Kovo 14–20 d.
Šios savaitės tyrinėjimui: Kol 3, 18–4, 6; Ef 5, 22–25. 33; Pat 22, 6. 15; 1 Pt 2, 16; 1 Tes 5, 17.
Įsimintina eilutė: „Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta, kad žinotumėte, kaip kiekvienam atsakyti“ (Kol 4, 6).
Žmonėms gyvenant ir dirbant arti vienas kito, jie susiduria su įvairiais iššūkiais. Nuomonių skirtumai gali sukelti įtampą; gali kilti ginčų. Kuo glaudesni santykiai, tuo svarbiau, kad visi sutartų.
Artimiausi santykiai, žinoma, yra šeimoje. Namai kartais vadinami „šeimos įmone“. Tai įdomus būdas namams apibūdinti. Panašumai tarp verslo valdymo ir namų valdymo aiškūs. Būtina sutarti dėl vertybių, tikslų ir uždavinių. Visi turėtų sutarti vienas su kitu ir gerai atlikti savo vaidmenį, kad viskas vyktų sklandžiai. Tie patys principai taikytini ir Bažnyčiai, kuri iš esmės yra didelė šeima.
Šios savaitės įsimintinoje eilutėje pateikti keli svarbūs principai geriausiam krikščioniškos šeimos funkcionavimui. Kadangi krikščioniški namai turėtų būti valdomi laikantis biblinių principų, krikščioniški namai funkcionuoja šiek tiek kitaip nei įprasti romėniški namai. Paulius taip pat pateikė kitų vertingų principų, kurie yra naudingi įvairiems socialiniams santykiams tiek namuose, tiek už jų ribų.
I. VYRAI IR ŽMONOS
Naujajame Testamente yra keletas pamokymų rinkinių krikščioniškiems namams (Ef 5, 21–6, 9; Kol 3, 18–4, 1; Tit 2, 1–10; 1 Pt 2, 18–3, 7). Pažymėtina, kad šie vadinamieji „kodeksai šeimoms“ nėra visiškai hierarchiniai, bet apima ir tai, kas santykius daro abipusiškesnius ir abipusiai ugdančius.
1. Perskaitykite Kol 3, 18–19. Kokią pusiausvyrą matote? Kokius papildomus patarimus Paulius pateikė Ef 5, 22–25. 33?
Kai kurie vyrai cituoja: „Jūs, žmonos, būkite klusnios vyrams“ (Kol 3, 18), ir čia sustoja, tačiau atkreipkite dėmesį į svarbią Pauliaus pridėtą detalę: „kaip dera Viešpatyje“. Naujajame Testamente niekur nemokoma, kad moterys turi paklusti visiems vyrams; taip pat, kad žmonos yra mažiau svarbios ar pavergtos; nei kad jos turėtų aklai paklusti kiekvienai savo vyro užgaidai ar norui. Pauliaus mintis yra ta, kad žmonos ištikimybė pirmiausia yra Viešpačiui, o tik po to – vyrui. Pastarajam nedera praryti žmonos individualumo, jis negali būti jos sąžine.
Kristaus meilė Bažnyčiai, kai Jis pasiaukojo už ją, parodo, kaip vyrai turėtų mylėti savo žmonas (Ef 5, 25). Jie bus ištikimi, nepaisant kainos. Jie priims sprendimus, kurie geriausiai atitinka žmonos interesus, nors paprastai šie interesai turėtų būti bendri. Tokia meilė palengvina žmonai prievolę paklusti Dievo įsakymui gerbti vyrą (Ef 5, 33).
Sveikai krikščioniškai santuokai būdingas abipusiškumas – tarimasis vienas su kitu, bendras apgalvojimas ir sprendimų priėmimas kaip porai. Kartais, priimant sprendimus, turinčius rimtų padarinių visai šeimai, gali būti tikslinga įtraukti vaikus į tokius pokalbius, tačiau tėvai niekada neturėtų ginčytis vaikų akivaizdoje. Po tokio proceso, jei vyras ir žmona negali susitarti, biblinis kelias ramybei užtikrinti – žmonos pritarimas vyro sprendimui, jei pastarasis neprieštarauja Dievo Žodžiui. Tuo pačiu metu, jei ne visi, tai dauguma vyrų gali prisiminti laikus, kai jie buvo laimingi klausydamiesi savo žmonų ir atsižvelgdami į jų patarimus. Kuo daugiau vyras ir žmona bendradarbiauja kaip komanda, tuo laimingesnė bus santuoka.
