Kovo 7–13 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Kol 3, 1–17; Rom 1, 18; Rom 6, 1–7; Ef 4, 22–24; Įst 7, 6–8; 1 Sam 16, 23.
Įsimintina eilutė: „Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis“ (Kol 3, 14).
Dažnai esame raginami negalvoti apie dangų per daug, antraip neturėsime jokios žemiškos naudos. Nors tam tikra prasme tai tiesa, ne mažiau svarbi mintis, kurią Paulius pabrėžė Kolosiečiams 3, jei būsime pernelyg žemiški, nebūsime naudingi Viešpačiui.
Paulius atkreipė mūsų dėmesį į daugelį praktinių, gyvenimui pritaikomų principų, kurie yra atėję iš dangaus ir kuriuos gali suprasti tik tie, kurie yra prikelti „su Kristumi“ (Kol 3, 1).
Pauliaus patarimai yra labai praktiški, sustiprinantys visus mūsų santykius, ne tik Bažnyčioje.
Jėzus sakė: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5, 44–45).
Atrodo neįgyvendinama? Žmogiškai kalbant, taip. Turi mirti savasis „aš“, kad galėtume iš tikrųjų gyventi Dievui. Štai kodėl turime gyventi mąstydami apie dangų, jei tikimės būti kuo nors naudingi savo dangiškajam Tėvui žemėje.
Šią savaitę tyrinėsime, kaip gyvenimas su Kristumi gali pakeisti pasaulį dabar ir amžiams.
I. DANGIŠKAS MĄSTYMAS
1. Perskaitykite Kol 3, 1–4. Pasak Pauliaus, kokia būtina sąlyga, kad mąstytume tai, kas danguje? Jūsų manymu, ką tai reiškia?
Nuo kalno viršūnės galima apžvelgti didžiulį kraštovaizdį. Nuo neatmenamų laikų kalnus lankydavo tie, kurie siekė artimesnio patyrimo su Dievu (Ps 121, 1–2). Netgi žmogaus sukurti kalnai, vadinami zikuratais, buvo statomi pagonių panašiu tikslu – susitikti su dievais. Įdomu tai, kad Ūro mieste, kurį palikti Viešpats pašaukė Abromą, buvo labai didelis zikuratas, matomas daug kilometrų atstumu. Tačiau vien aukščio keitimas niekada nepriartins žmogaus prie dangaus dvasine prasme. Žmogaus pastangos niekada negalėtų to padaryti.
Tik dėka malonės, per kurią mirėme su Kristumi ir buvome su Juo prikelti (perkeltine prasme, simbolizuojama krikšto (Kol 2, 12–13)), įmanoma priartėti prie dangaus.
Atkreipkite dėmesį, kad nuo pat Kolosiečiams 3 pradžios nuolat pabrėžiama tai, kas yra danguje: „siekti to, kas aukštybėse“, „kur Kristus sėdi“, „rūpintis tuo, kas aukštybėse“, „kur mūsų gyvenimas su Kristumi paslėptas Dieve“, su Juo ir jūs pasirodysite šlovingi (Kol 3, 1–4).
Tiesa, krikščioniškame gyvenime daug ko neįmanoma paaiškinti. Kaip žmogus iš tikrųjų gali „mirti“ ir „būti prikeltas“, kai, regis, jis yra tas pats asmuo ir neturėjo tokio gyvenimo ir mirties patyrimo? Daug kas neturi prasmės prigimtiniam protui, nepaveiktam Šventosios Dvasios. Tačiau tiems, kurie yra dvasiškai mąstantys, nes jie gavo Dievo pažadėtą naują širdį, mirtis nuodėmei ir prikėlimas su Kristumi yra tikrovė. Kaip sako giesmės žodžiai: „Klausiate manęs, iš kur žinau, kad Jis gyvas? Jis gyvena mano širdyje“.
