Lapkričio 1–7 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Pt 1, 4; Jozuės 7; Ps 139, 1–16;
Ezr 10, 11; Lk 12, 15; Joz 8, 1–29.
Įsimintina eilutė: „Tik Aš, VIEŠPATS, tiriu širdį, išbandau jausmus, kad
kiekvienam atlyginčiau pagal jo elgesį, pagal jo darbų vaisius“
(Jer 17, 10).
Jozuės 7 aprašytas pirmasis atvejis, kai per tragišką patyrimą Izrae
lio tauta suprato plataus masto Sandoros padarinius ir gilią Sando
ros prasmę. Nors paklusnumas Sandoros sąlygoms užtikrino pergalę,
Sandoros sąlygų nepaisymas lėmė pralaimėjimą. Izraelio karinė sėk
mė priklausė ne nuo jų skaičiaus, mūšio strategijos ar gudrios takti
kos, bet nuo dangaus Didžiūno buvimo kartu su jais.
Pasisavindamas Pažadėtąjį kraštą, Izraelis turėjo išmokti, kad pa
vojingiausias jų priešas buvo ne už jų stovyklos ribų, o jų pačių gre
tose. Didžiausias jų laukiantis iššūkis buvo ne įtvirtintų kanaaniečių
miestų sienos ar pažangios karinės technologijos, o užsispyrusiųjų
stovykloje valia sąmoningai nepaisyti Viešpaties nurodymų.
Laukdami mums dangaus skirto paveldo (1 Pt 1, 4; Kol 3, 24), susi
duriame su panašiais iššūkiais. Kol esame Pažadėtojo krašto prieigo
se, mūsų ištikimybė yra išmėginama ir mes galime nugalėti tik pasi
švęsdami Jėzui Kristui.
I. SANDOROS SULAUŽYMAS
- Perskaitykite Jozuės 7. Kokios buvo dvi pagrindinės priežastys, dėl
kurių Ajo gyventojai nugalėjo Izraelį?
Įdomu tai, kad skaitytojas nuo pat pradžių žino Jehovos pykčio
priežastį, taip pat prasižengėlio vardą. Taigi pasakojimas apie Achano
nusižengimą lemia įtampa tarp skaitytojo, Jozuės ir izraelitų požiūrio.
Kaip ir daugelis kitų Senojo Testamento skyrių, Jozuės 7 yra chiazmo
(atvirkščias paralelizmas) stiliaus. Šio skyriaus centrinė, kulminacinė
dalis atsako į klausimą, kodėl izraelitams nepavyko užkariauti Ajo pir
muoju bandymu.
Buvo dvi pagrindinės priežastys, dėl kurių Ajo gyventojai nugalė
jo Izraelį – Achano nuodėmė ir per didelis izraelitų pasitikėjimas savo
jėgomis. Dėl pastarųjų jie neatsižvelgė į Viešpaties valią prieš puldami
Ają ir neįvertino priešo jėgų.
Pasak Joz 7, 1. 11–13, nors už klastingą draudimo nesilaikymą buvo
atsakingas Achanas, visa tauta laikyta atsakinga ir kentėjo dėl to, ką
jis padarė. Dievas apibūdino Achano nuodėmę, palaipsniui parodyda
mas jos sunkumą, 11 eilutėje pavartojant žodelį „ir“ (hebr. gam). Pir
miausia, dažniausiai vartojamas nuodėmės terminas–- „khata“. Tada
nusižengimas apibūdintas dar penkiomis konkretesnėmis nuodėmė
mis, įvedant žodelį „gam“: (1) „sulaužė Sandorą“ (abar), (2) pasiėmė
(laqakh) iš daiktų, skirtų sunaikinimui (kherem), (3) ir apsivogė (ganab),
(4) ir apsimelavo (kakhash), (5) ir įsidėjo (sim) juos tarp savo daiktų.
