Lapkričio 15–21 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Sk 13, 6. 30–32; Joz 14, 6–14; Lk
18, 1–5; Joz 19, 49–51; 2 Kor 3, 18; Rom 12, 1–2.
Įsimintina eilutė: „Atsiminkite savo vadovus, kurie jums paskelbė
Dievo Žodį. Įsižiūrėkite į jų gyvenimo pabaigą, sekite jų tikėjimu“
(Hbr 13, 7).
Kiekvienas iš tėvų žino, kad vaikai mokosi iš pavyzdžio, ar ne? Kiek
tėvų nerimavo, kad jų vaikai atkartoja jų blogas savybes, o ne gerą
sias? Kad ir kiek mums būtų metų, lengviau daryti bloga nei gera. Tai
tiesiog dalis to, ką reiškia būti puolusiais. „Aš net neišmanau, ką darąs,
nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu“ (Rom 7, 15). Kas nega
lėtų su tuo susitapatinti?
Nuo pat gimimo žmones formuoja pavyzdžio galia. Vaikščioti, kal
bėti ir reikšti jausmus išmokstame mėgdžiodami artimiausius žmo
nes. Suaugus mums vis tiek reikia pavyzdžių, ir net jei jie nėra tobuli,
galime žavėtis ir atkartoti tas dvasines savybes, kurios padarė juos
tikėjimo milžinais. Šią savaitę atidžiau tyrinėsime dviejų tikėjimo mil
žinų, aprašytų Jozuės knygoje – Kalebo ir Jozuės, asmeninius pavyz
džius. Kuo jie išsiskyrė jų kartoje ir kokį svarbų vaidmenį jie atliko Die
vo tautos gyvenimui vienu iš svarbiausių Izraelio istorijos laikotarpių?
I. IŠTIKIMYBĖ
- Perskaitykite Pr 36, 15; Sk 13, 6. 30–32; Joz 14, 6. 14. Kas buvo Ka
lebas? Kokia buvo jo vieta Izraelyje?
Kalebo vardas kilęs iš hebrajų kalbos žodžio keleb, „šuo“, kuris
Senajame Testamente visada vartojamas neigiamame kontekste.
Tačiau žodžiu keleb nebibliniuose tekstuose ir giesmėse siekiama iš
reikšti tarno drąsą, atkaklumą ir ištikimybę šeimininkui. Šiuo atžvilgiu
Kalebas buvo ištikimas savo vardui, visą gyvenimą rodęs nepajudina
mą ištikimybę savo Viešpačiui.
- Ką šios eilutės sako apie Kalebą, apie jo pasirengimą pasakyti
savo nuomonę, net jei daugumos žvalgų nuomonė buvo visiškai
kitokia, o Izraelio tauta grasino jam mirtimi? Sk 14, 6–10. 21–25;
Sk 26, 65; Sk 32, 12.
Pagalvokite apie šiuos svarbius Izraelio vadovus, Jozuės ir Kalebo
amžininkus: Šamūvą, Šafatą, Igalį, Paltį, Gadielį, Gadį, Amielį, Setūrą,
Nachbį ir Geuelį. Ar šie vardai pažįstami?
Tikriausiai ne.
Kodėl? Nes tai dešimties kitų žvalgų, kuriuos Mozė siuntė išžvalgyti
Kanaano kraštą, vardai. Jie yra pamiršti, nes jie neverti būti prisiminti.
Jie Pažadėtąjį kraštą nusakė kaip neįveikiamą. Jie laikė save žiogais,
palyginti su milžinais, gyvenusiais kai kuriose krašto vietovėse, ir jų
širdis tirpo iš baimės prieš „neįveikiamas“ įtvirtintų Kanaano miestų
sienas.
Kalebas, vienas iš dviejų žvalgų, ėmėsi iniciatyvos pateikdamas
kitą galimybę – tikėjimą. Jis buvo pasirengęs ginti tai, ką žinojo esant
teisinga, nepaisant pasipriešinimo, net ir galimos mirties akivaizdoje:
„Visai bendrijai ėmus grasinti užmušti juos akmenimis“ (Sk 14, 10).
Ką darote, kai dauguma aplinkinių, regis, turi kitokią nuomonę,
prieš taraujančią giliausiems jūsų įsitikinimams?
II. DUOK MAN TĄ AUKŠTUMŲ SRITĮ
- Perskaitykite Joz 14, 6–14; Sk 14, 24; Sk 32, 12; Įst 1, 36 ir Lk 6, 45.
Kaip apibūdintumėte Kalebo ir Jozuės nusistatymą? Ką reiškia iš
tikimai sekti Viešpatį?
