Spalio 18–24 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Joz 5, 13–15; Iz 37, 16; Apr 12,
7–9; Įst 32, 17; Iš 14, 13–14; Joz 6, 15–20.
Įsimintina eilutė: „Nei prieš tai, nei po to nebuvo tokios dienos, kaip
ši, VIEŠPAČIUI paklausius žmogaus balso! Tikrai VIEŠPATS kovojo
už Izraelį!“ (Joz 10, 14)
Jozuės knygos puslapiuose skaitome apie agresyvius karinius žy
gius, vykdytus Dievo įsakymu, Dievo vardu ir padedant Dievui. Jozuės
knygą persmelkia idėja, kad už Kanaano užkariavimo slypi Dievas, ir ši
mintis išreiškiama pasakotojo užrašytais (Joz 10, 10–11) paties Dievo
žodžiais (Joz 6, 2; Joz 8, 1), Jozuės raginimais (Joz 4, 23–24; Joz 8, 7),
Rahabos (Joz 2, 10), žvalgų (Joz 2, 24) ir tautos (Joz 24, 18) kreipimuo
se. Dievas teigia esąs šių kovų iniciatorius.
Ši tikrovė neišvengiamai kelia klausimų. Kaip suprasti, kad Senojo
Testamento laikais Dievo išrinktoji tauta to ėmėsi? Kaip įmanoma su
derinti „karingo“ Dievo įvaizdį su Jo mylinčiu charakteriu (pvz., Iš 34,
6; Ps 86, 15; Ps 103, 8; Ps 108, 5), nesumenkinant Senojo Testamento
patikimumo, autoriteto ir istoriškumo?
Šią ir kitą savaitę tyrinėsime sudėtingą Dievo įsakytų karų klausi
mą Jozuės knygoje ir kitur.
I. VIEŠPATIES KARIUOMENĖS GALVA
- Perskaitykite Joz 5, 13–15. Ką šios eilutės sako apie Kanaano už
kariavimo aplinkybes?
Izraelis ką tik perėjo Jordaną ir žengė į priešo žemę. Prieš juos sto
vėjo Jericho tvirtovė, jos vartai uždaryti (Joz 6, 1). Šią akimirką tauta
nežino jokios mūšio strategijos. Dar didesnį nerimą kėlė tai, kad Iz
raelis turėjo tik laidynes, ietis ir strėles įtvirtintam miestui, galinčiam
atlaikyti ilgą apgultį, įveikti.
Jozuės klausimas keistam Svečiui sulaukė gana neaiškaus atsaky
mo: „Nei vienas, nei kitas“. Svečio atsakymas atskleidė, kad Jis nesi
tapatins su Jozuės apibrėžtomis kategorijomis. Kitaip tariant, tikrasis
klausimas – ar Jozuė yra Jo pusėje, o ne tai, ar Jis yra Jozuės pusėje?
- Palyginkite Joz 5, 14–15 ir 2 Kar 6, 8–17; Neh 9, 6 ir Iz 37, 16. Ką
sužinojote apie Viešpaties kariuomenės galvos tapatybę?
Nors posakis „VIEŠPATIES kariuomenės galva“ hebrajiškoje Biblijo
je yra išskirtinis, žodžiai „vadas“ ir „galybių“ derinys visada reiškia ka
riuomenės vadą. Šventajame Rašte žodis „galybės“ gali reikšti karines
pajėgas, angelus ar dangaus kūnus.
Čia Kristus dar iki įsikūnijimo Jozuei pasirodė ne tik kaip sąjungi
ninkas ar net tikrasis Izraelio kariuomenės Vadas, bet ir kaip neregi
mos, bet tikros angelų kariuomenės, dalyvaujančios daug didesnėje
kovoje nei Jozuė su kanaaniečiais, Vadas. Jozuės atsakymas aiškiai
parodė jo supratimą, susijusį su Vado tapatybe. Jis lygus Dievui, ir
Jozuė puolė prieš Jį gilios pagarbos ir garbinimo ženklan (Joz 5, 14;
Pr 17, 3; 2 Sam 9, 6; 2 Met 20, 18). Jozuė buvo pasirengęs priimti mū
šio strategiją kariniam žygiui, neatsiejamam nuo daug didesnės ko
vos, kurioje dalyvauja pats Galybių Dievas.
Kaip mus gali guosti žinojimas, kad „VIEŠPATIES Kariuomenės Galva“
gina savo tautą?
II. KOVA DANGUJE
- Jozuė suprato, kad mūšis buvo didesnės kovos dalis. Ką mes žino
me apie kovą, kurioje dalyvavo pats Dievas? Perskaitykite Apr 12,
7–9; Iz 14, 12–14; Ez 28, 11–19 ir Dan 10, 12–14.