Sandora tarp Jehovos ir Izraelio įtraukė tiek individualiu, tiek ben
druomeniniu lygiu. Sandoros šviesoje Izraelis laikomas nedaloma
išrinktosios Dievo tautos visuma; todėl vieno ar net kai kurių jos na
rių nuodėmė užtraukia kaltę visai Sandoros bendruomenei. Viešpats
sakė: „Izraelis nusidėjo! Sulaužė Sandorą, kurią jiems daviau!“ (Joz 7,
11)
Kaip ištisos bendruomenės gali nukentėti ir nukentėjo nuo blogų as
menų darbų bendruomenėje? Kokių žinote pavyzdžių, kurie paveikė
bendruomenę?
II. ACHANO NUODĖMĖ
- Perskaitykite Joz 7, 16–19. Ką visa ši tvarka mums pasako apie
Dievą ir Achaną?
Užuot atskleidęs nusikaltėlio tapatybę, Dievas nustatė tvarką, kuri
parodo ir Jo teisumą, ir malonę. Paaiškinęs Izraelio pralaimėjimo prie
žastį ir paraginęs tautą apsivalyti (Joz 7,13), Jis skyrė laiko nuo potvar
kio paskelbimo iki jo taikymo, suteikiant Achanui laiko susimąstyti,
atgailauti ir išpažinti savo nuodėmę. Jo šeima taip pat (jei jie žinojo,
kas įvyko) turėjo galimybę apsispręsti, ar kartu slėps nusižengimą, ar
nebus bendrininkais, kaip Koracho sūnūs, išvengę sunaikinimo atsi
sakydami stoti į savo tėvo pusę (Sk 16, 23–33; Sk 26, 11).
Keblių aplinkybių sprendimas buvo priešingas bėdoms, kamavu
sioms Izraelį – bendra kaltė pašalinama ir susiaurinama iki vienos gi
minės; tada – iki kilties; tada – iki vienos šeimos; tada – iki asmens.
Neatskleidžiant prasižengėlio, tyrimas taip pat išaiškino, kuris asmuo
nekaltas. Tai buvo ne mažiau svarbi kruopščios teisinės procedūros
pusė, kai pats Dievas paliudijo nematytus Achano darbus.
Skaitytojas gali beveik pajusti įtampą, Dievui nurodžius Achaną.
Kas nesistebėtų šio vyro užsispyrimu tikintis, kad jis gali likti nepaste
bėtas? Niekas negali būti paslėpta nuo skvarbaus Viešpaties žvilgsnio
(Ps 139, 1–16; 2 Met 16, 9). Jis žino, kas slypi žmogaus širdyje (1 Sam
16, 7; Jer 17, 10; Pat 5, 21).
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip Jozuė kreipėsi į Achaną – „Mano
sūnau“. Šis išsireiškimas parodo ne tik Jozuės amžių ir vadovo vaid
menį, bet ir atskleidžia dvasią, kuria šis didis karys ieškojo teisingumo.
Jo širdis buvo kupina užuojautos Achanui, nors Jozuė buvo pašauk
tas įvykdyti nuosprendį nusikaltėliui. Savo požiūriu Jozuė vėl paro
dė jautrumą, gerumą ir meilę To, kuris „niekada nebuvo šiurkštus, be
reikalo neištardavo nė vieno pikto žodžio ir neįskaudindavo jautrios
sielos… Jis [Jėzus] drąsiai smerkė veidmainystę, netikėjimą ir neteisy
bę, tačiau griežtus priekaištus išsakydavo su ašaromis akyse“ (E. Vait,
Su meile iš Dangaus, 2011, p. 320).
Kaip supratimas, kad Dievas žino viską, ką darome, net slaptus mūsų
darbus, paveikia mūsų gyvenimą? Kaip tai turėtų paveikti jūsų gyve
nimą?
III. LEMTINGI SPRENDIMAI
- Perskaitykite Joz 7, 19–21. Ką Jozuė sakė Achanui? Kokia šių žo
džių reikšmė? Kaip mes suprantame jo išpažintį?
