Spalio 25–31 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 15, 16; Kun 18, 24–30; 2 Tim
4, 1. 8; Iš 23, 28–30; Įst 20, 10. 15–18; Iz 9, 6.
Įsimintina eilutė: „Visus tuos karalius ir jų kraštą Jozuė paėmė vienu
kartu, nes VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kovojo už Izraelį“ (Joz 10, 42).
Jozuės knygoje yra keletas nerimą keliančių vietų. Rimtų klausi
mų kelia Dievo, arba švento karo samprata, kada Dievas įsako vienai
žmonių grupei sunaikinti kitą.
Dievo karo klausimas Senajame Testamente yra sudėtingas. Die
vas Senajame Testamente nusakomas kaip visavaldis visatos Vieš
pats; todėl visa, kas vyksta, turi būti kažkaip susiję su Jo tiesiogine ar
netiesiogine valia. Taigi klausimas – „Kaip Dievas gali tai leisti?“, tam
pa neišvengiamas. Praėjusią savaitę tyrinėjome, kad pats Dievas yra
įsitraukęs į kovą, kuri yra daug didesnė nei koks nors karas ar mūšis
žmonijos istorijoje, kovą, kuri persmelkia visas mūsų gyvenimo pu
ses. Mes taip pat tyrinėjome, kad Rašto ir pasaulietinės istorijos įvy
kiai gali būti suprasti tik šios kovos šviesoje.
Šią savaitę toliau tyrinėsime Dievo leistų karų sudėtingumą, tokio
karo apribojimus ir sąlygas, galutinę Senojo Testamento pranašų pa
teiktą taikos sampratą ir tokių karų dvasinius padarinius.
I. KANAANIEČIŲ NEDORYBĖ
- Perskaitykite Pr 15, 16; Kun 18, 24–30; Įst 18, 9–14 ir Ezr 9, 11. Ką
šios eilutės mums pasako apie didesnį Dievo sumanymą atiduoti
izraelitams Kanaano kraštą?
Turime pažvelgti toliau Jozuės knygos, kad visiškai suprastume, ką
reiškė Kanaane gyvenusių tautų nedorumas. Šių tautų pasibjaurėtini
vaikų aukojimo, būrimo, raganavimo, nekromantijos (bendravimo
su vėlėmis) ir spiritizmo papročiai suteikia mums užuominų (Įst 18,
9–12).
Senųjų ugaritų tekstų (iš Ras Šamros) atradimas leidžia geriau su
prasti kanaaniečių religiją ir visuomenę, parodant, kad šios kultūros
pasmerkimas buvo ne tik suprantamas, bet – atsižvelgiant į Senojo
Testamento dorumo matą – pateisinamas.
Kanaaniečių religija buvo pagrįsta tikėjimu, kad vaisingumą užtik
rinantys gamtos reiškiniai yra pavaldūs seksualiniams dievų ir deivių
santykiams. Taigi jie seksualinį dievybių aktyvumą lygino su savo sek
sualiniu elgesiu ir atlikinėjo seksualines apeigas, skatindami dievus
ir deives elgtis panašiai. Ši samprata lėmė „šventosios“ prostitucijos
įsteigimą, įtraukiant tiek vyrus, tiek moteris, kad pastarieji atliktų or
gijų apeigas, ir tai yra jų pačių religinių papročių dalis!
Tauta negali pakilti aukščiau moralinio jų pačių garbinamų dievų
pagrindo. Nestebina, kad dėl tokios dievybių sampratos kanaaniečių
religiniai papročiai apėmė vaikų aukojimą, o Raštas įspėjo, kad tai
draudžiama.
Archeologiniai įrodymai patvirtina, kad Kanaano gyventojai nuo
lat aukojo savo pirmagimius, iš tikrųjų demonams, kuriuos garbino.
Maži griaučiai, rasti dideliuose induose su įžadais, liudija jų sugedusį
tikėjimą ir tai, ką jis reiškė daugybei jų vaikų.
Taigi kanaaniečių sunaikinimas buvo nuspręstas ne po Dievo su
manymo Kanaano kraštą atiduoti izraelitams. Kanaano gyventojams
buvo suteiktas malonės laikas, papildomo gailestingumo laikas,
kada jie turėjo galimybę pažinti Dievą ir Jo charakterį per jų gretose
gyvenančių patriarchų liudijimą. Jie turėjo tokią galimybę, bet aki
vaizdu, kad jie ją iššvaistė ir toliau laikėsi savo siaubingų papročių, kol
galiausiai Viešpats turėjo tam padaryti galą.
