Vasario 7–13 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Fil 3, 17–4, 23; 1 Kor 15, 42–44; Jn 14, 27; Ps 119, 165; Job 1, 21; 1 Tim 6, 7.
Įsimintina eilutė: „Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui“ (Fil 4, 6).
Šios savaitės tema užbaigiama Laiško filipiečiams tyrinėjimą ir joje gausu vertingų pamokų kasdieniam gyvenimui. Atrodo, kad daugelis aukštų moralinių vertybių, kuriomis apaštalas Paulius vadovavosi, randamos paskutinėse šio laiško eilutėse. Panašiai kaip Jėzaus mokymai, sutelkiantys dėmesį į vidinį žmogų, Paulius su mumis dalijasi džiaugsmingo krikščioniško gyvenimo paslaptimis.
Net kai viskas klostosi ne taip, kaip norėtume, o tai nutinka dažniau nei norėtume, mums neverta nerimauti ar nusiminti. Vietoj to, yra principų, kurie padės mums rasti vidinę stiprybę priimant gyvenimo iššūkius ir taip patiriant ilgalaikę ramybę, kurią gali duoti tik Dievas. Dabartis ir ateitis yra Jo rankose, ir Jis aprūpins viskuo, ko mums reikia.
Svarbiausia, kad nedėtume vilčių į žemiškas valdymo sistemas, kurios mus nuolat nuvilia. Krikščionys yra Dievo dangiškosios karalystės piliečiai. Su šia pilietybe ateina privilegijos, nuostabios privilegijos. Taip pat ir pareigos.
I. PAVYZDŽIAI
Visi mes esame sutikę žmonių, kuriais žavimės ir kuriuos norime sekti. Vaikams ypač svarbu, kad jie turėtų gerus pavyzdžius. Idealiu atveju tai būtų jų tėvas ir motina. Augdami jie matys kitų pavyzdžių, galbūt susijusių su jų pasirinkta karjera ar net biografijomis, kurias skaitys. Jie taip pat gali sužinoti, kaip įvairios Biblijos asmenybės ėmėsi iššūkių, ir pastaruosius palyginti su savo gyvenimu.
Deja, šiandieninėje žiniasklaidoje gausu blogų pavyzdžių. Esame „bombarduojami“ ir viliojami pasakojimais, kuriuose išsamiai aprašomos pikantiškos įžymybių problemos ir nevykęs gyvenimas. Pauliaus laiško skaitytojai Filipuose, nors, žinoma, nesinaudojo internetu, vis dėlto susidūrė su panašiais iššūkiais.
Tiesa ta, kad pasaulis, kuriame gyveno Paulius, buvo labai sugedęs, amoralus ir blogas, kaip ir mūsiškis šiandien. Visada buvo – ir visada bus, bent jau iki paskutiniosios dienos – daugiau nei pakankamai blogio. Klausimas – kaip mes į tai reaguosime?
1. Perskaitykite Fil 3, 17–19. Kaip šiose eilutėse aprašomi geri ir blogi pavyzdžiai? Kokie jiems būdingi skirtumai?
Negalime nepastebėti Pauliaus meilės tiems, su kuriais jis nesutinka – jis dėl jų verkia! Taip pat atkreipkite dėmesį, kad jis jų nevadino savo priešais, o „Kristaus kryžiaus“ priešais (Fil 3, 18). Paulius suprato, kad kalbama apie daug didesnius klausimus, būtent, kaip kryžius sugriauna kliūtis ir visus mus pastato į tą patį lygį – kaip nusidėjėlius, kuriems reikia Gelbėtojo (Ef 2, 11–14).
Taip pat nereikėtų pamiršti, kaip Paulius ragino filipiečius sutelkti dėmesį į gerus, o ne į blogus pavyzdžius; atidžiai stebėti tuos, kurių gyvenimo būdas labai panašus į jo paties. Įdomu tai, kad Paulius vartojo panašią kalbą, įspėdamas romiečius: „Aš raginu jus, broliai, vengti tų, kurie kelia nesutarimus bei papiktinimus, prieštaraudami mokslui, kurio jūs išmokote. Saugokitės jų!“ (Rom 16, 17). Apgavikai Romoje apibūdinti kaip tarnaujantys „ne mūsų Viešpačiui Kristui, bet savo pilvui“ (Rom 16, 18).
Žinoma, Jėzus yra vienintelis tobulas pavyzdys, yra ir kitų, kurie, bent jau tam tikrose srityse, galėtų būti gerais pavyzdžiais. Tuo pačiu metu, kokį pavyzdį jūs rodote kitiems?