Nepaisant to, Paulius davė šiuos įsakymus, nes būtina nuolat atnaujinti dvasinį gyvenimą (2 Kor 4, 16). Iš tiesų galime atsimesti ir pasiklysti! Ir šiame gyvenime niekada nesame apsaugoti nuo pagundų.
Todėl turime kasdien siekti „to, kas aukštybėse“ (Kol 3, 1). Mūsų amžinasis „gyvenimas su Kristumi paslėptas Dieve“ (Kol 3, 3), bet išorinė šio gyvenimo išraiška tikrai nebus paslėpta.
Apie ką jūs dažniausiai mąstote – apie tai kas aukštai ar tai, kas žemai? Jei tai, kas žemai, kaip galite tai pakeisti?
II. ŽEMIŠKUMO PABAIGA
Šiandien girdime daug šūkių: „Stop karui!“; „Nekirskite miškų!“, „Negaminkite branduolinių ginklų!“, tačiau vienas šūkis, kurio tikriausiai niekada negirdėjome, tai – „Pabaiga žemiškumui!“ Toks šūkis tiesiog neatitinka mūsų pasaulio supratimo. Nebūtinai kuris nors kitas šūkis yra neteisingas ar tai, kas propaguojama, yra neteisinga. Tiesiog tokie šūkiai trumparegiški, atsižvelgiant į amžinybės priartėjimą. Mūsų dėmesys turi tekti tam, kas aukštybėse, amžinybei.
2. Perskaitykite Kol 3, 5–6 (taip pat Rom 6, 1–7). Kaip mes patiriame, ką reiškia savojo „aš“ mirtis ir mirtis žemiškumui, gyvenimas vardan to, „kas aukštybėse“ (Kol 3, 1)?
Nors dvasiškai esame mirę su Kristumi, mūsų „nariai“ – tai yra pagundos, tenkančios mūsų kūnui ir protui – turi būti numarinti.
Tačiau turėtume suprasti tai, kas susiję su šiuo paliepimu.
Pirma, Kol 3, 1 Pauliaus pavartota graikiška forma daro prielaidą, kad iš tikrųjų esame prikelti su Kristumi. Antra, Kol 3, 5 pateiktas paliepimas yra to padarinys. Galime numarinti tai, kas žemiška (ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, godumą ir pan.) tik todėl, kad esame prikelti su Kristumi ir dvasiškai gyvename Jame bei turime galią pašalinti tai, kas paminėta, iš minčių ir gyvenimo.
Įdomu tai, kad vienintelis kitas tikslus posakis Kol 3, 6 – „Dievo rūstybė“, – graikų kalboje pavartotas Rom 1, 18. Dievas leidžia žmonėms toliau eiti jų nedorais keliais, todėl „ateina (Apr 6, 16–17) Dievo rūstybė netikėjimo vaikams“ (Kol 3, 6). Rom 1, 18 Paulius kalbėjo apie „bedievystę ir neteisybę“, prilygindamas neteisingumą (vartojant tą patį graikišką žodį, užrašytą Kol 3, 5) pasidavimą netyrumui, jiems patiems teršiant „savo kūnus“ (Rom 1, 24).
Kaip jie „teršė savo kūnus“? Pirma, todėl, kad atsisakė pripažinti Kūrėją, taip pat dėl „gėdingų aistrų“. „Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsidegė geiduliais vienas kitam, ištvirkavo vyrai su vyrais“ (Rom 1, 26–27).
Kaip mes laikomės šių žodžių: „numarinkite, kas jūsų nariuose žemiška“ (Kol 3, 5)?
