Lapkričio 22–28 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 3, 17–24; Įst 6, 3; Joz 13, 1–7;
Hbr 12, 28; Kun 25, 1–5. 8–13; Ez 37, 14. 25.
Įsimintina eilutė: „Grįžkite į savo tvirtovę, vilties nepraradę kaliniai!
Šiandien Aš pareiškiu, kad grąžinsiu jums dvigubai“ (Zch 9, 12).
Jozuės 13–21sk. pateikiami ilgi geografinių ribų, žyminčių Izraelio
giminėms skirtų krašto dalių, sąrašai. Šiuolaikiniam skaitytojui šie są
rašai gali atrodyti nereikšmingi, tačiau jie pagrįsti teologiniu Pažadė
tojo krašto supratimu, kuris yra reikšmingas ir mums šiandien. Šiais
konkrečiais sąrašais Dievas norėjo išmokyti izraelitus, kad kraštas ne
buvo svajonė. Jis jiems buvo pažadėtas labai apčiuopiamu, išmatuo
jamu būdu. Tačiau jie turėjo įgyvendinti šį pažadą, vykdydami jį.
Taip, Dievas ketino duoti jiems kraštą kaip paveldą; tai turėjo būti
dovana, įvykdant tai, ką Jis pažadėjo jų tėvams. „Žiūrėkit! Tą kraštą
atidaviau jums. Įženkite ir užimkite kraštą, kurį VIEŠPATS prisiekė duo
ti jūsų protėviams – Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, jiems ir jų palikuo
nims po jų“ (Įst 1, 8). Bet jie taip pat turėjo atlikti savo vaidmenį.
Šią savaitę tyrinėsime kai kurias teologines sąvokas, susijusias su
Pažadėtoju kraštu, ir jų dvasinę reikšmę tiems, kurie laikosi visų pa
žadų Jėzuje.
I. EDENAS IR KANAANAS
- Perskaitykite Pr 2, 15 ir Pr 3, 17–24. Kokie buvo nuopuolio padari
niai, kalbant apie pirmosios poros gyvenamąją aplinką?
Dievas apgyvendino Adomą ir Ievą tobuloje aplinkoje, įkūnijusioje
gausą ir grožį. Pirmoji pora sutiko savo Kūrėją gražioje gyvenamojo
je aplinkoje, kuri galėjo patenkinti visus jų fizinius poreikius. Kaip ir
Dievo Žodis, Edeno sodas buvo mokymosi centras, kuriame Adomas
ir Ieva įgijo reikšmingų žinių apie Dievo charakterį ir gyvenimą, kurį
Jis jiems numatė. Todėl, nutraukus pasitikėjimo santykius su savo Kū
rėju, pasikeitė ir jų santykis su Edenu, ir nutrūkusių santykių ženklan
jie turėjo palikti sodą. Jie prarado teritoriją, kurią jiems buvo davęs
Dievas. Taigi Edenas tapo gausaus gyvenimo simboliu, kurį naujai at
rasime Pažadėtojo krašto temoje.
- Kaip patriarchai suvokė krašto pažadą? (Pr 13, 14–15; Pr 26, 3. 24;
Pr 28, 13) Jūsų manymu, ką adventistams reiškia gyventi kaip pa
žadų paveldėtojams (Hbr 6, 11–15)?
Abraomui įžengus į Dievo jam parodytą kraštą, pastarasis tikėjimu
jam ir jo palikuonims tapo Pažado kraštu. Taip buvo 400 metų. Patriar
chams šis kraštas iš tikrųjų nepriklausė; vaikai jo negalėjo paveldėti. Jis
priklausė Dievui, kaip ir Edenas. Adomas ir Ieva nepadarė nieko, kas
suteiktų jiems teisę į Edeną, Izraelis taip pat niekuo neprisidėjo, kad
nusipelnytų Pažadėtąjį kraštą. Pastarasis buvo Dievo dovana, pagrįs
ta Jo iniciatyva. Izraelis neturėjo jokios įgimtos teisės ar pretenzijų į šį
kraštą (Įst 9, 4–6); pastarąjį jie galėjo įgyti tik Dievo malonės dėka.
Patriarchai buvo pažadų paveldėtojai, kol pažadai buvo įgyven
dinti. Mes kaip Kristaus sekėjai paveldėjome prakilnesnius pažadus
(Hbr 8, 6), kurie išsipildys, jei tapsime „sekėjais, kurie tikėjimu ir ištver
me paveldi pažadus“ (Hbr 6, 12).
