Rugsėjo 27–spalio 3 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Įst 18, 15–22; Joz 1; Hbr 6, 17
18; Ef 6, 10–18; Ps 1, 1–3; Rom 3, 31.
Įsimintina eilutė: „Tik būk stiprus ir labai ryžtingas, ištikimai elgda
masis pagal visą Įstatymą, kurį Mano tarnas Mozė tau davė. Ne
nutolk nuo jo nei į dešinę, nei į kairę, idant tau sektųsi, kad ir kur
eitumei!“ (Joz 1, 7)
Bostono filharmonijos orkestro dirigentas Benjaminas Zanderis
dėstė muzikos interpretaciją. Jis pastebėjo studentų nerimą, kai jie
pamatė savo darbų įvertinimus. Norėdamas nuraminti studentus, jog
jie galėtų atskleisti visą savo potencialą, pirmą dieną jis pasakė, kad
kiekvienas gaus aukščiausią įvertinimą. Pastarasis buvo ne pateisin
tas lūkestis, bet galimybė lūkesčiui pateisinti. Vienintelis reikalavimas,
kad studentai parašytų laišką per pirmąsias dvi semestro savaites, bet
laišką atplėštų metų pabaigoje. Laiške turėjo būti paaiškinta, kodėl jie
nusipelnė aukšto įvertinimo.
Jozuės knyga yra apie naujas galimybes. Mozė, vadovavęs Izraeliui
40 metų, buvo praeitis. Išėjimas iš Egipto ir klajojimas po dykumą, tra
giškai paženklintas maišto ir užsispyrimo, baigėsi. Nauja karta, norinti
paklusti Dievui, buvo pasirengusi įžengti į Pažadėtąjį kraštą ne dėl
pateisintų lūkesčių, bet ji gavo galimybę pateisinti lūkesčius.
Patyrinėkime, kaip Dievas atvėrė naują skyrių Izraelio gyvenime ir
kaip Jis gali padaryti tą patį mūsų gyvenime.
I. NAUJASIS MOZĖ
- Perskaitykite Įst 18, 15–22 ir Joz 1, 1–9. Kodėl svarbu, kad Jozuės
knyga pradedama pažado, susijusio su tuo, kas nutiks po Mozės
mirties, pakartojimu?
Nors Mozė mirė ir Dievas paskyrė naują vadovą – Jozuę, tarp jų yra
panašumų. Abiems Dievas buvo pasakęs, kad jie ves savo tautiečius į
kraštą, pažadėtą jų tėvams. Viešpats pasakė Jozuei: „Kiekvieną vietą,
į kurią tik įkelsite koją, atiduodu jums, kaip Mozei pažadėjau“ (Joz 1,
3). Jozuė baigs darbą, kuris iš pradžių buvo pavestas Mozei. Iš tikrųjų
jis buvo naujas Mozė.
- Perskaitykite Iš 33, 11; Sk 14, 6. 30. 38; Sk 27, 18; Sk 32, 12; Įst 1, 38;
Įst 31, 23; Įst 34, 9. Ką šios eilutės mums sako apie Jozuę?
Šiame etape pažadas, kad Dievas „išugdys pranašą“ kaip Mozę
(Įst 18, 15), yra tik galimybė, o ne tikrovė. Jozuės knygos įžanginiai
žodžiai primena skaitytojui šį pažadą ir kartu sukuria lūkesčius, kad
jis išsipildys.
Nors ir miręs, Mozė vis dar dominuoja pirmajame skyriuje. Jo var
das minimas vienuolika kartų, Jozuė – tik kelis kartus. Mozė vadina
mas „Viešpaties tarnu“, o Jozuė – „Mozės patarnautojui“ (Joz 1, 1).
Prireiks visą gyvenimą ištikimai tarnauti ir paklusti, kad Jozuė butų
pavadintas VIEŠPATIES tarnu (Joz 24, 29).
Net jei pirmame Jozuės knygos skyriuje užfiksuotas perėjimas tarp
dviejų didžiųjų Izraelio vadų, svarbiausias yra pats Viešpats, kurio žo
džiais pradedama knyga ir kurio nurodymai joje dominuoja. Nekyla
klausimų, kas yra tikrasis Izraelio vadovas.
Per amžius Dievas pašaukdavo vyrus ir moteris vadovauti Jo tautai.
