Spalio 4–10 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Joz 2, 1–21; Sk 14, 1–12; Hbr 11,
31; Iš 12, 13; Joz 9; Neh 7, 25.
Įsimintina eilutė: „Dėl tikėjimo paleistuvė Rahaba nepražuvo kartu
su neklusniaisiais, nes buvo taikingai priėmusi žvalgus“ (Hbr 11,
31).
Kodėl aš ir vėl taip pasielgiau? Galbūt visi esame to klausę. Juk kar
tojasi ne tik istorija. Žmonija apskritai ir mes patys dažnai kartojame
tas pačias klaidas.
Izraeliui teko antra galimybė įžengti į Pažadėtąjį kraštą, ir Jozuė
rimtai žiūrėjo į šią misiją. Pirmas žingsnis – aiškiai suprasti, su kuo jie
susidurs. Jis išsiuntė du žvalgus, kad jie suteiktų jam vertingos infor
macijos apie kraštą – gynybos sistemą, karinį pasirengimą, vandens
tiekimą ir gyventojų nusistatymą besiveržiančių pajėgų atžvilgiu.
Galima manyti, kad Dievo pažadas atiduoti kraštą izraelitams ne
reikalavo iš jų jokių pastangų. Tačiau dangiškosios paramos užtikrini
mas nenusvėrė žmogiškos atsakomybės. Izraelis antrą kartą stovėjo
prie Kanaano sienos. Lūkesčiai dideli, tačiau paskutinį kartą, kai Iz
raelis buvo prie šios sienos ir turėjo tą pačią užduotį, viskas baigėsi
nesėkme.
Šią savaitę tyrinėsime du nuostabiausius Jozuės knygos pasako
jimus ir suprasime jų svarbą mūsų tikėjimui šiandien. Dievo malonė
mus be galo stebina.
I. ANTRA GALIMYBĖ
- Perskaitykite Joz 2, 1 ir Sk 13, 1–2. 25–28. 33; Sk 14, 1–12. Kodėl
Pažadėtojo krašto užkariavimą Jozuė pradėjo žvalgų išsiuntimu?
Vieta, iš kurios buvo išsiųsti du žvalgai, hebrajiškai pavadinta Šiti
mais, primenančiais du neigiamus Izraelio istorijos epizodus.
Pirmasis – tai pasakojimas apie žvalgus (Skaičių 13), kada vyrauja
tie patys esminiai elementai: žvalgų paskyrimas; slaptas žvalgų įžen
gimas į priešo teritoriją; žvalgų sugrįžimas; žvalgų ataskaita, ką jie
rado; ir sprendimas imtis veiksmų, atsižvelgiant į ataskaitą.
Kitas incidentas Šitimuose yra vienas įžūliausių, stabmeldiškiausių
Sandoros nesilaikymų, kai Bileamo paskatinti izraelitai ištvirkavo su
Moabo moterimis ir garbino jų dievus (Sk 25, 1–3; Sk 31, 16). Šiame
kontekste pavadinimas Šitimai sukuria nepaprastą įtampą dėl viso šio
pasakojimo baigties. Ar tai bus dar viena nesėkmė Pažadėtojo krašto
prieigose? O gal viskas prives prie ilgai laukto pažado išsipildymo?
- Perskaitykite Jn 18, 16–18. 25–27 ir Jn 21, 15–19. Kokie čia pana
šumai tarp Izraelio tautai ir Petrui suteiktos antros galimybės?
Dievas yra antrųjų galimybių (ir daugiau!) Dievas. Rašte antra ga
limybė (ir daugiau!) vadinama malone. Pastaroji tiesiog suteikia tai,
ko nenusipelnome. Raštas daug moko apie malonę (Rom 5, 2; Ef 2, 8;
Rom 11, 6). Dievas maloningai siūlo kiekvienam pradėti iš naujo (Tit 2,
11–14). Pats Petras patyrė šią malonę ir ragino Bažnyčią augti malone
(2 Pt 3,18). Ši žinia tampa dar geresne – mes gauname daug daugiau
nei antrą galimybę, ar ne? (Kur mes būtume, jei to nebūtų?)