II. AUKŠČIAUSIASIS TEISĖJAS
- Perskaitykite Pr 18, 25; Ps 7, 12; Ps 50, 6; Ps 82, 1; Ps 96, 10; ir 2 Tim
4, 1. 8. Ką šios eilutės sako apie Dievo moralinį charakterį? Kaip
Dievo, visatos Teisėjo, vaidmuo padeda mums suprasti kovos dan
guje klausimą?
Dievo charakterio šventumas reiškia, kad Jis negali pakęsti nuo
dėmės. Jis kantrus. Tačiau nuodėmė privalo pjauti paskutiniuosius
padarinius – mirtį (Rom 6, 23). Jehova paskelbė kovą prieš nuodėmę,
nepaisant to, kur ji rutuliosis, ar Izraelyje, ar tarp kanaaniečių. Izraelis
nebuvo pašventintas dėl dalyvavimo šventuosiuose karuose, kaip ir
kitos tautos (Įst 9, 4–5; Įst 12, 29–30), kai jos tapo Jehovos teismo prie
mone Jo išrinktajai tautai. Skirtingai nuo kitų senovės Artimųjų Rytų
tautų, izraelitai patyrė tokį šventą karą, kai Dievas kovojo ne už juos,
bet prieš juos, leisdamas jų priešams juos engti (Jozuės 7).
Visą šventojo karo sampratą galima suvokti tik tada, kai į ją žiūri
ma Dievo kaip Teisėjo darbo šviesoje. Tuomet Izraelio užkariavimai
įgauna visiškai kitą prasmę. Priešingai imperialistiniams savęs išaukš
tinimo karams, kurie buvo itin paplitę senovės pasaulyje (ir šiandie
niame), Izraelio karai buvo skirti ne siekti šlovės sau, o įtvirtinti Dievo
teisingumą ir taiką krašte. Todėl švento karo sampratos centre yra
Dievo valdymas ir aukščiausia Jo valdžia, kuriai gresia pavojus Dievo
kaip didžiūno ir Dievo kaip karaliaus ar teisėjo simbolikoje.
Jehova kaip didžiūnas yra Tas, kuris, būdamas teisėjas, yra įsipar
eigojęs įgyvendinti, stabilizuoti ir išlaikyti Įstatymo viršenybę, kuri yra
Jo charakterio atspindys. Dievo kaip didžiūno simbolis, parodantis
Jį kaip teisėją ir karalių, reiškia, kad Jehova amžinai nepakęs maišto
prieš Jo nustatytą tvarką. Todėl galima teigti, kad Jehovos darbų tiks
las niekada nėra pats karas ar pergalė, o teisingumo ir taikos atkūri
mas. Galiausiai teisti ir kovoti įvykdant teisingumą yra tas pat, jei to
imasi Dievas.
Apmąstykite Dievą kaip teisų Teisėją, kurio negalima papirkti ar pa
veikti šališkumu. Kaip Dievas, kuris nepakęs nuodėmės, priespaudos,
nekaltųjų kančios ir engiamųjų išnaudojimo amžinai, yra neatsieja
ma Evangelijos dalis?
III. ATLEIDIMAS AR SUNAIKINIMAS?
- Palyginkite Iš 23, 28–30; Iš 33, 2; Iš 34, 11; Sk 33, 52; Įst 7, 20; Iš 34,
13; Įst 7, 5; Įst 9, 3; Įst 12, 2–3; Įst 31, 3–4. Ką šios eilutės atskleidžia
apie užkariavimo tikslą ir sunaikinimo mastą?
Pirminis Dievo tikslas kanaaniečiams buvo ne sunaikinimas, o jų
išvarymas. Tyrinėjant eilutes, kuriose aprašyta, kaip Izraelis turėjo
dalyvauti užkariavimo mūšiuose, buvo pavartoti terminai, kalbantys
apie Pažadėtojo krašto gyventojų išvarymą. Antroji terminų grupė,
išreiškianti sunaikinimą, kurį turėjo vykdyti Izraelis, dažniausiai nusa
ko daiktus, tokius kaip pagoniški garbinimo reikmenys ir sunaikini
mui skirti daiktai. Akivaizdu, kad pagonių kulto vietos ir alkai buvo
pagrindiniai kanaaniečių religijos centrai.
Šventasis karas buvo daugiausia orientuotas į sugedusią Kanaano
kultūrą ir visuomenę. Kad išvengtų susiteršimo, Izraelis turėjo sunai
kinti visus sugedimą skleidžiančius elementus. Tačiau visi Kanaano
gyventojai, net ir tie, kurie asmeniškai pripažino aukščiausią Dievo
valdžią prieš užkariavimą ar net užkariavimo metu, galėjo pabėgti
(Joz 2, 9–14; plg. Ts 1, 24–26). Pasmerkti sunaikinimui buvo tie kanaa
niečiai, kurie pasitraukė į įtvirtintus miestus, atkakliai toliau maišta
vo prieš Dievo sumanymą izraelitams ir užkietino savo širdį (Joz 11,
19–20).