Dievas apgyvendino visatą atsakingais kūriniais, kuriems davė
laisvą valią, kuri yra būtina sąlyga, kad jie galėtų mylėti. Jie gali rinktis
vykdyti Dievo valią arba pastarajai prieštarauti. Galingiausias ange
las – Liuciferis sukilo prieš Dievą ir suviliojo daug angelų.
Izaijas ir Ezechielis rašė apie kovą, nors kai kurie komentatoriai
mėgina apriboti Izaijo 14 ir Ezechielio 28 reikšmę Babilono karaliui
ir Tyro valdovui. Tačiau Rašte yra aiškių rodiklių, nusakančių visa vir
šijančią tikrovę. Teigiama, kad Babilono karalius buvo danguje prie
Dievo sosto (Iz 14, 12–13), o Tyro karalius gyveno Edene kaip globo
jantis kerubas „ant Dievo šventojo kalno“ (Ez 28, 12–15). Niekas iš to
netaikytina Babilono ir Tyro karaliams.
Apie žemiškuosius karalius taip pat negalima pasakyti, kad jie
buvo be priekaišto ir „tobulumo antspaudas“. Vadinasi, čia nusakytos
asmenybės yra už Babilono ir Tyro karalystės ribų.
Izaijas pateikė palyginimą (hebrajiškai – mašal), kurio reikšmė sie
kia toliau tiesioginio istorinio konteksto ribų. Šiuo atveju Babilono
karalius tapatinamas su maištu, pasitenkinimu ir puikybe. Panašiai
Ezechielis atskyrė Tyro valdovą (Ez 28, 2) ir Tyro karalių (Ez 28, 11–12),
valdovui būnant aktyviam žemiškoje karalystėje, o karaliui simboli
zuojant asmenybę danguje.
Remiantis Dan 10, 12–14, šios maištingos dangiškos būtybės truk
do įgyvendinti Dievo tikslus žemėje. Būtent šio dangaus ir žemės ry
šio šviesoje turime suprasti Dievo leistas Izraelio kovas. Turime jas pri
pažinti kaip žemiškos didžiosios kovos tarp Dievo ir šėtono bei tarp
gėrio ir blogio apraiškas – visu tuo galiausiai siekiant atkurti Dievo
teisingumą ir meilę puolusiame pasaulyje.
Kaip mes aplinkiniame pasaulyje ir savo gyvenime matome šios kos
minės gėrio ir blogio kovos tikrovę?
III. VIEŠPATS YRA GALIŪNAS
- Perskaitykite Iš 2, 23–25; Iš 12, 12–13; Iš 15, 3–11. Ką reiškia tai,
kad Dievas yra Galiūnas?
Ilgai vergavę Egipte izraelitai pamiršo tikrąjį savo protėvių Dievą.
Kaip parodė daugelis jų klajojimų po dykumą epizodų, jų žinios, su
sijusios su Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievu, išblėso ir jie į savo re
liginius papročius įmaišė pagoniškų elementų (Iš 32, 1–4). Engiami
egiptiečių jie šaukėsi Viešpaties (Iš 2, 23–25), ir tinkamu metu Vieš
pats įsikišo vardan jų.
Tačiau kova, aprašyta pirmuosiuose 12 Išėjimo knygos skyrių,
buvo ne tik Mozės ir faraono kova dėl valdžios. Pasak senovės Arti
mųjų Rytų karo ideologijos, kova tarp tautų galiausiai buvo laikoma
kova tarp atitinkamo dievo ar dievų. Iš 12, 12 parašyta, kad Viešpats
pasmerkė ne tik faraoną, bet ir Egipto dievus, tuos galingus demonus
(Kun 17, 7; Įst 32, 17), kurie slėpėsi už Egipto engiančios valdžios ir
neteisingos visuomeninės sistemos.
Galiausiai Dievas kovoja su nuodėme ir nepakęs šios kovos am
žinai (Ps 24, 8; Apr 19, 11; Apr 20. 1–4. 14). Visi puolę angelai, taip
pat žmonės, kurie neabejotinai ir nepataisomai susitapatins su nuo
dėme, bus sunaikinti. Atsižvelgiant į tai, kovas su krašto gyventojais
reikia suvokti kaip ankstesnį šios kovos, kuri pasieks savo viršūnę ant
kryžiaus ir baigsis paskutiniu teismu, kai bus paskelbtas Dievo teisin
gumas ir Jo mylintis charakteris, etapą.