Pagalvokite apie izraelitų patyrimą, kai jiems buvo suteikta antra
galimybė įžengti į Kanaaną, ir apie Petrui suteiktą malonę, kai jis išsi
gynė savo Viešpaties. Ko šie įvykiai turėtų mus išmokyti, kaip turėtu
me rodyti malonę tiems, kuriems jos reikia?
II. VERTYBĖ NETIKĖTOSE VIETOSE
- Perskaitykite Joz 2, 2–11; Hbr 11, 31 ir Jok 2, 25. Ką šios eilutės
mums sako apie Rahabą?
Svarbiausia pasakojime apie Rahabą yra melas, siekiant apsaugoti
žvalgus. Apmąstydami jos melą, turime suvokti, kad ji buvo nepapras
tai nuodėmingos visuomenės dalis, o tai galiausiai paragino Dievo
sprendimą teisti šią visuomenę (Pr 15, 16; Įst 9, 5; Kun 18, 25–28). Nors
Naujasis Testamentas giria jos tikėjimą, kruopštus Naujojo Testamen
to eilučių, susijusių su Rahaba, tyrinėjimas atskleidžia, kad nė vienoje
iš eilučių neremiama viskas, ką ji darė, ir nepritariama jos melui.
Hbr 11, 31 patvirtinamas jos apsisprendimas priimti žvalgus, užuot
laikiusis puolusios kultūros. Jok 2, 25 parašyta, kad ji pasiūlė nakvynę
dviem izraelitų žvalgams ir paaiškino, kaip grįžti saugiu keliu. Deka
dentiškos, sugedusios kultūros ir pačios Rahabos nuodėmingos gy
vensenos kontekste Dievas savo malone pamatė tikėjimo kibirkštį,
kurios dėka galėjo ją išgelbėti. Dievas panaudojo tai, kas buvo gera
Rahaboje – tai buvo akivaizdus tikėjimas Juo ir jos apsisprendimas
priklausyti Jo tautai, bet negiriama viskas, ką ji darė. Dievas brangino
Rahabą už jos išskirtinę drąsą, už tikėjimą, už tai, kad ji buvo išgelbė
jimo priemonė ir pasirinko Izraelio Dievą.
Pamačiusi, kas vyksta, ji pareiškė: „Nes Viešpats, jūsų Dievas, iš
tik rųjų yra Dievas aukštai danguje ir čia, žemėje“ (Joz 2, 11). Svarbu
išgirsti šią kanaanietę pripažįstant, ypač ant stogo, kur pagoniškoje
religijoje dažniausiai buvo meldžiamasi, jų manymu, dangiškoms
dievybėms, kad Jehova yra vienintelis Dievas.
Rahabos pasakymas anksčiau pastebimas tik išskirtinės Dievo tei
sės būti garbinimu kontekste (Iš 20, 4; Įst 4, 39; Įst 5, 8). Jos žodžiai liu
dija iš anksto apgalvotą, sąmoningą sprendimą pripažinti, kad Izrae
lio Dievas yra vienintelė tikra Dievybė. Rahabos išpažinimas parodo,
kad ji suprato glaudų ryšį tarp aukščiausios Dievo valdžios ir teismo,
kuriam Jerichas buvo pasmerktas.
Savo apsisprendimu ji pripažino, kad, atsižvelgiant į Jehovos pa
skelbtą teismą, buvo tik dvi galimybės – toliau maištauti prieš Jį ir
būti sunaikintai arba rinktis tikėjimą. Pasirinkusi Izraelio Dievą, Raha
ba tapo pavyzdžiu, koks būtų buvęs visų Jericho gyventojų likimas,
jeigu jie būtų atsigręžę į Izraelio Dievą pasigailėjimo.
Ko šis pasakojimas moko apie tai, kad mūsų visiška ištikimybė turi
tekti tik Dievui?
III. NAUJOJI IŠTIKIMYBĖ
- Perskaitykite Joz 2, 12–21 ir Iš 12, 13. 22–23. Kaip Išėjimo knygos
eilutės padeda suprasti žvalgų ir Rahabos susitarimą?
