Vasario 28 – kovo 6 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Kol 2; Hbr 7, 11; Iz 61, 3; 1 Kor 3, 6; Įst 31, 24–26; Rom 2, 28–29; Rom 7, 7.
Įsimintina eilutė: „Niekas tenesmerkia jūsų dėl valgio ar gėrimo, dėl švenčių, jaunačių ar šabų. Visa tai tėra būsimųjų dalykų šešėlis, o tikrenybė priklauso Kristui“ (Kol 2, 16–17).
Ar kada nors buvote paklausti, kodėl švenčiate sabatą? Galbūt net šios savaitės įsimintina eilutė buvo panaudota kaip „argumentas“ prieš sabatos laikymąsi. Vis dėlto čia buvo rašoma ne apie ketvirtąjį įsakymą, bet tai buvo atsakas į kai kurių netikrų Bažnyčios mokytojų klaidamokslius. Kokie buvo šie klaidamoksliai?
Pirma, klaidamokslis apibūdinamas kaip „filosofija“, žmonių padavimas, pasaulio pradmenys, o ne Kristus (Kol 2, 8).
Klaidamokslis taip pat apėmė apipjaustymą ir žydų švenčių laikymąsi (Kol 2, 11. 16), kartu su žydų tyrumo apeigomis ir su maistu susijusiais nuostatais (Kol 2, 16. 21). Įskaitant angelų garbinimą arba garbinimą su angelais, arba bandymą mėgdžioti angelų garbinimą (Kol 2, 18).
Galiausiai, klaidamoksliai buvo pagrįsti žmonių priesakais ir pamokymais, galbūt apimant ir asketiškus papročius (Kol 2, 22–23).
Šie netikri mokytojai buvo akivaizdžiai religingi ir nuoširdūs, tačiau jie taip pat neteisingai suprato Evangeliją. Šią savaitę tyrinėsime, kodėl. Išsiaiškinsime, kodėl įsimintina eilutė neturi nieko bendra su septintos dienos – sabatos šventimu.
I. IŠMINTIS IR DIEVO PAŽINIMAS
Jobas klausė: „Bet iš kur ateina išmintis? Kur slypi suvokimo galia?“ (Job 28, 12) Paulius atsakė: Kristuje „slypi visi išminties ir pažinimo lobiai“ (Kol 2, 3; plg. 1 Kor 1, 30). Jei turime Kristų, turime viską, net „supratimo pilnatvės turtus“ – gyvenimo tikslą (Kol 2, 2). Per Jį buvo apreikštas Dievo slėpinys, apimantis visą išganymo planą.
1. Perskaitykite Kol 2, 1–7. Kokiu tikslu Paulius rašė šį laišką?
Graikų kalbos žodis paraklēthōsin reiškia „paguostos“ arba sustiprintos (Kol 2, 2). Paulius troško ne tik padėti tikintiesiems Kolosuose atpažinti klaidamokslius, bet ir „suvienyti“ (sumbibashentes) tikinčiuosius krikščioniškoje meilėje. Abiejų žodžių – „paguostos“ ir „suvienyti“ – laikas rodo Pauliaus pasitikėjimą, kad šis laiškas pasieks savo tikslą.
Apaštalas pagyrė juos už jų „tvarkingumą“ ir tvirtą tikėjimą Kristumi (Kol 2, 5).
Graikiškas terminas taxis, verčiamas „tvarkingumą“, Naujajame Testamente vartojamas kalbant apie Aarono kunigystę (Lk 1, 8; Hbr 7, 11) ir Melchizedeką (Hbr 5, 6. 10; Hbr 6, 20; Hbr 7, 11. 17), tačiau Paulius šį terminą taikė tvarkai Bažnyčioje (1 Kor 14, 40), įskaitant ir čia. Kartais manoma, kad Bažnyčios tvarka ir organizacija neturi jokios teologinės reikšmės.
