Sausio 10–16 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Fil 2, 1–11; Jer 17, 9; Fil 4, 8; 1 Kor 8, 2; Rom 8, 3; Hbr 2, 14–18.
Įsimintina eilutė: „Tai padarykite mano džiaugsmą tobulą, laikydamiesi vienos minties, turėdami vienokią meilę, santaiką ir sutarimą“ (Fil 2, 2).
Vienybė yra stiprybė. Tačiau žinoti, kas yra tiesa, nereiškia ja gyventi. Mes visi kartais suklumpame, nepaisant visų mūsų pastangų siekiant vienybės. Tačiau tai nėra tas pat, kas sąmoningai kenkti vienybei. Tad nestebina, kad Paulius, toliau rašydamas filipiečiams, norėjo, jog jie būtų vieningi, „vienos minties“.
Paulius vienybės būtinybę grindė Jėzaus mokymu ir pavyzdžiu. Tai tema, kurią randame visame Naujajame Testamente, ypač laiškuose. Visatos susiskaldymas prasidėjo dėl vieno dangaus angelo puikybės ir padėties bei galios troškimo, o ši nuotaika greitai išplito net tobuloje aplinkoje (Iz 14, 12–14). Vėliau ši nuotaika įsivyravo Edene dėl panašaus nepasitenkinimo Dievo nustatytomis taisyklėmis ir noro pasiekti aukštesnę sferą nei ta, kurią Dievas buvo sumanęs (Pr 3, 1–6).
Šią savaitę tyrinėsime biblinį mokymą, susijusį su Bažnyčios vienybe, ypatingą dėmesį skirdami nuostabiam Jėzaus nuolankumui, kurio galime pasimokyti žvelgdami į Jį, ir kaip galime augti, kad taptume panašesni į Jį.
I. SUSISKALDYMAI FILIPUOSE
1. Perskaitykite Fil 2, 1–3. Kas, atrodo, lėmė nesantaiką Bažnyčioje? Kokią priemonę Paulius siūlė?
Paulius turėjo būti labai nusivylęs matydamas Bažnyčią, kurią jis įkūrė ir itin mylėjo, apimtą varžymosi ir nesutarimų. Jis vartojo labai griežtą kalbą problemoms apibūdinti. Tuščia puikybė (graikiškai – eritheia) reiškia Fil 1, 17 pavartotą žodį, nusakantį savanaudiškus Pauliaus varžovus Romoje, kurie buvo pasiryžę rodyti save, o ne darbuotis dėl Kristaus.
„Vaidai“ yra vienas iš kūno darbų (Gal 5, 20) ir, kaip nurodo Jokūbas: „Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten ir netvarka bei įvairūs nedori darbai“ (Jok 3, 16). Graikiškas žodis, reiškiantis – puikybę, Naujajame Testamente vartojamas tik čia, tačiau nebiblinėje literatūroje jis nusako aroganciją, tuščią pasididžiavimą ir išaukštintą savąjį „aš“. Paulius, ragindamas galatus, vartojo glaudžiai susijusį žodį: „Nesivaikykime tuščios garbės, neerzinkime vieni kitų, nepavydėkime vieni kitiems!“ (Gal 5, 26)
Atkreipkite dėmesį į Pauliaus išvardytas priemones šioms problemoms spręsti:
1. Paskata Kristuje. Paulius toliau pateiks paties Kristaus pavyzdį kaip galingą paskatą.
2. Paguoda meilėje. Jėzus apreiškia dangišką meilę ir įsako mums mylėti „vienas kitą“, kaip Jis mus myli (Jn 15, 12).
3. Dvasios bendrystė. Šventosios Dvasios Artumas sukuria glaudžius krikščioniškus santykius, panašius į tuos, kurie persmelkė ankstyvąją Bažnyčią (Apd 2, 42; plg. 2 Kor 13, 13).
4. Užuojauta. Ši dieviška savybė dažnai pasireiškė Kristaus gyvenime (Mt 9, 36; Mt 20, 34; Mk 1, 41) ir aprašyta palyginime apie Gailestingąjį samarietį (Lk 10, 33), sūnų palaidūną (Lk 15, 20).
5. Gailestingumas. Ši savybė, kurią parodė Jėzus, matoma ir Jo sekėjų gyvenime (Lk 6, 36).
6. Būti bendraminčiais, turėti tą pačią meilę, būti vieningiems, vienos minties. Koks vaizdas! Sunku įsivaizduoti, kaip Paulius galėtų dar labiau pabrėžti vienybės svarbą. Kaip Paulius pabrėš, turėtume būti „tokio nusistatymo, kaip Kristus Jėzus“ (Fil 2, 5).
