Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Kol 1, 20–29; Ef 5, 27; Ef 3, 17; Rom 8, 18; Ef 1, 7–10;
Ef 3, 3–6; Pat 14, 12.
Įsimintina eilutė: „Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes Jame taptume Dievo teisumu“ (2 Kor 5, 21).
Paulius tęsė sutaikymo temą, kuri itin išryškinta Kol 1, 20 (Aštuntos temos V dalis). Ten jis aprašė jos kosminį mastą, o tai, kas seka toliau, tampa asmeniška ir individualu. Mirtimi ant kryžiaus Jėzus pasiekė sutaikymą visiems ir viskam, ypač žmonėms, kurie per nuodėmę buvo atskirti nuo Dievo, bet dabar gali būti sutaikyti su Juo tikėjimu.
Asmeninis susitaikymo procesas išdėstytas šios savaitės įsimintinoje eilutėje. Kaip ir kosminėje plotmėje, sutaikymas įvyksta per Kristaus mirtį. Asmeniniu lygmeniu, kryžius, toli gražu ne pasyvus simbolis, tampa aktyvia tikrove, Dievo meilei keičiant žmones, kai jie girdi Evangeliją ir priima patį Kristų, šlovės viltį.
Paulius taip pat kalbėjo apie „slėpinį, kuris buvo paslėptas amžiams ir kartoms“ (Kol 1, 26). Kas yra šis slėpinys ir ką jis numato asmeniui ir visatai? Kaip šis slėpinys susijęs su Evangelija, kurią Paulius taip uoliai skelbė?
I. KADAISE PRIEŠIŠKI PIKTAIS DARBAIS, BET DABAR SUTAIKYTI
1. Perskaitykite Kol 1, 21–22. Ką Paulius turėjo omenyje kalbėdamas apie susvetimėjimą ir priešiškumą? Ir koks yra laukiamas Kristaus mirties galutinis rezultatas (taip pat žr. Ef 5, 27)?
Paulius visada piešė niūrų žmonijos paveikslą, bent jau žmonijos be Kristaus teisumo. Ir kas šiandien, beveik po dviejų tūkstančių metų, galėtų ginčytis su šiuo teiginiu? Kažkas kartą pasakė, kad vienintelė krikščioniška doktrina, kurios nereikia priimti tikėjimu, yra žmonijos nuodėmingumas.
Tačiau nuo pat nuodėmės atsiradimo Dievas ėmėsi iniciatyvos sutaikyti mus su savimi, kad ir kokie blogi būtume. Tai yra, nuo pat pradžių Dievas stengėsi išspręsti nuodėmės problemą, net jei sprendimą buvo galima rasti tik Jo paties mirtyje ant kryžiaus.
Edene Jis klausė Adomą, savo kūrinijos šedevrą: „Kur tu?“ (Pr 3, 9) Ir šiandien Jis toliau ieško tos vienintelės pražuvusios avies – mūsų. Jis mūsų ieško po vieną. Jis turi tobulą planą, kaip mus laimėti, pritaikydamas Pr 3, 15 užuomazginį Evangelijos pažadą, sukeldamas priešiškumą tarp mūsų ir šėtono.
Kartais Evangelija pristatoma taip sudėtingai ir teoriškai, kad ji mažai ką reiškia praktiškai XXI šimtmetyje. Bet iš tikrųjų ji gana paprasta ir aiški.
Evangeliją sudaro trys dalys:
Pirma, kadangi mes negalime išsigelbėti, Jėzus atėjo ir mirė už mūsų nuodėmes (Rom 5, 6–8).
Antra, priimdami Jo mirtį kaip savąją, tikėjimu, atgaila ir krikštu esame nuteisinti ir išlaisvinti iš nuodėmės pasmerkimo (Rom 5, 9–11; Rom 6, 6–7).