Tačiau nustatydamas tinkamą tvarką garbinimui (pvz., 1 Korintiečiams 11) ir nurodydamas, kaip turėtų būti renkami vyresnieji ir diakonai (1 Timotiejui 3; Titui 1), Paulius stengėsi išlaikyti organizuotumą Bažnyčioje. Šiomis priemonėmis išsaugoma ir skelbiama Dievo išmintis ir Biblijos mokymas.
Dėka teisingo mokymo, kurį kolosiečiai gavo iš Pauliaus bendražygių, tikinčiųjų tikėjimas buvo tvirtas. Jis negalėjo būti sudrebintas, nes rėmėsi tvirtu bibliniu pagrindu, kurio laikymasis apsaugojo juos nuo netikrų mokytojų skleidžiamų klaidamokslių.
Koks jūsų patyrimas, susijęs su tvarkos poreikiu jūsų dvasiniame gyvenime?
II. ĮSIŠAKNIJĘ IR AUGANTYS KRISTUJE
Laiško kolosiečiams tema yra vienas aiškiausių krikščioniško gyvenimo matų: „Kaip esate priėmę Viešpatį Kristų Jėzų, taip ir gyvenkite Jame“ (Kol 2, 6). Išganymą gauname priimdami Asmenį, o ne tik mokymų rinkinį. Tačiau Jėzaus priėmimas taip pat apima visų Jo mokymų, perduotų Biblijos apaštalų ir pranašų, vykdymą (Ef 2, 20).
Kristaus priėmimas reiškia savojo „aš“ mirtį, visišką savęs pašventimą gyvajam Kristui.
Gyvojo Žodžio (Jėzaus) negalima atskirti nuo Rašytinio Žodžio (Biblijos). Jie yra tos pačios monetos dvi pusės. Tiesą sakant, tik per Šventąjį Raštą galime pažinti Jėzų. Mes gyvename „Jame“, tai reiškia, kad leidžiame Jo Žodžiui ir Jo Dvasiai vesti mus visuose mūsų sprendimuose ir darbuose.
Kol 2, 7 Paulius vartojo įprastą biblinę metaforą, krikščionis prilyginant augalams. Mes įsišaknijame Kristuje priimdami Jį kaip savo Gelbėtoją ir gyvendami pagal Jo Žodį. Štai kaip mes tvirtėjame „tikėjimu“.
2. Kaip šios eilutės nušviečia augalo metaforą kaip tikinčiųjų simbolį? (Iz 61, 3; Mt 3, 10; Lk 8, 11–15; 1 Kor 3, 6.)
Paulius aiškiai apibrėžė du tikintiesiems galimus kelius. Vienas – likti „Viešpaties sodintu“ (Iz 61, 3) ir toliau būti visaverčiu Kristuje, laikantis Jo ir Jo mokymų. Kitas, galimas lygintis su dirbtiniu augalu, kuris gali atrodyti tikras, bet iš tikrųjų yra negyvas. Priimdami žmonių filosofijas ir padavimus, esame pagrobiami nelaisvėn (Kol 2, 8). Nors Kristus mus išlaisvino, įmanoma vėl būti įkinkytiems „į vergystės jungą“ (Gal 5, 1; plg. Apd 15, 10).
Trumpai tariant, priimti nebiblinius mokymus reiškia atmesti Kristų, nes tie, kurie tiki klaidamoksliais, deja, priėmė kitokią evangeliją ir pripažino žmogiškąjį, o ne Šventojo Rašto autoritetą (Gal 1, 6–9). Šis pavojus grėsė ankstyvojoje Bažnyčioje ir jis tebegresia šiandien.
Koks buvo jūsų patyrimas, ką reiškia savojo „aš“ mirtis ir Kristaus priėmimas? Kodėl tai turi būti nuolatinis procesas?
III. PRIKALTAS PRIE KRYŽIAUS
3. Perskaitykite Kol 2, 11–15. Kokius klausimus Paulius, atrodo, čia aiškino?
Žinome, kaip dažnai šios eilutės, ypač Kol 2, 14, netinkamai naudojamos kaip argumentas prieš Įstatymo ir sabatos laikymąsi?
