Lapkričio 8–14 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Joz 5, 1–7; Iš 12, 6; 1 Kor 5, 7;
Joz 8, 30–35; Įst 8, 11. 14; Hbr 9, 11–12.
Įsimintina eilutė: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo tei
sumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 33).
Šią savaitę tyrinėsime kelias svarbias Izraelio Pažadėtame krašte
akimirkas, kai izraelitai iš naujo pasišventė Viešpačiui, kartais gresian
čio pavojaus akivaizdoje. Jozuė priėmė, regis, neracionalų sprendi
mą apipjaustyti izraelitus priešo teritorijoje (Joz 5, 1–9); švęsti Pas
chą gresiančio pavojaus akivaizdoje (Joz 5, 10–12); pastatyti aukurą
ir garbinti Viešpatį pačios kovos įkarštyje (Joz 8, 30–35); ir pastatyti
Viešpaties palapinę, kai septynios Izraelio giminės dar nebuvo pavel
dėjusios „savo dalies“ (Joz 18, 1–2).
Dėl didelio užimtumo esame linkę kreipti dėmesį į neatidėliotinus
reikalus. Labai dažnai pamirštame skirti laiko pasišventimo atnauji
nimui, stabtelėjimui bei dėkingumo Dievui išreiškimui už tai, ką Jis
padarė ir kasdien toliau daro dėl mūsų. Rytinės, vakarinės ir šeimos
pamaldos atrodo itin sunkiai suderinamos dėl gyvenimiško nuovar
gio, patogumų ir dėmesio sutelkimo į pasiekimus. Vis dėlto giliai šir
dyje visi žinome, kad laikas, praleistas kartu su Dievu ir artimaisiais,
yra geriausia investicija.
I. PIRMIAUSIA SANDORA
- Perskaitykite Joz 5, 1–7. Kodėl Viešpats įsakė Jozuei apipjaustyti
antrąją izraelitų kartą būtent šiuo užkariavimo metu?
Po krašto išžvalgymo, padrąsinančios žvalgų žinios ir stebuklingo
perėjimo per Jordaną tikėtumės nedelsiamos akistatos su priešu. Ta
čiau yra kai kas svarbiau už užkariavimą – Izraelio Sandora su Dievu.
Prieš tai, kai naujoji karta galėjo užimti kraštą, ji turėjo visiškai su
vokti savo ypatingą ryšį su krašto Savininku. Sandoros ženklo atnauji
nimas yra atsakas į maloningą ir stebuklingą Dievo darbą, kai Izraelis
saugiai perėjo Jordaną.
Mūsų Sandora su Dievu visada turėtų būti dėkingumas už tai, ką
Jis jau atliko dėl mūsų, o ne bandymas gauti naudos Įstatymo raidės
reikalavimų vykdymu. (Ta pati samprata, be abejo, buvo labai svarbi
Pauliaus kovoje su tais, kurie reikalavo, kad pagonys vyrai būtų api
pjaustyti, kaip aiškiausiai matyti Laiške galatams.)
Izraelis buvo ant didžiausio savo istorijoje karinio žygio slenksčio,
ir mes tikėtumės, kad visa stovykla buvo užsiėmusi pasiruošimu ka
rui. Taip ir buvo, bet ne įprasta prasme. Užuot kinkę arklius ir galandę
kalavijus, jie atliko apeigą, kuri paliko didžiąją dalį pajėgų pažeidžia
mas mažiausiai tris dienas.
Jie tai darė pagerbdami santykius su Dievu, kuris išvadavo juos iš
Egipto. Kodėl? Nes jie pripažino, kad pats Viešpats kovoja už juos. Jis
suteikia jiems pergalę ir užtikrina sėkmę. Jėzus tą patį principą išdės
tė šiek tiek kitais žodžiais: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės
ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 33). Dažniausiai kas
dienybė, regis, slegia mus tokia svarbių darbų gausa, kad skubėdami
pamirštame teikti pirmenybę tam, kas svarbiausia gyvenime – kas
dienio pasišventimo Kristui atnaujinimui.
Pagalvokite apie atvejus, kai dėl „svarbesnių“ reikalų neskyrėte lai
ko praleidimui su Dievu. Kodėl itin lengva tai padaryti ir kaip galime
tam priešintis?
II. PASCHA
- Kodėl reikšminga, kad Jozuė nusprendė atnašauti Paschą, nepai
sant neatidėliotino ir milžiniško uždavinio – užimti Pažadėtąjį
kraštą? Joz 5, 10; Iš 12, 6; Kun 23, 5; Sk 28, 16; Įst 16, 4. 6.
