Sausio 24–30d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Fil 2, 12–30; Rom 3, 23– 24; Rom 5, 8; 2 Tim 4, 6; 1 Kor 4, 17; 2 Tim 4, 21. 13; Lk 7, 2.
Įsimintina eilutė: „Visa darykite be murmėjimų ir svyravimų, kad būtumėte nepeiktini ir nekalti, nesutepti Dievo vaikai sugedusioje ir iškrypusioje kartoje, kur jūs spindite tarsi žiburiai pasaulyje“ (Fil 2, 14–15).
Dievas liepė hebrajams paklusti, nes tai parodys tautoms jų „išmintį ir protingumą. Girdėdami apie visus šiuos įstatus, jie sakys: ‘Iš tikrųjų išmintingi ir protingi yra žmonės šios didelės tautõs!’“ (Įst 4, 6)
Po šimtmečių Jėzus pasakė: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka Manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12). Jis taip pat pasakė: „Jūs – pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno“ (Mt 5, 14). Kaip mes galime būti ši šviesa? Tik per glaudų ryšį su Jėzumi, tikrąją šviesą, „kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9). Kaip parašyta Filipiečiams 2: „Dievas Jį išaukštino ir padovanojo Jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: ‘Jėzus Kristus yra Viešpats!’“ (Fil 2, 9–11)
Dangaus šviesa ir galia prieinama visiems, kurie pašventė savo gyvenimą Jėzui. Tačiau per dažnai tam trukdo arba tikėjimasis, kad Dievas viską padarys, arba mūsų pačių idėjos ir planai. Štai kodėl Pauliaus žodžiai filipiečiams yra itin aktualūs ir šiandien.
I. MES ĮGYVENDINAME TAI, KĄ SUMANĖ DIEVAS
Pristatęs Jėzų kaip tobulą nuolankumo ir paklusnumo Dievo valiai pavyzdį, Paulius dabar kreipėsi į pačius filipiečius. Jis patvirtino jų paklusnumą Viešpačiui, kai jie priėmė Evangelijos žinią (Apd 16, 13–15. 32–33), ir ragino juos toliau paklusti.
Pateikęs Kristaus gyvenimo ir kryžiaus pavyzdį kaip išganymo kelią, Paulius dabar sutelkė dėmesį į tai, kaip viskas vyksta praktiškai.
1. Perskaitykite Fil 2, 12–13. Ką Paulius turėjo omenyje sakydamas: „Darbuokitės savo išganymui“? Kaip apibūdintumėte tikėjimo ir darbų santykį?
Šiose eilutėse Paulius nepateikia kitokios Evangelijos nei ta, kurią jis išdėstė Laiške romiečiams ir kituose savo laiškuose. Galime būti tikri, kad jo žinia čia sutampa su nuteisinimu tikėjimu Evangelija, kurią jis taip pat skelbė Filipuose ir kitur. Tačiau taip pat svarbu atsižvelgti į viską, ką Raštas sako tam tikra tema, ypač išganymo tema, kuri gali būti neteisingai suprasta.
2. Perskaitykite Rom 3, 23–24; Rom 5, 8; Ef 2, 8–10. Ko šios eilutės moko apie išganymą?
Neabejotina, išganymas yra Dievo darbas, ir mes negalime sau prisiimti jokių nuopelnų. Net pats tikėjimas yra dovana, skatinama Šventosios Dvasios darbo. Mūsų pačių darbai negali mūsų išgelbėti; tačiau per atgimimą Dievas mus dvasiškai atkuria, įgalindamas mus daryti gerus darbus. Dievo Dvasia veikia mumyse, suteikdama mums galią rinktis tai, kas teisinga, atsispirti pagundai ir priimti teisingus sprendimus.
Mes vykdome tai, ką Dievas mus skatina, „su baime“ ir drebint (Fil 2, 12). Ar tai reiškia, kad turėtume bijoti Dievo teismo dėl mūsų dažnai menkų pastangų paklusti? Žinoma, ne. Šis posakis nusako Dievo Artumo pajautimą (Ps 2, 11) ir mūsų poreikį Jam paklusti.