Siekdami padėti suprasti šias eilutes, septintosios dienos adventistai pateikia du pagrindinius aiškinimus: pirma, prie kryžiaus prismeigtas mus kaltintis skolos raštas primena tą, kurį Pilotas prisegė prie Jėzaus kryžiaus (Mt 27, 37; Jn 19, 19–20); arba, antra, prie kryžiaus buvo prikaltas Mozės parašytas apeiginis Įstatymas (Įst 31, 24–26).
Pažvelgę į šią eilutę platesniame kontekste matome, kad joje aiškiai kalbama apie apeiginį Įstatymą.
Paulius taip pat mini „ne rankomis“ atliktą apipjaustymą (Kol 2, 11), bet širdies (Rom 2, 28–29; plg. Įst 30, 16), akivaizdžiai priešingai kūniškam apipjaustymui, kuris buvo viena iš svarbiausių apeiginio Įstatymo nuostatų (Kun 12, 3; plg. Iš 12, 48).
Tada Paulius šį vidinį pokytį sieja su „kūniškumo atsižadėjimu“ ir su krikštu panardinant. Šiuo krikštu mes tapatiname save su Kristaus mirtimi ir prisikėlimu (Kol 2, 11–12).
Šis atsivertimo patyrimas tada lyginamas su buvimu „mirusiais nusikaltimais“ ir atgaivinimu su Kristumi, kuris dovanojo mums „visus nusikaltimus“ (Kol 2, 13).
„Kaltinantį skolos raštą“ (Kol 2, 14) reiškia teisinius nutarimus, nesvarbu, ar jie pasaulietiniai (Lk 2, 1; Apd 17, 7), ar bažnytiniai (Apd 16, 4). Šis graikiškas žodis Pauliaus raštuose minimas tik kartą, nusakant apeiginį Įstatymą, kuris sudarė pertvarą tarp žydų ir pagonių (Ef 2, 14–15).
Kadangi Paulius jau užsiminė apie nuodėmių atleidimą ir vidinį pasikeitimą, simbolizuojamą krikšto, mažai tikėtina, kad jis vėl grįžtų prie šios temos su kitu palyginimu, kuris niekur kitur Šventajame Rašte nenaudojamas. Paulius, regis, pabrėžė tai, ką jis akcentavo Laiške efeziečiams – įtikėję pagonys Kolosuose neturėtų rūpintis apeiginio Įstatymo, įskaitant apipjaustymą, laikymusi, nei su tyrumu susijusiais įsakais, susijusiais su tokiu pasišventimu (plg. Apd 10, 28. 34–35).
Akivaizdu, kad Paulius neužsiminė, jog Dešimt įsakymų buvo prikalti prie kryžiaus, ypač kai kitur jis nuodėmę apibrėžė kaip Dešimties įsakymų laužymą (Rom 7, 7).
IV. ŠEŠĖLIS AR TIKRENYBĖ?
4. Perskaitykite Kol 2, 16–19. Kokius žydų ir krikščionių papročius čia pabrėžė Paulius?
Iki šiol tyrinėtojai nesutaria, kokius klausimus Paulius čia nagrinėjo. Galime būti tikri, kad pats Pauliaus laiškas pateikia nemažai informacijos apie tai, kas, atrodo, buvo žydų ir krikščionių skaldymas šioje daugiausia pagonių Bažnyčioje (Kol 2, 13). Tai yra, žydų tikintieji primetė papročius, kurių Bažnyčios nariams nereikėjo laikytis.
Akivaizdu, kad Kol 2, 16 išvardyti keli įprasti žydų papročiai, kurių, matyt, laikėsi kai kurie į krikščionybę atsivertę žydai. Tačiau net ir Kol 2, 18 detalės atitinka tą patį kontekstą. Jėzus kritikavo apsimestinį religinių vadovų nuolankumą (Mt 6, 1. 5. 7. 16). Iš Kumrano ritinių žinome, kad angelų vaidmuo kai kurioms hebrajiškoms garbinimo sampratoms buvo svarbus. Taigi klausimai, su kuriais Paulius susidūrė Kolosuose, greičiausiai buvo panašūs į tuos, su kuriais jis susidūrė kitur.
