Spalio 11–17 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jozuės 3; Sk 14, 44; Lk 18, 18
27; Jozuės 4; Jn 14, 26; Hbr 4, 8–11.
Įsimintina eilutė: „VIEŠPATS, jūsų Dievas, nusausino jums Jordano
vandenis, kol perėjote per upę, kaip kad VIEŠPATS, jūsų Dievas,
pasielgė su Nendrių jūra, kurią nusausino mums, kol perėjome,
idant visos žemės tautos žinotų, kad VIEŠPATIES ranka galinga, o
jūs visuomet bijotumėte VIEŠPATIES, savo Dievo“ (Joz 4, 23–24).
Policijos pareigūnas parodė signalą. Jonui teko pasukti į kelkraštį.
Pareigūnas paprašė vairuotojo pažymėjimo ir tą akimirką Jonas su
prato, kad jis biure paliko piniginę su vairuotojo pažymėjimu. Jonas
paaiškino, kas įvyko, o pareigūnas paklausė apie jo darbą. Jonas atsa
kė esąs profesorius. Kai pareigūnas skyrė Jonui baudą, jis liepė apie
pastarąją negalvoti kaip baudą.
„Tai mokestis už mokslą“, – sakė jis. „Kai žmonės nori ko nors iš
mokti, jie moka už mokslą. Tai mokestis, kad išmoktumėte nepamiršti
vairuotojo pažymėjimo. Geros dienos, profesoriau!“
Žmonės yra linkę pamiršti tai, ko nuolat nemato. Pamirštame pa
skambinti telefonu, atsakyti į elektroninius laiškus, palaistyti augalus,
išsiųsti gimtadienio linkėjimus ir panašiai. Sąrašą būtų galima tęsti.
Tačiau dvasinių poreikių užmiršimas gali lemti sunkesnių padarinių
nei paprasčiausia bauda, ypač todėl, kad kalbame apie tai, kas susiję
su mūsų amžinu likimu.
Patyrinėkime, kaip hebrajai perėjo Jordaną, ir pasidomėkime, ko
galime pasimokyti iš jų patyrimo.
I. PERĖJIMAS PER JORDANĄ
- Perskaitykite Joz 3, 1–5 ir Sk 14, 41–44. Kodėl Dievas liepė izraeli
tams pasiruošti tam, kas netrukus įvyks?
Tai pirmas kartas, kai Sandoros Skrynia paminėta Jozuės knygoje.
Iki šiol Senajame Testamente Sandoros Skrynia buvo minima šven
tyklos kontekste (Iš 40, 21); Izraelio kelionėje iš Sinajaus (Sk 10, 33
36); ir nevykusiame bandyme įžengti į Kanaaną (Sk 14, 44). Sando
ros Skrynia šventykloje izraelitams buvo švenčiausia. Skrynioje buvo
trys daiktai, kurių kiekvienas išreiškė ypatingą Izraelio ryšį su Dievu:
(1) Dešimties įsakymų plokštės; (2) vyriausiojo kunigo Aarono lazda;
ir (3) indas su mana (Iš 16, 33; Hbr 9, 4).
Skrynia ir pasiruošimas pereiti Jordaną priminė Izraeliui, kad jie į
Kanaaną įžengia ne savo būdu ir laiku. Užkariavimas pavyks tik tuo
atveju, jei jie eis Dievo keliu Jo nustatytu laiku. Dievas, nusakytas kaip
esantis soste virš kerubų, gaubusių Sandoros Skrynią (Iš 25, 22; Sk 7,
89), kurio judėjimas tapatinamas su Skrynios judėjimu, įžengė į Ka
naaną pirmiau izraelitų kaip Tas, kuris vadovauja užkariavimui.
Žodis, išverstas „pašventinkite“ (Joz 3, 5), reiškia apsivalymą, pa
našų į tą, kurio kunigai laikėsi prieš pradėdami tarnauti šventykloje
(Iš 28, 41; Iš 29, 1), ir ką izraelitai atliko prieš Dievo apsireiškimą Sina
juje (Iš 19, 10. 14). Šis pašventinimas apėmė nuodėmės ir visų apei
ginių nešvarumų pašalinimą. Tas pats įsakymas Sk 11, 18, yra susijęs
su artėjančiu Dievo stebuklu. Tokio pasiruošimo reikėjo ir prieš mūšį
(Įst 23,15). Kad Dievas galėtų kovoti už Izraelį mūšyje, jie turėjo paro
dyti savo ištikimybę Jam ir pasitikėti Juo kaip savo Vadu.
