jį atmetusieji. Jis turi valdžią ir galią padaryti tai, ką Jis sakė, o Jis sakė, kad, atėję pas Jį, žmonės ras savo sieloms atgaivą. Atsižvelgiant į kontekstą, randama atgaiva ir ramybė, išganymo užtikrinimas ir viltis, kurių Jį atmetantieji negali turėti ir neturės.

Ką dar Jėzus norėjo pasakyti žodžiais, kad duos mums atgaivą? Ar tai reiškia tinginystę? Ar tai reiškia, kad viskas tiks? – Žinoma, kad ne. Jėzus mums turi labai aukštą matą; mes tai matėme Jo Kalno pamoksle. Tačiau santykiai su Jėzumi nėra skirti mus išvarginti. Mokantis iš Jo, mėgdžiojant Jį ir Jo charakterį, mes rasime atgaivą nuo daugybės gyvenimo vargų ir rūpesčių. Ir, kaip tyrinėsime, viena minėtos atgaivos išraiška yra randama sabatos laikymesi.

Kaip jūs patiriate pažadą, kurį Jėzus čia mums siūlo? Kuo „romumas ir nuolankumas“ susiję su švelniu jungu?

NESUTARIMAI DĖL POILSIO DIENOS

Jei, kaip daugybė krikščionių teigia, septintoji diena – sabata buvo panaikinta, pakeista, padaryta nereikalinga, įvykdyta (kad ir kas būtų teigiama), tuomet kodėl Jėzus tiek daug laiko skyrė tam, kaip sabatos laikytis?

Perskaitykite šias eilutes. Dėl kokių klausimų čia buvo ginčijamasi, ir dėl ko klausimų nekyla? Mt 12, 1–2; Lk 14, 1–6; Mk 2, 23–28; Jn 5, 9–16.

Žinant, kad viena iš priežasčių, dėl kurios Izraelis buvo babiloniečių paimtas į nelaisvę, yra ta, jog tauta išniekino sabatą. Fariziejai norėjo užtikrinti, kad tai nepasikartotų, todėl jie sugalvojo daugybę taisyklių ir reglamentų apie tai, kas buvo ir nebuvo priimtina sabatos dieną, siekiant apsaugoti šios dienos šventumą. Kokios buvo kai kurios iš šių taisyklių?

Jei višta padeda kiaušinį sabatos dieną, ar tokį kiaušinį galima valgyti? Daugumos fariziejų nuomone, jei višta buvo dedeklė, tuomet sabatoje padėto kiaušinio negalima valgyti, nes višta dirbo. Tačiau, jei višta nebuvo dedeklė, o buvo tik penima maistui, tuomet padėtą kiaušinį valgyti galima, nes kiaušinio padėjimas nebuvo pagrindinis vištos darbas. (Taip pat buvo siūloma, kad sabatoje dedeklės padėtą kiaušinį valgyti galima, jei vėliau dedeklė buvo papjaunama dėl to, kad nesilaikė sabatos.)

Ar galima žiūrėti į save veidrodyje sabatos dieną? – Ne, nes pamačius žilą plauką jums gali kilti pagundą jį išrauti, o tai prilygtų pjūčiai, o tai jau būtų sabatos laužymas.

Jei jūsų namas užsidega sabatos dieną, ar galima gelbėti savo drabužius? Galima gelbėti tik vieną drabužių komplektą. Tačiau, jei jūs esate užsivilkę vieną drabužių komplektą, tuomet jūs galite išsinešti kitą komplektą. (Beje, jei jūsų namas užsidega, negalima prašyti ne žydo užgesinti gaisrą, bet jei ne žydas vis tiek užgesina gaisrą, tai nieko tokio.)

Ar galima sabatos dieną nusispjauti? Galima nusispjauti ant uolos, bet negalina nusispjauti ant žemės, nes tai prilygtų molio ar skiedinio gamybai.

Mes galime juoktis iš šių pavyzdžių, tačiau kaip mes savaip galėtume išvengti darę tą patį, ne tik dėl sabatos, bet atsižvelgiant į kiekvieną mūsų tikėjimo pusę; tai yra, pamirštant tai, kas iš tikrųjų yra svarbu, ir vietoj to dėmesį sutelkiant į nesvarbius dalykus?

JĖZAUS REAKCIJA

Aplinka, kurioje Jėzus tarnavo, buvo tokia: neįmanomi sabatos laikymosi reikalavimai, suniokoję pirminį sabatos tikslą. Tai turėjo būti poilsio nuo mūsų darbų diena; laikas Dievui garbinti ir bendrauti su kitais tikinčiaisiais taip, kaip to negalime daryti per darbo savaitę; diena, kai vaikai žino, kad jų tėvai bus labiau pasiekiami nei paprastai; diena, kai galima ypatingai džiaugtis dėl to, ką mūsų Kūrėjas ir Atpirkėjas dėl mūsų atliko.