III. ATNAUJINAMI PAŽINIMUI
3. Perskaitykite Kol 3, 6–11. Kaip Paulius tęsė šias mintis?
Pirmieji Kol 3, 8 žodžiai žymi dramatišką ir ryžtingą perėjimą iš mirties į gyvenimą – „Bet dabar“. Žodis „dabar“ graikų kalboje yra pabrėžiantis. Tai yra, kadangi esate su Kristumi prikelti ir siekiate to, kas aukštybėse, jūsų dabartinis gyvenimas turi akivaizdžiai skirtis nuo ankstesnio gyvenimo. Numarinę, „kas jūsų nariuose žemiška“ (Kol 3, 5), „dabar visa tai pameskite – piktumą, nirtulį, nelabumą, piktžodžiavimą, nešvarias kalbas“ (Kol 3, 8).
Rūstavimas gali rodyti deramą Dievo reakciją į nuodėmę (tai tyrinėjome ankstesnėje dalyje), kaip ir Jėzaus atveju (Mk 3, 5; Apr 6, 16). Priešingai, esame raginami būti greiti klausytis, bet lėti kalbėti, lėti pykti. „Žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisumo“ (Jok 1, 19–20). Piktžodžiaujant linkima kitam nelaimės. Šmeižiant meluojama. Paulius taip pat smerkė įžeidžiančią ir nepadorią kalbą. Galiausiai, meluoti vienas kitam draudžiama (plg. Kun 19, 11. 18), nes nusivilkome „senąjį žmogų su jo darbais“ (Kol 3, 9).
4. Ką Paulius turėjo omenyje sakydamas „senąjį žmogų“, lyginant su „nauju žmogumi“? Rom 6, 6 ir Ef 4, 22–24.
Žodžiai, kuriuos Paulius vartojo šiam perėjimui nuo senojo prie naujojo, nurodo drabužius, tarsi kas nors nusivilktų senus nešvarius drabužius ir apsirengtų naujais baltais drabužiais (plg. Zch 3, 4). Panašiai atskiriama tai, kas sena, ir tai, kas nauja, kalbant apie senąją ir naująją Sandoras, kurias atitinkamai apibūdinama Įstatymo raidė – išorė, ir Įstatymas, Dvasios įrašytas širdyje (2 Kor 3, 4–18).
Šios metaforos apibūdina atsivertimą ir jo padarinius, kuriuos Paulius vadino nauju kūriniu (2 Kor 5, 17). Esame atnaujinami „pažinimui pagal savo Kūrėjo“ [Kristaus] paveikslą (Kol 3, 10), kuris „yra neregimojo Dievo atvaizdas“ (Kol 1, 15). Kristaus pažinimas per Jo Žodį keičia mus ir daro panašius „į Jo atvaizdą“ (2 Kor 3, 18). Tai iškelia mus aukščiau visų etninių, geografinių ir socialinių ribų (Kol 3, 11), nes esame aukštesnės karalystės piliečiai.
IV. CHARAKTERIS NAUJAM GYVENIMUI
Apibūdinęs blogus įpročius ir neigiamas savybes, kurios pašalinamos ir kurių išsižadama, kai ateiname pas Kristų, Paulius kalbėjo apie tai, kas teigiama, pavyzdžiui, perėjimas iš tamsos į šviesą.
5. Perskaitykite Kol 3, 12–14. Kaip apibūdinami tikintieji ir kaip, jūsų manymu, tai susiję su savybėmis, kurias jie turi „apsivilkti“?
Kaip ir Izraelis, Dievo pašauktas būti Jo ypatinga tauta ir atspindėti Jo charakterį, tikintieji Jėzumi yra „Dievo išrinktieji“ (Kol 3, 12). Tačiau ne visi atitinka šį pašaukimą. Kaip sakė Jėzus: „Daug pašauktų, bet maža išrinktų“ (Mt 22, 14; plg. Mt 24, 22. 24. 31). Pauliaus įvardinti „išrinktieji“ turi panašią reikšmę (Rom 8, 33; 2 Tim 2, 10). Kaip ir Izraelis, tikintieji yra Dievo mylimi ir išrinkti (Įst 7, 6–8). Šią privilegiją lydi svarbi atsakomybė – garsinti „šlovingus darbus To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 9). Ir mes tai darome savo gyvenimu dabar.