Antras svarbus darbas prieš užkariavimą – tai Paschos atnašavi
mas keturioliktos mėnesio dienos vakare, kruopščiai laikantis Dievo
nurodymų. Ypatingas dėmesys skiriamas simbolinei Paschos atnaša
vimo reikšmei – Jozuės knygoje aprašyti įvykiai atspindi Išėjimo kny
goje aprašytus įvykius. Pascha primena dešimtąją rykštę (Išėjimo 12),
kai Viešpaties angelas nužudė visus pirmagimius Egipte, bet pasigai
lėjo izraelitų. Po to Išėjimas iš Egipto, Raudonosios jūros perėjimas
ir kelionė per dykumą. Antrosios kartos istorija, priešingai, prasideda
dykumoje, tęsiasi peržengus Jordaną, apima apipjaustymą, Paschos
atnašavimą ir veda prie lemiamos akimirkos, kai tikimasi dar vieno
stebuklingo Viešpaties įsikišimo nugalint Izraelio priešus – Kanaano
gyventojus. Kartu su visais ankstesniais darbais Paschos atnašavimas
žymi naujos eros pradžią Izraelio istorijoje.
Be to, aukojamo Paschos avinėlio simbolis nurodė izraelitų išva
davimą iš Egipto vergijos. Tačiau šis simbolis taip pat nurodė tikrąjį
išsipildymą Dievo Avinėlyje (Jn 1, 29. 36; 1 Kor 5, 7; 1 Pt 1, 18–19),
kuris atpirko mus iš nuodėmės vergijos. Viešpaties Vakarienės metu,
prieš pasiaukodamas kaip galutinė Auka, Jėzus Paschą pavertė savo
mirties atminimu (Mt 26, 26–29, 1 Kor 11, 23–26).
Tačiau Pascha ir Viešpaties Vakarienė žymi dar šlovingesnę tikro
vę – atpirktųjų įžengimą į dangiškąjį Kanaaną. Apreiškimo knygą pa
rašęs Jonas šį „įžengimą“ vaizduoja kaip 144 000, vaikščiojančius tarsi
ant krištolinės jūros, primenant Raudonąja jūrą ir Jordano upę, prie
šais Dievo sostą (Apr 4, 6; Apr 7, 9–10) ir atnašaujančius tikrąją Pas
chą bei atmenančius Viešpaties Vakarienę Avinėlio vestuvių pokylyje
(Mt 26, 29; Apr 19, 9).
Kaip mes galime, net ir neminint Viešpaties Vakarienės, visada prieš
akis išlaikyti kryžiaus tikrovę?
III. ATSINAUJINIMO AUKURAI
- Kodėl Jozuė statė aukurą Viešpačiui? Perskaitykite Joz 8, 30–31;
plg. Įst 11, 26–30; Įst 27, 2–10.
Patriarchų laikais aukurai žymėjo piligrimystės kelią ir tapo apčiuo
piamais paveldimo krašto, kurį pažadėjo Dievas, simboliais. Pastaty
dami aukurą izraelitai paliudijo protėviams duotų pažadų įvykdymą.
Šiuo atveju aukuro pastatymas yra tiesioginis Mozės duotų nurody
mų įvykdymas (Įst 11, 26–30; Įst 27, 2–10).
Joz 8, 30–35 atlieka svarbų vaidmenį formuojant teologinę kny
gos žinią. Susiejant vieną iš baisiausių, smurtingiausių pasakojimų
(karą) su kažkuo iš esmės priešingu – Sandoros patvirtinimu (garbi
nimu) – Jozuės knyga grąžina mus prie vienos svarbiausių teologinių
temų, pateiktų šios knygos pradžioje – Jozuė ves Izraelį į paklusnumą
Sandorai ir gyvenimą Sandora (Joz 1, 7). Toks pat Jozuės paveikslas
pateiktas ir šios knygos pabaigoje (Joz 24).
Nepaisant karo ir užkariavimo svarbos, yra kai kas dar svarbiau –
ištikimybė Dievo Įstatymo reikalavimams. Užkariavimas yra tik vienas
žingsnis įgyvendinant Dievo planą Izraeliui ir atkuriant visą žmoni
ją. Ištikimybė Toros (Mozės Penkiaknygės) įsakams yra pagrindinis
žmonijos likimo klausimas. Jozuė užrašė Įstatymo kopiją ant didelių,
nutinkuotų akmenų, kurie skyrėsi nuo aukuro akmenų (Įst 27, 2–8).