II. VIENYBĖS ŠALTINIS
Daugiau apmąstykite Pauliaus pabrėžtą vienybę Fil 2, 2, kur iš esmės tas pat pasakyta keturiais skirtingais būdais. Taip pat atkreipkite dėmesį į apaštalo dėmesį protui, mintims ir jausmams. Nors religiniai vadovai buvo linkę pabrėžti išorinį elgesį, Jėzus sutelkė dėmesį į mūsų mintis ir jausmus. Pavyzdžiui, jaunas didikas tvirtino visada laikęsis Įstatymo. Tačiau liepdamas jam parduoti visa, ką turi, išdalinti vargšams ir sekti Juo, Jėzus išbandė jo prisirišimą prie pasaulietiškų dalykų. Jis taip pat sakė, kad žmogų suteršia tai, kas kyla iš širdies (arba proto): „Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, ištvirkavimai, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai“ (Mt 15, 19) ir „burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Mt 12, 34).
2. Perskaitykite Fil 2, 3–4. Ko praktiškai Paulius ragino imtis, kad Bažnyčioje būtų vienybė?
Paulius pateikė nuolankumo paveikslą – didesnę pagarbą kitiems nei sau, rūpinimąsi ne tik savo, bet ir kitų interesais. Lengviau pasakyti, nei padaryti, tiesa? Tačiau tai yra principai, svarbūs visiems mūsų santykiams. Kalbantis dažnai esame linkę sutelkti dėmesį į atsakymą, o ne į klausymąsi, kad suprastume, ką sako kitas asmuo, bandant suprasti klausimą pašnekovo požiūriu. Dažnai nesutarimai kyla dėl paprasto nesusipratimo, kurio galima išvengti tiesiog atidžiai klausantis. Mes galime nesutikti, bet klausymasis ir siekis suprasti kito žmogaus požiūrį yra pirmas žingsnis puoselėjant sveiką bendravimą ir pasitikėjimą.
Paulius kalbėjo apie „Dvasios vienybę“ (Ef 4, 3), kuri sukuria „taikos“ ryšį (Ef 4, 3). Jei Bažnyčioje kyla nesantaika, Šventoji Dvasia gali mus nuraminti atnešdama vienybę, sukurdama darną. Tame pačiame skyriuje Paulius kalbėjo apie „tikėjimo vienybę“ „ir Dievo Sūnaus pažinimą“ (Ef 4, 13). Šie du yra susiję. Tas pats tikėjimas, tas pats Šventojo Rašto supratimas, kylantis iš Kristaus ir Jo mokymo pažinimo, yra gyvybiškai svarbus, kad tarp mūsų vyrautų vienybė.
Kokia savojo „aš“ mirtis vestų mus prie to, kad iš tikrųjų kitus laikytume aukštesnius už save? Kaip galime išmokti tai daryti? Kiek skirtųsi mūsų santykiai, jei visi taip gyventume?
III. IMPLANTAS SMEGENIMS AR SMEGENŲ OPERACIJA?
Vis daugiau įmonių visame pasaulyje kuria technologijas, kurios sujungia informacijos apdorojimą kompiuteriu ir žmogaus smegenimis. Kitaip tariant, prijungdami protą prie kompiuterio, mokslininkai tikisi paveikti mūsų mintis per kompiuterį. Nors implantų naudojimas žmogaus smegenyse gali duoti teigiamų rezultatų, įskaitant pagalbą suvaldant epilepsiją, depresiją ir Parkinsono ligą, nesunku įsivaizduoti ir grėsmingesnių panaudojimo būdų. Proto kontrolė būtų artima siekiamybė.
Tam tikra prasme ši kontrolė jau čia. Mūsų protas yra kaip kompiuteris, tik daug pranašesnis. Nuolatinis informacijos srautas, su kuriuo kasdien susiduriame, „programuoja“ mūsų protą, sąlygoja mūsų mintis ir elgesį. Pasineriant į žiniasklaidą, pasaulietiškas žmonių mąstymo būdas palieka savo pėdsaką mūsų prote ir mes pradedame mąstyti panašiai. Tarsi kito asmens protas būtų implantuotas arba įdiegtas mums.
Mes, kaip ir Jėzus, turime būti dvasingi (Rom 8, 6). „To, kas yra Dieve, nežino niekas, tik Dievo Dvasia“, kurią Paulius priešpastatė pasaulio dvasiai (1 Kor 2, 11–12). Kas yra mūsų mokytojas? Ir ko mes mokomės?