Tačiau kyla klausimas – jei pirminis Kanaano užkariavimo tikslas
buvo išvaryti krašto gyventojus, o ne juos sunaikinti, kodėl izraelitai
turėjo nužudyti tiek daug žmonių?
Rašto eilučių, susijusių su Kanaano užkariavimu, tyrinėjimas at
skleidė, kad pirminis užkariavimo tikslas reiškė kanaaniečių gyven
tojų išvarymą. Tačiau dauguma kanaaniečių, kaip ir Egipto faraonas,
taip užkietino savo širdį ir susitapatino su kultūra, kad jų kultūros su
naikinimas reiškė, jog jie taip pat turėjo būti sunaikinti.
Ką jūsų charakteryje ir kokius jūsų įpročius reikia išrauti su šaknimis ir
sunaikinti?
IV. LAISVĖ RINKTIS
- Perskaitykite Įst 20, 10. 15–18; Įst 13, 12–18; Joz 10, 40. Kaip Pa
kartoto Įstatymo knygoje išreikštas karo įstatymas ir su stabmel
džių miestais Izraelyje susiję paliepimai padeda suprasti visiško
sunaikinimo apribojimus kare, į kurį izraelitai buvo įtraukti?
Hebrajiškame tekste pavartotas išskirtinis terminas, nusakantis
žmonių sunaikinimą kare – cherem. Šis terminas reiškia tai, kas „už
drausta“, „pasmerkta“ arba „skirta sunaikinimui“. Dažniausiai šis ter
minas reiškia visišką ir neatšaukiamą žmonių, gyvulių ar daiktų pa
vedimą Dievui, o karo metu tai dažniausiai susiję su jų sunaikinimu.
Cherem, kaip visiško žmonių sunaikinimo kare samprata turi būti su
vokiama atsižvelgiant į Jehovos kovą su kosminėmis blogio jėgomis,
kada kyla pavojus Jo charakteriui ir reputacijai.
Vėlgi, atsiradus nuodėmei pasaulyje neutralumo nėra – žmogus
yra arba Dievo pusėje, arba prieš Jį. Vienas kelias veda į gyvenimą,
amžinąjį gyvenimą, o kitas – mirtį, amžinąją mirtį.
Visiškas sunaikinimas reiškia deramą Dievo teismą prieš nuodėmę
ir blogį. Dalį šio teismo Dievas išskirtinai pavedė vykdyti išrinktajai
tautai, senovės Izraeliui. Pasišventimą tokiam sunaikinimui tam tikru
istorijos laikotarpiu, tam tikro krašto užkariavimo ir tiksliai apibrėž
tos geografinės srities atveju – senovės Kanaano, apribojo Jo griežta
teo kratinė kontrolė. Ankstesnėje dalyje tyrinėjome, kaip pasmerktieji
sunaikinimui nuolat maištavo prieš Dievo tikslus ir priešinosi jiems,
pasmerktieji niekada neatgailavo. Todėl Dievo sprendimas juos su
naikinti nebuvo nei savavališkas, nei nacionalistinis.
Be to, Izraelis tikėtųsi to paties, jei nuspręstų gyventi taip, kaip ka
naaniečiai (palyginkite su Pakartoto Įstatymo 13). Net jei atrodo, kad
grupės priešingose kovos pusėse yra iš anksto apibrėžtos (izraelitai
paveldės kraštą, o kanaaniečiai bus sunaikinti), buvo galimybė pereiti
iš vienos pusės į kitą, kaip matyti Rahabos, Achano ir Gibeono gyven
tojų atveju.
Žmonės nebuvo apsaugoti ar pasmerkti savo nuožiūra. Tie, kurie
turėjo naudos iš santykių su Jehova, galėjo prarasti šią privilegiją dėl
maišto, o pasmerktieji galėjo paklusti Jehovos valdžiai ir gyventi.
Kokie dvasiniai kanaaniečių maištavimo prieš Dievą padariniai dera
mūsų šiandieniniam kontekstui? Tai yra, kokie laisvės rinktis padari
niai tenka mums asmeniškai?
V. RAMYBĖS KUNIGAIKŠTIS
- Kaip pateiktos eilutės apibūdina ateitį, kurią Dievas numatė savo
tautai? Iz 9, 5; Iz 11, 1–5; Iz 60, 17; Oz 2, 18; Mch 4, 3.