Kalebas niekada nepamiršo pažado, kurį Viešpats jam buvo davęs
per Mozę – kad įžengs į kraštą, į kurį buvo nuėjęs (Sk 14, 24). Po ke
turiasdešimties metų jis savo ataskaitą apie kraštą vadino sąžininga
(Joz 14, 7). Jo ataskaita buvo pagrįsta jo įsitikinimu, kad Dievo veda
mas ir padedamas Izraelis galėjo užkariauti kraštą.
Priešingai kitų dešimties žvalgų ataskaitai, kuri įkvėpė izraelitams
baimę, Kalebas parodė nuoširdų pasitikėjimą ir pasišventimą Viešpa
ties pažadui. Hebrajiškas pasakymas, pažodžiui reiškiantis „aš likau
ištikimas Viešpačiui“ (Joz 14, 8), tikriausiai yra trumpinys ilgesnio po
sakio: „Mano širdis ištikimai sekė Viešpatį“ arba „pašvenčiau savo širdį
eiti paskui/sekti Viešpačiu“. Priešingai kitiems, kurie vaikščiojo paskui
svetimus dievus, o ne paskui Viešpatį, Kalebo širdis buvo visiškai pa
sišventusi Viešpačiui.
Tas pats posakis vėliau pakartotas du kartus, pabrėžiant Kalebo
ištikimybę (Joz 14, 9. 14). Toks apibūdinimas dera su tuo, ką pats Vieš
pats pavadino – „įkvėptas kitokios dvasios“ (Sk 14, 24), išskyrusios
Kalebą iš kitų žvalgų. Net sulaukęs 85 metų, jis ir toliau buvo pavyz
dys, ką Viešpats gali pasiekti per žmones, kurių širdys yra visiškai pa
sišventusios Jam ir Jo darbui.
Kalebas suprato, kad teritorija, kurią galiausiai valdys kiekviena
giminė, buvo tiesiogiai proporcinga tam, kiek jie išdrįso melsti Vieš
paties pažadų įvykdymo ir kiek jie buvo pasiruošę žengti tikėjimu.
Dievo pažadai nėra savaime išsipildantys ta prasme, kad jie išsipildo
nepriklausomai nuo mūsų valios. Pažadai reikalauja tikėjimo, lydimo
ryžtingų darbų. Hebrajų kalbos terminas ulay – „jei“ (Joz 14, 12) gali
reikšti baimę ir abejones, tačiau dažniausiai jis reiškia viltį ir laukimą,
kad įvyks kažkas teigiamo (Pr 16, 2; Sk 22, 6. 11; Sk 23, 3).
Kokie kompromisai, „maži“ kompromisai, gali trukdyti mums būti iki
galo ištikimiems Viešpačiui?
III. PAVYZDŽIO GALIA
- Perskaitykite Joz 15, 16–19; Ts 1, 13 ir Ts 3, 7–11. Ką šis pasako
jimas sako apie pavyzdžio galią? Kaip Kalebo nusistatymas atsi
kartoja jaunesnėje kartoje?
Šiose eilutėse Kalebas siūlė savo dukterį Achsą žmona tam, kuris
užkariaus Debyrą. Otnielis užėmė miestą ir laimėjo Achsos ranką. Šis
pasakojimas yra svarbus, nes dar kartą atskleidė Kalebo drąsą, tikėji
mą ir pasirengimą priimti iššūkius.
Jis taip pat rodo, kad kita izraelitų karta pasekė šių tikėjimo milži
nų, Kalebo ir Jozuės, pavyzdžiu. Vyresniajai kartai baigiant savo tar
nystę, atsirado nauja karta, pasiruošusi priimti iššūkius ir toliau vyk
dyti Dievo planą Izraeliui.
Panašiai kaip Kalebo prašymas Jozuei: „Duok man tą aukštumų
sritį“, Achsa, padrąsinta savo vyro, parodė tokį pat tikėjimą ir ryžtą,
kokį pademonstravo jos tėvas. Savo ryžtu ir drąsa Achsa tęsė Kalebo
pavyzdį dėl pažado, susijusio su krašto paveldėjimu.
Iš tiesų, kraštas buvo Jehovos dovana Izraeliui, tačiau Izraelis tu
rėjo jį užimti, tikėdamas ir drąsiai melsdamas Viešpaties pažadų įvyk
dymo. Achsos ryžtas parodė tų Evangelijose aprašytų moterų atka
klumą, kurių neišgąsdino minia ar mokiniai ir kurios nepasidavė, kol
nesulaukė Jėzaus palaiminimo sau ir savo šeimai.