Trečia, dabar gyvename vienybėje su Kristumi, Jo atkuriančios galios patyrimo ir Jo gyvenimo mumyse rezultatas (2 Kor 5, 17–21; Gal 2, 20).
Tai nebūtinai atskiri žingsniai ar etapai. Jais galime žengti iš karto, kai tik esame pasiruošę priimti Jėzų į savo gyvenimą. Ir jie gali būti atnaujinami kiekvieną dieną, kai kiekvieną rytą pasišvenčiame Jam. Nesvarbu, kaip kiekvienas iš mūsų patyrėme Kristaus gelbstintį darbą savo gyvenime, pamatas visada yra Jėzaus mirtis. Visada turime grįžti prie šio pamato.
Kai pažvelgiate į save, savo charakterį ir savo vidinį „aš“, ką vaizdas jums sako apie kryžiaus būtinybę?
II. IŠTVERTI TIKĖJIME
2. Perskaitykite Kol 1, 23. Jūsų manymu, ką Paulius turėjo omenyje sakydamas „ištverkite tikėjime“? (Taip pat Kol 2, 5 ir Ef 3, 17)
Graikų kalboje yra keturių skirtingų tipų „jei“ teiginiai, kiekvienas su skirtingais niuansais. Teiginiu, kuriuo prasideda Kol 1, 23, numanoma, kad būklė yra tinkama. Tai yra, Paulius drąsino kolosiečius, kad jie iš tiesų ištvertų tikėjime. Apaštalas netrukus nurodė jau matęs jų tikėjimo ir tvirtumo įrodymų (Kol 2, 5). Nepaisant to, jų viltis vis dar priklausė nuo to, ar jie atkakliai žengs tikėjimo keliu kaip žengę.
Ši atkaklumo idėja yra graikiško žodžio, išversto „ištverkite“ (Kol 1, 23), reikšmė. Šis posakis vartojamas kalbant apie Rašto aiškintojus ir fariziejus, kurie reikalavo iš Jėzaus atsakymo, ką daryti su svetimaujančia moterimi (Jn 8, 7); taip pat apie Petrą, kuris vis beldė į duris, kai Rodė atpažino jo balsą, bet paliko duris užrakintas ir nubėgo vidun pranešti kitiems (Apd 12, 16). Šį posakį vartojo ir Paulius, raginęs Timotiejų likti ištikimam jo duotiems doktrininiams ir praktiniams nurodymams (1 Tim 4, 16). Čia vartojimo reikšmė panaši, išskyrus tai, kad ji taikoma tikintiesiems apskritai.
Kitą savaitę tyrinėsime, jog Paulius nerimavo, kad kolosiečiai gali laikytis žmonių papročiais pagrįsto išgelbėjimo, užuot tvirtai laikantis Evangelijos siūlomos vilties (pvz., Kol 2, 8. 20–22). Žodis „įsišakniję“ reiškia tvirtą tikėjimo ir meilės pamatą, pagrįstą Dievo Žodžiu (Mt 7, 25; Ef 2, 20; Ef 3, 17). Su šia mintimi susijęs graikiškas žodis, išverstas „įsitvirtinę“, reiškiantis nepajudinamą statinį ir, plačiau, krikščionį, kuris negali nukrypti nuo Evangelijos vilties (Kol 1, 23). Tas pats žodis pavartotas 1 Kor 15, 58: „Tad, mano mylimieji broliai, būkite tvirti ir nepajudinami, vis uoliau dirbkite Viešpaties darbą ir žinokite, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje“.
Priešingai įprastam įsitikinimui – „kartą išgelbėtas, išgelbėtas visiems laikams“, Paulius sakė visiškai ką kita.
Koks jūsų patyrimas, susijęs su nuolatinio tikėjimo svarba? Tai yra, kodėl visada turite sąmoningai apsispręsti tikėti? Kas nutiks, jei to nedarysite?
