Kovo 21–27d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Kol 4, 7–18; Ef 6, 21; Apd 15, 36–40; 2 Tim 4, 10–11; 2 Pt 3, 10–14; Iz 60, 1–3.
Įsimintina eilutė: „Visokiomis aplinkybėmis dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje“ (1 Tes 5, 18).
Šioje paskutinėje Laiško kolosiečiams dalyje atskleidžiamas platesnis Pauliaus bendradarbių tinklas. Apaštalų darbų knygoje Paulius pirmiausia bendradarbiavo su Barnabu, paskui su Silu, o galiausiai apžvelgė tris savo misionieriškas keliones.
Šią savaitę tyrinėsime Pauliaus misijos strategiją, kuri apėmė labai efektyvų laiko ir išteklių panaudojimą siekiant laimėti pagrindinius Romos imperijos centrus, taip pat perspektyvių bendradarbių mokymą, kad jie laimėtų miestus ir miestelius, kurių Paulius neaplankė, pavyzdžiui, Kolosus, Laodikėją ir Hierapolį.
Asmeniškai aplankydamas kelionių metu ir, ypač būdamas kaliniu, savo laiškais Paulius nuolat jungė žmones ir bendruomenes. Jis suprato, kad Evangelijos skelbimo sėkmė priklauso nuo visų bendradarbiavimo – žydų ir įtikėjusių pagonių; vyrų ir moterų; tokių žmonių kaip Tichikas, Aristarchas, Justas, Epafras, Lukas ir Nimfa. Įdomu tai, kad taip pat žinome apie laišką, kurį jis parašė Laodikėjai, kuris mums neišsaugotas. Šiose paskutinėse eilutėse Paulius daug kalbėjo, įskaitant asmeninį paraginimą vyrui vardu Archipas. Jis darė viską, kas įmanoma, kad sustiprintų bendruomenes, kol dar galėjo.
I. EVANGELIJOS SKELBIMO PAMOKOS
Iš Pauliaus daug sužinome apie Evangelijos skelbimą. Apaštalo kelionės apėmė apytiksliai 21 500 kilometrų. Tai stebina, nes didžiąją laiko dalį jis keliavo pėsčiomis, o kitą dalį laiko kalėjo.
Paulius daug laiko praleisdavo aikštėse, pavyzdžiui, Korinte ir Efeze, iš kur žinia galėjo pasklisti į tolimesnius miestus. Jis taip pat grįždavo į bendruomenes, kurias buvo įkūręs, kad sustiprintų ir padrąsintų tenykščius tikinčiuosius. Kai negalėdavo asmeniškai aplankyti bendruomenių, jis siuntė laiškus. Taip tikintieji žinodavo, kad jis juos prisimena ir jais rūpinasi.
1. Perskaitykite Kol 4, 7–9; plg. Ef 6, 21. Kaip apibūdinamas Tichikas ir kokias priežastis Paulius pateikė, kodėl jį ir Onesimą siuntė į Kolosus?
Kai ką geriausia perduoti žodžiu, o ne raštu. Įdomu, kokias naujienas šie du vyrai perdavė kolosiečiams. Sprendžiant iš Pauliaus ketinimų, kad ši žinia juos „paguostų“ ir padrąsintų (Kol 4, 7–9), joje tikriausiai buvo detalių apie Pauliaus aplinkybes kalėjime. Bet kuriuo atveju toks bendravimas taip pat buvo svarbi priemonė asmeninių ryšių, kurie sieja tikinčiuosius, palaikymui.
Tichikas, kurio vardas reiškia „laimingasis“, akivaizdžiai buvo patikimas pasiuntinys. Apibūdintas kaip „ištikimas padėjėjas ir bendradarbis“, jis buvo vienas iš dviejų vyrų iš Azijos, kuriuos Paulius pasirinko (Apd 20, 4) lydėti jį kelionėje su rinkliava vargstantiems tikintiesiems Jeruzalėje. Jis taip pat buvo su Pauliumi antrojo įkalinimo metu Romoje, iš kur jis buvo išsiųstas į Efezą prisidėti prie ten atliekamo darbo (2 Tim 4, 12). Paulius taip pat galvojo apie jo siuntimą pas Titą Kretoje (Tit 3, 12). Jį lydėjo Onesimas, kurį Paulius laimėjo Romoje (žr. 1 pamoką) ir apibūdino kaip ištikimą.