Kadangi Kol 2, 16 dažnai neteisingai suprantama, svarbu ją išsamiau apsvarstyti. Atkreipkite dėmesį į šiuos punktus:
Pauliaus pavartotas žodis „tegul“ (tenesmerkia) rodo, kad ši išvada padaryta iš to, ką jis jau išdėstė. Anksčiau apipjaustymo poreikis buvo atmestas, nes svarbiausia yra vidinis širdies pasikeitimas (Kol 2, 11–15).
„Valgio ir gėrimo“ – reiškia maisto ir gėrimo aukas, kurias izraelitai atnešdavo į šventyklą.
„Švenčių, jaunačių ar šabų“ (Kol 2, 16) matyt nurodo Oz 2, 13, kur išdėstyta ta pati apeiginių dienų seka, įskaitant apeiginius šabus (pvz., Kun 23, 11. 24. 32).
Šios eilutės supratimui labai svarbus paties Pauliaus aiškinimas: „Tai tėra būsimųjų dalykų šešėlis, o tikrenybė priklauso Kristui“ (Kol 2, 17). Šios apeiginės dienos, kaip ir aukos, nurodė į Kristaus darbą (1 Kor 5, 7; 1 Kor 15, 23). Septintoji diena –sabata, priešingai, buvo įsteigta Edene iki nuodėmės ir gerokai anksčiau apeiginėms Šventyklos aukoms; todėl sabata nėra šešėlis, kurio reikėtų atsisakyti po kryžiaus.
Nors septintoji diena – sabata čia neaptariama, kaip galėtumėte pritaikyti Pauliaus patarimą nesmerkti kitų?
V. ŽMONIŲ PRIESAKAI
5. Perskaitykite Kol 2, 20–23. Kaip suprantate Pauliaus įspėjimus, atsižvelgdami į kitus šiame skyriuje pateiktus aptarimus?
Kaip ir Laiške galatams, Paulius išdėstė susirūpinimą dėl žydų apeigų laikymosi kaip pasaulio pradmenų (Kol 2, 8. 20; plg. Gal 4, 3. 9). Kitaip tariant, kaip ir žemiškoji šventykla, minėtieji dalykai priklauso žemei, bet mūsų pilietybė yra danguje. Mums nereikia apsikrauti apeiginiu Įstatymu, nes pastarasis tik nurodė tikrovę, kuria dabar džiaugiamės Kristuje. Tai yra, nors apeiginį Įstatymą davė Dievas, šios apeigos, atlikusios savo funkciją, nebereikalingos. Kadangi visi šie nuostatai buvo panaikinti ant kryžiaus, kaip rodo dieviškoji ranka, perplėšusi šventyklos uždangą (Mt 27, 51; plg. Dan 9, 27), krikščionys (įskaitant žydų krikščionis) neprivalo paklusti šiems įsakams. Paklusdami jiems mes iš tikrųjų tapatintumės su šiuo praeinančiu pasauliu, priešingai naujam pasauliui, pažadėtam mums Kristuje.
Juk mes laukiame „naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas“ (2 Pt 3, 13), o ne tik šio seno pasaulio atnaujinimo.
Be to, kad fariziejai ir Rašto aiškintojai prie Mozės nuostatų pridėjo papildomų žmogiškų reikalavimų (Mk 7, 1–13), Senojo Testamento apeigos, kurias įvykdė Kristus, nebegali būti laikomos dangaus reikalavimu, o tik žmonių primestomis pareigomis. Iš tiesų atrodo, kad jos tapo našta tikėjimui, o ne kažkuo, kas jį sustiprintų. Lengva pradėti manyti, kad visa tai daroma ne savo pranašumui atžvilgiu tų, kurie to nedaro (kas jau ir taip blogai), bet galbūt net ir subtiliai kaip tam tikras nuopelnas išgelbėjimui – spąstai, į kuriuos nenorime papulti.