III. DIEVO AMŽINASIS PLANAS
3. Perskaitykite Kol 1, 24–25. Ką Paulius sakė apie savo kentėjimus dėl Kristaus?
Nors Paulius rašė Laišką kolosiečiams atlikdamas namų areštą Romoje, turbūt didžiausias kentėjimas jam – tai negalėjimas uoliai darbuotis keliaujant iš vienos vietos į kitą ir iš vienų namų į kitus, kaip anksčiau (Apd 20, 20). Šie vargai (arba išmėginimai), dėl kurių Kristus iš anksto įspėjo (Mt 24, 9; Jn 16, 33), „negali lygintis su būsima garbe, kuri mumyse bus apreikšta“ (Rom 8, 18). Tai platesnis vaizdas. Kaip Paulius rašė krikščionims Filipuose, taip ir dabar jis džiaugėsi dėl savo kentėjimų už kolosiečius (Kol 1, 24).
Paulius galėjo būti kalėjime, „bet Dievo Žodis nesurakinamas!“ (2 Tim 2, 9) Pauliaus įkalinimo laikotarpiu buvo parašyti ir Laiškas filipiečiams, ir Laiškas efeziečiams, ir Laiškas Filemonui. Po apaštalo paleidimo Dievas įkvėpė jį parašyti svarbius patarimus 1 Laiške Timotiejui ir Laiške Titui. Vėliau, paskutinio įkalinimo metu Romoje, jis parašė 2 Laišką Timotiejui. Trumpai tariant, šie paskutiniai metai suteikė Pauliui galimybę parašyti reikšmingą Naujojo Testamento dalį, kurioje tikriausiai buvo ir Laiškas hebrajams.
Dievo amžinasis planas numatė visa tai ir dar daugiau. Graikiškas žodis, kurį Paulius vartojo Kol 1, 25, paprastai verčiamas „paskyrimu“ – oikonomia. Pastarasis vartojamas ribota prasme (pvz., 1 Tim 1, 4), nusakant „Dievo būdą reikalams tvarkyti“ (Luke Timothy Johnson, The First and Second Letters to Timothy (New York: Doubleday, 2001), 164 p.). Tai apimtų ir Pauliaus apaštalystę. Tačiau platesne prasme šis žodis apima visas priemones, kurias Dievas numatė išganymo planui. Pauliaus, kitų apaštalų ir net Senojo Testamento pranašų (Ef 2, 20; Ef 3, 5), įskaitant Mozę, tarnystė buvo skirta iki galo atskleisti „Dievo Žodį“ (Kol 1, 25), visa tai susiję su šiuo dangaus planu.
Nors šią temą atidžiau panagrinėsime kitoje dalyje, šiuo metu naudinga pastebėti, kad Paulius savo tarnystę laikė tik viena maža daug didesnio, ilgalaikio dieviško plano, kuris pradėtas įgyvendinti „prieš pasaulio sukūrimą“ (Mt 13, 35; Ef 1, 4), dalimi.
Pagalvokite apie savo gyvenimą. Kaip jūsų priimami sprendimai (dideli ir maži) gali derėti prie didesnio Dievo plano? Ar tikrai galime žinoti, kad sprendimas iš tikrųjų yra „mažas“? Kokių didesnių padarinių, kurie paaiškės tik vėliau, jis gali turėti?
IV. APREIKŠTAS DIEVO SLĖPINYS
4. Perskaitykite Kol 1, 26-27. Paulius du kartus paminėjo „slėpinį“. Kokį slėpinį?
Kitoje vietoje Paulius kalbėjo apie „paslėptą Dievo išmintį“, kuri yra amžinas Dievo tikslas, kuri „nuo amžių“ paskirta išaukštinimui (1 Kor 2, 7) ir apreikšta per išganymo planą. Petras kalbėjo apie šią tiesą kaip skelbtą pranašų, į kurią „geidžia pažvelgti net angelai“ (1 Pt 1, 10–12). Ji buvo sumanyta „prieš pasaulio sutvėrimą“ (1 Pt 1, 20) ir nutylėta „per amžinuosius laikus“ (Rom 16, 25). Tačiau per Kristaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą šis slėpinys buvo atskleistas (2 Kor 3, 14).