Rahabos susitarimas labai aiškus – gyvybė už gyvybę ir gerumas
už gerumą. Hebrajų kalboje žodis „maloniai“ (Joz 2, 12) turi daug
prasmės, kurią sunku išreikšti vienu žodžiu kitomis kalbomis. Tai visų
pirma reiškia ištikimybę sandorai, bet taip pat nusako gailestingumą,
geranoriškumą ir gerumą.
Rahabos žodžiai taip pat primena Įst 7, 12, kur pats Jehova prisie
kė laikytis Sandoros su Izraeliui. „Jei laikysitės šių įsakų, ištikimai juos
vykdydami, VIEŠPATS, tavo Dievas, ištikimai laikysis su tavimi sudary
tos Sandoros, kurią prisiekė tavo protėviams“ (Įst 7, 12).
Įdomu tai, kad Pakartoto Įstatymo 7 minimas kanaaniečių išvary
mas. O štai Rahaba, kanaanietė, kuriai taikomas išvarymas, savo au
gančiu tikėjimu laikėsi pažadų, duotų izraelitams. Dėl to ji buvo iš
gelbėta.
Pirmasis vaizdas, neišvengiamai ateinantis į galvą, susijęs su žval
gų ir Rahabos pokalbiu, yra Pascha išėjimo metu. Anuomet, kad izrae
litai būtų apsaugoti, jie turėjo likti savo namuose ir paaukoto avinėlio
krauju pažymėti savo namų durų staktas ir sąramą.
„Bet kraujas paženklins namus, kuriuose jūs esate. Matydamas
kraują, apeisiu jus, ir jokia rykštė neištiks jūsų, kai niokosiu Egipto
kraštą“ (Iš 12, 13; Iš 12, 22–23).
„Žmonių klusnumas buvo jų tikėjimo įrodymas. Todėl visi, kurie
tikisi būti išgelbėti Kristaus kraujo auka, turėtų suprasti, jog patys turi
kažką padaryti, kad būtų tikri dėl išgelbėjimo. Kadangi tik Kristus gali
išvaduoti mus nuo bausmės už nusižengimą, neišleiskime iš akių ne
tik nuodėmės, bet ir klusnumo. Žmogų išgelbės ne darbai, o tikėji
mas, tačiau tikėjimą jis turi parodyti darbais“ (E. Vait, Patriarchai ir pra
našai, p. 217).
Kraujas buvo ženklas, išgelbėjęs juos nuo Dievo angelo naikintojo.
Kadangi Dievas išgelbėjo izraelitų gyvybę paskutinės rykštės Egipte
metu, jie turėjo išgelbėti Rahabą ir jos šeimą, kai sunaikinimas pasie
kė Jerichą.
Kokia galinga Evangelijos žinia yra šiuose pasakojimuose? Kokių su
Evangelija susijusių pamokų čia galime įžvelgti?
IV. PRIEŠTARINGOS VERTYBĖS
- Perskaitykite Joz 9, 1–20. Kokie yra pasakojimo apie Rahabą ir pa
sakojimo apie Gibeono gyventojus panašumai ir skirtumai? Kodėl
jie reikšmingi?
Šis Jozuės knygos skyrius pradedamas informavimu, kad kanaanie
čių karaliai, paprastai valdydavę mažus miestus-valstybes, nusprendė
susivienyti prieš izraelitus. Gibeono gyventojai, priešingai, nuspren
dė sudaryti sandorą su Izraeliu.
Siekdami apgauti izraelitus, kad pastarieji sudarytų su jais sando
rą, Gibeono gyventojai apsimetė pasiuntiniais iš užsienio. Pasak Įst
20, 10–18, Dievas skyrė kanaaniečius ir žmones, gyvenusius už Paža
dėtojo krašto ribų.
Žodis, išverstas – „suktybės“, gali būti vartojamas teigiama pras
me, nusakant protingumą ir išmintį (Pat 1, 4; Pat 8, 5. 12), arba nei
giama prasme, nusakant ketinimą nusižengti (Iš 21, 14; 1 Sam 23, 22;
Ps 83, 3). Gibeono gyventojų atveju už jų „suktybės“ slypėjo mažiau
žalingas savęs apsaugojimo ketinimas.
