Gruodžio 6–12 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jozuės 22; Ef 6, 7; Jn 7, 24; Skai
čių 25; Pat 15, 1; 1 Pt 3, 8–9.
Įsimintina eilutė: „Švelnus atsakymas nuramina pyktį, o šiurkštus žo
dis sukelia įniršį“ (Pat 15, 1).
Gyvenant bendruomenėje neišvengiami ginčai ir trintis. Tai ypač
pasakytina apie tokią bendruomenę kaip bažnyčia, kur žmonės iš
skirtingų socialinių sluoksnių – o kartais užaugę visiškai skirtingose
kultūrose – gyvena ir darbuojasi kartu vardan bendro tikslo.
Šią savaitę tyrinėsime Jozuės 22 ir dėl didelio nesusipratimo tau
toje kilusį iššūkį. Knygos pradžioje Jozuė įsakė kai kurioms giminėms
pereiti Jordaną ir dalyvauti užkariavime kartu su giminėmis vakari
nėje Jordano pusėje (Joz 1, 12–18). Kai užduotis buvo įvykdyta, jie
galėjo laisvai grįžti. Tačiau rytinėje Jordano pusėje jie pastatė aukurą,
kuris kėlė nerimą vakarinės Jordano pusės giminėms.
Kodėl pavojinga daryti skubotas išvadas, susijusias su kitų elgesiu?
Kaip galime puoselėti vienybę bažnyčioje? Kodėl svarbu nepamiršti
platesnio mūsų pašaukimo masto ir nepasiduoti blaškymuisi? Tai ke
letas klausimų, kuriuos šią savaitę tyrinėsime.
I. PASIŠVENTIMAS
- Perskaitykite Joz 22, 1–8. Ką šios eilutės mums sako apie Rubeno,
Gado ir pusės Manaso giminės pasišventimą?
Jozuė patvirtino, kad giminės iš kitos Jordano pusės visiškai įvyk
dė Mozės ir jo paliepimus, o tai reikšmingas pasišventimas ir pasiau
kojimas bendram Izraelio reikalui. Jie kovojo kartu su savo broliais
„ilgą laiką“, iš tikrųjų apie šešerius–septynerius metus (Joz 11, 18; Joz
14, 10; Įst 2, 14). Jų žmonos ir vaikai liko namuose, rytinėje Jordano
pusėje, tačiau jie nusprendė ištikimai kovoti kartu su savo broliais,
gręsiant sužalojimui ir mirčiai kare.
Šios eilutės netiesiogiai pabrėžia tautos ir krašto vienybės svarbą.
Jos taip pat paruošia dirvą tolesniam pasakojimui apie vienybę. Ar
izraelitų giminės išliks vieningos, nepaisant stiprios natūralios sienos,
kurią tarp jų sudarė Jordanas? Ar jos leis geografijai palikti žymę jų
tautinėje tapatybėje, ar leis bendram vienintelio Dievo garbinimui
išlaikyti jas kaip Jo išrinktąją tautą, vieningą ir stiprią, kuri laikosi Jo
teokratinio vadovavimo?
Jozuė paaiškino vienintelį būdą, kaip tokia ištikimybė buvo įma
noma – jie tarnavo ne savo tautiečiams izraelitams, bet pačiam Jeho
vai, kuris pavedė jiems jų misiją.
Tas pats principas yra ir Naujajame Testamente. Apaštalas Paulius
ragino krikščionis tarnauti taip, tarsi jie dirbtų Dievui, o ne žmonėms
(Ef 6, 7; Kol 3, 23; 1 Tes 2, 4). Koks gali būti aukštesnis pašaukimas nei
dirbti Kūrėjui?
Kasdieniame gyvenime dažnai susiduriame su iššūkiais ir sunku
mais, kurie gali lengvai mus atgrasyti ir priversti mus norėti pasiduoti.
Kartais tai padaryti lengva. Vis dėlto galime kreiptis į Viešpatį galios,
nes Jis žada būti su mumis ir įgalina mus daryti tai, ką Jis mums liepia.
Jei nepamiršime mūsų aukštesniojo pašaukimo, būsime paskatinti
žengti pirmyn, nepaisant neišvengiamų iššūkių ir nusivylimų, kurie
yra mūsų puolusios būties dalis.
Joz 22, 5–6 parašyta, kad Jozuė ragino atsiskyrusias gimines likti
ištikimas Viešpačiui, o tada jis jas palaimino. Kaip pasikeistų mūsų
santykiai bažnyčioje, jei melstumės vieni už kitus daugiau nei mel
džiamės dabar?
II. KALTINIMAI
- Perskaitykite pasakojimą apie sugrįžusias gimines Joz 22, 9–20.
Kokius kaltinimus vakarų Jordano giminės pateikė rytų Jordano
giminėms? Kiek šie kaltinimai buvo pagrįsti?