Štai ką Jozuė sakė Achanui padaryti: pirma, šlovinti Dievą ir Jį gar
binti; antra, prisipažinti, ką padarė, nieko neslėpti. Achanas turėjo
šlovinti Dievą, pripažindamas, ką padarė. Čia pavartotas terminas (to
dah) gali reikšti padėką (Ps 26, 7; Iz 51, 3; Jer 17, 26), taip pat ir nuodė
mės išpažinimą (Ezr 10, 11).
Deja, Raštas nesako, kad Achanas rodė tikrą atgailą. Jis tikėjosi,
kad jo tapatybė liks paslėpta. Dėl savo nusistatymo jis buvo deramai
laikomas dideliu nusikaltėliu, kuriam pagal Mozės įstatymą nebuvo
permaldavimo (Sk 15, 27–31).
Achano žodžiai Joz 7, 21 primena Adomo ir Ievos nuopuolį. Ieva
matė (ra‘ah), kad medis yra žavus akims (khamad), ji galiausiai sky
nėsi (laqakh) jo vaisių (Pr 3, 6). Achanas prisipažino, kad tarp grobio
pamatęs (ra‘ah) gražią skraistę iš Šinaro, 200 šekelių sidabro ir aukso
luitą. Tada jis jų užsigeidė (khamad) ir pasiėmė (laqakh). Kaip Adomo
ir Ievos atveju, Achano sprendimas atskleidžia, kad godumas yra ne
tikėjimo nuodėmė. Tai įtarinėjimas, kad Dievas nenori savo kūriniams
geriausio ir nesuteikia jiems kai kurių išskirtinių malonumų, kuriais
neva gali mėgautis dangus.
Be užuominos, susijusios su pirmuoju žmogaus nuopuoliu, teks
tas išryškina akivaizdų kontrastą tarp Rahabos (Joz 2, 1–13) ir Acha
no nusistatymo. Rahaba nuvedė žvalgus ant stogo ir paslėpė nuo
kareivių; Achanas paėmė uždraustus daiktus ir paslėpė nuo Jozuės.
Rahaba parodė gerumą izraelitų žvalgams ir padėjo jiems užtikrinti
pergalę; Achanas savo godumu užtraukė Izraeliui bėdų ir užtikrino
pralaimėjimą. Rahaba sudarė sandorą su izraelitais. Achanas nesilai
kė Sandoros su Viešpačiu. Rahaba išgelbėjo save ir savo šeimą, ir jie
tapo gerbiamais Izraelio piliečiais; Achanas pasmerkė save ir savo šei
mą mirčiai ir tapo niekšybės pavyzdžiu.
Pagalvokite apie godumo nuodėmę. Kaip galime nepasiduoti jai, ne
svarbu, kiek turime ar neturime? (Lk 12, 15)
IV. VILTIES VARTAI
- Perskaitykite Joz 8, 1–29. Kas čia pasakojama apie tai, kaip Dievas
gali paversti mūsų baisiausias nesėkmes galimybėmis?
Jehovos strategija pavertė pirminį Izraelio pralaimėjimą taktiniu
pranašumu, taip paverčiant Achoro slėnį (hebrajiškai – „nelaimė“)
vilties vartais (plg. Oz 2, 15). Dėl pirmosios pergalės prieš izraelitus
įgavę pernelyg daug pasitikėjimo savimi, Ajo gyventojai kartojo savo
strategiją puldami izraelitus, kurie apsimetė atsitraukiantys ir pralai
mintys. Kai Ajo gyventojai buvo išvilioti iš savo tvirtovės, 30 000 izrae
litų, būdami ne per toli nuo miesto (Joz 8, 4), užėmė tuščią miestą
pastarąjį padegdami. Joz 8, 7 aiškiai nurodyta, kad ne strategija lems
pergalę, o pats Viešpats suteiks pergalę ir atiduos Ają izraelitams.