5. Kaip šios eilutės, kuriose minimas Dievo slėpinys, nušviečia įvairias išganymo plano puses?
1. Ef 1, 7–10 ______________________
2. Ef 3, 3–6 ________________________
Galiausiai „visa“, kas yra danguje ir žemėje, bus visiškai suvienyta Kristuje. Tai buvo Kristaus maldos Jono 17 esmė. Kaip tai tiksliai įvyks buvo slėpinys, dabar atskleistas per Evangeliją.
Kodėl Dievas mus taip myli, kad mūsų išgelbėjimui atidavė Jėzų, neįkainojamą dangaus lobį, tyrinėsime visą amžinybę. Tačiau mes žinome štai ką: Kristus mirė „už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet Tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas“ (2 Kor 5, 15). Todėl visi, kurie tiki Kristumi, tiek žydai, tiek pagonys, vienodai yra Dievo pažadų dalininkai per Evangeliją ir yra suburti į vieną kūną – Bažnyčią. „Kristus jumyse“ (Kol 1, 27) reiškia Kristaus gyvenimą širdyje tikėjimu (Ef 3, 17; plg. Gal 2, 20). Ši dvasinė vienybė su Kristumi leidžia tikintiesiems jau dabar kartu sėdėti „danguje“ (Ef 2, 6) ir patirti „būsimojo amžiaus galybę“ (Hbr 6, 5). Per Kristaus buvimą mūsų gyvenime Jis jau pradeda mus vienyti su dangumi. Būtent Evangelija, veikianti tikinčiųjų širdyje, „padarė mus tinkamus paveldėti šventųjų dalį šviesoje“ (Kol 1, 12).
V. EVANGELIJOS GALIA
6. Perskaitykite Kol 1, 28–29. Į ką Paulius sutelkė dėmesį? Jūsų manymu, kodėl žodis „kiekvieną“ pakartotas tris kartus?
Pauliaus žinios centre buvo Kristus nukryžiuotasis (1 Kor 1, 23). Pasak Ef 5, 27, Kristaus aukos tikslas – „kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą“. Taigi, Pauliaus Evangelijos skelbimo tikslas – kiekvieną žmogų padaryti „tobulą Kristuje“ (Kol 1, 28). Apaštalas tai darė mokydamas ir įspėdamas, aiškindamas įvairias krikščioniško mokymo puses ir papročius (2 Tes 2, 15; 1 Tim 4, 11; 1 Tim 5, 7; Tit 1, 9), įspėdamas dėl padarinių už Evangelijos atmetimą bei netikrų mokytojų keliamus pavojus (Apd 20, 29–31; Rom 16, 17).
Augame ir tampame tobuli Kristuje priimdami Šventojo Rašto mokymą ir įsiklausydami į įspėjimus. Tobulumas yra svarbi sąvoka. Naujagimio tėvai džiaugiasi kiekvienu svarbiu etapu – pirmaisiais žodžiais, mokymusi vaikščioti ir skaityti. Kuris iš tėvų nesunerimtų, jei jų vaikas po kelerių metų vis dar nevaikščiotų ar nekalbėtų? Augimas ir vystymasis yra laukiamas. Tas pat pasakytina ir apie krikščionišką gyvenimą.
Graikiškas žodis, išverstas – „tobulą“ (teleios), reiškia – be trūkumų. Krikščioniško augimo procese mes aiškiai suvokiame Dievo Įstatymo gilumą ir tai, kad Jo „įsakymas beribis“ (Ps 119, 96). Suprantame, kad tai apima „širdies sumanymus bei mintis“ (Hbr 4, 12).