Nors šią savaitę pagrindinis dėmesys buvo skiriamas Dievo įsaky
tiems karams Senajame Testamente, turime paminėti dar vieną ne
mažiau reikšmingą Senojo Testamento pranašiškų raštų temą – Me
sijo ramybės eros ateities viziją. Mesijas nusakytas kaip „Ramybės
Kunigaikštis“ (Iz 9, 5). Jis įsteigs karalystę, kurioje viešpataus ramybė,
kurioje liūtas ir avinėlis ganysis kartu (Iz 11, 1–8), kurioje nebus skriau
dos ar niekšybės (Iz 11, 9), kurioje viešpataus taika (Iz 60, 17), gerovė
tekės kaip upė (Iz 66, 12).
- Perskaitykite 2 Kar 6, 16–23. Kokių įžvalgų, susijusių su gilesniais
Dievo tikslais savo tautai ir žmonijai, pateikta šiame pasakojime?
Apsvarstykite pasakojimą apie Eliziejaus pamaitinimą Sirijos ka
riuomenės. Užuot ją išžudęs (2 Kar 6, 22), jis parodė aukščiausią ide
alą – taiką, kurios Dievas visada troško savo tautai. Įdomu, kad Eli
ziejus suvokė nematomos kariuomenės, supusios priešą, pranašumą
(2 Kar 6, 17). Kad ir kaip Dievas būtų įtrauktas į kosminę kovą, kuri
paveikė ir mūsų planetą, galutinis atpirkimo tikslas yra ne amžina
kova ir net ne amžinas priešo pavergimas, o amžina ramybė. Kaip
smurtas gimdo smurtą (Mt 26, 52), taika atneša taiką. Pasakojimas
baigiamas teigiant, kad „aramėjų gaujos daugiau nebėjo į Izraelio
kraštą“ (2 Kar 6, 23).
Pagalvokite, kaip galime būti ramybės priemonėmis, sekdami Jėzų.
O jūsų gyvenimas dabar? Kaip, kad ir su kokia kova susidurtumėte,
galėtumėte būti ramybės, o ne kovos priemone?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 394–396.
Tyrinėjant Raštą labai svarbu suprasti kontekstą. Tyrinėjome, kad
kosminė kova ir Dievo kaip Teisėjo tema yra labai svarbios norint su
prasti karus prieš kanaaniečius.
„Dievas lėtas pykti. Jis davė nedoroms tautoms malonės laiką, kad
jos galėtų pažinti Jį ir Jo charakterį. Atsižvelgiant į gautą šviesą, jos
buvo pasmerktos už tai, kad atsisakė priimti šviesą ir pasirinko savo, o
ne Dievo kelią. Dievas paaiškino, kodėl iš karto neišvarė kanaaniečių.
Amoritų nusikaltimai dar nebuvo perpildę taurės. Savo nedorumu jie
pamažu artinosi prie tos ribos, kada Dievas neberodys pakantumo ir
jie bus sunaikinti. Kol nebus pasiekta riba, kada jų nedorybė perpildys
taurę, Dievo kerštas bus atidėtas. Visoms tautoms buvo suteiktas ma
lonės laikotarpis. Nevykdžiusieji Dievo Įstatymo pereis nuo vieno ne
dorumo laipsnio prie kito. Vaikai paveldės maištingą savo tėvų dvasią
ir darys blogesnius darbus nei jų tėvai, kol jų neištiks Dievo rūstybė.
Bausmė nebuvo mažesnė dėl to, kad buvo atidėta“ (E. G. White Com
ments, The SDA Bible Commentary, vol. 2, 1005 p.).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Aptarkite Dievo kaip mūsų Teisėjo ir Aukščiausiojo visatos Teisė
jo reikšmę. Jūsų manymu, kodėl tai, kad Dievas yra Teisėjas, yra
Evangelijos ir mūsų išganymo pagrindas? - Kaip kanaaniečių atvejis mums parodo Dievo kantrumą ir tei
singumą? Kaip galėtume atspindėti Dievo charakterį elgesiu su
mūsų artimu? - Pagalvokite apie laisvos valios esmę. Jūsų manymu, kodėl Dievas
gerbia mūsų laisvę pasirinkti? Kaip meilė ir laisvė rinktis yra tarpu
savyje susijusios? - Senajame Testamente yra daug pasakojimų apie karą ir kovas, bet
galiausiai Raštas numato taiką. Kokį vaidmenį turėtų atlikti krikš
čionys užtikrindami taiką savo aplinkoje?