Gruodžio 27 – sausio 2 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Fil 1, 1–18; 1 Kor 13, 1–8; Jer 17, 9; Kol 1, 1–12; 1 Pt 1, 4; Ps 119, 105; Iz 30, 21.
Įsimintina eilutė: „Esu tikras, kad Tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir užbaigs iki Kristaus Jėzaus dienos“ (Fil 1, 6).
Paulius ganėtinai sąmoningai savo laiškus pradeda sveikinimo ir padėkos žodžiais. „Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus! Dėkojame Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui“ (Kol 1, 2–3).
Kaip ir Paulius, mes turime daug už ką būti dėkingi. Esame patyrę Dievo malonę taip galingai, kad net angelai to negali suvokti. Tas pat pasakytina ir apie Dievo ramybės dovaną, kuri apima darną su Dievu ir viltį, kylančią iš Dievo meilės.
Žmogišku lygmeniu galime rodyti dėkingumą kitiems ir tikėtis, kad žmonės brangins tai, ką darome dėl jų. Tėvai meldžiasi, kad jų vaikai kada nors, jei ne dabar, pamiltų Dievą ir brangintų jų pasiaukojimą, suteikiant jiems geriausią įmanomą auklėjimą. Tačiau kaip žmonės darome daug klaidų ir iš jų mokomės (bent jau turėtume).
Šią savaitę tyrinėsime pirmuosius Pauliaus padėkos ir maldos žodžius Laiške filipiečiams ir Laiške kolosiečiams, kurie gali praturtinti ir sustiprinti mūsų maldas.
I. BENDRYSTĖ EVANGELIJOJE
1. Perskaitykite Fil 1, 3–8. Už ką Paulius dėkingas? Kokius patikinimus jis pateikė filipiečiams ir kodėl tai svarbu?
Paulius įkūrė bendruomenę Filipuose; taigi, jo laiške matome krikščioniškos bendrystės šilumą. Nors ir atskirtas šimtais kilometrų, Paulius, surakintas ir įkalintas, nešiojosi Bažnyčią ir jos narius savo širdyje; jis jų ilgėjosi „Kristaus Jėzaus nuoširdumu“ (Fil 1, 8); jis dėkojo Dievui už juos. Pauliaus padėkos malda netgi leidžia pažvelgti į Jėzaus mūsų užtarimą danguje.
Vyriausiojo kunigo krūtinės dėkle buvo 12 brangakmenių, simbolizuojančių 12 Izraelio giminių. Žmonės turėjo būti jo „širdyje“, kai jis už juos permaldavo (Iš 28, 29). Dar daugiau, kaip mūsų Vyriausiasis Kunigas dangiškoje Šventykloje Jėzus neša savo tautos vardus su savimi Tėvo akivaizdoje. Įdomu tai, kad Fil 1, 3 yra dviprasmybė, pabrėžianti glaudų Pauliaus ir filipiečių ryšį. Paprastai verčiama, kad Paulius juos prisimena maldoje, tačiau tekstas taip pat gali reikšti, kad filipiečiai prisimena jį. Bet kokiu atveju, taip pabrėžiamas glaudus abipusis ryšys, kurį taip pat paryškina žodis „bendradarbiavimą“ (graikiškai – koinonia). Kaip Paulius bendradarbiavo Kristaus kentėjimuose (Fil 3, 10), filipiečiai bendradarbiavo (graikiškai – sunkoinōneō) Pauliaus kentėjimuose ir finansiškai rėmė Pauliaus tarnystę (Fil 4, 14–15). Šis bendradarbiavimas „nuo pirmosios dienos iki šiandien“ (Fil 1, 5) paskatino jį dėkoti Dievui už juos ir melstis už juos „su džiaugsmu“ (Fil 1, 4). Įdomu tai, kad Paulius savo kalėjimo aplinką apibūdina ganėtinai teigiamai – kaip suteikiančią galimybę ginti ir stiprinti Evangeliją (Fil 1, 7). Šių dviejų teisinių terminų vartojimas rodo, kad jo teismas neišvengiamas, bet taip pat ir tai, kad Paulius aktyviai įtraukė kareivius ir lankytojus į Evangelijos skelbimą. Jos gynimas (graikiškai – apologia) ir jos amžinųjų tiesų patvirtinimas yra esminiai. Atrodo, kad Pauliui mažiau rūpi jo paties ateitis nei pačios Evangelijos stiprinimas. Nesvarbu, ar jis gyvas, ar miršta, Paulius yra įsitikinęs, kad Dievas užbaigs „gerą darbą“, kurį Jis pradėjo visuose, kurie Juo pasitiki (Fil 1, 6).