II. TVIRTAI LAIKYTIS VIEŠPATYJE
2. Perskaitykite Fil 3, 20–21. Kaip Paulius vaizdžiai nusakė, kokia yra krikščioniška „pilietybė“?
Skirtingai kryžiaus priešams, kurie „temąsto apie žemės daiktus“ ir kurių didžiausias dievas yra pilvas (Fil 3, 19), krikščioniška pilietybė yra danguje, o mūsų valdovas yra pats Jėzus Kristus. Norėdamas pabrėžti šią mintį, Paulius akcentavo, jog šis mūsų vargingas kūnas (Fil 3, 21), pasiduodantis ligoms, irimui ir mirčiai, turi būti pakeistas, kad būtų panašus į garbingą prisikėlusio Kristaus kūną.
3. Kaip šios eilutės apibūdina pašlovintąją būklę?
Job 19, 25–27
Lk 24, 39
1 Kor 15, 42–44
1 Kor 15, 50–54
Kol 3, 4
Galiausiai per Jėzų „kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis“ (1 Kor 15, 26). Tai yra mūsų didžiausia viltis, galutinis pažadas, kuris mums duotas Jėzuje – ne tik mirties pabaiga, bet ir visiškai naujas kūnas, netgi garbingas kūnas (Fil 3, 21).
Knygoje apie tai, kaip rasti „išganymą“ be Dievo, gana kvailai teigiama, kad mirties baimės įveikimas yra „išganymas“. Autorius Luc Ferry pripažįsta, kad krikščionybė „leidžia mums ne tik įveikti mirties baimę, bet ir nugalėti pačią mirtį. Tai darant individualios tapatybės kontekste, o ne anonimiškumo ar abstrakcijos požiūriu, krikščionybė atrodo esanti vienintelis būdas, siūlantis tikrai galutinę asmeninio nemirtingumo pergalę prieš mūsų kaip mirtingųjų būklę“ (Ferry, A Brief History of Thought (New York: HarperCollins, 2011, Kindle edition), 90 p.). Gana keistas ateisto prisipažinimas.
Pauliui mūsų dangiškoji pilietybė apima prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo visiškai naujoje būtyje pažadą, kurį dabar vos galime įsivaizduoti.
Kodėl amžinojo gyvenimo pažadas yra itin svarbus viskam, kuo tikime? Ką šis pasaulis galėtų pasiūlyti, dėl ko būtų verta atsisakyti to, ką mums siūlo Kristus?
III. VISUOMET DŽIAUKITĖS VIEŠPATYJE!
4. Perskaitykite Fil 4, 4–7. Kaip galime patirti Dievo ramybę?
Vėl paminėjęs vienybės būtinybę (Fil 4, 1–3), Paulius pereina prie kitos temos – džiaugsmo Viešpatyje (Fil 4, 4–7).
Kiek kartų jautėte stresą dėl to, kas galiausiai pasibaigė taip pat greitai, kaip ir prasidėjo? Ne veltui Jėzus ne kartą pabrėžė, kad nedera nerimauti (Mt 6, 25–34; Mt 10, 19), o Petras priminė, kad galime visus savo rūpesčius ar baimes pavesti Viešpačiui, „nes Jis jumis rūpinasi“ (1 Pt 5, 7). Iš tiesų, visame pasaulyje daugėjant problemų turėtų paskatinti mus viltis, kad Viešpaties atėjimas arti (Mt 24, 33; Lk 21, 28; Jok 5, 8). Priešnuodis nerimui visame kame, įskaitant kiekvieną situaciją, yra tikėjimo malda (Fil 4, 6–7). Akivaizdu, kad turime tikėti ir elgtis taip, tarsi mūsų malda jau būtų išklausyta, dar prieš sulaukus atsakymo į ją, nes turime melstis „su padėka“. Pridėtas žodis „prašymu“ (graikiškai – deēsis) žymi kraštutinių aplinkybių metą (Pvz., Lk 1, 13; Fil 1, 19; 1 Tim 5, 5; Jok 5, 16). Mūsų maldos vis dar yra prašymai, bet galime tikėti, kad mūsų prašymai buvo išklausyti, jei tik prašome „pagal Jo valią“ (1 Jn 5, 14). Tada galime būti ramūs žinodami, kad visi mūsų prašymai yra Dievo rankose.
5. Kaip šios eilutės praplečia mūsų supratimą, susijusį su Dievo ramybe? Ps 29, 11; Iz 9, 6; Lk 2, 14; Jn 14, 27; 1 Kor 14, 33.