Visiško kanaaniečių sunaikinimo samprata turi būti paremta bibli
ne pasaulėžiūra, kurioje Dievas yra įtrauktas į kosminę kovą su blogio
šalininkais visatoje. Galiausiai pavojus kyla Dievo reputacijai ir Jo cha
rakteriui (Rom 3, 4; Apr 15, 3).
Kadangi nuodėmė atėjo į žmogaus būtį, nė vienas negali išlikti
neutraliu. Reikia būti arba Dievo, arba blogio pusėje. Taigi, atsižvel
giant į šią aplinkybę, kanaaniečių sunaikinimas turėtų būti laikomas
išankstiniu galutinio teismo pavyzdžiu.
Didžiosios kovos tikrovė leidžia rinktis tik vieną iš dviejų pusių. Kaip
žinoti, kurioje pusėje iš tikrųjų esate?
IV. VIEŠPATS KOVOS UŽ JUS
- Koks, remiantis Iš 14, 13–14. 25, buvo pirminis ir idealus Dievo pla
nas, susijęs su izraelitų įtraukimu į karą?
Tą krizės akimirką, kai Izraelio tauta buvo priversta atsidurti fizi
nėje aklavietėje, „Mozė sakė žmonėms: ‘Nebijokite! Tvirtai laikykitės
ir pamatysite išgelbėjimą, kurį VIEŠPATS jums šiandien suteiks. Egip
tiečių, kuriuos dabar matote, daugiau niekada nebematysite. Pats
VIEŠPATS kovos už jus, o jūs nutilkite’“ (Iš 14, 13–14). Pasak Rašto, net
egiptiečiai šią tikrovę suprato: „Jis taip įklampino jų vežimų ratus, kad
tie vos besisuko. Egiptiečiai tarė: ‘Bėkime nuo izraelitų, nes VIEŠPATS
kovoja už juos su Egiptu’“ (Iš 14, 25).
Stebuklingas Dievo įsikišimas vardan bejėgių izraelitų, neturinčių
karinių įgūdžių, tampa pavyzdžiu. Išėjimas buvo Dievo įsikišimo var
dan Izraelio pavyzdys. Čia Jehova ne tik kovojo mūšyje, bet Izraelis
privalėjo nekovoti (Iš 14, 14). Dievas yra Didžiūnas; iniciatyva priklau
so Jam. Jis nustato strategiją, apibrėžia priemones ir vykdo žygį. Jei
Jehova nekovoja už Izraelį, jiems sėkmė neįmanoma.
E. Vait tai aiškina taip, kad Dievas „neplanavo, jog Pažadėtąjį kraš
tą jie užimtų kova, bet besąlygišku paklusnumu Jo įsakams“ (E. Vait,
„The Signs of the Times“, 1880 m. rugsėjo 2 d.). Kaip ir jų išgelbėjimo iš
Egipto atveju, Dievas kovojo už juos. Jiems tereikėjo nutilti ir stebėti
Jo galingą įsikišimą.
Istorija rodo, kad kai Izraelis pakankamai pasitikėjo Dievu, jiems
nereikėjo kovoti (2 Karalių 19; 2 Metraščių 32; Izaijo 37).
Idealiu atveju, Dievo planas Izraeliui buvo toks, kad jiems niekada
netektų kovoti už save. Tačiau dėl jų netikėjimo, pasireiškusio po iš
ėjimo iš Egipto, Dievas leido jiems dalyvauti kare prieš kanaaniečius.
Išėjimo metu jiems taip pat nereikėjo pakelti nė vieno kalavijo prieš
egiptiečius; jiems niekada nebūtų reikėję kovoti užkariaujant Kanaa
ną (Įst 7, 17–19).
„Jei Izraelio vaikai nebūtų murmėję prieš Viešpatį, Jis nebūtų leidęs jų
priešams kariauti su jais“ (E. Vait, „The Story of Redemption“, 134 p.).
Kaip murmėjimas gali paveikti mūsų gyvenimą šiandien?
V. ANTRAS GERIAUSIAS VARIANTAS
- Perskaitykite Iš 17, 7–13 ir Joz 6, 15–20. Kokių panašumų pastebi
te šiuose pasakojimuose? Kuo jie skiriasi?
Pirmoji Izraelio kova po Išėjimo užrašyta Išėjimo 17, kada izraelitai
gynėsi nuo Amaleko. Izraelis matė Dievo galią, varginusią egiptiečius
ir vedusią izraelitus į laisvę. Tyrinėjome, kad pirminis Dievo planas
Izraeliui neapėmė kovos prieš kitus gyventojus (Iš 23, 28; Iš 33, 2).