Atrodo, Paulius taip pat norėjo sužinoti apie tikinčiųjų aplinkybes Kolosuose. Nebūtų sunku jam ką nors perduoti, pavyzdžiui per patį Tichiką. Tai buvo dar vienas būdas, kuriuo Paulius perteikė savo meilę ir rūpestį tenykščiais tikinčiaisiais, nors pats nebuvo apsilankęs šioje bendruomenėje, ir pastiprinimą tikėjimu, kad jie galėtų laimėti kitus.
Kaip šie asmeniniai klausimai Pauliaus laiškuose ne tik parodo jo žmogiškumą, bet ir patvirtina jo tarnystės pagrįstumą?
II. BAŽNYČIOS RYŠYS
Pasaulyje, sujungtame internetu, socialiniais tinklais ir daugybe įrenginių, sunku įsivaizduoti, su kokiu iššūkiu susidūrė Paulius, padėdamas bendruomenėms pasijusti esančioms kažkuo didesniu nei jų pačių vietinės bendruomenės dalimi.
2. Perskaitykite Kol 4, 10–11. Be naujienų perdavimo per pasiuntinius (Kol 4, 7–9), kokiais kitais būdais Paulius siekė išlaikyti ryšį? Atsižvelgiant į kai kurias problemas, kurias Paulius aptarė šiame laiške, kokią žinią galima perteikti šiais sveikinimais?
Šiais sveikinimais Paulius kūrė ir puoselėjo ryšį tarp bendratikių. Čia sužinome, kad Morkus buvo Barnabo pusbrolis. Taip Paulius atvėrė kelią galimam Morkaus apsilankymui Kolosuose. Aristarchas apibūdinamas – „kalėjimo draugas“; tai yra, jis buvo įkalintas kartu su Pauliumi. Jie abu buvo kovotojai, apsiginklavę „Dievo ginklais“ (Ef 6, 10–11, kad išlaisvintų šėtono įkalintuosius tarnybai Dievo karalystėje (2 Tim 2, 1–4). Jėzus/Justas (žydų ir romėnų vardai, kurie graikiškai tariami panašiai kaip Saulius/Paulius) taip pat rekomenduojamas kaip patikimas bendradarbis.
Paulius pabrėžė, kad Aristarchas, Morkus ir Justas yra įtikėję žydai (apipjaustytieji). Tada jis paminėjo tris pagonis – Epafrą, Luką ir Demą (Kol 4, 12–14). Reikšminga tai, kad, nepaisant tam tikros įtampos Bažnyčioje tarp žydų ir pagonių, šie bendradarbiai sugebėjo efektyviai dirbti kartu, vieningai ir darniai. Sakydamas „vieninteliai“, Paulius, regis, išreiškė tam tikrą nusivylimą, kad daugiau įtikėjusių žydų nepalaikė jo kentėjimuose. Nepaisant to, reikšminga, kad tuo metu Jonas Morkus, kuris prieš kelerius metus paliko Paulių ir Barnabą jų pirmosios misionieriškos kelionės metu (Apd 13, 13), pasirodė esąs ne tik ištikimas, bet ir „paguoda“ Pauliui (Apd 15, 36–40).
Grėsmės vienybei nėra naujiena. Pastaraisiais metais Adventistų bažnyčia patyrė didelių pokyčių, plėsdamasi po pasaulį, ir jėgos smarkiai ardė jos vienybę. Šis spaudimas vienybei jaučiamas kiekviename Bažnyčios lygmenyje.
Kaip jūs, savo vietinėje bendruomenėje, galite stengtis sumažinti tai, kas kelia grėsmę mūsų vienybei? Kokia yra ši įtampa vietiniu lygmeniu ir ką galima dėl to padaryti?
III. TVIRTI IR TOBULAI VYKDANTYS DIEVO NORUS
Parašyta daug knygų apie tikslų siekimą, apie tikslų siekiančią Bažnyčią. Nors „tikslų siekimas“ galbūt ne visai teisingas aiškinimas, apibrėžto „tikslo siekimas“ yra gyvybiškai svarbus norint užtikrinti reikšmingą rezultatą apskritai. Pauliaus gyvenimas ir tarnystė, taip pat jo bendradarbių ir kitų apaštalų gyvenimas ir tarnystė yra šio tikslo siekimo pavyzdžiai (Fil 3, 13–14). Rezultatai kalba patys už save – Evangelija greitai išplito visoje Romos imperijoje ir už jos ribų (Kol 1, 23). Toks pat dėmesys tikslui būtinas ir šiandien.