Priešingai 1 eilutei, kur rytinėje pusėje esančios giminės vadina
mos įprasta forma (Rubeno, Gado ir kt.), čia pavartotas kitas išsireiš
kimas – Rubeno ir Gado giminės žmonės bei pusė Manaso giminės
žmonių, prieštaravusių izraelitams (Joz 22, 11), taigi čia nusakomi kiti
asmenys.
Pasakojime „visa izraelitų bendrija“ reiškia tik devynias su puse va
karų Jordano giminių, pabrėžiant tarp šių dviejų grupių atsiradusią
nesantaiką. Iš tiesų pagrindinis tolesnio pasakojimo klausimas – ar
rytinėje upės pusėje buvusias gimines galima laikyti izraelitais?
Tikėtumės sklandžios pasakojimo pabaigos; tačiau kyla trintis, kai
pranešama, kad rytų giminės prie Jordano pastatė aukurą. Šiame
tekste nepateikiama jokia šio darbo priežastis, neaprašoma aukuro
paskirtis ar konkreti su juo susijusi veikla. Dviprasmybė dėl šio aukuro
reikšmės dar labiau padidėja prisiminimus pirmąjį Jordano perėjimą
3 ir 4 skyriuje, kur visas Izraelis įžengė į Jordano pakraštį, kad perėję
upę patektų į Kanaaną. Čia dalis Izraelio atvyko į Jordano regioną, bet
tam, kad pereitų upę priešinga kryptimi.
Abiem atvejais atsiranda akmenų statinys. Pirmasis tarnauja kaip
paminklas, o antrasis suvokiamas kaip įspūdingas aukuras. Neišven
giamai kyla klausimas: „Ką reiškia šie akmenys?“ (Joz 4, 6. 22) Ar šis
aukuras pastatytas aukoms, ar tai tik paminklas? Ar kitos giminės jau
pradėjo atsimesti?
Tarimosi su Jozue, Eleazaru ar giminių vadovais stoka lėmė nesu
tarimus, kurie galėjo sukelti baisų konfliktą.
Apie ką Jėzus ir Paulius kalbėjo, kai ragino mus neteisti kitų? Perskai
tykite Lk 6, 37; Jn 7, 24; 1 Kor 4, 5. Kodėl itin lengva daryti klaidingas
išvadas, susijusias su kitų motyvais?
III. PERSEKIOJAMI PRAEITIES
- Dar kartą perskaitykite Joz 22, 13–15, bet atsižvelgdami į Skaičių
- Kodėl izraelitai pasirinko Finehasą pasiuntinių dviem ir pusei
giminės vadovu?
Prieš visiškai pripažindamos tai, kas galėjo būti suvokiama kaip
nepriklausomybės deklaracija, devynios su puse giminės, du kartus
pavadintos žmonėmis, sulaukė delegacijos, kad paaiškintų aukuro
tikslą ir reikšmę. Pasiuntinius sudarė Finehasas, vyriausiojo kunigo
Eleazaro sūnus, kuris po Eleazaro mirties jį pakeitė (Joz 24, 33). Fine
hasas jau parodė save kaip kunigą, sustabdęs Izraelio ištvirkimą prie
Peoro (Skaičių 25).
„Tai pamatęs, kunigo Aarono sūnaus Eleazaro sūnus Finehas atsi
kėlė ir nuėjo nuo bendrijos. Pasiėmęs į ranką ietį, jis nusekė izraelitą į
palapinę ir perdūrė per pilvą abu – izraelitą ir moterį. Tad maras tarp
izraelitų buvo sutramdytas“ (Sk 25, 7–8).
Finehasas neabejotinai turėjo tam tikros įtakos. Kiti pasiuntiniai
atstovavo devynioms su puse giminių į vakarus nuo Jordano, kiekvie
nas iš jų buvo savo giminės galva (pažodžiui – savo tėvo namų galva)
Izraelyje.
Pasiuntiniai pradėjo kaltinimą šventvagyste ir maištu oficialia
pranašiška formuluote – „taip kalba“. Skirtumas čia tas, kad kalba ne
Viešpats, o „visa VIEŠPATIES bendrija“ (Joz 22, 16). Jie pradėjo kaltini
mą, kad Izraelis atsimetė, išdavė ir maištavo. Terminas atsimetė – tai
tas pats hebrajų kalbos žodis, kuris buvo pavartotas nusakant Acha
no nuodėmę (Joz 7, 1) ir kelis kartus pavartotas pirmosiose penkiose
Mozės knygose (pvz., Kun 5, 15; Kun 6, 2; Sk 5, 6. 12). Achano ir Peo
ro Baalo pavyzdžiai yra precedentai išdavystei ir maištui. Jie taip pat
išreiškia devynių su puse giminių baimę, kad į akis kritusio aukuro
pastatymas sukels atsimetimą, stabmeldystę ir nedorumą, o tai už
trauks Viešpaties rūstybę visai Izraelio tautai.