- Perskaitykite Lk 18, 1–5. Ko mes čia galime pasimokyti?
Tikėjimo deglo perdavimas kitai kartai yra labai svarbus norint
įvykdyti Dievo mums patikėtą misiją. Viena vertus, pagalvokite apie
tikėjimo perdavimo kitai kartai iššūkius ir, kita vertus, apie jaunimo
galimybes prisiimti daugiau atsakomybės Dievo darbe. Ką galime
padaryti, kad paskatintume ir apmokytume jaunimą prisiimti dievo
baimingą vadovavimą? Kiek svarbus mūsų pavyzdys šiam procesui?
IV. NUOLANKUS DIDŽIŪNAS
Ilgus vietovardžių sąrašus, kurie buvo Izraelio giminėms priskirtų
teritorijų ribų orientyrai, užbaigia žinia apie žemės paskyrimą dviem
didžiūnams – Kalebui ir Jozuei. Kalebas gavo savo paveldą pirmas, o
Jozuė – paskutinis. Iki šiol Jozuė dalino kraštą Izraelio giminėms; da
bar atėjo laikas Izraelio tautai skirti Jozuei jo paveldą.
- Perskaitykite Joz 19, 49–51. Ką reiškia tai, kad didysis Izraelio va
dovas dalijo kraštą, o sau paveldą gavo paskutinis?
Jozuei atitekęs miestas – Timnat Serachas – pavadinimu susideda
iš dviejų žodžių. Pirmasis žodis – Timnat, kilęs iš veiksmažodžio (ma
nah), reiškiančio skaičiuoti arba paskirti, taip pat – dalį arba teritori
ją. Antrasis žodis gali kilti iš hebrajų kalbos veiksmažodžio (serach),
reiškiančio perteklių arba likutį (Iš 26, 12). Jozuės miesto pavadinimas
gali būti verčiamas – likusi dalis arba likusi teritorija.
Miesto, kurį Jozuė pasirinko iš to, kas buvo likę, pavadinimas liu
dija apie kilnų antrojo Izraelio vadovo charakterį. Visų pirma, jis lau
kė, kol visi žmonės gaus savo dalį. Tada Jozuė nepasirinko vienos iš
tankiai apgyvendintų krašto teritorijų ar įspūdingiausių miestų savo
paveldu, bet kuklų miestą arba galbūt jo griuvėsius, kad jį atstatytų
sunkiai dirbdamas (Joz 19, 50).
Be to, Timnat Serachas buvo netoli Šilojo, netoli Šventyklos, o tai
parodo Jozuės prioritetus ir kur buvo jo širdis. Be abejo po to, kai
naujai gimusi Izraelio tauta buvo įvesta į Pažadėtąjį kraštą ir, Dievo
padedama, užtikrino paveldą kiekvienai kilčiai ir giminei, ji nebūtų
prieštaravusi Jozuės reikalavimui suteikti įspūdingesnį paveldą. Vis
dėlto Jozuė tenkinosi gyventi paprastą gyvenimą, dėmesį sutelkda
mas į tai, kas svarbiausia, taip įkūnydamas vėlesnę Dovydo maldą:
„Vieno teprašau iš VIEŠPATIES, tik vieno tenoriu – gyventi VIEŠPATIES
Namuose per visas savo gyvenimo dienas, gėrėtis VIEŠPATIES žavu
mu ir lankyti Jo šventyklą“ (Ps 27, 4).
Ko galima pasimokyti iš Jozuės nusistatymo? Kaip pastarąjį šiandien
galime pritaikyti sau?
V. MĄSTYDAMI KEIČIAMĖS
- Tikėjimo didvyrių gyvenimo pavyzdžio apmąstymas yra būtinas
mūsų dvasiniam augimui. Tuo pačiu metu mūsų didžiausias pa
vyzdys yra Jėzus Kristus – Jo gyvenimas ir mokymai. Kaip mus kei
čia dėmesio sutelkimas į Jėzaus gyvenimą? Hbr 12, 1–2; 2 Kor 3,
18.
Kalifornijos universiteto Los Andželo fakulteto neurologas Marco
Iacoboni tyrinėjo veidrodinių neuronų funkciją. Šios mažos ląstelių
grandinės aktyvuojamos tiek atliekant tam tikrą veiksmą, pavyzdžiui,
juokiantis ar ką nors apkabinant, tiek stebint, kaip kažkas kitas atlieka
tą patį veiksmą. Šių neuronų aktyvumas sumažina skirtumą tarp ma
tymo ir darymo.