Jordano perėjimo stebuklas turėjo įrodyti izraelitams, kad galima
pasikliauti Viešpaties pažadu išvaryti šio krašto gyventojus. Tas, kuris
gali užtikrinti perėjimą per Jordaną, taip pat gali jiems suteikti kraštą.
Dievas ne visada perskiria Jordaną. Jo įsikišimas ne visada toks aki
vaizdus. Jūsų manymu, kaip galime ugdyti dvasinį pasirengimą pa
tirti ir įžvelgti Dievo įsikišimą mūsų labui?
II. GYVASIS STEBUKLŲ DIEVAS
- Perskaitykite Joz 3, 6–17. Ką stebuklingas Jordano perėjimas
mums sako apie Dievo, kuriam tarnaujame, prigimtį?
Jordano upės perėjimas Joz 3, 5 apibūdinamas hebrajišku žodžiu
niphla’ot (stebuklai), kuris paprastai nusako didingus, antgamtinius
Dievo darbus ir parodo Jo išskirtinumą (Ps 72, 18; Ps 86, 10). Vėliau iz
raelitai apmąstė šiuos darbus ir dėl jų šlovino Viešpatį (Ps 9, 2), skelbė
Jį tautoms (Ps 96, 3). Rykštės Egipte (Iš 3, 20; Mch 7, 15), Raudonosios
jūros perėjimas, taip pat Izraelitų vedimas dykumoje (Ps 78, 12–16)
buvo apsakomi kaip minėti stebuklai.
Rašiusieji Bibliją žinojo ir liudijo, kad pasaulį sukūręs Dievas nieka
da nebuvo apribotas ar suvaržytas kūrinijos. Jam nėra nieko neįma
nomo (hebrajiškai – „per nuostabu“) (Jer 32, 17). Jo vardas ir prigimtis
yra nuostabūs (Ts 13, 18), ir Jis yra už mūsų suvokimo ribų.
Priešingai nei kitų tautų dievai, kurie negali išgelbėti (Ps 96, 5;
Iz 44, 8), Rašto Dievas yra gyvas ir aktyvus, kurio sekėjai gali pasitikėti
Juo, laukdami Jo įsikišimo jų labui.
Pranašas Zacharijas vartojo tą patį terminą (tos pačios šaknies
kaip niphla’ot), numatydamas Izraelio ateitį po Babilono tremties. Jis
matė, kad Jeruzalė bus visiškai atstatyta, o miesto gatvėse sėdės seni
žmonės, ten žais berniukai ir mergaitės. Iš pažiūros netikintiems sos
tinės, vis dar parodančios sunaikinimo ženklus, gyventojams Zacha
rijas pareiškė: „Taip kalba Galybių VIEŠPATS: ‘Nors šiomis dienomis
tai ir atrodo neįmanoma šios tautos likučiui, argi tai turi atrodyti ir
Man neįmanoma?’ – tai Galybių VIEŠPATIES žodis. Taip kalba Galybių
VIEŠPATS: ‘Tikėk Manimi, išgelbėsiu savo tautą iš saulėtekio šalies ir iš
saulėlydžio šalies; parvesiu juos gyventi į Jeruzalę’“ (Zach 8, 6–7).
Perskaitykite Lk 18, 18–27. Kaip Jėzaus atsakymas mokiniams skati
na jus pasitikėti Dievu net tais atvejais, kai tikėti, atrodo, neįmano
ma?
III. PRISIMINTI
- Perskaitykite Jozuės 4. Kodėl Dievas izraelitams liepė pastatyti pa
minklą?
Šių akmenų paskirtis – būti ženklu. Hebrajiškas terminas „ot“ daž
nai siejamas su žodžiu – stebuklas ir gali reikšti stebuklingus Dievo
darbus (žr. ankstesnę dalį), pavyzdžiui, rykštės Egiptui (Iš 7, 3; Įst 4,
34). Šis terminas taip pat gali turėti „simbolio“ arba „žymės“ reikšmę,
kaip išorinis gilesnės ar transcendentinės tikrovės ženklas. Pavyz
džiui, vaivorykštė yra Sandoros ženklas (Pr 9, 12–13); kraujas ant iz
raelitų namų durų staktų ir sąramos taip pat vadinamas ženklu (Iš 12,
13); o svarbiausia, kad sabata yra pasaulio sukūrimo ir pašventinančio
Dievo Artumo ženklas (Iš 31, 13. 17; Ez 20, 12).