Net tokiame skyriuje, kuriame daugiau nei bet kur kitur dominuoja
kariniai veiksmai, tekstas pabrėžia pagrindinę tiesą, kad pergalė yra
Jehovos dovana.
Lemiama mūšio akimirka, kada Ajo gyventojai paliko miestą ir
pradėjo vytis izraelitus. Tai antras kartas visame skyriuje, kai Dievas
kalbėjo po strategijos pateikimo Joz 8, 2, nurodydamas, kad Jis va
dovauja mūšiui. Iki šios akimirkos mes nežinome mūšio baigties. Nuo
šios akimirkos tampa aišku, kad Izraelio kariuomenė laimi.
Ginklas Jozuės rankoje buvo pjautuviškas arba riestas kalavijas, o
ne kalavijas ar ietis. Jozuės laikais toks kalavijas gal ir nebuvo naudo
jamas kaip tikras ginklas, bet tapo aukščiausios valdžios simboliu. Juo
ne tik būdavo duodamas ženklas puolimui, bet ir išreiškiama Dievo
aukščiausioji valdžia nugalint Ają. Ištiesdamas riestą kalaviją, kol bus
iškovota visiška pergalė, Jozuė prisiėmė vadovo vaidmenį, kurį Mozė
atliko pereinant Raudonąją jūrą (Iš 14, 16) ir kare su Amaleko gyven
tojais (Iš 17, 11–13), kada Jozuė asmeniškai vadovavo kovai.
Šį kartą nebuvo matomo, stebuklingo Dievo įsikišimo, tačiau per
galė prieš Ają yra ne mažesnė dangaus pagalba, nei pergalė prieš
egiptiečius pirmos kartos laikais arba neseniai iškovotos pergalės
prieš Jerichą atveju. Sėkmę užtikrino Jozuės tikėjimas Viešpaties žo
džiu ir jo nepalaužiamas paklusnumas. Šiame pasakojime matomas
principas tebegalioja Dievo tautai ir šiandien, kad ir kur jie gyventų,
kad ir kokie būtų iššūkiai.
V. DIEVO GALIOS LIUDIJIMAS
Jau tyrinėjome (žr. penktą temą), jog Dievas suteikė pagonių tau
toms galimybę pažinti Jį ir nusigręžti nuo savo nedorų kelių. Tačiau
jos atsisakė ir galiausiai buvo Dievo teisiamos.
- Perskaitykite Joz 7, 6–9, kur kalbama apie pirminę Jozuės reakci
ją į juos ištikusią nelaimę. Ypatingą dėmesį atkreipkite į Joz 7, 9.
Koks svarbus teologinis principas matomas jo žodžiuose?
Iš pradžių Jozuės žodžiai priminė tai, ką sakė izraelitai, patyrę sun
kumus po išėjimo iš Egipto, pavyzdžiui: „Verčiau būtume mirę nuo
VIEŠPATIES rankos Egipto žemėje, sėdėdami prie mėsos puodų ir pri
sivalgę duonos iki soties! Juk išvedėte į šią dykumą mus, visą bendri
ją, badu numarinti!“ (Iš 16, 3)
Štai Jozuės žodžiai: „Ak, Viešpatie DIEVE! – meldėsi Jozuė. – Kodėl
iš viso turėjai vesti šią tautą per Jordaną? Atiduoti mus amoritams į
rankas? Sunaikinti? O kad mes verčiau būtume pasitenkinę, apsigy
vendami Užjordanėje!“ (Joz 7, 7)
Tačiau netrukus jis parodė didelį susirūpinimą dėl žalos, kurią
Dievo vardui ir reputacijai lemtų šis pralaimėjimas. „Išgirs apie tai ka
naaniečiai ir kiti krašto gyventojai, apsups mus ir nušluos mūsų vardą
nuo žemės. Ką Tu darysi tuomet savo didžiam vardui?“ (Joz 7, 9)
Taip atsiskleidžia tema ir principas, kuris buvo esminis Dievo tiks
lams Izraeliui. Nors Jis norėjo, kad aplinkinės pagonių tautos pama
tytų, kokius didžius darbus Dievas atliko dėl savo tautos, kuri Jam
paklus, jos taip pat galėjo, kaip ir Rahaba, pažinti Izraelio Dievą per
Jo tautos užkariavimus. Kita vertus, jei reikalai klostytųsi blogai, kaip
šiuo atveju, tautos laikytų Izraelio Dievą silpnu ir bejėgiu (Sk 14, 16;
Įst 9, 28), o tai galėtų sukelti kanaaniečių pasipriešinimą.