3. Perskaitykite Fil 2, 5. Jūsų manymu, ką reiškia būti Kristaus „nusistatymo“?
Galiausiai mes galime pakeisti savo mintis, bet negalime pakeisti savo širdies; tai gali tik Dievas. Šventoji Dvasia turi atlikti mums širdies operaciją, naudodama „Dvasios kalaviją“ (Ef 6, 17), gyvą ir veiksmingą Dievo Žodį, kuris „prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis“ (Hbr 4, 12). Tik per Šventąją Dvasią galime iš tikrųjų pažinti save, nes iš prigimties mūsų pačių širdis mus apgauna (Jer 17, 9). Hebrajiškas žodis – „vylingesnė“ (aqov), reiškia nelygų reljefą, kuris mus parklupdo; plačiąja prasme šis žodis reiškia suktas ir iškreiptas mintis. Turime būti pakeisti „atnaujindami“ mąstymą, „kad galėtume suvokti Dievo valią – kas gera, tinkama ir tobula“ (Rom 12, 2).
Kodėl svarbu vadovautis tuo, ką Paulius mums čia sako: „Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, apie visa, kas dorybinga ir šlovinga“ (Fil 4, 8)?
IV. KRISTAUS NUSISTATYMAS
Mahometas Ali (Muhammad Ali) kartą pasakė: „Aš esu geriausias“. 1963 m. rugpjūtį, likus šešiems mėnesiams iki pergalės pasaulio sunkiasvorininkų bokso čempionate, jis netgi išleido albumą pavadinimu „Aš esu geriausias“. Ali, be abejo, buvo puikus sportininkas, bet jis nebuvo sektinas pavyzdys, jei asmuo trokšta Kristaus nusistatymo.
Priešingai, Jėzus buvo visiškai be nuodėmės. Nors Jis buvo, „kaip ir mes, visaip“ gundytas (Hbr 4, 15), Jis niekada nenusidėjo, net mintimis. Nepaisant to, Hbr 5, 8 nurodoma: „Būdamas Sūnus, Jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo“. Jėzaus klusnumas Tėvo valiai visada buvo tobulas. Nebuvo nė akimirkos, kai Jis būtų atsisakęs paklusti, nors, be abejo, daug kartų tai buvo nelengva.
4. Perskaitykite Fil 2, 5–8. Kai kuriems šios eilutės yra galingiausios ir gražiausios Šventajame Rašte. Ką Paulius mums čia sako? Ką reiškia šie žodžiai? Svarbiausia, kaip mes savo gyvenimui pritaikome čia išreikštą principą?
Jėzus, būdamas lygus Dievui, būdamas Dievas, ne tik tapo žmogumi, bet ir priėmė „tarno pavidalą“ (doulou – tarnas, vergas), ir pasiaukojo už mūsų nuodėmes! Kitoje vietoje Paulius sakė, kad Jis tapo „už mus prakeikimu“ (Gal 3, 13). Dievas, mūsų Kūrėjas, mirė ant kryžiaus, kad būtų ir mūsų Atpirkėjas, o tai reikalavo, kad Jis taptų „už mus prakeikimu“.
Kaip mums suvokti, ką tai reiškia? Svarbiau, kaip mes darome tai, ką mums liepia tekstas, tai yra, turime būti tokie pat nuolankūs ir aukotis kitų labui?
Kitoje vietoje Jėzus pasakė: „Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. Mat kas save aukština,
bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas“ (Mt 23, 11–12). Tai daugeliu atžvilgių atspindi Pauliaus žodžius Fil 2, 5–8.
Vaizdžiai tariant, Paulius čia pasakė tai, ką sakė anksčiau: „tegul nelieka vietos vaidams ir tuščiai puikybei“ (Fil 2, 3).
Kaip turėtume reaguoti į tai, ką Kristus padarė dėl mūsų, kaip moko Fil 2, 5–8? Koks atsakas galėtų būti „tinkamas“ ar vertas to, ką Kristus padarė dėl mūsų, galbūt kažkas kita atsiklaupimui ir pagarbinimui? Kodėl itin neteisinga manyti, kad mūsų darbai gali prisidėti prie to, ką Kristus jau padarė dėl mūsų?
V. MALDINGUMO SLĖPINYS
1 Kor 8, 2 yra mėgstama Šventojo Rašto eilutė: „Jei kas tariasi ką nors žinąs, tai jis nė nežino, kaip reikia pažinti“. Nėra tokios temos, kurią išmanytume visiškai. Visada galime sužinoti ką nors daugiau apie bet ką. Kiek labiau tai pasakytina apie amžiną tikrovę, susijusią su Dievybe ir Įsikūnijimu? Paulius dažnai mini nuostabų Kristaus nuolankumą Jam tapus žmogumi. Tai tema, kurią tyrinėsime visą amžinybę.
5. Perskaitykite Rom 8, 3; Hbr 2, 14–18 ir Hbr 4, 15. Kas apibūdina Jėzaus nuolankumą ir tai, kad Jis prisiėmė žmogišką prigimtį?