Čia ženklas yra paminklas visoms vėlesnėms kartoms, primenant
perėjimo stebuklą. Terminas paminklas (zikkaron) kyla iš žodžio za
kar – „prisiminti“, reiškiančio daugiau nei pasyvų prisiminimą. Šis ter
minas reiškia būtinybę prisiminti, o po to reikia tinkamo poelgio (Įst 5,
15; Įst 8, 2). Senojo Testamento laikais buvo įprasta statyti paminklus
iš akmenų (Pr 28, 18–22), įprastos buvo ir apeigos, sukeldavusios
klausimų (Iš 12, 26– 27; Įst 6, 20–25). Užuot kartojęs stebuklus, Dievas
statė paminklus, priminusius Jo didžius darbus ir reikalavusius pras
mingų atsakymų. Todėl šis ženklas turėjo būti „amžinas“, o tai reiškia,
kad šį Viešpaties stebuklą reikia nuolat saugoti Jo tautos atmintyje.
Galimas ateities kartų klausimas reikšmingas tuo, kad suformuluo
tas asmeniškai: „Kas tau yra šie akmenys?“ Kiekviena nauja karta turė
jo pati asmeniškai įsisavinti ir suprasti šių akmenų reikšmę. Tikėjimas
stebuklus darančiu Dievu gali išlikti gyvas tik tada, kai kiekviena karta
iš naujo atras galingų Jehovos darbų reikšmę sau. Toks tikėjimas aki
vaizdžiai atskirs Raštu pagrįstų papročių laikymosi ir tradicijų – gyvos
kartos mirusios religijos, netekusios pirminės vertės ir uolumo. Galų
gale Biblija pagrįstas tikėjimas privalo virsti asmeniniu tikėjimu. Nie
kas, net mūsų protėviai, negali tikėti už mus.
Kokie yra atminimo ženklai, jūsų asmeninio ėjimo su Viešpačiu atmi
nimo ženklai, padedantys jums prisiminti, ką Jis padarė dėl jūsų?
IV. UŽMARŠUMAS
- Perskaitykite Joz 4, 20–24, atsižvelgdami į šias eilutes: Ts 3, 7; Ts 8,
34; Ps 78, 11; Įst 8, 2. 18; Ps 45, 18. Kodėl buvo itin svarbu prisiminti
didingus Viešpaties darbus?
Atkreipkite dėmesį į asmenuotės pasikeitimą Joz 4, 23. „Nusausino
jums Jordano vandenis“, tai yra visų izraelitų, ką tik perėjusių Jorda
ną, akivaizdoje. Raudonoji jūra, priešingai, buvo nusausinta „mums“,
tiems, kurie vis dar priklausė pirmai kartai, patyrusiai išėjimą iš Egipto.
Dviejų skirtingų kartų patirti du įvykiai buvo panašios reikšmės, o tai
leido antrajai kartai, tėvų liudijimu, iš naujo atrasti tą pačią Jordano
perėjimo reikšmę.
Paprastai užmaršumą laikome įprastu visiems žmonėms. Tačiau
užmaršumas dvasine prasme gali sukelti rimtų padarinių.
Net šiandien, jei norime išlaikyti savitą pašaukimą ir misiją turin
čios tautos tapatybę, privalėsime rasti progų atgaivinti tiek savo as
meninę, tiek bendruomeninę dvasinę atmintį, kad galėtume sutelkti
dėmesį į tai, iš kur atsiradome, kas esame ir dėl ko esame čia.
- Perskaitykite 1 Kor 11, 24–25 ir Jn 14, 26. Kodėl mes visada turime
prisiminti, ką Kristus padarė dėl mūsų? Kas dar iš tikrųjų svarbu be
to?
E. Vait aiškiai suprato, kad jei nuolat nesivadovausime Dievo pra
eities darbais ir apreiškimo šviesa, mes tikrai prarasime motyvaciją
vykdyti misiją ateityje: „Mums nereikia bijoti dėl ateities, nebent pa
mirštume tai, kaip Viešpats mus vedė, ir Jo mokymą praeityje“ (E. Vait,
„Life Sketches“, 196 p.).
Nors svarbu prisiminti praeitį ir tai, kaip Viešpats darbavosi mūsų
gyvenime, kodėl būtinas kasdienis patyrimas su Juo ir Jo meilės bei
dabartinė Jo Artumo tikrovė?
V. UŽ JORDANO
„Jūrą Jis pavertė sausuma, o per upę mūsų protėviai perėjo pėsti.
Ten mes džiūgavome Jame“ (Ps 66, 6).
Tiek Raudonosios jūros, tiek Jordano perėjimas žymi naują biblinės
istorijos erą ir turi simbolinę reikšmę (Ps 66, 6; Ps 114, 1–7 ir 2 Kar 2,
6–15). Senajame Testamente yra eilučių, susiejančių šiuos du įvykius ir
nurodančių toliau šių pradinių aplinkybių. Ps 66, 6 psalmininkas šven
tė Dievo atpirkimo darbą savo gyvenime (Ps 66, 17–20), remdamasis
istoriniais Raudonosios jūros ir Jordano perėjimo pavyzdžiais.