Kodėl labai svarbu prisiminti, kas yra tikrasis, neregimas Bažnyčios
vadovas?
II. PEREITI! PAVELDĖTI! PADALYTI! LAIKYTIS!
- Perskaitykite Jozuė 1. Ką apie šios knygos struktūrą galima suži
noti iš įžanginio skyriaus?
Pirmasis Jozuės knygos skyrius yra įžanga visai šiai knygai. Įžangą
sudaro keturios kalbos, atitinkančios keturias pagrindines knygos da
lis: perėjimas (Joz 1, 2–9); užėmimas (Joz 1, 10–11); krašto padalijimas
(Joz 1, 12–15); Įstatymo laikymasis (Joz 1, 16–18).
Jozuės knygą galima laikyti dangaus iniciatyvų serija. Kiekvienos
iniciatyvos atveju Dievas Jozuei davė konkrečią užduotį, susijusią su
Kanaano užkariavimu, ir kiekviena iš jų pripažįstama vėliau knygoje,
sėkmingai ją įvykdžius.
Pagaliau išsipildys Dievo pažadai, susiję su krašto užėmimu. Nuo
tada atsakomybė už krašto išlaikymą atiteko izraelitams, o jį išlaikyti
buvo galima tik tikru tikėjimu ir paklusnumu, kurį toks tikėjimas visa
da lemia.
Dievo iniciatyvos, išreikštos trimis veiksmažodžiais – pereiti, pa
veldėti ir padalyti – bus įvykdytos tinkamu tautos paklusnumu, kuris
kyla iš paskutinės iniciatyvos – Įstatymo laikymosi.
Vėlgi, Jozuės knygą sudaro keturios pagrindinės dalys, kurių kiek
vienai būdinga konkreti sąvoka, išreikšta dominuojančiu hebrajišku
žodžiu:
(1) Pereiti (Joz 1, 1–5, 12)
(2) Paveldėti (Joz 5, 13–12, 24)
(3) Padalyti (Joz 13, 1–21, 45)
(4) Paklusti (Joz 22, 1–24, 33).
Taigi pati knygos struktūra perteikia pagrindinę žinią – Dievo ini
cia tyvos vykdomos ne automatiškai. Jos reikalauja ištikimo Jo žmo
nių atsako. Tai yra, atsižvelgdami į visa, ką Dievas padarė dėl mūsų,
įskaitant visa tai, ko mes negalime padaryti patys, mes esame pašauk
ti daryti tai, ką galime, dėl savęs, t.y. paklusti tam, ką Dievas mums
įsako. Taip buvo visą šventą istoriją, taip yra ir šiandien. Pavyzdžiui,
Dievo tautos nusakymas paskutiniaisiais laikais Apr 14, 12 perteikia
tą pačią mintį – tikėjimą tuo, ką Dievas padarė dėl mūsų, o tai veda į
paklusnumą.
Pagalvokite apie Dievo Žodžio pažadus, kurie jums yra brangiausi.
Kokio jūsų atsako reikia, kad jie taptų tikrove?
III. PAŽADŲ PAVELDĖTOJAI
- Joz 1, 2–3 Viešpats sakė Jozuei, kad duoda jiems kraštą. Kita ver
tus, Jis sakė, kad Jis pastarąjį jau davė. Ką tai reiškia?
Kraštas buvo Viešpaties, tikrojo šio krašto savininko, dovana. Joz 1,
2–3 pavartotos dvi skirtingos žodžio „duoti“ formos, atspindinčios
dvi svarbias žemės paveldėjimo puses. Pirmoji forma išreiškia žemės
suteikimo procesą. Izraelis buvo užėmęs tik teritorijas aplink Jordaną.
Didžioji dalis Pažadėtojo krašto dar turėjo būti užimta.
Joz 1, 3 žodis pavartotas tokia forma, dėl kurios susidaro įspūdis,
kad kraštas jiems jau buvo atiduotas. Taip yra todėl, kad tai, ką Jis pa
žada savo Žodyje, yra užtikrinta, tai galima laikyti esama tikrove.
3 eilutės įvardis „jums“ (daugiskaita) reiškia, kad pažadas duotas
ne tik Jozuei, bet visai Izraelio tautai. Užuomina apie Mozei duotą pa
žadą perteikia Dievo darbo tęstinumą.