Pasaulis niekada negali duoti Dievo ramybės, nes pastaroji ateina iš užtikrinimo, kad turime amžinojo gyvenimo dovaną per Jėzų, mūsų Gelbėtoją (Rom 5, 1; Rom 6, 23). Ši ramybė veikia kiekvieną gyvenimo pusę ir pranoksta „bet kokį supratimą“ (Fil 4, 7). Jos neįmanoma suvokti vien protu, kaip rodo čia pavartotas graikiškas žodis nous (protas).
Kaip kam nors apibūdintumėte, ką reiškia patirti Dievo ramybę?
IV. MĄSTYKITE APIE TAI…
„Ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje“ (Fil 4, 7). Mūsų vidiniam gyvenimui reikia apsaugos. Įdomu tai, kad Fil 4, 7 pavartota karinė metafora, siejama su Dievo ramybe. Čia pavartotas graikiškas veiksmažodis (phroureō) nusako kareivių įgulą, saugančią miestą nuo užpuolimo (2 Kor 11, 32; plg. Apd 9, 24).
Kita labai svarbi vidinės ramybės pusė – gyventi darnoje su Dievo valia. „Didi ramybė mylintiems Tavo Įstatymą; jiems nėra suklupimo akmens“ (Ps 119, 165).
6. Perskaitykite Fil 4, 8–9. Ko konkrečiai mes raginami imtis?
Paulius Fil 4, 8–9 pradėjo žodžiu „pagaliau“ ir šešių dorybių sąrašu, po kurio seka glausta jų santrauka ir raginimas sekti Pauliaus pavyzdžiu. Šis baigiamasis tarpkultūrinis raginimas gerai dera su graikų-romėnų aplinka Filipuose, pabrėžiant dorybes ir pavyzdį. Įdomu, kad dėmesys sutelkiamas į biblines dorybes. Tai akivaizdu iš to, kad Paulius praleido keturias pagrindines graikų dorybes (išmintingumą, teisingumą, saikingumą ir drąsą).
1. „Teisinga“ – neatsitiktinai sąrašas pradėtas šia pagrindine bibline dorybe, kurią dažnai pabrėžė Jėzus (Iš tiesų sakau…), ir kuri pabrėžiama visame Naujajame Testamente (Pvz., Apd 26, 25; Rom 1, 18; 1 Kor 13, 6; 2 Kor 4, 2; Ef 4, 15; 1 Tim 3, 15; Jok 1, 18; 1 Pt 1, 22; 1 Jn 2, 21).
2. „Garbinga“ – graikiškas žodis, reiškiantis asmeninę dorybę (palyginkite su šio žodžio vartojimu kitur: 1 Tim 3, 8. 11; Tit 2, 2).
3. „Teisu“ – šią dorybę apibrėžia teisus Dievo charakteris (palyginkite su šio žodžio vartojimu Fil 1, 7).
4. „Tyra“ – mintys ir darbai, kylantys iš Dievo nuteisinančio teisumo, gaunamo tikėjimu (žr. 1 Jn 3, 3).
5. „Mylėtina“– estetinis grožis, plačiai matomas Dievo kūrinijoje.
6. „Giriama“ – „dorybinga ir šlovinga“.
Pastarąsias dorybes Paulius pateikė taip, kad nė vienai iš išvardintųjų nebūtų priskirta pagoniška prasmė – „dorybinga ir šlovinga“ (Fil 4, 8). Turime mąstyti apie šias dangiškas dorybes. Tada, kad pašalintų visas abejones ir galimus nesusipratimus, Paulius ragina mus pritaikyti tai, ko išmokome, ką gavome, girdėjome ir matėme, iš jo paties pavyzdžio (Fil 4, 9).
V. PASITENKINIMAS
7. Perskaitykite Fil 4, 10–13. 19. Kuo tenkintis ir džiaugtis gyvenime mokė Paulius?
Ištikus kraštutinėms aplinkybėms (badui, ligoms, traumoms, netekčiai), pradedame apmąstyti, kas iš tikrųjų svarbu, apmąstyti palaiminimus, kurie paprastai laikomi savaime suprantamu. Kai „stokojame“ (Fil 4, 12) arba liekame su „beveik niekuo“, į pagalbą ateina tikėjimas.
Ir atvirkščiai, kai patiriame perteklių, visada reikėtų suprasti, kad pastarasis gali akimirksniu dingti (Pat 23, 5). Ir Jobas, ir Paulius mums primena, kad mes nieko neatsinešėme į pasaulį gimdami ir nieko nepasiimsime su savimi į kapą (Job 1, 21; 1 Tim 6, 7).
Atkreipkite dėmesį į šiuos biblinius pažadus:
• Ps 23, 1: „Viešpats – mano Ganytojas, man nieko netrūksta“.