Kaip patyrėte Kristų, veikiantį jumyse? Kaip jūsų puolusi prigimtis kovoja su tuo, ką Dievas daro jumyse, ir kaip galite atsispirti šiam potraukiui?
II. ŠVIESA TAMSIAME PASAULYJE
Fil 2, 14 Paulius ragino filipiečius viską daryti „be murmėjimų ir svyravimų“. Iššūkiai, susiję su Bažnyčios vienybe, yra itin rimti, ir jos neįmanoma išlaikyti be didelių mūsų pastangų. Vienybė Bažnyčioje yra mūsų vienybės su Kristumi ir paklusnumo Jo Žodžiui išdava. Ji gyvybiškai svarbi mūsų liudijimui, kaip toliau pabrėžė Paulius, ragindamas mus spindėti „tarsi žiburiai pasaulyje“ (Fil 2, 15).
Bemėgę naktį, atokiau nuo miestų ir gatvių žibintų akinančios šviesos, matoma daugiau žvaigždžių ir jos atrodo daug ryškesnės. Būtent kontrastas ir lemia skirtumą. Kuo juodesnis dangus, tuo ryškesnės žvaigždės. Tas pat pasakytina ir apie mūsų liudijimą. Kuo didesnė moralinė tamsa aplink mus, tuo ryškesnis kontrastas tarp tikrųjų Dievo sekėjų ir pasaulio žmonių. Tad itin svarbu neleisti dirbtinėms pasaulietiškų idėjų, spaudimo ir papročių „šviesoms“ nustelbti mūsų liudijimą arba pastarąjį visiškai išnaikinti.
3. Perskaitykite Fil 2, 15–16. Kaip Paulius apibūdino, kuo mes, Dievo vaikai, turime būti ir ką turime daryti?
„Nepeiktini“ reiškia be priekaištų. Šis žodis ypač vartojamas Jobo ir jo nepriekaištingo charakterio atveju (Job 1, 1. 8; Job 2, 3; taip pat Job 11, 4; Job 33, 9). Čia vartojamas graikų kalbos žodis – „tyras“, pažodžiui reiškiantis nemaišytą. Jėzus, atsižvelgdamas į žiaurius išpuolius, su kuriais gali susidurti Jo liudytojai, ragino mus būti neklastingiems „kaip balandžiai“ (Mt 10, 16). Paulius panašiai ragino mus neįsivelti „į blogį“ (Rom 16, 19). Mūsų šiuolaikiniai žiniasklaidos kanalai žinomi ne dėl tyro, pakylėjančio ir įkvepiančio turinio. Tokiais laikais Dovydo nusistatymas yra puiki taisyklė mums šiandien: „Į nieką kas žema, niekada nekreipsiu žvilgsnio“ (Ps 101, 3).
Neturėtume bijoti būti kitokie – mūsų tikėjimas turėtų mus vis labiau išskirti. Tikslas – spindėti „tarsi žiburiai pasaulyje“ (Fil 2, 15). Vienintelis būdas tai padaryti – nemėgdžioti „šio pasaulio“ (Rom 12, 2), tvirtai laikytis „Gyvenimo Žodžio“ (Fil 2, 16). Mūsų sprendimai lemia tai, ar gyvenome laukdami Kristaus dienos, ar bėgome „veltui“ (Fil 2, 16; plg. 1 Kor 9, 24–27).
Jei jūsų gyvenime yra sričių, kurias laikytumėte „pasaulietiškomis“ (o taip tikriausiai yra), kaip galite nuo jų apsivalyti?