Psalmė 114 taip pat sieja šiuos du įvykius ne todėl, kad autorius
neįžvelgė jų chronologinio skirtumo, o dėl bendros abiems perė
jimams teologinės reikšmės. Taigi abu įvykiai laikomi tokiais, kurie
prisideda prie Izraelio padėties pasikeitimo, vieną kartą iš vergijos į
laisvę, o kitą – iš klajoklių be savo krašto į tautą. Šiose psalmėse dviejų
perėjimų pavyzdžiai parodo autoriaus padėties pasikeitimą iš prie
spaudos, skurdo, bejėgiškumo ir pažeminimo į saugumo, gerovės,
išganymo ir orumo.
Prie Jordano taip pat įvyko Elijo paėmimas, primenant Jozuės kny
gos kontekste aprašytą stebuklą. Perėjimas Elijui lėmė reikšmingiau
sią padėties pasikeitimą jo gyvenime – jis buvo paimtas į dangų. Eli
ziejui pokytis taip pat svarbus – pranašo padėjėjas (1 Kar 19, 21) tapo
tautos pranašu (2 Kar 2, 22).
- Perskaitykite Mt 3, 16–17 ir Mk 1, 9. Kaip rašiusieji Naująjį Testa
mentą numanė simbolinę, dvasinę Jordano upės reikšmę?
Jėzaus kaip Izraelio atstovo žemiškoji tarnystė seka senovės Izrae
lio istorijos pavyzdžiu. Jėzus patyrė „Raudonosios jūros“ ir „Jordano“
išgyvenimus. Jis buvo pašauktas iš Egipto po įsakymo išžudyti ber
niukus (Mt 2, 14–16), dykumoje praleido 40 dienų (Mt 4, 2), prime
nant senovės Izraelio 40 metų, ir, pereidamas nuo savo asmeninio gy
venimo prie viešos tarnystės, buvo pakrikštytas Jordane (Mt 3, 16–17;
Mk 1, 9).
Vėliau Hebrajams 3–4 pripažįstama simbolinė Jordano perėjimo
reikšmė, o įžengimas į Kanaaną pristatomas kaip malonės atilsis, į
kurį krikščionys įžengia tikėjimu.
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 389–390.
„Atidžiai ištirkite Izraelio patyrimus keliaujant į Kanaaną. Ištirkite
Jozuės knygos trečiąjį ir ketvirtąjį skyrius, aprašykite jų pasiruošimą
ir perėjimą per Jordaną į Pažadėtąjį kraštą. Turime nuolat lavinti širdį
ir protą, atgaivindami atmintį pamokomis, kaip Viešpats mokė savo
tautą senovėje. Tada mums, kaip Jis sumanė ir jiems, Jo Žodžio mo
kymas visada bus įdomus ir darys įspūdį“ (E. G. White Comments, The
SDA Bible Commentary, vol. 2, 994 p.).
„Šiuolaikiniam Izraeliui gresia didesnis pavojus pamiršti Dievą ir
susivilioti stabmeldyste, nei Jo tautai senovėje. Net besilaikantieji
sabatos garbina daug stabų. Dievas ypač mokė savo tautą senovė
je saugotis stabmeldystės, nes jei jie bus nuvilioti ir netarnaus gy
vajam Dievui, jiems teks prakeikimas, o jei jie mylės Jį visa širdimi ir
visomis jėgomis, jiems teks gausus palaiminimas, jų nevargins ligos“
(E. G. White, Testimonies for the Church, vol. 1, 609 p.).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Jūsų nuomone, kaip sabata gali, viena vertus, padėti mums prisi
minti Dievo įsikišimą į mūsų gyvenimą ir, kita vertus, leisti iš anks
to pajusti pažadėtą atilsį Jo karalystėje? Kaip sabata nurodo ne tik
tai, ką turime atminti, bet ir tai, ko galime tikėtis ateityje? - Klasėje aptarkite stebuklingą Jordano perėjimą. Kaip apibūdintu
mėte stebuklus? Kodėl atrodo, kad Dievas šiandien nedaro pana
šių stebuklų? - Ką galite pasiūlyti klasėje, kaip praktiškai užkirsti kelią dvasiniam
užmaršumui tiek individualiu atveju, tiek bažnyčios atveju? Nors
svarbu nuolat palaikyti dinamišką ryšį su Dievu negrindžiant krikš
čioniško patyrimo praeitimi, kaip galime pasinaudoti praeities pa
tyrimais ir prisiminti, kaip Dievas darbavosi mūsų gyvenime?