Kaip galime išvengti to, kas, deja, buvo daroma visą istoriją – šiose eilutėse išreikštus gražius principus paversti kažkuo blogu?
II. TĖVAI IR VAIKAI
Vaikai atlieka esminį vaidmenį šeimoje. Jie turi žinoti, kad yra mylimi ir branginami kaip šeimos nariai ir dangiškosios karalystės piliečiai. Garbinimas šeimoje yra labai svarbus, paprastas, bet reguliarus, ryte ir vakare. Ankstyvame amžiuje vaikai gali pradėti padėti tvarkytis ir atlikti kitas pareigas. Svarbiausia, kad jie laikytųsi Pauliaus įsakymo: „Jūs vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes taip patinka Viešpačiui“ (Kol 3, 20).
2. Perskaitykite šias eilutes. Kokie principai pateikiami vaikų auginimui?
1. Pat 22, 6. 15
2. Mt 19, 14
3. Įst 6, 6–7
4. Pat 1, 8–9
Teisingai auklėjami Viešpačiui pamokymais ir pavyzdžiu vaikai bus palaiminimas šeimai, Bažnyčiai ir už jos ribų. Pauliaus nurodymai tėvams, kaip ir vyrams bei žmonoms, yra subalansuoti ir abipusiai: „Jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, kad jie nepasidarytų baugštūs“ (Kol 3, 21). Tai, kaip tėvai, ypač tėvas, bendrauja su vaikais ir juos drausmina, daro didelę įtaką jų dvasiniam auklėjimui.
Tyrimai taip pat rodo, kad kai abu tėvai lanko Bažnyčią, didesnė ir vaikų dalis išlieka Bažnyčios lankytojais, palyginti su tuo, kai Bažnyčią lanko tik vienas iš tėvų. Dar labiau stebina tai, jog nuolatinis tėvo lankymasis Bažnyčioje reiškia, kad didesnis vaikų skaičius lankysis Bažnyčioje suaugę, nepaisant mamos lankymuisi. Taigi tėvo vaidmens dvasiniam vaikų ugdymui negalima nuvertinti. Itin svarbu, kad tėvai rimtai žiūrėtų į savo vaidmenį.
Tačiau ne visi tėvai (švelniai tariant) buvo pavyzdžiai savo vaikams. Dievo, kaip mūsų Tėvo, pažinimas gali padėti išgydyti tai, ką reikia, ypač kai žemiški tėvai padarė didelę žalą?
III. DARBO SANTYKIAI
3. Perskaitykite Kol 3, 22–25 ir Kol 4, 1. Kokie nurodymai duoti vergams? Kokie principai čia taikytini darbo santykiams apskritai?
Šiandien žmonės kartais mini vergiją priskirdami kai kuriuos biblinius mokymus praeičiai, gal net visiško pasitikėjimo Šventuoju Raštu sugriovimui. Ironiška, bet taip mažai arba visai neatsižvelgiama į istorinį kontekstą Senojo Testamento Izraelyje ir Naujojo Testamento Bažnyčioje. Žmonės yra sukurti pagal Dievo paveikslą ir, kaip visos mąstančios būtybės, yra sukurti laisvei. Mozės įsakai draudė izraelitams būti vergais amžinai (Įst 15, 12) ir nustatė šešerių metų didžiausią tarnystės laikotarpį finansinei skolai grąžinti (Iš 21, 2–6; Kun 25, 39–43). Biblijoje aprašyta vergovė, kad ir kokia pasibjaurėtina būtų mūsų šiuolaikinei sampratai, nebuvo panaši į Vakarų pasaulyje matytus bjaurius vergijos pavyzdžius, kurie buvo rimbas ir siaubingas nusikaltimas žmonijai.
Naujojo Testamento laikais Bažnyčia turėjo laikytis Romos teisės, kuri numatė vergų laikymą. „Skirtingai nei šiuolaikinės vergijos formos, Romos teisė suteikė vergams daug teisių ir galimybių, o bandymas panaikinti vergiją galėjo kelti grėsmę Evangelijos skelbimui“ (Clinton Wahlen, „Culture, Hermeneutics, and Scripture: Discerning What Is Universal“, Frank M. Hasel, red., Biblical Hermeneutics: An Adventist Approach (Silver Spring, MD: Biblical Research Institute/Review and Herald Academic, 2020), 166 p.).