Kaip jūs suprantate pažadą, kad Dievas užbaigs jumyse „gerą darbą“ (Fil 1, 6)? Ką tai reiškia? Ar šis darbas kada nors bus pabaigtas iki Jėzaus antrojo atėjimo?
II. PAULIAUS MALDOS
Prieš kelerius metus vienas pastorius kalbėjo apie maldas, kuriose pabrėžiami asmeniniai poreikiai ar troškimai. Jis taikliai apibūdino jas kaip „savanaudiškas, menkas maldas“, nes Dievas trokšta didesnių dalykų.
2. Perskaitykite Pauliaus maldą Fil 1, 9–11. Kam skirtas pagrindinis dėmesys ir kokius didelius prašymus jis pateikė? Ką tai jums sako apie maldą?
Graikų kalba ši malda yra vos keturiasdešimt trys žodžiai, tačiau ji apima visus Pauliaus susirūpinimus, kuriuos jis išsamiau aptars likusioje laiško dalyje – meilę, pažinimą, įžvalgumą, nuoširdumą, nepriekaištingumą ir teisumą, kurį turime Jėzuje Kristuje. Šioje maldoje, kaip ir ankstesnėse Pauliaus padėkose, pabrėžiama visa Bažnyčia. Pauliaus maldos dėmesyje yra kiti asmenys, jis meldėsi vardan visos Bažnyčios, jos gerovei. Atidžiau panagrinėkime kai kurias atskiras maldos dalis:
Vis auganti meilė. Paulius meldė ne tik daugiau meilės, bet tokios meilės, kuri vis „augtų pažinimu ir visokeriopu išmanymu“ (Fil 1, 9). Pažinimo paminėjimas reiškia ne tik žinias, bet ir dvasinį pažinimą, kurį galima įgyti tik bendraujant su Dievu ir tyrinėjant Jo Žodį (Ef 1, 17; 4, 13; 1 Tim 2, 4).
Išmanymas. Paulius tai paaiškino kaip gebėjimą „pasirinkti, kas vertingiau“ (atskirti tai, kas moraliai žalinga), būnant tyriems ir „be priekaišto“ (Fil 1, 10).
Tyrumas. Graikų kalboje šis žodis reiškia „teisimą saulės šviesa“ ir nusako nesuterštą tyrumą: „Visa, ką krikščionys daro, turėtų būti tyra kaip saulės šviesa“ (E. Vait, „Reflecting Christ“, 71 p.).
Nepriekaištingumas. Tai reiškia nebūti kliūtimi, nesakyti ir nedaryti to, kas trukdytų žmogui tikėti.
Teisumas per Kristų. Paulius daug apie tai rašė Laiške romiečiams ir Laiške galatams, o plačiau – Filipiečiams 3. Mes neturime savo teisumo, o tik tą, kurį gauname Kristuje.
Kad ir ką darytume, kaip mūsų meilė gali vis labiau augti (Fil 1, 9)? Kodėl tai itin svarbu krikščioniškam gyvenimui? (1 Kor 13, 1–8)
III. DVASINIO IŠMANYMO TAIKYMAS
Filipiečiai, suprantama, buvo labai nusiminę, išgirdę apie Pauliaus įkalinimą. Dabar jo darbas buvo labai apribotas. Jis negalėjo keliauti. Jis negalėjo pamokslauti. Jis negalėjo lankytis sinagogose ir mokyti apie Jėzų kaip Mesiją. Jis nebegalėjo steigti bendruomenių. Filipiečiai siuntė Epafroditą apaštalo būklei išsiaiškinti, jį padrąsinti ir užtikrinti jo fizinių poreikių patenkinimą.