Mes visi turime neigiamų praeities patyrimų, kurie nulems, kaip elgsi
mės panašiomis aplinkybėmis ateityje. Kaip Dievo malonė gali padė
ti užtikrinti, kad mūsų praeities tragedijos nenulemtų, kaip elgiamės
su savo artimu dabar?
IV. ŠVELNUS ATSAKYMAS
- Perskaitykite Joz 22, 21–29, atsižvelgdami į Pat 15, 1. Ko galima
pasimokyti iš rytų giminių atsakymo?
Kaltinamųjų atsakymas, toks pat tiesus ir galingas kaip ir pats kal
tinimas, sudaro tiek teminę, tiek struktūrinę skyriaus esmę. Iki šiol gi
minės neatsakė į kaltinimus, o tyliai klausėsi joms pateiktų kaltinimų.
Atsižvelgiant į kaltinimų rimtumą, jų kantrybė yra pavyzdinga, nes jie
parodė tikrąją patarlės prasmę: „Švelnus atsakymas nuramina pyktį,
o šiurkštus žodis sukelia įniršį“ (Pat 15, 1).
Pirmame gynimosi sakinyje išdėstyti Izraelio Dievo vardai – Die
vas, VIEŠPATS Dievas, Jehova (Joz 22, 22). Vardai pakartoti du kartus
su vis didesne jėga, kartojimui tampant iškilminga priesaika, siekiant
išsklaidyti abejones ir melagingus kaltinimus, kurie vos nesukėlė pi
lietinio karo Izraelyje. Jie buvo tvirtai įsitikinę, kad Dievas žinojo ir
suprato aplinkybes, ir tikėjosi, kad pasiuntiniai prieis prie tos pačios
išvados. Dvi su puse giminės taip pat pripažino savo atsakomybę
Viešpačiui, ragindamos Jį atkeršyti (plg. Įst 18, 19; 1 Sam 20, 16), jei
jos iš tiesų kaltos.
Sekė stebinantis apreiškimas, kuris, viena vertus, įrodė, kad kaltini
mai yra nepagrįsti (aukuras negali būti naudojamas tik kaip aukojimo
vieta), kita vertus, atskleidė jų tikrus motyvus. Tikroji priežastis buvo
atsiskyrimo nuo Izraelio baimė, o ne atsimetimas. Taigi aukuro pasta
tymas nėra atsiskyrimo įrodymas, kaip buvo manyta. Iš tikrųjų buvo
priešingai – jie darbavosi dėl Viešpaties baimės, kaip ir vakarinės Jor
dano giminės. Tikrasis Izraelio vienybės pagrindas yra ne geografija
ar fizinis paveldo mastas, bet jų dvasinė ištikimybė Viešpaties reika
lavimams.
Nuoširdus vakarinėje upės pusėje gyvenusių giminių rūpestis taip
pat atsiskleidžia jų autentiškame džiaugsme, kai buvo įrodytas ryti
nėje pusėje gyvenusių giminių nekaltumas. Užuot jausdamiesi nuga
lėti brolių argumentų, jie rodė nuoširdų džiaugsmą, kad jų įtarimai
pasirodė esą klaidingi. Izraelyje buvo išvengta pilietinio karo ir išsau
gota tautos vienybė.
Kaip jūs reaguojate į melagingus kaltinimus? Pasidalykite kai kuriais
principais, kuriais vadovaujatės. Įkvėpimui perskaitykite Ps 37, 3–6.
V. KONFLIKTŲ SPRENDIMAS- Perskaitykite Joz 22, 30–34. Kaip šis įvykis padeda rasti įžvalgų,
susijusių su konfliktų sprendimais ir būdais, užtikrinančiais bažny
čioje vienybę? (Ps 133; Jn 17, 20–23; 1 Pt 3, 8–9.)
Jozuės 22 pasakojime yra keletas bendravimo principų, kurie gali
būti taikomi kasdieniams žmonių santykiams šeimoje, bažnyčioje ir
bendruomenėje.
Kai viskas klostosi nepalankiai arba atrodo, kad klostosi nepa
lankiai, geriausia bendrauti, o ne užgožti savo pastebėjimus, kol
pratrūksime. Naudinga Dievo tautai nelikti abejingai, kai atrodo,
kad kyla problemų. Žinoma, jei giminės kitapus Jordano būtų pra
nešusios apie savo ketinimą pastatyti aukurą, viso nesusipratimo
būtų buvę galima išvengti.
Net jei asmuo įsitikinęs savo sprendimu, nereikia daryti skubotų
išvadų. Vakarų Jordano giminės greitai patikėjo gandu, pasieku
siu jų ausis, ir padarė klaidingą išvadą, kad rytų Jordano giminės
jau buvo atsimetusios nuo tikėjimo.