Gibeono gyventojų kalba stulbinamai panaši į Rahabos. Abeji pri
pažino Izraelio Dievo galią ir tai, kad Izraelio sėkmė nėra tik žmogiš
kas sumanumas. Priešingai kitiems kanaaniečiams, jie nemaištavo
prieš Jehovos planą suteikti kraštą izraelitams ir pripažino, kad pats
Viešpats išvarė šias tautas Izraelio akivaizdoje. Žinia apie išėjimą iš
Egipto ir pergales prieš Sihoną ir Ogą paskatino Rahabą ir Gibeono
gyventojus siekti sąjungos su izraelitais. Tačiau, užuot visiškai pripaži
nę savo pasiryžimą pasišvęsti Izraelio Dievui, kaip tai padarė Rahaba,
Gibeono gyventojai griebėsi „suktybės“.
Įstatymas numatė, kaip mokytis Dievo valios tokiais atvejais, kaip
šis (Sk 27, 16–21). Jozuė turėjo ieškoti Viešpaties valios ir nepasiduoti
Gibeono gyventojų suktybei.
Pagrindinė teokratinio vadovo ir bet kurio krikščionio vadovo pa
reiga – ieškoti Dievo valios (1 Met 28, 9; 2 Met 15, 2; 2 Met 18, 4; 2 Met
20, 4). Nevykdant šios pareigos, izraelitams tektų arba laužyti pagrin
dines krašto užkariavimo sąlygas, arba laužyti Viešpaties vardu duotą
ir saistančią priesaiką.
Kaip dažnai jums tenka rinktis tarp dviejų, rodos, prieštaringų verty
bių?
V. STEBINANTI MALONĖ
- Perskaitykite Joz 9, 21–27. Kaip Jozuės sprendimas sujungė teisin
gumą su malone?
Net jei izraelitai būtų norėję pulti Gibeono gyventojus, jiems ne
būtų leista to daryti dėl susirinkusių vadų priesaikos. Izraelitų vadai
elgėsi laikydamiesi principo, kad priesaika, jei ji nesusijusi su skriauda
ar nusikalstamais ketinimais (Ts 11, 29–40), yra privaloma, net pati
riant asmeninę žalą.
Senajame Testamente apdairumas prieš prisiekiant ir priesaikos
laikymasis yra laikomi pamaldžiųjų dorybe (Ps 15, 4; Ps 24, 4; Mok 5,
6). Kadangi priesaika buvo duota Viešpaties, Izraelio Dievo, vardu,
vadai negalėjo jos pakeisti.
Svarbi Izraelio vadų duota priesaika neatskiriamai susaistė Izraelio
likimą su Gibeono gyventojų likimu. Tiesą sakant, Gibeono gyvento
jai tapo neatskiriama garbinančiųjų bendrijos Izraelyje dalimi dėl to,
kad buvo paskirti malkų kirtėjais ir vandens nešėjais Dievo Namams
(Joz 9, 23). Jozuės atsakymas, priešingai Izraelio vadų nuosprendžiui
dėl visų kartų pavergimo (Joz 9, 21), prakeikimą pavertė galimu Gi
beono gyventojų palaiminimu (2 Sam 6, 11).
Vėlesnis pasakojimas apie Gibeono gyventojus liudija, kad miestui
teko didelės religinės privilegijos, taip pat liudija Gibeono gyventojų
ištikimybę Dievo tautai. Izraelio duota priesaika išliko ištisas kartas,
todėl, izraelitams grįžus iš Babilono nelaisvės, su jais buvo ir Gibeono
palikuonių, padėjusių atstatyti Jeruzalę (Neh 7, 25). Jų darbai amžinai
teiks teigiamų vaisių, bet tik dėka Dievo malonės.