Visą krikščionybės istoriją Biblijos ekspertai pasidavė pagundai teikti religinius pareiškimus, savinantis Šventosios Dvasios vaidmenį padėti tikintiesiems suprasti, ką tekstas reiškia. Pats Kristus yra Šaltinis, iš kurio trykšta Šventojo Rašto tiesa, kaip mokė Paulius ir kiti, rašę Bibliją.
Kaip galime užtikrinti, kad suprantame, jog vienintelis mūsų išgelbėjimo pamatas yra tai, ką Jėzus padarė dėl mūsų, už mus, vietoj mūsų – nepaisant to, ką Jis atlieka mumyse?
Tolesniam tyrinėjimui: „Kaip apaštalų laikais žmonės mėgino tradicijomis ir filosofija sugriauti tikėjimą Šventuoju Raštu, taip ir šiandien, ugdydamas sentimentus didesnei kritikai, evoliucijos mokslui, spiritizmui, teosofijai ir panteizmui, tiesos priešas stengiasi nuvesti sielas uždraustais takais. Daugeliui Biblija yra kaip žibintas be žibalo, nes jie nukreipė savo mintis į spekuliatyvaus tikėjimo šaltinius, kurie sukelia nesusipratimus ir sumaištį. Kritika, kuri detaliai analizuoja, spėlioja, pertvarko, griauna tikėjimą Biblija kaip dievišku apreiškimu. Ji atima iš Dievo Žodžio galią valdyti, pakylėti ir įkvėpti žmonių gyvenimą. Spiritizmas daugeliui sukūrė įspūdį, kad geismas yra aukščiausias įstatymas, kad savivalė yra laisvė ir kad žmogus yra atsakingas tik prieš save.
Kristaus sekėjas susidurs su ‘perspėjimo žodžiais’, kuriuos apaštalas skyrė Kolosų tikintiesiems. Jis susidurs ir su spiritistiniais Šventojo Rašto aiškinimais, tačiau turi jų nepriimti. Jo balsas turi būti aiškiai girdimas, kai skelbia amžinąsias Biblijos tiesas. Nenuleisdamas akių nuo Kristaus, jis privalo tvirtu žingsniu eiti nurodytu keliu, atmesdamas visas idėjas, kurios neatitinka Jo mokymo. Jo apmąstymų objektas turi būti Dievo tiesa. Į Bibliją jis turi žiūrėti kaip į Dievo balsą, kuris kalba tiesiogiai jam. Taip jis atras dievišką išmintį.“ (E. Vait, Apaštalų darbai, p. 351).
Klausimai aptarimui:
1. Ką reiškia – „Kristuje kūniškai gyvena visa Dievystės pilnatvė“; Jis yra „visų kunigaikštysčių ir valdžių“ Galva (Kol 2, 9–10)? Taip pat skaitykite Jn 1, 1; Hbr 1, 3 ir 1 Pt 3, 22.
2. Tikriausiai visi esame girdėję Kol 2, 14–16 kaip argumentą prieš septintą dieną – sabatą. Kokie kiti klausimai, be tų, kurie iškelti šios savaitės temoje, kyla naudojant šias eilutes įrodymui, neva nebereikia laikytis ketvirtojo įsakymo?
3. Kaip reaguojate į tuos, kurie reikalauja laikytis ir apeiginių nuostatų? Nors galbūt galima rasti dvasinių ar teologinių palaiminimų jų laikantis, kokios problemos kyla dėl reikalavimo, kad jų būtų laikomasi?
4. E. Vait rašė, kad turėtume laikyti Bibliją Dievo balsu, „kuris kalba tiesiogiai“ mums. Kodėl turime uoliai saugotis bet ko, kas susilpnintų mūsų tikėjimą viso Šventojo Rašto autoritetu ir įkvėpimu, net ir tomis dalimis, kurios galėtų sukelti mums nepatogumą?