Prieš imantis darbų, atitinkančių padarytas išvadas, aptarkite ti
kras ar tariamas problemas.
Būkite pasirengę aukotis vardan vienybės. Vakarų Jordano gimi
nės buvo pasirengusios atsisakyti dalies savo žemės, kad apgy
vendintų kitas gimines, jei gyvenimas kitoje Jordano pusėje būtų
jų tariamo atsimetimo priežastimi.
Ar kaltinimai būtų melagingi, ar pagrįsti, pateikite švelnų atsaky
mą, kuris nuramina pyktį. Atsakymas į kaltinimą priešingu kaltini
mu niekada neužtikrins ramybės. Pasistenkite suprasti kitus prieš
stengdamiesi būti suprasti.
Džiaukitės ir šlovinkite Dievą, kai bus atkurta ramybė. Nuostabu,
kad izraelitų bendrija nuoširdžiai džiaugėsi sužinojusi tikrus dvie
jų su puse giminės ketinimus. Jie nesididžiavo savo svarstymais,
kad negalėtų pripažinti, jog klydo. Jei rytų Jordano giminės būtų
atsimetusios, Izraelio žmonės būtų taikę Sandoros reikalavimus.
Vienybė niekada negali būti argumentas tiesos sumenkinimui
ar biblinių principų atsisakymui. Tačiau bažnytinė drausmė visa
da turėtų būti paskutinė (o ne pirmoji) priemonė, kai nepavyksta
susitaikyti ir suteikti ganytojišką pagalbą, pagrįstą Dievo Žodžiu.
Kaip atrodytų mūsų bendruomenės, jei šie paprasti principai būtų
nuosekliai taikomi!
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 416–419.
„Nors nuodėmės atžvilgiu reikia vengti palaidumo, antra vertus,
svarbu vengti šiurkštaus pasmerkimo ir nepagrįsto įtarumo.
Rubenų ir jų bendražygių parodyta išmintis yra labai pamokantis
pavyzdys. Tuomet, kai jie sąžiningai siekė puoselėti tikrąją religiją, jie
buvo klaidingai įvertinti ir griežtai pasmerkti, tačiau neparodė pasi
piktinimo. Tik mandagiai ir kantriai išklausę savo brolių kaltinimų, jie
pamėgino gintis, išsamiai paaiškindami savo motyvus ir parodydami
savo nekaltumą. Taip kebli situacija, galėjusi turėti labai sunkių pase
kmių, buvo draugiškai sutvarkyta.
Teisus žmogus, net ir neteisingai kaltinamas, gali pasistengti likti
ramus ir taktiškas. Dievas žino viską, ką žmonės neteisingai supran
ta ar aiškina, ir mes galime ramiai patikėti savo rūpesčius Jo valiai.
Jis apgins visų Juo pasikliaujančiųjų reikalus taip pat, kaip atskleidė
Achano kaltę. Tie žmonės, kuriuos veikia Kristaus dvasia, turės meilę,
kuri yra kantri ir maloninga.
Dievas nori, kad Jo žmonės būtų vieningi ir broliškai vienas kitą
mylėtų. Kristus prieš pat nukryžiavimą meldėsi, kad Jo mokiniai galė
tų būti viena, kaip Jis su Tėvu yra viena, kad pasaulis galėtų patikėti,
jog Dievas Jį pasiuntęs. Ši ypač jaudinanti ir nuostabi malda amžių
tėkmėje pasiekia ir mūsų dienas, nes Jis mokė: ‘Ne tik už juos Aš mel
džiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį Mane įtikės’ (Jn 17, 20). Neišsi
žadėdami tiesos principų, turime nuolat stengtis pasiekti šį vienybės
būvį“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 418).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Kaip Pauliaus raginimas „laikyti vienas kitą aukštesniu už save“
(Fil 2, 3) gali padėti mums vengti blogo įtarinėjimo, susijusio su
mūsų broliais ir seserimis? - Kodėl dažnai pernelyg reaguojame į aplinkybes dėl praeities ne
sėkmių ar klaidų? Kaip galime išvengti šio polinkio? - Aptarkite, kodėl svarbu išklausyti kitų nuomonę. Kaip galime ug
dyti išklausymo kultūrą bažnyčioje? (Palyg. Jok 1, 19.) - Mes gyvename visuomenėje, kurioje profesinio gyvenimo reika
lavimai, šeimyninės pareigos, su bažnyčia susiję įsipareigojimai ir
kitos pareigos gali atrodyti viršijančios mūsų jėgas. Kaip visko da
rymas tarsi Viešpačiui gali ne tik padaryti mus atsakingesnius, bet
ir suteikti mums ramybę?