III. GYVOJI AUKA
4. Perskaitykite Fil 2, 17; 2 Tim 4, 6; Rom 12, 1–2; 1 Kor 11, 1. Ką Paulius čia sakė?
Paulius jau išreiškė stebėtiną požiūrį į tai, ar jis gyvens, ar mirs tarnaudamas Kristui (Fil 1, 20–23). Dabar jis užsiminė apie realią kraujo praliejimo kaip tikėjimo aukos galimybę (Fil 2, 17). Šis vaizdinys pagrįstas senovės liejamomis atnašomis, kai skystis (pvz., aliejus, vynas ar vanduo) buvo išliejamas kaip auka Dievui (Pvz., Pr 35, 14; Iš 29, 40; 2 Sam 23, 15–17). Tariamas brangaus skysčio „eikvojimas“ išreiškiant maldingumą gali priminti Marijos poelgį, kai ji patepė Jėzaus galvą ir kojas brangiu „gryno nardo“ tepalu (Mk 14, 3–9; Jn 12, 3). Nors tai savaime nebuvo liejamoji atnaša, poelgis akivaizdžiai reiškė didžiulę auką, tinkamai iliustravusią begalinę Kristaus auką mūsų išgelbėjimui.
Jei Paulius būtų nubaustas mirties bausme už Evangelijos skelbimą, jis džiaugtųsi, nes jo gyvybė būtų „išlieta“ kaip auka Dievui. Kadangi hebrajų Biblijoje liejamosios atnašos paprastai nėra atskirtos, bet įmaišomos (Sk 15, 1–10; Sk 28, 1–15), Paulius savo gyvybės paaukojimą laikytų tinkamu tikinčiųjų, apsisprendusių savo gyvenimą pašvęsti Dievui kaip gyvą auką (Rom 12, 1), Filipuose aukos ir tarnystės papildymu.
Pirmieji krikščionys, įskaitant ir filipiečius (Fil 1, 27–29), aktyviai dalijosi savo tikėjimu. Jie skelbė Evangeliją vaikščiodami iš vienų namų į kitus (Apd 5, 42). Jie atvėrė savo namus Šventojo Rašto tyrinėjimui (Apd 12, 12; 1 Kor 16, 19; Kol 4, 15; Filem 1, 2) ir galėjo pagrįsti savo įsitikinimus Šventuoju Raštu (Apd 17, 11; Apd 18, 26; 1 Pt 3, 15). Adventistų pionieriai darė tą patį. Užuot pasikliovę vien pamokslininkais, kad šie skelbtų žinią savo kaimynams, jie dalijosi savo tikėjimu, rengdavo Rašto tyrinėjimo klases ir ruošė žmones krikštui, kai grįš jų pastorius.
Trumpai tariant, asmeniškai aukodamiesi, kaip „gyva atnaša“, jie darbavosi skelbdami Evangeliją. Ar turėtume daryti mažiau?
Apmąstykite, ką jūsų gyvenimui reikštų būti gyva atnaša. Kiek aukojatės dėl Dievo karalystės ir ką jūsų atsakymas sako apie jus?
IV. PATIKRINTAS CHARAKTERIS
Timotiejaus kaip šio laiško bendraautoriaus vaidmuo jau buvo minėtas (Fil 1, 1). Dabar Paulius dėstė smulkiau, koks naudingas yra Timotiejus kaip vienas iš jo bendradarbių. Jis apibūdinamas kaip evangelistas (2 Tim 4, 5), kurį Paulius siuntė į Makedoniją (1 Tes 3, 2; plg. Apd 18, 5; Apd 19, 22) ir kelis kartus į Korintą (1 Kor 4, 17; 1 Kor 16, 10). Anksčiau jis dirbo su Pauliumi ir Silu Korinte (1 Tes 1, 1; 2 Tes 1, 1), o vėliau Efeze (1 Tim 1, 2–3; plg. Apd 19, 22). Paulius apibūdino Timotiejų kaip pasiuntinį (Fil 2, 20). Graikiškas žodis (liet. „tokio pat pasiuntinio“) rodo, kad jis daugeliu atžvilgių buvo panašus į Paulių, įskaitant jo pasišventimą Kristui, uoliai skelbiant Evangeliją ir ypatingai rūpinantis filipiečiais.
5. Jūsų manymu, kodėl Paulius čia taip teigiamai ir taip ilgai rašė apie Timotiejų (Fil 2, 19–23)? Ką dar Paulius apie jį sakė (1 Kor 4, 17; 2 Tim 1, 5)?