3. Perskaitykite Fil 1, 12–18. Ką Paulius manė apie savo įkalinimą? Ko galime pasimokyti iš jo nusistatymo, nepaisant jį ištikusių aplinkybių?
Žinia, kurią Paulius atsiuntė kartu su Epafroditu, tikriausiai nustebino filipiečius. Paulius savo aplinkybes matė kitomis akimis. Jo dvasinis įžvalgumas paskatino įkalinimą vertinti teigiamai. Įkalinimas visiškai netrukdė jo darbui, bet iš tikrųjų „išėjo į gera Evangelijos plitimui“ (Fil 1, 12). Ten, kur kiti matė tik grandines ir grotas, Paulius romėnų sargybinius matė kaip potencialias sielas Dievo karalystei. Jis taip pat matė, kad jo įkalinimas labai paskatino kitus būti aktyvesnius ir ryžtingesnius skelbiant Evangeliją, drąsiai kalbant už Kristų, nebijant padarinių.
Gali būti sunku įsivaizduoti, bet kai kurie iš tikrųjų manė, kad Pauliaus įkalinimas jiems bus naudingas. Jie, matyt, galvojo, kad jo nežinomumas padės jiems patiems ir jų skelbiamai Evangelijai sulaukti daugiau dėmesio. Koks galingas, bet liūdnas žmogiškojo savanaudiškumo pavyzdys, net Bažnyčioje. Kaip Jeremijas pasakė gerokai iki Pauliaus: „Širdis už viską vylingesnė ir nepataisomai pasiligojusi. Kas gali ją perprasti?“ (Jer 17, 9)
Laimei, kai kurie ištikimi darbininkai taip pat tapo uolesni skelbdami Evangeliją. Jie taip mylėjo Paulių, kad kentėjimai, kuriuos jie matė jį ištveriant dėl tikėjimo, paskatino juos labiau pasitikėti Kristumi ir įkvėpė juos būti dar uolesnius dėl Viešpaties. Tai suteikė jiems jėgų eiti ten, kur anksčiau jie bijojo eiti; tai paskatino juos kalbėti tokiomis aplinkybėmis, kokiomis anksčiau jie tylėjo; tai paskatino dar daugiau žmonių priimti Kristų ir skelbti išganymo Evangeliją.
Ko išmokote iš patyrimų, kurie, nors neabejotinai blogi, taip pat atnešė tam tikros naudos? Net ir tais atvejais, kai nauda gali būti neakivaizdi, kaip galime išmokti pasitikėti Dievu nepaisant visko?
IV. EVANGELIJOS VAISIUS
Pauliaus santykiai su kolosiečiais skyrėsi nuo Filipų gyventojų. Jis kolosiečius priskyrė tiems, kurie „nėra matę mano veido“ (Kol 2, 1). Nepaisant to, Paulius juos patikino, kaip ir filipiečius, kad dėkoja Dievui už juos ir už juos meldžiasi.
4. Perskaitykite Kol 1, 3–8. Už ką Paulius dėkojo Dievui?
Paulius sujungė tris dorybes, kurias minėjo kitose vietose – tikėjimą, viltį ir meilę (1 Kor 13, 13; 1 Tes 1, 3; 1 Tes 5, 8). Atkreipkite dėmesį, kad Paulius už minėtas dorybes nepriskyrė nuopelnų kolosiečiams. Jis dėkojo Tėvui už juos, nes, kaip rašė Jokūbas, tai yra viena iš gerų ir tobulų dovanų, kurias gauname iš Jo (Jok 1, 17). Kai matome meilę, kuria Dievas mus myli, tai veda mus į tikėjimą Kristumi (Ef 2, 4–8) ir gauname dangaus viltį. Petras ją apibūdina kaip nenykstantį, nesuteptą ir nevystantį palikimą, „kuris laikomas jums danguje“ (1 Pt 1, 4).