II. KRAŠTAS KAIP DOVANA
- Perskaitykite Iš 3, 8; Kun 20, 22; Kun 25, 23; Sk 13, 27; Įst 4, 1. 25
26; Įst 6, 3; Ps 24, 1. Koks buvo ypatingas ryšys tarp Dievo, Izraelio
ir Pažadėtojo krašto?
Pačiu elementariausiu lygmeniu, žemė tautai suteikia fizinę ta
patybę. Nustatydama tautos vietą, žemė taip pat nulemia tautos už
siėmimą ir gyvenimo būdą. Vergai buvo be šaknų ir neturėjo savo
vietos; kažkas kitas mėgavosi jų darbo rezultatu. Turėti žemę reiškė
laisvę. Išrinktosios tautos tapatybė buvo glaudžiai susijusi su jų gyve
nimu Pažadėtame krašte.
Tarp Dievo, Izraelio ir Pažadėtojo krašto buvo ypatingas ryšys. Iz
raelis gavo šį kraštą iš Dievo kaip dovaną, o ne kaip neatimamą teisę.
Išrinktoji tauta galėjo valdyti šį kraštą tol, kol palaikė Sandoros santy
kius su Jehova ir laikėsi Sandoros nuostatų. Kitaip tariant, jie negalėjo
turėti krašto ir mėgautis jo teikiamais palaiminimais be Dievo palai
minimo.
Tiesa ir tai, kad kraštas buvo prizmė, per kurią Izraelis galėjo ge
riau suprasti Dievą. Gyvenimas šiame krašte visada primintų jiems
ištikimą, pažadus įvykdantį ir patikimą Dievą. Nei kraštas, nei Izraelis
nebūtų egzistavę be Dievo, kuris buvo jų būties šaltinis ir pagrindas,
iniciatyvos. Kol izraelitai buvo Egipte, Nilas ir drėkinimo sistema, kar
tu su sunkiu darbu, teikė jiems pragyvenimui reikalingą derlių. Ka
naanas buvo kitoks. Jie priklausė nuo lietaus, kad sulauktų derliaus,
ir tik Dievas galėjo kontroliuoti orą. Taigi kraštas priminė Izraeliui jų
nuolatinę priklausomybę nuo Dievo.
Net jei Izraelis gavo kraštą dovanai iš Jehovos, galutine prasme
pats Dievas liko krašto Savininku. Kaip tikrasis visos žemės savinin
kas (Ps 24, 1), Jehova turi teisę skirti kraštą Izraeliui arba jį atimti. Jei
Dievui priklauso žemė, izraelitai ir, plačiąja prasme, visi žmonės yra
svetimšaliai ir ateiviai, arba, šiuolaikine terminologija, mes visi esame
ilgalaikiai Dievo svečiai Jo krašte/žemėje.
Atsižvelgiant į 1 Pt 2, 11 ir Hbr 11, 9–13, ką jums asmeniškai reiškia
gyventi kaip svetimšaliui ir ateiviui, laukiančiam miesto, kurio Kūrė
jas ir Statytojas yra pats Dievas?
III. KRAŠTO IŠŠŪKIS
- Perskaitykite Joz 13, 1–7. Nors Kanaano kraštas buvo Dievo dova
na, kokie buvo tam tikri iššūkiai, susiję su šio krašto valdymu?
Atsižvelgiant į tai, kad izraelitai šimtmečius vergavo, jie stokojo
karinių įgūdžių šiam kraštui užkariauti. Net jų šeimininkai egiptiečiai
su savo įgudusiomis ir gerai aprūpintomis kariuomenėmis negalėjo
užimti šio krašto visam laikui. Egiptiečiai niekada visiškai neužkaria
vo Kanaano dėl įtvirtintų miestų. Dabar buvusiems vergams liepiama
užkariauti šį kraštą, kurio jų buvę šeimininkai negalėjo užimti. Užka
riauti šį kraštą jiems pavyks tik Dievo malonės dėka, o ne jų pačių pa
stangomis.
Jozuės 13–21sk. kalba apie krašto padalijimą Izraelio giminėms.
Šis padalijimas nurodo ne tik tai, kas Izraeliui buvo skirta, bet ir tai, ką
tame krašte dar reikėjo užimti. Izraelitai galėjo saugiai gyventi krašte,
kurį Dievas jiems davė kaip paveldą. Jie yra teisėti Dievui priklausan
čio krašto nuomininkai. Tačiau Dievo iniciatyvą turi atitikti žmogaus
atsakas. Pirmoje knygos pusėje parodoma, kaip Dievas davė kraštą,
išvarydamas kanaaniečius; antroje pusėje pasakojama, kaip Izraelis
užėmė kraštą, jį apgyvendindamas.