Perskaitykite Mt 12, 3–8, kaip Jėzus reagavo į sunkų fariziejų jungą. Taip pat perskaitykite 1 Sam 21, 1–6. Kuo čia pagrįstas Jėzaus mąstymas?

Jėzus pasakė jiems tai, ką Jis vėliau pakartojo stipriau (žr. Mt 23, 23–24), t.y., kad fariziejai dėmesį sutelktų į tai, kas išties svarbu. Jėzus pasakė žinomą pasakojimą apie pabėgusį Dovydą, kai jis paėmė padėtinės duonos, kurią galėjo valgyti tik kunigai. Šiuo atveju, Dovydo ir jo palydos alkis buvo svarbiau nei Padangtės apeigos, skirtos kitam tikslui. Lygiai taip pat, Jėzaus sekėjų alkis buvo svarbiau nei sabatos taisyklės (dėl pjūties), skirtos kitam tikslui.

Jėzus taip pat paminėjo kunigų darbą sabatos dieną šventykloje. Tarnystės darbas per sabatą leidžiamas. Lygiai taip pat, per sabatą buvo leistinas Jėzaus sekėjų darbas, nes Jėzus ir Jo darbas buvo daugiau negu šventykla.

Nei čia, nei kitur Jėzaus žodžiai niekaip nesumenkino Dievo duoto sabatos laikymosi įsakymo. Jis stengėsi išlaisvinti žmones ne nuo sabatos, bet nuo beprasmių taisyklių, užgožusių tai, kuo išties svarbi turėjo būti sabata, t.y., atgaivos, kurią mes turime Kristuje kaip mūsų Kūrėjuje ir Atpirkėjuje, išraiška.

„Kristaus laikais sabatos samprata buvo taip iškraipyta, kad jos šventimas atspindėjo ne mylinčio dangiškojo Tėvo charakterį, o veikiau žmogaus savanaudiškumą ir despotizmą“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 253 p.). Apmąstykite savo elgesį ir pagalvokite, ką galite padaryti, kad pastarasis užtikrintų, jog daugiau atspindimas mūsų mylinčio dangiškojo Tėvo charakteris, o ne mūsų pačių charakteris ir asmeninė valia.

GYDYMAS SABATOS DIENĄ

Labai įdomu, kad visi rašiusieji evangelijas paminėjo sabatos dienos incidentus tarp Jėzaus ir religinių vadovų. Kodėl visų keturių evangelijų autoriai, tam tikrais atvejais, įtraukė daugybę pasakojimų apie gausybę Jėzaus kovų su vadovais dėl sabatos laikymosi, jei ši diena greitai būtų panaikinta? Ši mintis dar labiau išryškėja mums prisiminus, kad evangelijos buvo parašytos praėjus daugybei metų po Jėzaus tarnystės. Nors mokslininkai nesutaria dėl tikslių datų, dauguma evangelijas datuoja nuo 20 iki 30 metų po Jėzaus mirties. Tada, jei septintoji diena – sabata buvo pakeista (vienas iš dažnų argumentų), apie šį pakeitimą tikrai nėra užsiminta nė viename iš įkvėptų pasakojimų apie Jėzaus gyvenimą. Taigi mes turime galingų įrodymų, kad septintoji diena – sabata nebuvo panaikinta ar pakeista, bent jau tikrai ne dėl kažkokio Jėzaus pavyzdžio ar įsakymo, kaip užfiksuota keturiose evangelijose. Priešingai, sutelkus dėmesį į Jėzaus įsakymus ir pavyzdį, evangelijos moko mus nuolatinio septintosios dienos – sabatos galiojimo.

Perskaitykite Mt 12, 9–14. Koks čia yra klausimas, ir kodėl tai buvo dar viena nesutarimų priežastis?

„Kitą sabatą įžengęs į sinagogą Jėzus pamatė žmogų padžiūvusia ranka. Fariziejai įdėmiai stebėjo, ką Jis darys. Gelbėtojas puikiausiai žinojo, kad gydydamas per sabatą Jis bus palaikytas jos pažeidėju, tačiau nedvejodamas griovė aplink sabatą išaugusių tradicinių reikalavimų sieną. […] Žydai laikėsi nuomonės, kad jeigu galėdamas nedarai gera, tada darai bloga; negelbėti gyvybės jiems reiškė nužudyti. Taip Jėzus prirėmė rabinus prie sienos“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 256 p.).

Vėlgi, kaip ir ankstesniais sabatos incidentais, Jėzus siekė atkreipti žmonių dėmesį į aukštesnį Įstatymo tikslą, į aukštą gyvenimo tikėjimu tikslą. Šie vyrai būtų palikę ligonį jo skausme ir kančiose, užuot sulaužę savo pačių išgalvotas sabatos taisykles, kurios taip iškreipė sabatos prasmę, kad – nors jie sabatos dieną iš duobės ištrauktų avį – jie neišvaduotų žmogaus iš kančios.