Kas galėjo nutikti, jei Gibeono gyventojai būtų atskleidę savo tapa
tybę ir paprašę pasigailėjimo, kaip tai padarė Rahaba? Nežinome, bet
negalime atmesti galimybės, kad net laikantis Dievo valios Gibeono
gyventojai galėjo išvengti sunaikinimo. Galutinis Dievo tikslas – ne
bausti nusidėjėlius, bet sulaukti jų atgailos ir suteikti jiems gailestin
gumą (Ez 18, 23 ir Ez 33, 11). Gibeono gyventojų apgaulė turėjo būti
suvokiama kaip Dievo gailestingumo, Jo maloningo ir teisaus cha
rakterio paieškos. Kanaaniečių atsisakymas atgailauti ir Dievo tikslų
nepaisymas lėmė jų sunaikinimą (Pr 15, 16). Dievas pagerbė Gibeono
gyventojų pripažintą Jo viršenybę, jų taikos, o ne maišto troškimą ir
norą atsisakyti stabmeldystės ir garbinti vienintelį, gyvąjį Dievą.
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 388–389.
Po šio pasakojimo apie Rahabą ir žvalgus, Senasis Testamentas
apie ją nieko nesako, kol ji vėl paminėta Jėzaus genealogijoje. Tei
giama, kad ji tapo Boazo protėvio Salmono iš Judo giminės žmona ir
kitos nepaprastos moters, minimos toje pačioje genealogijoje, Rūtos
anyta (Mt 1, 5; Rūt 4, 13. 21). Dėl tikėjimo Dievu Jericho paleistuvė,
pasmerkta visiškam sunaikinimui, tapo reikšminga Dovydo karališko
sios giminės grandimi ir Mesijo giminaite. Štai ką Dievas gali pasiekti
per tikėjimą, net jei pastarasis būtų vos garstyčios grūdelio dydžio
(Mt 17, 20; Lk 17, 6).
„Jos atsivertimas nebuvo vienintelis atvejis Dievo gailestingumo
stabmeldžiams, kurie pripažino Jo dieviškąjį valdymą. Krašto gilumo
je daugybė žmonių – gibeoniečių – atsisakė savo pagonybės ir, susi
vieniję su Izraeliu, dalijosi Sandoros palaiminimais.
Dievas neskirsto žmonių pagal rasę, kastą ar tautybę. Jis yra visos
žmonijos Kūrėjas. Visi žmonės priklauso vienai šeimai per sukūrimą,
ir visi yra viena per atpirkimą. Kristus atėjo sugriauti visas skiriančias
sienas, atverti šventyklos kiemus, kad kiekvienas žmogus galėtų lais
vai patekti pas Dievą. Jo meilė yra tokia plati, tokia gili ir tokia gausi,
kad prasiskverbia visur. Viešpats išlaisvina iš šėtono įtakos tuos, kurie
buvo suklaidinti jo apgavysčių, ir padeda jiems pasiekti Dievo sostą,
kurį juosia Jo pažado vaivorykštė. Kristuje nėra nei žydo, nei graiko,
nei vergo, nei laisvojo“ (E. Vait, Pranašai ir karaliai, p. 257).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Aptarkite antrųjų galimybių (ir daugiau) klausimą ir tai, kaip mes
turime suteikti tokias galimybes kitiems. Tuo pačiu metu, kokie
mes turime būti atsargūs ir nepiktnaudžiauti šia samprata? Pagal
vokite, pavyzdžiui, apie smurtą patiriančią moterį, kuriai pataria
ma vis rodyti „malonę, nors smurtas nesiliauja? Kaip čia rasti tinka
mą pusiausvyrą? - Aptarkite Rahabos tikėjimo pavyzdį. Kaip galime pastebėti žmo
nių atvirumą Dievui, net jei jų gyvenimo būdas toli gražu neatitin
ka biblinio idealo? Kaip galima atpažinti jų tikėjimą nepritariant
kai kuriems jų įpročiams? - Jozuei pavyko praktiškai suderinti teisingumą ir malonę, suval
dant keblią padėtį, kurią lėmė Gibeono gyventojų apgaulė ir ap
laidumas nepasitarti su Viešpačiu. Pagalvokite apie aplinkybes
savo gyvenime, kurios reikalauja ir teisingumo, ir malonės. Kaip
praktiškai galima šiuos du susieti?