Kita Pauliaus paminėta Timotiejaus savybė yra jo tinkamumas (Fil 2, 22). Čia pavartotas graikų kalbos žodis apibūdina žmogų, kuris buvo kruopščiai išmėgintas išbandymų (Rom 5, 4) ir kurio charakteris bei tarnystė pasirodė esantys nuoširdūs (2 Kor 2, 9; 2 Kor 9, 13). Paulius tai žinojo apie Timotiejų, nes matė jį tai įrodant daugybę kartų, kai jie dirbo kartu skelbdami Evangeliją.
Būtent sunkaus gyvenimo patyrimai išmėgina mūsų charakterį ir parodo, kas esame. E. Vait tai apibūdina taip: „Gyvenimas yra drausminimas… Bus kurstymų, kurie išmėgins mūsų būdą; būtent susiduriant su šiais kurstymais ugdosi tinkama krikščioniška dvasia. Jei įžeidinėjimai yra pakeliami nuolankiai, jei į įžeidžiančius žodžius reaguojama švelniais atsakymais, o į engiantį elgesį – gerumu, tai yra įrodymas, kad širdyje gyvena Kristaus Dvasia“ (Testimonies for the Church). Ji tęsia, kad jei „sunkumai ir erzinimas, kuriuos esame pašaukti pakelti“, yra „ištveriami, jie ugdo Kristaus charakterį ir skiria krikščionį nuo pasauliečio“ (Testimonies for the Church , 5 t., p. 344).
Pagalvokite apie kurstymą, sunkumus ir erzinimą, su kuriais neseniai susidūrėte. Ar juos nuolankiai pakėlėte ir ištvėrėte? Ką galite padaryti, kad šis patyrimas padėtų jums tapti drausmingesniems?
V. „GERBKITE TOKIUS ŽMONES“
6. Perskaitykite Fil 2, 25–30. Kaip Paulius apibūdino Epafroditą? Koks jo konkretus nusistatymas ir poelgiai atskleidė jo charakterį?
Epafroditas minimas tik šiame laiške, tačiau iš tų kelių trumpų paminėjimų apie jį sužinome nemažai. Sprendžiant iš jo vardo (nurodančio Afroditės kultą), jis buvo atsivertęs iš pagoniškos aplinkos. Vadinimas bendradarbiu rodo, kad jis aktyviai dalyvavo tarnystėje, galbūt dirbo kartu su Pauliumi Filipuose. Būti „bendradarbiu“ (plg. Fil 1, 27) tikriausiai reiškė susidūrimą su konfliktais, kuriuos Epafroditas patyrė skelbdamas Evangeliją, netgi rizikuodamas savo gyvybe (Fil 2, 30).
Kaip Filipų bendruomenės paskirtas „pasiuntinys“ (graikiškai – apostolos), Epafroditas buvo siųstas patarnauti Pauliui kalėjime ir rūpintis visais kitais jo poreikiais (Fil 2, 25). Jam filipiečiai patikėjo savo finansines aukas Pauliui (Fil 4, 18). Šios aukos buvo nepaprastai svarbios, nes bet kokį maistą, drabužius, patalynę ar kitus būtiniausius daiktus, kurių prireiktų kalintiems Romoje, tekdavo pirkti savo lėšomis arba priklausyti nuo šeimos ir draugų (plg. Apd 24, 23). Artėjant antrojo įkalinimo Romoje pabaigai, Paulius paprašė Timotiejaus pasistengti atvykti „prieš žiemą“ ir atgabenti „apsiaustą“, paliktą Troadėje (2 Tim 4, 21. 13). Pauliui, matyt, reikėjo šios storos, vilnonės milinės šaltoje akmens kameroje. Būtent Epafroditui buvo patikėta nunešti šį laišką atgal į Filipus (E. Vait, Apaštalų darbai, p. 354). Galbūt dėl problemų Filipuose (žr. 4 temą) Paulius laikė būtinybe išsiųsti Epafroditą atgal anksčiau nei tikėtasi, todėl ragino filipiečius priimti „jį Viešpatyje su tikru džiaugsmu“ (Fil 2, 29). Paulius norėjo užtikrinti, kad jie nesijaudintų dėl jo paties padėties kalėjime. Jis taip pat pabrėžė, kad Epafroditas yra toks žmogus, kurį krikščionys turėtų labai gerbti ne dėl jo turto ar socialinės padėties, bet dėl jo pasiaukojančios dvasios, sekant Jėzaus pavyzdžiu (Fil 2, 6–11. 29–30; plg. Lk 22, 25–27). Graikiškas žodis, reiškiantis pagarbą ar garbę, Naujajame Testamente pavartotas tik kelis kartus – kalbant apie šimtininko tarną, kuris buvo „branginamas“ (Lk 7, 2), apie tuos, kurie pagerbiami vestuvių puotoje (Lk 14, 8), ir apie Jėzų kaip brangų kertinį akmenį (1 Pt 2, 4. 6). Kad Epafroditą būtų galima priskirti šiai grupei, jis iš tiesų turėjo būti ištikimas žmogus.