Tačiau netrukus po išvadavimo iš Egipto izraelitai pradėjo murmėti
(Iš 17, 3), net abejoti Dievo Artumu tarp jų. Kaip tik tą akimirką Ama
lekas atėjo kovoti su Izraeliu. Tai nebuvo atsitiktinumas. Dievas leido
Amalekui pulti Izraelį, kad jie vėl išmoktų Juo pasitikėti.
Neišsižadėdamas savo principų, Dievas nusileido iki savo tautos
lygio, nuolat kviesdamas juos prie idealaus plano – visiško ir besąly
giško pasitikėjimo Dievo įsikišimu. Tiesą sakant, su karu susiję įsakai
(Įstatymo 20) buvo duoti tik po 40 metų klajonių dykumoje, kurias
taip pat lėmė Izraelio netikėjimas. Naujos aplinkybės reikalavo naujos
strategijos, ir tik tada Dievas įsakė Izraeliui visiškai sunaikinti kanaa
niečius (Įst 20, 16–18).
Be to, kad karas Izraeliui tapo būtinybe, jis taip pat buvo jų ištiki
mybės Jehovai išmėginimas. Dievas jų nepaliko, bet leido jiems pa
liudyti Jo galią patiriant visišką priklausomybę nuo Jo.
Izraelitų dalyvavimas užkariavime akivaizdus iš Jozuės padarytos
išvados jo knygos pabaigoje. Čia parašyta, kad kanaaniečiai kovojo
prieš izraelitus (Joz 24, 11). Nors Jericho sienos griuvo dėl dieviškojo
stebuklo, izraelitai turėjo aktyviai dalyvauti mūšyje ir susidurti su at
kakliu šio miesto gyventojų pasipriešinimu.
Izraelio dalyvavimas ginkluotame konflikte tapo būdu išsiugdy
ti besąlygišką pasitikėjimą Jehovos pagalba. Tačiau Izraeliui visada
buvo primenama (Joz 7, 12–13; Joz 10, 8), kad kiekvieno mūšio baig
tis galiausiai yra Viešpaties rankose ir vienintelis būdas, kuriuo jie
galėjo paveikti karinio konflikto baigtį, tai tikėjimas arba netikėjimas
Viešpaties pažadais. Rinktis turėjo jie patys.
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 392–395.
Kai visatoje kilo maištas prieš Dievo valdžią, Dievas arba turėjo
liautis būti tuo, kuo Jis iš esmės, nekintamai ir amžinai yra, ir perduo
ti viešpatavimą visoje visatoje vienam iš maištaujančių savo kūrinių,
arba Jis turėjo išlikti šventas, teisus, mylintis ir gailestingas Tėvas visai
kūrinijai. Šventasis Raštas pateikia kitokį paveikslą ir šiuo atveju blo
gio jėgų bei Jo galios akistata yra neišvengiama.
Kai politinės ar socialinės-istorinės galios, susijusios su chaotiško
mis ir maištingomis kosminėmis jėgomis, parodydavo tokį patį maiš
tingą nusistatymą Jehovos atžvilgiu, Jis kaip visatos Valdovas įsikiš
davo. Jehovos kaip Didžiūno tema tampa tos galutinės pergalės, kuri
pagaliau užbaigs besitęsiančią kosminę gėrio ir blogio kovą (Apr 20,
8–10), išankstiniu vaizdu. Be to, Izraelio karai ne tik atspindi kosmi
nės kovos matymą tarsi veidrodyje, bet ir yra neatsiejama šios kovos
dalis, numatanti Dievo galutinį teismą dabartinės istorijos plotmėje.
„Dievas buvo suteikęs jiems išimtinę teisę ir pareigą nustatytu lai
ku įeiti į tą žemę, tačiau dėl tyčinio jų aplaidumo leidimas buvo at
šauktas. […] Jo sumanymu, jie turėjo užvaldyti tą kraštą ne kariauda
mi, bet griežtai paklusdami Jo įsakams“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai,
p. 311).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Kaip kosminės kovos kontekstas padeda geriau suprasti Viešpatį,
įsakiusį Izraeliui kariauti? - Klasėje aptarkite savo atsakymus į II dalies klausimą, susijusį su
didžiosios kovos tikrove ir kaip ji rutuliojasi mus supančiame pa
saulyje. Koks mūsų vaidmuo šioje kovoje ir kaip mes stengiamės jį
atlikti? - Kaip galime pritaikyti principą nutilti ir laukti, kol Viešpats kovos
už mus mūsų dvasiniame gyvenime? - Daug kartų mūsų diskusijose ir kartais kylančiuose nesutarimuose
bažnyčioje norime pamatyti, kas yra mūsų pusėje. Kaip turėtume
pakeisti mūsų nusistatymą, atsižvelgiant į Joz 5, 13–15?