Kitaip tariant, net hebrajams užimant kraštą buvo svarbūs klausi
mai ir principai, įskaitant garbės ir šlovės teikimą Dievui, kuris buvo ir
pagonių, ir Izraelio vienintelė viltis.
Perskaitykite Įst 4, 5–9. Kaip čia galime įžvelgti panašumą tarp Izrae
lio ir jo liudijimo pasauliui bei mūsų, septintosios dienos adventistų
liudijimo šiandien?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 395–400.
„Achaną pražudžiusi nuodėmė kilo iš godumo – nuodėmės, kuri
dažniausiai pasitaiko ir kuriai mažiausiai skiriama dėmesio. […]
Achanas išpažino savo nuodėmę per vėlai, kai jau negalėjo sau
pagelbėti. Jis matė, kad Izraelio kariuomenė grįžta iš Ajo sumušta ir
praradusi pasitikėjimą, tačiau neišėjo į priekį ir neišpažino savo nuo
dėmės. Jis matė, kad Jozuė ir Izraelio vyresnieji lenkiasi iki žemės, žo
džiais neišsakomo sielvarto apimti. Jei jis tada būtų prisipažinęs, tai
būtų liudiję apie tikros atgailos požymius, tačiau jis tylėjo. Jis girdėjo
skelbiant, kad įvykdytas didelis nusikaltimas ir kaip aiškiai buvo api
brėžtas jo pobūdis. Tačiau jo lūpos liko sučiauptos. O kaip drebėjo
jo širdis, kai buvo nurodyta jo giminė, po to jo šeima ir namai! Bet ir
tada jis tylėjo, kol Dievo pirštas neparodė į jį. Kai jau nuodėmės nebe
galima buvo nuslėpti, jis prisipažino. Kaip dažnai daromos panašios
išpažintys! Yra didžiulis skirtumas, ar prisipažįsti kaltas, kai tavo kaltė
įrodyta, ar išpažįsti nuodėmę, kurią tik Dievas žino. Achanas nebūtų
prisipažinęs, jei nebūtų tikėjęsis išvengti nusikaltimo pasekmių. Jo
išpažintis tik parodė, jog jis nubaustas teisingai. Nebuvo nei nuošir
daus nuodėmės išpažinimo, nei atgailos, nei pasibjaurėjimo blogiu;
nepakito ir jo ketinimai“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 398–400).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Aptarkite dešimtojo įsakymo (Iš 20, 17) padarinius pasaulyje, ku
riame dominuoja reklama ir vartotojiškumas. Kaip mes galime
praktiškai atskirti užgaidą nuo poreikio, ir kodėl šis skirtumas yra
svarbus? - Perskaitykite Danieliaus maldą Dan 9, 4–19. Kodėl reikšminga, kad
Danielius, išpažindamas Izraelio nuodėmes, nuolat kartojo – „mes
nusidėjome ir nedorai elgėmės“, nors nėra parašyta, kad pats Da
nielius kada nors būtų elgęsis nedorai? - Pagalvokite apie V dalies pabaigoje pateiktą klausimą. Kodėl iz
rae litų paklusnumas visiems įstatams ir įsakams buvo itin svarbus
jų liudijimui? Kaip tas pats principas taikytinas mūsų bažnyčiai
šiandien? Tai yra, kiek veiksmingesnis būtų mūsų liudijimas, jei iš
tikrųjų laikytumės visko, ką mums davė Dievas?