Tolesniam tyrinėjimui: „Arčiausiai Kristaus bus tas, kuris gyvendamas žemėje daugiausiai gėrė Jo pasiaukojančios meilės dvasios – meilės, kuri ‘nesididžiuoja ir neišpuiksta, …neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga’ (1 Kor 13, 4–5), meilės, kuri skatina mokinį, kaip skatino ir mūsų Viešpatį, viską atiduoti, dėl žmonijos išgelbėjimo gyventi, dirbti ir aukoti, jei reikia, net gyvybę. Šioji dvasia pasireiškė Pauliaus gyvenime. Jie pasakė: ‘Man gyvenimas – tai Kristus’, mat jo gyvenimas apreiškė žmonėms Kristų: ‘mirtis – tik laimėjimas’ – Kristaus laimėjimas; pati mirtis parodys Jo malonės galią ir suburs pas Jį išgelbėtuosius. ‘Kristus bus viešai išaukštintas mano kūne arba gyvenimu, arba mirtimi’ (Fil 1, 21. 20)“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 503).
„Netoli tas laikas, kai kiekviena siela bus ištirta. Būsime verčiami priimti žvėries ženklą. Tie, kurie žingsnis po žingsnio pasidavė pasaulio reikalavimams ir prisitaikė prie pasaulio papročių, nemanys, kad sunku nusileisti esantiems valdžioje, užuot patyrus pajuoką, įžeidinėjimus, grasinimus įkalinimu ir mirtimi… Kai daugybė netikrų brolių bus atskirti nuo tikrųjų, tada pasislėpusieji bus atskleisti ir šlovindami Viešpatį žygiuos po Kristaus vėliava. Tie, kurie buvo baikštūs ir nepasitikintys, atvirai skelbs esantys už Kristų ir Jo tiesą. Silpniausi ir dvejojantys Bažnyčioje bus kaip Dovydas – pasirengę veikti ir išdrįsti. Kuo tamsesnė naktis Dievo tautai, tuo ryškesnės žvaigždės. Šėtonas žiauriai persekios ištikimuosius; bet Jėzaus vardu jie bus daugiau nei nugalėtojai“ (Testimonies for the Church Bažnyčiai, 5 t. ,p. 81).
Klausimai aptarimui:
1. Pagalvokite apie įspėjimą pateiktoje ištraukoje apie tuos, kurie „žingsnis po žingsnio pasidavė pasaulio reikalavimams ir prisitaikė prie pasaulio papročių“. Ką tai galėtų apimti? Aptarkite, kaip tai galėtų būti taikytina ne tik atskiriems asmenims, bet ir visai Bažnyčiai.
2. Dievas sako: „Aš gerbsiu tuos, kurie Mane garbina“ (1 Sam 2, 30). Kaip mes garbiname Dievą? Ar tai tas pat, kas atiduoti „Jam pagarbą“ (Apr 14, 7)? Kodėl taip arba kodėl ne?
3. Kaip suprasti darbavimąsi savo išganymui, nepakliūnant į Įstatymo raidės prisilaikymo spąstus?