Paulius taip pat pabrėžė, kad Evangelija yra patikima, nes ji pagrįsta Tiesos Žodžiu. Šį posakį Paulius vartojo ir kitur, kalbėdamas apie įkvėptą Dievo Žodį (2 Kor 6, 7; 2 Tim 2, 15). Skirtingai nei žmogaus žodis, Dievo Žodis „veikia“ tuose, kurie tiki (1 Tes 2, 13), ir vykdo Dievo valią (Iz 55, 11). Taigi, kai skelbiama Evangelija, Dievo galia pasireiškia per Šventosios Dvasios darbą klausytojų širdyje, ir žmonės atsiliepia. Pati Evangelija duoda vaisių, nes ji yra „Gyvenimo“ Žodis (Fil 2, 16).
Turbūt labiausiai stebina tai, kaip Evangelija pasklido per tokį trumpą laiką. Praėjus maždaug trisdešimčiai metų po Kristaus mirties ir prisikėlimo, Paulius jau galėjo pasakyti, kad ji išplito po visą pasaulį (Kol 1, 6). Šiek tiek vėliau tame pačiame skyriuje jis rašė, kad Evangelija buvo „paskelbta visai Kūrinijai po dangumi“ (Kol 1, 23). Platus Romos kelių tinklas leido greitai susisiekti ir keliauti, todėl Pauliaus laiškai galėjo būti itin greitai išplatinti. Tačiau būtent Dievo jėga, veikianti per Žodį, gimdo žmogų dvasiniam gyvenimui (Jok 1, 18; 1 Pt 1, 23), padarydama jį nauju kūriniu Kristuje (2 Kor 5, 17).
Kol 1, 5 Paulius rašė apie viltį, „kuri jums atidėta danguje“. Kaip jūs suprantate šią viltį ir kodėl ji paruošta jums asmeniškai, net jei tikrai esate to neverti?
V. MALDOS GALIA
5. Perskaitykite Kol 1, 9–12. Kokius konkrečius prašymus randate Pauliaus maldoje?
Paulius meldė: „kad būtumėte pilni Dievo valios pažinimo“. Paulius Dievo valios pažinimą apibūdino kaip išmintį ir dvasinį supratimą (Kol 1, 9). Išmintis pirmiausia ateina visiškai pasitikint Dievu, noriai vykdant Jo valią (Jn 7, 17) ir nesiremiant „vien savo įžvalga“ (Pat 3, 5). Tačiau dažnai kyla klausimas: „Kokia yra Dievo valia man konkrečiomis aplinkybėmis?“ Dievo valią galime sužinoti iš keturių pagrindinių šaltinių, maldingai jos ieškodami:
1. Svarbiausias išminties šaltinis yra pati Biblija. „Tavo Žodis – žibintas mano kojoms ir šviesa mano takui“ (Ps 119, 105).
2. Dievas per pranašystės dvasią (Apr 12, 17; Apr 19, 10) suteikė mums ypatingos išminties paskutinėms dienoms, kaip atskleidžia Elenos Vait raštai. Biblija drąsina mus: „Pasitikėkite VIEŠPAČIU, savo Dievu, ir būsite tvirti! Pasitikėkite Jo pranašais, ir sėkmė jus lydės!“ (2 Met 20, 20)
3. Dievo valią ir vedimą taip pat galima pažinti per apvaizdingas aplinkybes, prašant Jo atverti arba užverti duris (Kol 4, 3).
4. Šventoji Dvasia veda mus, kai išmokstame atpažinti Jos balsą: „Jeigu nuklysi nuo kelio į dešinę ar į kairę, girdėsi Jo balsą už nugaros tau sakantį: ‘Štai tikrasis kelias! Juo eikite!’“ (Iz 30, 21)
Paulius meldė, kad kolosiečiai elgtųsi „kaip verta Viešpaties“ (Kol 1, 10). Žinoma, niekas nėra iš prigimties – vertas, bet Dievas savo malone laiko mus vertais ir ragina gyventi pagal tą aukštą pašaukimą (Ef 4, 1; 1 Tes 2, 12). Vien šiame laiške Paulius žodį gyventi arba elgtis pavartojo dar tris kartus (Kol 2, 6; Kol 3, 7; Kol 4, 5). Tai reiškia Dievo Įstatymo laikymąsi (Iš 18, 20), o tai įmanoma tik per Šventosios Dvasios darbą (Ez 36, 27).