3. Perskaitykite Kol 4, 12–13. Koks tikslas čia apibūdinamas ir kaip jis turi būti pasiektas?
Jau minėjome, Epafras tikriausiai atliko svarbų vaidmenį skelbiant Evangeliją Kolosuose ir netoliese esančiuose Laodikėjos bei Hierapolio miestuose (I dalis). Jo sveikinimai ir maldos už šias bendruomenes neabejotinai labai padrąsino tenykščius tikinčiuosius. Epafro maldos turėjo aiškų tikslą – kad kolosiečiai tvirtai laikytųsi ir tobulai vykdytų „Dievo norus“ (Kol 4, 12). Atidžiau ištirkite turtingas šios maldos dalis.
Laikytumėtės. Šis žodis reiškia tvirtai ir nepajudinamai stovėti, o tai įmanoma tik įsišaknijus tikėjime, neatsitraukiant ir pasikliaunant Evangelijos tiesa (Kol 1, 23). Tą patį žodį Paulius kelis kartus vartojo kalbėdamas apie kovą su velnio klastomis (Ef 6, 11) ir atsispiriant tamsos jėgoms Dievo galia, imantis „visų Dievo ginklų“ (Ef 6, 10–18; plg. 2 Tim 2, 19).
Vykdytumėte. Šis žodis reiškia charakterio tobulumą, kuris galutinai išreiškiamas pasiaukojančia meile (Mt 5, 44. 48) tų, kurie niekada nepasakys, kad jau tapo tobuli (Fil 3, 12–15).
Tobulai. Šis galingas žodis reiškia visišką patenkinimą arba tam tikro mato pripildymą. Jis vartojamas kalbant apie Abraomą, kuris buvo „tikras“, kad Dievas įvykdys tai, ką pažadėjo, nors žmogui tai neįmanoma (Rom 4, 21), ir Pauliaus sustiprinimą, kad per jį „skelbimas pasiektų pilnatvę“ (2 Tim 4, 17).
Dievo norus. Paulius meldė, kad kolosiečiai būtų „pilni Dievo valios pažinimo“, kad elgtųsi, „kaip verta Viešpaties, ir Jam tobulai“ patiktų (Kol 1, 9–10) „Jo šlovės galia“ (Kol 1, 11).
IV. GYVENTI ŠIAME PASAULYJE, BET NEBŪTI ŠIUO PASAULIU
4. Perskaitykite Kol 4, 14–15 ir 2 Tim 4, 10–11. Kuo Lukas skyrėsi nuo Demo ir kodėl?
Apaštalas Jonas rašė: „Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės“ (1 Jn 2, 15). Luko meilė Jėzui ir Jo karalystei paskatino jį likti šalia Pauliaus iki galo, kad ir kas nutiktų, o Demas mylėjo šį pasaulį labiau už būsimąjį.
5. Perskaitykite pateiktas eilutes. Koks patarimas duodamas tiems, kurie laukia Jėzaus antrojo atėjimo?
1. Mk 13, 32–37
2. Tit 2, 11–14
3. 2 Pt 3, 10–14
4. Apr 3, 17–21
Jėzus ir apaštalai dažnai įspėjo – budėti, būti budriems ir visada pasiruošusiems Mokytojo atėjimui, kad nebūtume užklupti netikėtai. Deja, kaip ir mokiniai, kurie nepaklausė Jėzaus įsakymo budėti ir melstis (Mk 14, 38), daugelis nepasiruošia tinkamai. Viskas priklauso nuo to, kas valdo mūsų širdį, nes negalime tarnauti dviem šeimininkams.
Žinioje Laodikėjai Jėzus mums aiškiai išdėstė. Pirma, atsiversti. Antra, turime atverti savo širdį Jėzui ir leisti Jam viešpatauti, o tai (trečia) leidžia mums pirkti tikėjimo ir meilės „aukso“, ugnyje išgryninto ir nugalėjusio pagundą.
Dėl ko konkrečiai Jėzus gali prašyti jūsų atsiversti? Kurios Jo išdėstyto mokymo dalies jums labiausiai reikia?
V. ŽINIA LAODIKĖJAI
6. Perskaitykite Kol 4, 16–18; plg. Kol 2, 1–3. Galvodami apie Jėzaus žinią Laodikėjai (ankstesnė dalis), kokius panašumus pastebite su Laišku kolosiečiams, kurį taip pat reikėjo perskaityti Laodikėjos bendruomenei Pauliaus dienomis?