Mes turime būti itin atsargūs, kad mūsų tikėjimo išpažinimas nekliudytų tam, kaip Dievas mus pašaukė gyventi tikėjimu.

SABATA

Iš evangelijų turėtų būti aišku, kad Jėzus nepanaikino sabatos. Pastarąją Jis atkūrė, išlaisvindamas šią dieną iš sudėtingos žmonių jai užkrautos naštos. Šimtus metų vėliau krikščionys per sabatą vis dar ilsėjosi ir garbino Dievą. Penktojo šimtmečio istorikas Sokratas (Socrates Scholasticus) rašė: „Beveik visos bažnyčios visame pasaulyje švenčia šventus slėpinius (Viešpaties vakarienę) kiekvieną savaitę per sabatą, tačiau krikščionys Aleksandrijoje ir Romoje, dėl tam tikrų senovės papročių, atsisako tai daryti“ (Ecclesiastical History, 5 t., 289 p.). Neabejotina, kad ir kokios būtų priežastys, visi šie incidentai yra užfiksuoti evangelijose, tačiau pastarieji nebuvo skirti kažką nukreipti nuo sabatos.

Dar kartą perskaitykite Mt 12, 12 ir dėmesį sutelkite į šiuos žodžius: „Taigi leistina daryti gera šabo dieną“. Ką tai reiškia ne tik šiame kontekste, kuriame Jėzus reagavo, bet platesniame kontekste, ką sabatos laikymasis turėtų apimti?

Nors žydų įstatymas leido sabatos dieną suteikti medicininę pagalbą žmogui, kurio gyvybei grėsė pavojus, Jėzus žengė dar vieną žingsnį. Išgydymai, galbūt net tie, kuriuos būtų galima atlikti kitą dieną, per sabatą yra leistini. Turint visa tai omenyje, atkreipkite dėmesį į tai, ką Jėzus sakė vėliau. „Todėl kiekvienas Rašto aiškintojas, tapęs dangaus karalystės mokiniu, panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų“ (Mt 13, 52). Neabejotina, Jėzus taip pat akivaizdžiai iškėlė naujų lobių.

Perskaitykite Iz 58, 7–13. Kaip čia išreikšta mintis padeda atspindėti tai, ką išties reiškia sekti Viešpačiu ir gyventi Įstatymo principais, įskaitant sabatą? Kaip mes suprantame žodžius spragų taisytojas, ypač trijų angelų žinios kontekste?

Tolesniam tyrinėjimui: Kažkas yra pasakęs: „Su ar be religijos, geri žmonės daro gerus dalykus, o pikti – piktus. Bet tam, kad geri žmonės darytų pikta, reikia religijos“. 1612 m. prancūzų mistikas Blezas Paskalis perspėjo, kad „tik iš religinių įsitikinimų žmonės daro pikta itin užbaigtai ir su džiaugsmu“. Nors teiginys yra šiek tiek perdėtas, deja, šiuose žodžiuose yra dalis tiesos. Šią tiesą galima įžvelgti šios savaitės temoje, ryšium su fariziejais ir sabata. „Paklausęs fariziejų, kas teisėta daryti per sabatą – gera ar bloga, gelbėti gyvybę ar žudyti, Jėzus atskleidė jiems patiems jų nedorus tikslus. Degdami neapykanta, jie persekiojo Jį, kad pražudytų, o Jis gelbėjo gyvybes ir nešė laimę daugybei žmonių. Kas geriau – ar nužudyti per sabatą, kaip ketino padaryti jie, ar gydyti ligonius, kaip darė Jėzus? Ar teisingiau žudyti širdyje per šventąją Dievo dieną, ar mylėti visus žmones ir tai parodyti gailestingumo darbais?“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 256 p.).

Klausimai aptarimui:

  1. Ką Jėzus turėjo omenyje, sakydamas: „Aš noriu gailestingumo, o ne aukos“ (Mt 12, 7)? Formuluodami savo atsakymą, taip pat paisykite šių eilučių: Mt 9, 10–13; Oz 6, 6 ir Iz 1, 11–17.
  2. Jūsų manymu, kodėl, atsižvelgiant į galingą įrodymą Šventajame Rašte, itin daug krikščionių, net daug labai ištikimų ir mylinčių Jėzų žmonių, yra nepalenkiami atmesdami sabatą? Ką dar mes galime padaryti, be akivaizdžių įrodymų iš Šventojo Rašto, kas galbūt galėtų padaryti šiuos žmones atviresnius sabatos tiesai?
  3. Kaip jūs laikotės sabatos? Kaip tai galima daryti, kad sabatos patyrimas būtų gilesnis ir turtingesnis?
  4.  Jėzus sakė: „Mano jungas švelnus, Mano našta lengva“. Paklauskite savęs, kaip jūs galite padėti aplinkiniams palengvinti naštą ir sušvelninti jungą?