Paulius taip pat meldė, kad jų (ir mūsų) gyvenimas „tobulai“ patiktų Viešpačiui, ir tada išvardijo būdus, kaip tai padaryti: nešant „visokių gerų darbų vaisių“ (Kol 1, 9–10); augant „Dievo pažinimu“ (Kol 1, 10); ir galiausiai – dėkojant (Kol 1, 12).
Jei kas nors jūsų paklaustų: „Iš kur žinote, kad Dievas jus veda viena ar kita kryptimi?“, ką ir kodėl atsakytumėte?
Tolesniam tyrinėjimui: „Daugumas nesugeba nusibrėžti tikslių ateities planų. Jų gyvenimas nenusistovėjęs, jie negali nuspėti, kuo baigsis jų reikalai, o tai dažnai kelia jiems susirūpinimą ir nerimą. Atminkime, kad Dievo vaikų gyvenimas šiame pasaulyje yra piligrimų gyvenimas. Mes neturime tiek išminties, kad galėtume planuoti savo gyvenimą. Ne mes turime nustatyti savo ateitį. ‘Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko nežinodamas kur einąs.’ (Hbr 11, 8)
Gyvendamas žemėje, Kristus nieko sau neplanavo. Jis priėmė Jam Dievo skirtus planus, ir juos diena iš dienos Tėvas Jam atskleisdavo. Taip ir mes turėtume būti priklausomi nuo Dievo, kad mūsų gyvenimas būtų paprastas Jo valios išreiškimas. Kai Dievui patikėsime savo kelius, Jis reikiama linkme nukreips mūsų žingsnius.
Pernelyg daug žmonių, planuodami sau puikią ateitį, patiria visišką nesėkmę. Todėl tegul verčiau Dievas planuoja vietoj mūsų. Kaip vaikelis patikėkite vadovavimą Jam, nes ‘žingsnius savo ištikimųjų Jis saugo.´(1 Sam 2, 9) Dievas niekada nevadovauja savo vaikams kitaip negu jie norėtų, jei galėtų matyti pabaigą nuo pradžių ir įžvelgti didybę to tikslo, kurį jie įgyvendina kaip Jo bendradarbiai“ (E. Vait, Gydymo tarnystė p. 352).
Klausimai aptarimui:
1. Pagalvokite apie praėjusią savaitę ir išvardykite, už ką esate dėkingi. Galbūt yra daugiau priežasčių būti dėkingam, nei manote?
2. Apmąstykite paskutinę išrauktą iš E. Vait knygos. Tai itin galingas tikėjimo pareiškimas. Kaip galite išmokti taip giliai pasitikėti Dievu?
3. Atsižvelgdami į Kol 1, 6. 23, aptarkite šį teiginį: „Keturiasdešimt metų netikėjimas, murmėjimas ir maištavimas užkirto kelią senovės Izraelio įžengimui į Kanaaną. Tos pačios nuodėmės neleido šiuolaikiniam Izraeliui įžengti į dangiškąjį Kanaaną. Nė vienu atveju nebuvo kalti Dievo pažadai. Būtent netikėjimas, pasaulietiškumas, nepasišventinimas ir nesantaika Viešpaties tautos gretose tiek metų laikė mus šiame nuodėmių ir sielvarto pasaulyje. Jei Kristaus Bažnyčia būtų atlikusi jai paskirtą darbą taip, kaip nurodė Viešpats, visas pasaulis jau būtų įspėtas, o Viešpats Jėzus būtų atėjęs į mūsų žemę su galybe ir didžia šlove“ (E. Vait, „Last Day Events“, 38 p.). Kaip mes šiandien galime būti kalti dėl to paties?