Žvelgiant į Dievo tautos istoriją, dažnai kartojosi tos pačios bėdos. Pranašai barė Izraelį už tai, kad jis norėjo garbinti kaip pasaulis, ir ragino izraelitus atgailauti, kol dar nevėlu. Izaijas netgi apgailestavo: „Ištikimas miestas, kupinas teisingumo, tapo kekše!“ (Iz 1, 21), ir ragino tautą grįžti pas Dievą, kad sulauktų atleidimo ir apvalymo (Iz 1, 16–20). Jonas Krikštytojas (Mt 3, 2. 8–10) ir Jėzus (Mt 4, 17; Mt 12, 33–37) taip pat ragino izraelitus atsiversti ir duoti vaisių, kuris atlaikytų paskutiniųjų dienų teismo išmėginimą. Apaštalai skelbė panašią žinią (Apd 2, 38; Apd 3, 19; Apd 17, 30; 2 Kor 7, 9–10).
7. Palyginkite šias eilutes: Iz 60, 1–3 ir Apr 18, 1–4; Iz 62, 1–5 ir Apr 19, 7–8. Kokie čia panašumai?
Dievas sujungs dangų ir žemę. Tačiau dėl didžiosios kovos tai turi būti daroma etapais:
1. Golgotoje šėtonas prarado bet kokį prieraišumą prie jo dangiškųjų būtybių (Jn 12, 31).
2. Per Kristaus tarnystę dangiškojoje šventykloje Dievo tauta yra tinkama „viskam, kas gera“, idant vykdytų „Jo valią“ (Hbr 13, 21), ir yra tinkama dangui.
3. Per tūkstantį metų truksiantį teismą ir paskutinįjį teismą po tūkstantmečio visi klausimai yra amžiams išspręsti, o nuodėmė ir neatgailaujantys nusidėjėliai yra sunaikinami ugnies ežere, kuris taip pat apvalo žemę (Apr 21, 8).
4. Tik nebesant nuodėmei dangus ir žemė gali būti galutinai sujungti (Apr 21, 3).
Ką jūs patys (nežiūrėdami į nieką kitą) galite padaryti, kad išliktumėte ištikimi Dievui ir tiesai, kurią Jis mums davė? Tai yra, kokius sprendimus priimate, kurie atskleidžia, kur iš tikrųjų yra jūsų širdis?
Tolesniam tyrinėjimui: „Kristui atsidavusi siela tampa Jo tvirtove, kurią Jis gina šiame maištingame pasaulyje ir nori, kad joje būtų pripažįstama tik Jo valdžia. Šitaip Dangaus jėgoms priklausanti siela yra atspari šėtono išpuoliams. Tačiau, jeigu nepasiduodame Kristaus valdžiai, mus valdys piktasis. Mes neišvengiamai priklausome vienai iš didžiųjų jėgų, kurios grumiasi dėl viešpatavimo pasaulyje. Mums nereikia sąmoningai apsispręsti tarnauti tamsos karalystei, kad taptume jos pavaldiniais. Pakanka neprisijungti prie šviesos karalystės. Jei nebendradarbiaujame su dangaus pasiuntiniais, šėtonas užvaldys širdį ir ten apsigyvens. Vienintelė apsauga nuo piktojo yra Kristaus gyvenimas žmogaus širdyje per tikėjimą Jo teisumu. Nepalaikydami gyvo ryšio su Dievu, niekuomet neįstengsime atsispirti nuodėmingai savimeilės, nuolaidžiavimo sau ir pagundos nusidėti jėgai. Mes galime atsikartyti daugelio blogų įpročių ir kuriam laikui išsiskirti su šėtonu, tačiau be gyvo ryšio su Dievu, neatsiduodami Jam kiekvieną akimirksnį, būsime nugalėti. Asmeniškai nepažinodami Kristaus ir nuolat su Juo nebendraudami, priklausome nuo priešo ir vykdome jo valią“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 293).
Klausimai aptarimui:
1. Perskaitykite anksčiau pateiktą E. Vait ištrauką. Taip, didžiojoje kovoje yra tik dvi pusės, ir jei sąmoningai nepasirinksime Kristaus, būsime šėtono pusėje (Lk 11, 23). Kad ir kaip ši mintis mums rūpėtų, Dievas neprivalo užtikrinti, kad Jo tiesos mūsų neįžeistų. Ką ši tikrovė jums sako apie tai, koks svarbus yra mūsų valios pašventimas Kristui?
2. Perskaitykite Apr 14, 14–16. Ankstyvasis Sekminių lietus leido Evangelijos sėklai sudygti ir augti, o vėlyvasis lietus paruošia žemę paskutinei pjūčiai. Kaip Apr 14, 12 yra su tuo susijusi?
3. Kaip mus, Bažnyčią bendrai ir tikinčiuosius asmeniškai, veikia mus supanti kultūra ir pasaulis? Kaip galime būti apsaugoti nuo neigiamos pasaulio įtakos, kuri visada Dievo tautai buvo problema? bei įsišakniję“ tikėjime?