Iš tiesų, Bažnyčioje, kitaip nei apskritai Romos imperijoje, vergo pareiga pirmiausia buvo Viešpačiui. Šeimininkams buvo nurodyta elgtis su vergais sąžiningai, atsimenant, kad ir šeimininkai turi „Viešpatį danguje“ (Kol 4, 1). Be to, Paulius nurodė Filemonui nebesielgti su Onesimu kaip su vergu, o kaip su savo broliu (Fil 16). Tiek Senajame Testamente, tiek Naujajame Testamente tikintieji vadinami Dievo tarnais (arba vergais) (pavyzdžiui, Ps 34, 23; Lk 17, 10; 1 Pt 2, 16).
Net jei mums nepatinka kultūrinės aplinkybės, kuriomis buvo parašyti kai kurie Biblijos tekstai, vis tiek turime pripažinti paties teksto autoritetą. Priešingu atveju mes save ir savo kultūrą iškeliame aukščiau Šventojo Rašto. Geresnis sprendimas – tyrinėti viską, ką Biblija sako šia tema, prieš padarant išvadą, ką Biblija mums sako šia tema.
Apsvarstykite, kaip šios eilutės gali būti taikomos jūsų santykiams darbe. Kaip šie principai galėtų būti naudingi jums kaip vadovui ar darbuotojui?
IV. MELSTIS VIENIEMS UŽ KITUS
4. Perskaitykite Kol 4, 2–4. Kokius maldos principus randate šiose eilutėse? Ko Paulius prašė melsti?
Galbūt svarbiausia, ką galime pasakyti žmogui, patiriančiam įvairius sunkumus, ar pastarieji būtų susiję su šeima, sveikata, pinigais ar kuo nors kitu, tai – „Aš meldžiuosi už tave“. Tai dangaus pasirinkta ryšio ir sąveikos priemonė. „Tai dieviškojo plano dalis – duoti mums atsakymą į tai, ko meldžiame tikėdami. Jei neprašytume – negautame“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 455).
Atkreipkite dėmesį į Pauliaus žodžius: „Būkite atsidėję maldai“, „budėkite su ja dėkodami“. Pastarieji rodo, kad tai yra tikėjimo malda (Kol 4, 2). Jis liepė mums melstis „kiekvienu metu“ (Ef 6, 18) ir „be paliovos“ (1 Tes 5, 17). Nuostabiausia tai, kad „mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais“ (Rom 8, 26).
5. Dar kartą perskaitykite Kol 4, 3. Kokias „Žodžio duris“ Dievas galėtų jums atverti, kad pasidalintumėte savo tikėjimu?
Svarbu tai, kad Paulius taip pat meldė tinkamų žodžių. Kartais, skaitant jo laiškus ar kalbas Apaštalų darbų knygoje, atrodo, jog šis apaštalas visada buvo iškalbingas, niekada neabejojo, ką turėtų sakyti. Tačiau čia jis prašė melstis, kad jis sugebėtų skelbti žinią (Kol 4, 4). Paskutinėje eilutėje jis taip pat pavartojo labai svarbų graikišką žodį (dei), kurį būtų galima išversti – „privalau jį išsakyti“, nurodydamas Evangelijos skelbimo būtinybę. Jis pripažino, kaip svarbu šią žinią pateikti aukščiausiems Romos valdžios sluoksniams, įskaitant ciesoriaus namus.
„Ne visada būtina klauptis maldai. Ugdykite įprotį kalbėtis su Išgelbėtoju būdami vieni ar kai vaikštote, kai atliekate savo kasdienį darbą. Tegul širdis ištisai būna pakylėta tylioje maldoje prašant pagalbos, aiškumo, jėgų ir supratimo. Tegul kiekvienas įkvėpis būna malda“ (E. Vait, Gydymo tarnystė, p. 378).
V. GYVENTI IŠMINTIMI
Kokia tiesa krikščionims yra svarbiausia, kurią jie gali žinoti? Tai, kad Jėzus Kristus mirė už mūsų nuodėmes ir kad tikėjimu Juo galime turėti amžinąjį gyvenimą. Tai tiesa, kurios mes niekada nebūtume galėję patys suprasti. Ši tiesa turėjo būti mums pasakyta arba apreikšta. Ji mums buvo apreikšta Dievo Žodyje.
Mes niekada nebūtume sužinoję daug tiesos ir nepažinę išminties, jei Dievas nebūtų mums jos apreiškęs savo Žodyje. Tačiau šios žinios ir išmintis mums nebuvo duotos šiaip sau, kaip kažkas, kuo užimamos mintys. Priešingai, mes turime gyventi šia tiesa, šiomis žiniomis ir šia išmintimi.