Taigi akmenys, kuriuose tikriausiai buvo Dešimt įsakymų, sudarė at
skirą paminklą šalia aukuro, nuolat primindami izraelitams Sandoroje
numatytas privilegijas ir pareigas. Jozuė simbolizuoja Naujojo Testa
mento Jehošuą (Jėzų), kurio misija, be kita ko, sugrąžinti žmoniją prie
paklusnumo Dievui. Kad pasiektų šį tikslą, Jis turėjo kovoti su blogio
jėgomis. Jo galutinis tikslas buvo įvykdyti Sandoros reikalavimus dėl
mūsų: „Kiek tik yra Dievo pažadų, jie Jame yra ‘taip’. Todėl per Jį skam
ba ir mūsų ‘Amen“ Dievo garbei’“ (2 Kor 1, 20).
Kokie dabartiniai dvasiniai papročiai gali atlikti tas pačias funkcijas,
kaip ir aukuro statymas senais laikais?
IV. UŽRAŠYTA AKMENYJE
- Perskaitykite Joz 8, 32–35. Ką reiškia šiose eilutėse aprašytas dar
bas ir ką jis turėtų mums sakyti šiandien?
Ebalo kalnas paminėtas tik Pakartoto Įstatymo knygoje (Įst 11, 29;
Įst 27, 4. 13) ir Jozuės knygoje (Joz 8, 30. 33). Kartu su Garizimo kal
nu tai buvo vieta, kur turėjo būti skaitomi Sandoros palaiminimai ir
prakeikimai. Tiksliau, atsižvelgiant į Įst 11, 29 ir Įst 27, 4. 13, tai turėjo
būti prakeikimų vieta. Čia izraelitai turėjo stovėti abiejose Skrynios
pusėse kunigų akivaizdoje (Joz 8, 33). Viena grupė stovėjo atsisukusi
į Ebalo kalną, kita – į Garizimo kalną. Čia jie simboliškai parodė du
galimus Sandoros laikymosi būdus. Ten atnašautos aukos rodė į Jėzų,
prisiėmusį visus Sandoros prakeikimus, kad visi, kurie Jį tiki, galėtų
mėgautis Sandoros palaiminimais (Gal 3, 13; 2 Kor 5, 21).
- Kodėl reikėjo Sandoros nuorašo ant paminklo, matomo visiems?
(Įst 4, 31; Įst 6, 12; Įst 8, 11. 14; 2 Kar 17, 38; Ps 78, 7)
Mes esame linkę užmiršti. Vis labiau gluminančius kasdienio gyve
nimo reikalus spraudžiame į vis trumpesnius terminus. Neišvengia
mai pamirštame tai, kas nesikartoja tokiu pat dažnumu ar įtampumu.
Kiekvienas pamaldas tenka ypatinga proga iš naujo pasišvęsti Vieš
pačiui ir atnaujinti pasišventimą Sandorai. Būtų gerai šias galimybes
laikyti ne tik asmeninio pasišventimo progomis, bet ir progomis ben
drai atnaujinti mūsų ištikimybę Dievui. Individualistinėje visuome
nėje turime iš naujo atrasti priklausymo bendruomenei, kuri dalijasi
ta pačia pasaulėžiūra, tomis pačiomis vertybėmis ir įsitikinimais bei
ta pačia misija, galią.
Ar lengva gyvenimo šurmulyje pamiršti Viešpatį ir stengtis viską da
ryti savo jėgomis? Kodėl tai lengva daryti, ypač kai viskas klostosi ge
rai?
V. JO ARTUMO ILGĖJIMASIS
- Perskaitykite Joz 18, 1–2. Kodėl Jozuė nutraukė krašto dalijimą?
Po teritorijų padalijimo dviem didžiausioms giminėms vakarinė
je Jordano pusėje ir pusei Manaso giminės, šiose eilutėse nusakytas
bendruomenės susirinkimas Šilojyje, kur kraštas buvo padalintas li
kusioms septynioms mažesnėms giminėms.
Šventyklos pavadinimas – „Savo Padangtę“ simbolizuoja Dievo
pažado gyventi su savo tauta išsipildymą (Iš 25, 8; Kun 26, 11–12) ir
atskleidžia pagrindinę knygos temą – Dievo buvimas tarp izraelitų
leido užimti kraštą ir buvo nuolatiniu palaiminimo šaltiniu Izraeliui,
o per juos ir visai žemei (Pr 12, 3). Dievo garbinimas yra esmė, svar
besnis net už krašto užkariavimą ir padalinimą! Padangtė, o vėliau ir
Šventykla turėjo visada priminti tautai Dievo buvimą tarp jų ir jų pa
reigą laikytis Sandoros.