Be to, pirmame skyriuje daug kartų kartojamas hebrajiškas žodis
kol – „visi“. Šis žodis išreiškia visumą ir vientisumą, kurie labai svarbūs
Jozuei siekiant nustatyto tikslo. Turi būti nepriekaištinga darna tarp
Dievo, Jozuės ir Izraelio tautos, kad būtų užtikrinta sėkmė užkariau
jant Pažadėtąjį kraštą.
- Perskaitykite Joz 1, 4–6 ir Hbr 6, 17–18. Tuo metu Pažadėtasis
kraštas tebuvo pažadas. Tačiau Dievas Pažadėtąjį kraštą vadina
paveldu. Ką reiškia būti Dievo pažadų paveldėtoju?
Dievo pažadai nėra stebuklingi. Jie negali išsipildyti savaime. Pa
žadų išsipildymą garantuoja Dievo Artumas: „Būsiu ir su tavimi“. Iš
tiesų Viešpaties Artumas buvo labai svarbus Izraelio išlikimui. Be Jo
jie būtų tik viena iš daugelio tautų, be ypatingo pašaukimo, tapaty
bės ar misijos (Iš 33, 12–16). Kad Jozuei pasisektų, reikėjo tik Viešpa
ties Artumo.
Šiandien niekas nepasikeitė, todėl turime Jėzaus pažadą Mt 28, 20.
IV. BŪK STIPRUS
- Perskaitykite Joz 1, 7–9. Kodėl Viešpats turėjo du kartus pabrėžti
Jozuei, kad jis turi būti stiprus ir drąsus?
Panašu, kad Jozuei iškelta užduotis buvo susijusi su didžiuliais iš
šūkiais. Kanaaniečių miestų sienos atrodė neįveikiamos, o krašto gy
ventojai buvo mokomi kovoti. Priešingai, izraelitai, paprasti klajokliai,
neturėjo net pačių primityviausių karo priemonių, kuriomis galėtų
įveikti tvirtas sienas. Istorija byloja, kad net Egiptas, tų laikų super
valstybė, nesugebėjo įsitvirtinti Kanaane.
Tačiau raginimas būti stipriam ir drąsiam čia nėra susijęs tik su mū
šio morale ar karo strategijomis. Drąsa ir stiprybė būtinos išliekant
ištikimais Torai ir jos konkretiems reikalavimams, kurie apibrėžė Izrae
lio Sandorą su Jehova.
- Perskaitykite Ef 6, 10–18. Nors šiandien mes neprivalome daly
vauti kare, kaip galime pritaikyti Jozuei duotus padrąsinančius
žodžius kasdienėse dvasinėse kovose?
Šiandien, vykdydami Kristaus pavestą misiją, krikščionys susiduria
su panašiais iššūkiais kaip ir Jozuė; tai yra, iš jų reikalaujama kovoti
prieš asmeninius nuodėmingus polinkius, prieš šio tamsybių pasau
lio kunigaikštystes, valdovus, valdžias ir blogio jėgas dangaus aukštu
mose. Kaip ir Jozuė, krikščionys turi Kristaus pažadą: „Aš esu su jumis
per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Kaip palaikančio
Viešpaties Artumo pakako suvaldyti Jozuės baimei, Jo Artumo turėtų
pakakti, kad šiandien išsisklaidytų mūsų abejonės ir nerimas.
Mums tenkantis iššūkis – pakankamai gerai pažinti Viešpatį, kad
pasitikėtume Juo ir Jo pažadais mums. Štai kodėl mums labiau nei
bet kam kitam reikia asmeninio ryšio su Juo.
Esminis klausimas šiandien mums nesiskiria nuo to, su kuriuo susi
dūrė Jozuė. Kaip galime likti ištikimi tam, ką sako Dievo Žodis, net kai
tai daryti nepopuliaru ar nepatogu?
V. KLESTINTIS IR SĖKMINGAS
- Perskaitykite Joz 1, 7–9; Pr 24, 40; Iz 53, 10 ir Ps 1, 1–3. Pasak šių
eilučių, ką reiškia būti klestinčiam ir sėkmingam?
Hebrajų kalbos terminas tsalakh – sėkmingas (Joz 1, 8), reiškia įgy
vendinimą to, kas buvo suplanuota, arba palankias aplinkybes.