Tačiau turime būti atsargūs, todėl Paulius Kol 1, 28 vartojo žodį „įspėdami“. Kelias, kuris „atrodo teisingas“, yra mirties kelias (Pat 14, 12). Dvasinis įžvalgumas kyla iš Dievo Žodžio pažinimo. Klaidamoksliai paprastai turi tam tikros tiesos, bet arba kažkuo papildo, arba kažką pašalina iš Biblijos (Iz 8, 20). Pašalinimas paprastai pasireiškia tuo, kad, net jei ne tiesiogiai suabejojama tuo, ką sako Dievas, abejojama, ar tai tikrai įmanoma, ar tai taikytina mūsų laikams. Turime būti gudrūs kaip žalčiai, bet neklastingi kaip balandžiai, kai reikia atskirti Rašto tiesą nuo klaidamokslių.
Kaip suprantate, ką reiškia būti tobulam Kristuje (Kol 1, 28)? Kaip supratimas, susijęs su tuo, ką Jėzus dėl mūsų padarė ant kryžiaus, padeda suvokti, ką reiškia būti tobulam Kristuje?
Tolesniam tyrinėjimui: „Mes patys nesame tiek teisūs, kad sugebėtume vykdyti Dievo įsakymus. Bet Kristus nutiesė mums išsigelbėjimo kelią. […] Jeigu jūs atsiduodate Jam ir priimate Jį kaip savo Gelbėtoją, kad ir koks nuodėmingas būtų jūsų gyvenimas, dėl Jo jūs laikomi teisiais. Jūs įgyjate Kristaus charakterį vietoje savo, ir Dievas priima jus, tarsi niekada nebūtumėte nusidėję.
Dar daugiau, Kristus pakeičia širdį. Jis tikėjimu gyvena jūsų širdyje. Tikėjimu jūs turite palaikyti šį ryšį su Kristumi ir nuolat pavesti savo valią Jam. Kai tik šitai padarysite, Jis veiks jus taip, kad jūs norėsite ir darysite tik tai, kas patinka Jam. […]
Taigi mes neturime nieko gerbtino, neturime, kuo save išaukštinti. Vienintelis mūsų vilties pagrindas – tai mums įdėtas Kristaus teisumas ir Jo Dvasia, veikianti mumyse ir per mus“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, p. 59–62).
„Man duota šviesa buvo itin ryški, jog daugelis mūsų eis įspėdami dėl klaidinančių dvasių ir demonų mokslų. Viešpats trokšta, kad kiekviena siela, kuri teigia tikinti tiesą, turėtų pagrįstą pažinimą, kas yra tiesa“ (E. Vait, „Evangelism“, p. 363).
Klausimai aptarimui:
1. Dar kartą perskaitykite įsimintiną eilutę: „Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes Jame taptume Dievo teisumu“ (2 Kor 5, 21). Ką tai reiškia? Ką reiškia, kad Kristus tapo nuodėme dėl mūsų, ir kaip tai turėtų padėti mums suprasti pavaduojantį Kryžiaus pobūdį? Taip pat, ką reiškia Jame tapti „Dievo teisumu“?
2. Dar apmąstykite šį klausimą – „kartą išgelbėtas, išgelbėtas amžiams“, kuriuo tiki daugelis krikščionių. Kodėl manome, kad tai klaidinga doktrina? Kokius akivaizdžius pavojus ji kelia tam, kuris tuo tiki? Kaip mes, net atmesdami šią doktriną, vis tiek galime būti užtikrinti dėl išgelbėjimo?
3. Kiek „įsitvirtinę bei įsišakniję“ (Kol 1, 23) esate tikėjime? Kiek gerai žinote, kuo tikite ir kodėl tuo tikite? Ką galite padaryti, kad geriau suprastumėte, kuo tikite? Kodėl itin svarbu, kad būtumėte „įsitvirtinę tikėjime“?