Kaip amžinasis Dievo Sūnus, veikiant Šventajai Dvasiai (Lk 1, 35), galėjo tapti Dievu-žmogumi Marijos įsčiose? Sunku suvokti, kaip Begalinis ir Amžinasis galėjo staiga tapti ribotu žmogumi, pasmerktu mirčiai. Tai yra suvokti tai, ką Paulius vadino „maldingumo“ slėpiniu (1 Tim 3, 16), esmė.
Gražiajame Filipiečiams 2 himne Paulius kai kuriais atžvilgiais išsamiau nei bet kur kitur Šventajame Rašte išplėtoja šį nuolankumą.
• „Turėdamas Dievo pavidalą“ (Fil 2, 6). Žodis morphē (pavidalas) reiškia Jo dieviškąją prigimtį, kad Jėzus buvo lygus Tėvui (plg. Jn 1, 1).
• „Apiplėšė pats save“ (Fil 2, 7). Slėpininga Jėzaus prigimtis, kai Jis atsisakė išimtinių Dievo teisių, kad galėtų tapti tikru žmogumi ir būti gundomas kaip ir mes, yra stulbinanti.
• „Jis nusižemino“ (Fil 2, 8). Priimdamas žmogiškąją prigimtį, Jėzus perėjo nuo visuotinės viršenybės prie tarnavimo, priešingai Liuciferio tikslui.
• „Iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8). Nebuvo gėdingesnio būdo mirti už Jėzaus pasirinktą būdą, kurį Jis suplanavo su Tėvu taikiu sutarimu (Zch 6, 13), iš anksto jį parodydamas per Mozės iškeltą žaltį (Sk 21, 9; Jn 3, 14), taip „dėl mūsų“ tapdamas nuodėme, „kad mes Jame taptume Dievo teisumu“ (2 Kor 5, 21).
Kaip dėmesio sutelkimas į tai, ką Jėzus padarė dėl mūsų ant kryžiaus – pastarąjį laikant atsidavimo ir nuolankumo pavyzdžiu mums – gali ir turėtų padaryti mus nuolankesnius ir labiau paklusnius Dievui?
Tolesniam tyrinėjimui: „Visa tėvų meilė, širdimi perduodama iš kartos į kartą, visas švelnumas žmonių sielose tėra mažytis upeliukas beribiame vandenyne, palyginti su begaline, neišsenkančia Dievo meile. Jos neįmanoma išreikšti nei žodžiais, nei plunksna. Galime ją mąstyti kiekvieną gyvenimo dieną; galime uoliai tyrinėti Šventąjį Raštą, kad ją suprastumėte; galime pasitelkti visas Dievo duotas jėgas ir gebėjimus, stengiantis suvokti dangiškojo Tėvo meilę ir užuojautą; ir vis dėlto anapus išlieka begalybė. Šią meilę galime tyrinėti amžinai; vis dėlto niekada negalėsime iki galo suvokti Dievo meilės ilgio, pločio, gylio ir aukščio, atiduodant savo Sūnų mirti už pasaulį. Net amžinybė negali jos iki galo atskleisti. Vis dėlto, tyrinėdami Bibliją ir apmąstydami Kristaus gyvenimą bei atpirkimo planą, šios didžios temos vis labiau atsivers mūsų supratimui“ (Testimonies for the Church).
„Kai esame mokomi kaip Mozė Kristaus mokykloje, ką pažinsime? – Puikybę? – Išmoksime išdidžiai apie save galvoti? – Ne. Kuo daugiau mokomės šioje mokykloje, tuo labiau tobulėsime, būsime romūs ir nuolankūs. Neturėtume manyti, kad išmokome viską, ką reikia žinoti. Turėtume kuo geriau panaudoti Dievo mums duotus talentus, kad, kai būsime pakeisti iš mirtingumo į nemirtingumą, nepamirštume to, ką pasiekėme, bet galėtume tai pasiimti su savimi kitapus. Nesibaigiančią amžinybę Kristus ir Jo atpirkimo darbas bus mūsų tyrinėjimų tema“ (E. Vait, „Manuscript 36“, 1885).
Klausimai aptarimui:
1. Kaip patys patyrėte Dievo meilės tikrovę? Klasėje aptarkite, kaip pažinote ir patyrėte Jo meilę.
2. Ką tiksliai reiškia, kad Jėzus tapo „panašus į žmones“ (Fil 2, 7)? Palyginimui – Rom 8, 3. Aptarkite šias eilutes bendrame kontekste.
3. Su kokiais vienybės iššūkiais susiduria jūsų bendruomenė? Kad ir kokios būtų problemos, kodėl noras būti nuolankiu, nieko nedaryti vardan vaidų ar tuščios puikybės (Fil 2, 3), būtų puikus būdas bent jau pradėti spręsti problemas?