E. Vait rašė apie Jėzaus charakterio apmąstymo svarbą: „Žiūrėda
mi į Jėzų, mes aiškiau ir ryškiau suprantame Dievo esmę, ir tai mus
pakeičia. Gerumas, meilė mūsų artimiesiems tampa natūraliu įpročiu.
Mes parodome charakterį, kuris yra dieviško charakterio kopija. Vis
labiau panašėdami į Jį, mes didiname savo sugebėjimą pažinti Die
vą. Mes vis labiau susidraugaujame su dangišku pasauliu, ir nuolatos
auga mūsų gebėjimas įgyti amžinybės pažinimo ir išminties turtus“
(E. Vait, Paslėpti lobiai, p. 320).
- Perskaitykite Rom 12, 1–2. Kokie du procesai veikia prieštaringais
tikslais mūsų gyvenime? Kaip galime būti tikri, kad paliekame vie
tos tam, kam reikia?
Laiško romiečiams santraukos skyriuje apaštalas Paulius kalba apie
dvi priešiškas jėgas, bandančias paveikti mūsų gyvenimą. Viena ver
tus, aplinkinis pasaulis, veikiamas įvairių įtakų, kasdien bando mums
primesti savo, formuodamas mumyse tai, kas veikia vidų iš išorės.
Kad neutralizuotų šį poveikį, Šventoji Dvasia gali mus pakeisti iš
vidaus, panašiai kaip vikšras virsta gražiu drugeliu. Tačiau, kad šis
procesas įvyktų, turime pasišvęsti Dievui ir prašyti Jo tęsti gerą darbą,
kurį Jis pradėjo mumyse (Fil 1, 6). Galiausiai turime apsispręsti, aki
mirka po akimirkos, gyventi Dvasia.
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
„Kalebo tikėjimas dabar buvo toks pat, kaip tada, kai savo paliu
dijimu jis paprieštaravo blogajam žvalgų pranešimui. Jis tikėjo Dievo
pažadu įgalinti savo žmones užvaldyti Kanaaną, nes pasikliovė Vieš
pačiu. Jis drauge su savo tauta ištvėrė ilgą klajonę dykumoje, dalyda
masis kaltųjų nusivylimais ir sunkumais. Tačiau tuo nesiskundė, bet
aukštino Dievo gailestingumą, kuris išsaugojo jį dykumoje tuomet,
kai jo broliai buvo sunaikinti. Visuose dykumos klajonių sunkumuo
se, pavojuose ir nelaimėse ir per visus karo Kanaane metus Viešpats
jį saugojo; ir dabar, jam įpusėjus devintą dešimtį, jo energija nebu
vo sumažėjusi. Jis prašė sau dar neužkariautos žemės, kurią, žvalgų
nuomone, sunkiausia pavergti. Su Dievo pagalba jis norėjo išplėšti
šią tvirtovę iš tų milžinų, kurių galia buvo privertusi susvyruoti Izrae
lio tikėjimą. Ir ne garbės ar išaukštinimo troškimas paskatino Kalebą
šito prašyti. Narsus senas karys norėjo duoti žmonėms pavyzdį, ku
riuo pagerbtų Dievą ir paskatintų jų gimines pajungti sau žemę, kurią
jų tėvai laikė neužkariaujama“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 412).
„Būtent Kalebo tikėjimas Dievu suteikė jam drąsos, apsaugojo jį
nuo baimės ir įgalino jį drąsiai bei nepalenkiamai ginti teisingumą.
Pasikliaudamas ta pačia jėga, galinguoju Dangaus Galybių Vadu,
kiekvienas tikras kryžiaus karys gali gauti stiprybės ir drąsos įveikti
kliūtis, kurios atrodo neįveikiamos“ (E. Vait, „The Advent Review and
Sabbath Herald“, 1912 m. gegužės 30 d.)
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Aptarkite amžininkų spaudimą ir galią bei drąsą, kurios reikia no
rint prabilti, kai kiti to nedaro. Koks yra drąsos vaidmuo tikėjimui?
Kaip galime išvengti grubumo, gindami tai, kas, mūsų manymu,
yra teisinga? - Klasėje pasidalykite keliais tikėjimo pavyzdžiais savo bažnyčioje
ar bendruomenėje, kurie formavo jūsų gyvenimą ir charakterį. Ko
kios šių žmonių savybės sektinos? - Pagalvokite ir aptarkite aplinkos įtaką mūsų gyvenimui. Kaip gali
me išvengti neigiamo jos poveikio, kartu išnaudodami jos poten
cialą geriems tikslams? - Daugiau apmąstykite Jozuės kaip vadovo nuolankumą ir jo troški
mą gyventi arti šventyklos. Kaip jo pavyzdys kalba jums?