Terminą sakal – būti išmintingam (Joz 1, 8), galima išversti – „sek
sis“. Jis taip pat gali reikšti apdairumą arba išmintingą elgesį. Šis
terminas dažnas Jobo knygoje, Patarlėse ir Psalmėse, kur sėkmės
samprata yra glaudžiai susijusi su išmintingu elgesiu, bijant Dievo ir
paklūstant Jo Žodžiui.
Remiantis šia įžvalga, sėkmė nebūtinai apibrėžiama kaip materia
linė gerovė, nors pastaroji ir neatmetama. Sėkme reikia laikyti dvasi
nių vertybių ir principų, kurie yra Dievo sukurto pasaulio pamatas ir
kurie yra išreikšti Jo Įstatyme, darnos užtikrinimą.
Iš tikrųjų pasitikėjimas Dievo pažadais, ypač tikėjimas išgelbėjimo
tik tikėjimu pažadu ir paklusnumas Jo Įstatymui neprieštarauja vie
nas kitam. Tikėjimas ir paklusnumas reiškia dvi tos pačios monetos
puses.
- Perskaitykite Rom 3, 31. Ką šios eilutės sako apie Įstatymo ir tikėji
mo santykį?
Supriešinti tikėjimą permaldaujančia ir pasiaukojančia Jėzaus mir
timi už mus ir paklusnumą Dievo Įstatymui reiškia sukurti klaidingą ir
pavojingą pasidalijimą. Įstatymas ir malonė visada žengia išvien. Tik
paviršutiniškas Įstatymo vaidmens supratimas gali paskatinti Įstaty
mą ir malonę laikyti priešingybėmis.
Rašiusieji Senąjį Testamentą labai gerbė Įstatymą ir laikė jį džiaugs
mo šaltiniu (Ps 1, 2; Ps 119, 70. 77. 174). Teisingai vykdomas ir naudo
jamas Įstatymas leis giliau suprasti savo nuodėmingumą (Rom 7, 7) ir
Kristaus teisumo būtinybę (Gal 3, 24).
Kad ir kaip Dievo malone stengiamės laikytis Jo Įstatymo, kaip jūsų
patyrimas parodė, kad jums reikia Kristaus gaubiančio teisumo?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 387–388; „The Story of Redemp
tion“, 175 p.
„Savo pažadais ir perspėjimais Jėzus turi galvoje mane. Dievas taip
pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad aš, tikėdamas Jį,
nepražūčiau, bet turėčiau amžinąjį gyvenimą. Išgyvenimai, susiję su
Dievo Žodžiu, turi būti mano išgyvenimai. […] Kai tikėjimas šitai prii
ma ir įsisavina tiesos principus, jie tampa esybės dalimi ir motyvuo
jančia gyvenimo jėga. Dievo Žodis, priimtas į sielą, formuoja mintis ir
ugdo charakterį“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 356).
„Nėra nieko, ką reikėtų nuoširdžiau apmąstyti, dažniau kartoti ar
tvirčiau įsisavinti visiems, nei tai, kad neįmanoma puolusiam žmogui
ką nors pelnyti savo geriausiais darbais. Išganymas suteikiamas tik ti
kėjimu Jėzumi Kristumi“ (E. Vait, „Faith and Works“, 19 p.).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
Įsivaizduokite, kaip Jozuė galėjo jaustis sekdamas Mozę. Kokį pa
žadą, kuris jį tikrai palaikė vykdant svarbias pareigas, Dievas jam
davė (Joz 1, 5)?
Kad ir kaip Jozuės gyvenimo aplinkybės ir išgyvenimai skiriasi nuo
mūsų, kokius dvasinius principus galime įžvelgti jo gyvenime ir
pritaikyti sau? Tačiau kodėl, ieškodami panašumų, visada privalo
me turėti omenyje kontekstą?
Aptarkite Dievo pažadų ir mūsų paklusnumo Jam ryšį. Kaip jie vie
nas kitą papildo? Kokie pavojai kyla perdėtai sureikšminus vieną
kito sąskaita? Tai yra, koks pavojus kyla aukštinant Įstatymą malo
nės sąskaita? Arba aukštinant malonę Įstatymo sąskaita?
Remiantis šios savaitės tema, kaip apibūdintumėte sėkmę bibli
niu požiūriu? Kokią vietą krikščioniškame sėkmės apibrėžime uži
ma klestėjimas?