• Mt 6, 32: „Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia“.
• 1 Pt 5, 7: „Paveskite Jam visus savo rūpesčius, nes Jis jumis rūpinasi“.
• Fil 4, 19: „Mano Dievas iš savo turtų gausos Kristuje Jėzuje šlovingai patenkins visas jūsų reikmes“.
Ir nuostabiausias: „Aš visa galiu Tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4, 13). Galbūt nė vienas iš mūsų negalime iki galo suvokti, ką reiškia – „visa“. Žinoma, kaip ir prašant Dievo pagalbos bei stiprybės, turime prašyti pagal Jo valią. Tačiau dažnai net neprašome to, kas, mūsų supratimu, atitinka Jo valią. Štai kodėl Jok 4, 2 parašyta: „Jūs neturite, nes neprašote“. Štai ko galime drąsiai prašyti, nes žinome, kad tai atitinka Dievo valią:
• Išganymo mylimam žmogui ar draugui (1 Tim 2, 3–4)
• Drąsos dalintis tikėjimu (Apr 22, 17)
• Atleidimo, kai išpažįstame ir nusisukame nuo to, kas nedora (1 Jn 1, 9)
• Stiprybės paklusti Dievo įsakymams (Hbr 13, 20–21)
• Meilės tiems, kurie mūsų nekenčia ir engia (Mt 5, 44)
• Išminties sudėtingomis aplinkybėmis (Jok 1, 5)
• Tiesos supratimo Dievo Žodyje (Jn 8, 32)
Kaip elgiatės, kada tai, ko meldėte, dar nesuteikta arba galbūt niekada nebus suteikta?
Tolesniam tyrinėjimui: „Tik nuolat naujai gaunantieji malonę turės galią, proporcingą jų kasdieniams poreikiams ir gebėjimui panaudoti šią galią. Užuot laukę ateities, kai gavę ypatingą dvasinę galią jie stebuklingai bus paruošti sielų laimėjimui, jie kasdien pasišvenčia Dievui, kad Jis galėtų juos padaryti Jam tinkamais indais. Jie kasdien išnaudoja jiems pasitaikiusias galimybes tarnystei. Kasdien jie liudija apie Mokytoją, kad ir kur jie būtų, ar tai būtų kukli darbo sfera namuose, ar viešai naudingas darbas.
Pasišventusiam darbuotojui žinojimas, kad ir Kristus, gyvendamas žemėje, kasdien melsdavo savo Tėvo naujos malonės, yra nuostabi paguoda; po šios bendrystės su Dievu Jis ėjo stiprinti ir laiminti kitų…
Kiekvienas darbininkas, kuris seka Kristaus pavyzdžiu, bus pasiruošęs priimti ir panaudoti galią, kurią Dievas pažadėjo savo Bažnyčiai pjūčiai žemėje“ (E. Vait, „God’s Amazing Grace“, 117 p.).
„Dievui žinomi mūsų poreikiai ir jais pasirūpino. Viešpats turi savo vaikams lobyną ir gali duoti jiems tai, ko jiems reikia bet kokiomis aplinkybėmis. Tad kodėl mes Juo nepasitikime? Jis davė brangius pažadus savo vaikams su sąlyga, kad jie ištikimai paklus Jo įsakams. Nėra naštos, kurios Jis negalėtų pašalinti, nėra tamsos, kurios Jis negalėtų išsklaidyti, nėra silpnumo, kurio Jis negalėtų pakeisti galia, nėra baimių, kurių Jis negalėtų panaikinti, nėra didesnio siekio, į kurį Jis galėtų vesti ir kurį pateisintų.
Mes turime žiūrėti ne į save. Kuo daugiau gilinamės į savo netobulumą, tuo mažiau jėgų turėsime jam įveikti“ (E. Vait, „That I May Know Him“, 224 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Pagalvokite apie ryškiausius išklausytos jūsų maldos atvejus. Kaip jie padėjo jums patirti Dievo ramybę, pranokstančią supratimą? O kaip dėl tų maldų, į kurias neatsakoma? Kaip vis tiek galite patirti pažadėtąją ramybę?
2. Fil 4, 8 kontekste, ką mąstote? Kiek gerai yra tai, ką mąstote, kaip tai stiprina jūsų tikėjimą ir ėjimą su Viešpačiu?
3. Aptarkite paskutinę E. Vait ištrauktą. Kuo svarbus teiginys: „Kuo daugiau gilinamės į savo netobulumą, tuo mažiau jėgų turėsime jam įveikti“? Kas padeda įveikti mūsų netobulumą?