Aštuonios Pauliaus paminėtos savybės yra ganėtinai ilgas sąrašas! Nuoširdus gailestingumas, gerumas, nuolankumas, romumas, kantrumas. Pakantumas ir atleidimas vieni kitiems, o viršum visko – meilė (Kol 3, 12–14). Šios savybės gali kilti tik iš širdies, susivienijusios su Kristumi, nes jos atitinka Jo charakterį ir tai, kaip Jis elgėsi su mumis. Mes turime atleisti kitiems, „kaip Viešpats jums atleido“ (Kol 3, 13). Meilė yra „tobulumo raištis“ (Kol 3, 14), nes būtent Jo meilė mus saisto su Juo ir įgalina mus iš tiesų mylėti kitus (1 Jn 4, 11–12).
Šios savybės veikia mūsų santykius dviem būdais. Pirma, meilės, gailestingumo, gerumo parodymas kitiems ir atleidimas laimina mus ir kitus. Mylėti ir laiminti kitus teikia pasitenkinimo. Žmonės paprastai atsako mums tuo pačiu, ir mes toliau gauname Dievo gailestingumą ir atleidimą (Mt 5, 7; Mt 6, 14). Antra, ir tai dar svarbiau, taip pašlovinamas Dievas ir kiti gali būti paskatinti tikėti ir sekti Jėzumi, nes taip parodoma dieviškosios malonės galia. „Jokia kita žmogaus sielą supanti įtaka neturi tokios jėgos, kaip nesavanaudiško gyvenimo įtaka. Stipriausias argumentas Evangelijos naudai yra meilingas ir mielas krikščionis“ (E. Vait, Gydymo tarnystė, p. 345).
Kiek gerai jūs parodote Jėzų elgesiu su kitais, ypač su tais, kurie gali būti jums nemalonūs?
V. NAUJAS GYVENIMAS
Pauliaus susirūpinimas ramybe ir darna Bažnyčioje aiškiai matomas Kolosiečiams 3 pabaigoje. Mes jau išsamiau aptarėme Dievo ramybę (žr. 7 temą). Skirtingai nuo pax Romana, pax Christi nėra iš išorės primesta ramybė, nes ji skirta „valdyti“ mus iš vidaus. Ši ramybė gali įsivyrauti tik tada, kai Kristus viešpatauja.
6. Perskaitykite Kol 3, 16–17. Kas konkrečiai leidžia Kristui viešpatauti ir kokį vaidmenį visam tam atlieka muzika?
Kalba čia labai vaizdinga. Ji nusako Kristaus Žodį, apsigyvenantį mumyse. Tai įvyksta, kai atidžiai skaitome Bibliją, kad klausytumės ir mokytumės Dievo išminties. Matyt, nors graikiškas tekstas yra šiek tiek dviprasmiškas, muzika atlieka svarbų vaidmenį vieniems kitus mokant ir raginant (Kol 3, 16).
Tačiau ne bet kokia muzika. Paulius vartojo labai konkrečią terminologiją tiek čia, tiek Ef 5, 19: „psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais“.
Nors negalime būti tikri, atrodo, kad čia daromas skirtumas tarp esamo Senojo Testamento psalmių rinkinio ir augančio Naujojo Testamento giesmių rinkinio. Dvasinės giesmės gali būti bendresnis terminas, nusakantis bet kokią šlovinimo giesmę, susijusią su dvasiniu gyvenimu ar bažnytiniu gyvenimu. Giesmių žodžiai yra priemonė tiesai mokyti ir duoti nurodymų, kaip gyventi krikščioniškai. Daugelyje didžių pastarųjų šimtmečių giesmių yra galinga, pakylėjanti ir pastiprinanti vilties žinia, itin reikalinga pasaulyje, kuris lengvai mus visus nuvilia.