- Perskaitykite Hbr 6, 19–20; Hbr 9, 11–12; Hbr 10, 19–23. Ko krikš
čionys, neturintys žemiškos šventyklos, kurioje būtų Dievo Artu
mas, gali pasimokyti iš Jozuės knygos?
Šventykla neturėtų būti staigmena, nes šventyklos tema Jozuės
knygoje akivaizdi minint Sandoros Skrynią. Pastaroji buvo pagrindi
nis baldas Šventų Švenčiausioje ir žymėjo pirmąsias dvi knygos da
lis – Jordano perėjimą ir užkariavimą. Dabar, padarydamas Padangtės
pastatymą krašto padalijimo centru, Jozuė parodė, kad visas Izraelio
gyvenimas buvo susijęs su Šventykla – žemiška Jehovos buveine.
Krikščionims, gyvenantiems laikotarpiu po Permaldavimo dienos,
dar svarbiau sutelkti dėmesį į dangiškąją Šventyklą, kada tęsiasi kova
su šiuolaikiniais (arba postmoderniais) milžinais, kurie meta iššūkį
mūsų tikėjimui, vilčiai ir dvasiniam paveldui. Nuolat pasikliaudami
Kristaus darbu, atliktu ant kryžiaus ir atliekamu dangiškoje Šventyk
loje, galime su tikėjimu laukti meto, kai Dievas vėl gyvens su savo
tauta, bet šį kartą amžinai (plg. Apr 21, 3).
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 401–403.
„Pagal Mozei duotus nurodymus ant Ebalo kalno buvo pastatytas
didelis akmenų paminklas. Ant šių akmenų, iš anksto padengtų gip
su, buvo įrašytas Įstatymas – ne vien tik Dešimt įsakymų, kurie buvo
paskelbti ant Sinajaus kalno ir įrėžti akmens plokštėse, bet ir Mozei
pasakyti priesakai, kuriuos jis surašė į knygą. Šalia šio paminklo buvo
pastatytas netašyto akmens aukuras, ant kurio buvo atnašaujamos
aukos Viešpačiui. Tai, kad aukuras pastatytas būtent ant Ebalo kalno,
nuo kurio buvo paskelbtas prakeiksmas, reiškė, kad nusižengęs Dievo
Įstatymui Izraelis teisėtai užsitraukė Jo rūstybę, ir ji būtų juos tuoj pat
ištikusi, jei ne Kristaus atpirkimas, kurį simbolizavo aukuras“ (E. Vait,
Patriarchai ir pranašai, p. 402).
„Vis dėlto Viešpaties Vakarienė nebuvo metas liūdėti. Ne toks buvo
jos tikslas. Susirinkę prie Viešpaties stalo mokiniai neturi prisiminti
savo trūkumus ir juos apraudoti. Jie neturi apmąstyti savo ankstesnės
religinės patirties, nesvarbu, kokia ji buvo – džiuginanti ar slegianti.
Jie neturi prisiminti nesutarimų su savo broliais. Visa tai apėmė pa
rengiamasis patarnavimas [kojų plovimas]. Savęs ištyrimas, nuodė
mių išpažinimas, susitaikymas su broliais – viskas jau atlikta. Dabar
jie atėjo susitikti su Kristumi. Jie turi stovėti nebe kryžiaus šešėlyje, o
jo išgelbėjančioje šviesoje. Jie turi atverti sielą skaistiesiems Teisumo
Saulės spinduliams“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 612).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Ką jums reiškia pirmiausia ieškoti Dievo karalystės? Kaip šis princi
pas formuoja jūsų kasdienį gyvenimą? - Pažvelkite į IV dalies paskutinio klausimo atsakymą, kaip lengva
pamiršti Viešpatį kasdienio gyvenimo skuboje. Klasėje aptarkite,
kodėl tai itin lengva padaryti. Kokių yra tam sprendimų? - Adventistai tiki, kad Jėzus tarnauja vardan mūsų dangiškojoje
Šventykloje. Kaip šis įsitikinimas gali būti nuolatinis vilties ir stip
rybės šaltinis? Kodėl žinojimas, kad būtent Jėzus yra ten, aukštai,
ir mus užtaria (Hbr 7, 25), turėtų padėti mums suprasti, kokia gera
žinia yra Jo darbas dangiškojoje Šventykloje, ypač dabar, kai Jis
permaldauja už mus danguje?