6. Perskaitykite Kol 4, 5–6. Kokiomis aplinkybėmis, pasak Pauliaus, mums ypač reikia elgtis „išmintingai“? Kodėl?
Deja, krikščionys kartais visai nebūna krikščionys! Kaip nurodė Paulius (cituodamas Iz 52, 5), Izraelis taip pat buvo suklupimo akmuo netikintiesiems: „Juk dėl jūsų, kaip parašyta, piktžodžiauja Dievo vardui pagonys“ (Rom 2, 24). Tai, kaip elgiamės su kitais, ypač su tais, kurie nėra mūsų tikėjimo, labai svarbu (Tit 2, 5; 2 Pt 2, 2). Krikščioniški namai, jaunimo susibūrimai maldai, o ne išdaigoms, paprastas gerumas ir rami, kantri dvasia daug pasako tiems, kurie stebi, ar mūsų išpažinimas yra nuoširdus, ar ne.
Kol 4, 6 Paulius ypač pabrėžė mūsų sakomus žodžius: „Jūsų kalba visuomet tebūna maloni“. Mūsų sakomi žodžiai turėtų būti ne tik malonūs ar mandagūs, bet ir įkvėpti bei persmelkti Dievo malonės Šventosios Dvasios įtaka.
„Druska pasūdyta“. Priešingai pasaulietiško pasūdytos kalbos apibrėžimo, mūsų žodžiai turėtų būti tinkami ir patrauklūs tiems, į kuriuos kreipiamės. „Kad žinotumėte, kaip kiekvienam atsakyti“. Tik Šventoji Dvasia gali duoti mums tinkamus žodžius tinkamu laiku deramam tikslui ir paruošti klausytojų protą žiniai, kuria privalome dalytis (čia taip pat pavartotas žodis „dei“; žr. ankstesnės dalies Kol 4, 4 komentarus).
Pagalvokite apie savo žodžius, darbus ir kaip elgiatės kitų akivaizdoje. Kokią žinią siunčiate apie savo tikėjimą ir ką reiškia būti krikščioniu?
Tolesniam tyrinėjimui: „Kiekvienas šeimos narys turėtų suprasti, kad jam tenka asmeninė atsakomybė prisidėti prie šeimos patogumo, tvarkos ir darnos. Nereikėtų priešintis vienas kitam. Visi turėtų vieningai prisidėti prie gero darbo, padrąsinant vieniems kitus; reikia būti švelniems, susivaldantiems ir kantriems; kalbėti tyliai, ramiai, vengti painiavos; ir kiekvienas turėtų stengtis palengvinti motinos naštą… Kiekvienas šeimos narys turėtų suprasti tą vaidmenį, kurio iš jo tikimasi bendradarbiaujant su kitais. Visi, nuo šešerių metų ir vyresni, turėtų suprasti, kad iš jų reikalaujama prisiimti jiems tenkančios gyvenimo naštos dalį“ (E. Vait, „Adventist Home“, 179 p.).
„Turime įsileisti Kristų į širdį ir namus, jei norime vaikščioti šviesoje. Namai turėtų būti tokie, kokie nusakomi šiuo žodžiu. Tai turėtų būti mažas rojus žemėje, vieta, kur puoselėjami, o ne slopinami meilės jausmai. Mūsų laimė priklauso nuo šio meilės, atjautos ir tikro maloningumo vieni kitiems… Turėtume pamiršti save, visada ieškoti progų, net ir mažuose dalykuose, parodyti dėkingumą už paslaugumą ir džiuginti kitus, palengvinti jų sielvartą ir naštą švelnumu, gerumu ir mažais meilės darbais. Šis dėmesingas maloningumas, prasidedantis mūsų šeimoje, tęsiasi už šeimos ribų, prisideda prie bendros gyvenimo laimės; o šių mažų dalykų nepaisymas prisideda prie gyvenimo kartėlio ir sielvarto“ (E. Vait, „Testimonies for the Church“, 3 t., 539 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Susituokusios poros, kokie principai jums padėjo santykiuose? Kokį patarimą duotumėte nesusituokusiems ir kaip pastarieji turėtų pasiruošti iššūkiams, kuriuos santuoka visada atneša?
2. Daugeliui mylinčių, rūpestingų tėvų, auginančių savo vaikus krikščioniškai, dažnai tenka susidurti su tuo, kad suaugę vaikai atmeta tikėjimą. Kokį patarimą ir paguodą galite jiems duoti? Ko geriau visai nesakyti?
3. Aptarkite patarimą gyventi išmintingai. Priešingai tam, ką reiškia gyventi „kvailai“? Ko išmokote iš skirtingų patyrimų, kai galbūt gyvenote išmintingai ar kvailai?