Muzikos įtaka yra galinga. Dovydo grojimas lyra nuramindavo karalių Saulių (1 Sam 16, 23). Tačiau kai Dovydas tapo Sauliaus varžovu, jo(Sauliaus) pyktis ir apmaudas išaugo (1 Sam 18, 10–11). Kliniškai įrodyta, kad rami klasikinė muzika mažina nerimą, optimizuoja smegenų veiklą, padeda atsipalaiduoti, malšina skausmą ir padeda bendravimui.
Kas iš mūsų nėra matę, kokią galingą įtaką, gerą ar blogą, muzika gali turėti mūsų jausmams ir mintims? Muzika – tinkama muzika – gali būti dvasiškai pakylėjanti.
Parašyta: „Visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu“ (Kol 3, 17). Ar tikrai galite pasakyti, kad tai darote? Jei ne, kaip galite pasikeisti, t. y. ką turite liautis darę, jei negalite to daryti Viešpaties vardu?
Tolesniam tyrinėjimui: „Dievo Dvasiai valdant protą ir širdį, atsivertusioje sieloje gimsta nauja giesmė; mat žmogus suvokia, kad Dievo pažadas jam išsipildė, kad jo nusižengimai atleisti, jog nuodėmes padengė Kristaus kraujas. Jis atgailavo prieš Dievą, kad pažeidinėjo dieviškąjį Įstatymą, ir įtikėjo Kristų, kuris numirė, kad žmogus būtų nuteisintas. ‘Nuteisintas tikėjimu’, jis gyvena ‘taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų’ (Rom 5, 1).
Tačiau vien dėl šios patirties krikščionis neturi sudėti rankas ir pasitenkinti tuo, kas padaryta už jį. Tas, kuris yra pasiryžęs įžengti į dvasinę karalystę, iškart pajus, kad prieš jį nukreiptos visos neatgimusios prigimties geismai bei aistros, už kurių stovi tamsos karalystės jėgos. Jis kasdien turi atnaujinti savo pasišventimą, kasdien grumtis su blogiu. Seni įpročiai, paveldėtas polinkis į blogį stengsis imti viršų, todėl žmogus turi visada budėti, kad jų neprisileistų, bei siekti Kristaus stiprybės pergalei.[…]
Mums labai reikia aukštesnio, tyresnio, kilnesnio gyvenimo stiprybės. Mūsų mintyse pernelyg daug vietos užima pasaulis ir pernelyg mažai – Dangus.
Stengdamasis pasiekti jam skirtąjį Dievo idealą, krikščionis turi nieko nebijoti. Dorovinis ir dvasinis tobulumas per Kristaus malonę bei jėgą pažadėtas visiems. Jėzus yra jėgos šaltinis, gyvybės versmė. […] Jis siunčia mums patarnauti galinguosius dangaus pasiuntinius. Kiekviename žingsnyje mes susiliečiame su Jo gyva jėga“ (E. Vait, Apaštalų darbai, p. 353–354).
Klausimai aptarimui:
1. Koks jūsų patyrimas, susijęs su pažadu, kad esate „nuteisinti tikėjimu“? Kaip šis nuostabus pažadas pakeitė jūsų gyvenimą? Kaip šis pažadas susijęs su mintimi, kad jūs taip pat „esate prikelti su Kristumi“?
2. Ką jums reiškia mąstyti tai, kas danguje? Ar tai svarbiau nei daryti gera žemėje? Kur yra pusiausvyra?
3. Pagalvokite apie jūsų gyvenimo įtaką kitiems. Nors esame linkę apie tai galvoti asmeninės įtakos kontekste, kaip dėl mūsų kaip Bažnyčios įtakos? Kaip jūsų vietinė bendruomenė veikia jūsų vietinę visuomenės bendruomenę?
4. Perskaitykite Kol 3, 11. Ką ši eilutė turėtų mums pasakyti apie vienybę, kurią turėtume turėti Kristuje?