Šis užkariavimo sudėtingumas parodo mūsų išgelbėjimo dinami
ką. Panašiai kaip Izraelis, mes negalime pelnyti išgelbėjimo (Ef 2, 8–9).
Tai dovana, lygiai taip pat, kaip kraštas buvo Dievo dovana Izraeliui,
pagrįsta jų Sandoros santykiais su Juo. Ji tikrai nebuvo pagrįsta jų
nuopelnais (Įst 9, 5).
Tačiau, kad izraelitai galėtų mėgautis šia Dievo dovana, jie turė
jo prisiimti visas pareigas, susijusias su gyvenimu krašte, lygiai kaip
ir mes turime pereiti pašventinimo procesą, su meile paklusdami
Dievo karalystės reikalavimams. Nors tai ne tas pat, paralelė tarp to,
kad kraštas jiems buvo suteiktas malone, ir to, kad mums buvo malo
ne suteiktas išgelbėjimas, yra pakankamai artima. Mums buvo duota
nuostabi dovana, bet jos galime netekti, jei būsime neatsargūs.
Kaip krikščionys šiandien susiduria su panašiais iššūkiais, kurie teko
užimant Pažadėtąjį kraštą? Fil 2, 12; Hbr 12, 28.
IV. JUBILIEJAUS METAI
Kraštas buvo toks svarbus Izraelio kaip Dievo tautos būčiai, kad jo
nebuvo galima padalyti kaip visumos. Jį reikėjo padalyti giminėms,
kiltims ir šeimoms (Sk 34, 13–18), kad kraštas netaptų vadovaujančio
elito nuosavybe.
- Perskaitykite Kun 25, 1–5. 8–13. Kokia buvo sabatos metų ir jubi
liejaus metų paskirtis?
Priešingai nei Egipte, kur piliečiai reguliariai prarasdavo savo žemę
ir tapdavo faraono baudžiauninkais, Dievo tikslas izraelitams buvo tas,
kad jie niekada neribotam laikui neprarastų teisių. Niekas, išskyrus gi
minę ir kiltį, kuriai žemė buvo iš pradžių skirta, negalėjo jos valdyti. Tie
są sakant, Dievas buvo sumanęs, kad žemė tiesiogine prasme niekada
negalėjo būti parduota; ją buvo galima tik išnuomoti atsižvelgiant į
jos vertę, kurią nustatė metų skaičius, likęs iki jubiliejaus metų. Todėl
asmens, kuris buvo įpareigotas „parduoti“ savo protėvių žemę, gimi
naičiams teko pareiga ją išpirkti dar iki jubiliejaus metų (Kun 25, 25).
Krašto padalijimas tampa langu į Dievo širdį. Mūsų dangiškasis Tė
vas nori, kad Jo vaikai būtų dosnūs tiems, kuriems mažiau pasisekė,
kad leistų kraštui juos pamaitinti kas septintus metus. Sabatos metais
sabatos įsakymo principas buvo pritaikytas platesniu mastu. Be to,
kad branginamas ir gerbiamas sunkus darbas, žemės nuosavybė taip
pat reikalavo pagarbos ir gerumo tiems, kurie susidūrė su finansiniais
sunkumais.
Žemės nuosavybės nuostatai suteikė kiekvienam izraelitui galimy
bę išsivaduoti iš paveldėtų ar pačių sukeltų slegiančių aplinkybių ir
pradėti gyvenimą iš naujo.
Iš esmės tai yra pagrindinis Evangelijos tikslas – panaikinti skirtu
mą tarp turtingųjų ir vargšų, darbdavio ir darbuotojo, privilegijuotųjų
ir neturtingųjų, sulyginant mus visus, pripažįstant, kad mums būtina
Dievo malonė.
Deja, Izraelis nepaisė Dievo nustatyto mato ir po šimtmečių išsipil
dė įspėjimai dėl turto atėmimo (2 Met 36, 20–21).
Kaip krašto padalijimas izraelitams ir sabatos principai gali mums
priminti, kad Dievo akyse visi esame lygūs? Kaip sabata gali padėti
mums pasakyti „ne“ išnaudojimui, užburtiems vartotojiškumo cik
lams, kurie kamuoja daugelį visuomenių?
V. GRĄŽINTA ŽEMĖ
- Perskaitykite Jer 24, 6; Jer 31, 16; Ez 11, 17; Ez 28, 25; Ez 37, 14. 25.
Koks buvo Dievo pažadas dėl Izraelio sugrįžimo į Pažadėtąjį kraš
tą ir kaip jis buvo įvykdytas?
Tremties Babilone metu izraelitai patyrė ne tik liūdną tikrovę, ka
dangi neturėjo šaknų, bet ir pažado, kad jų santykiai su Dievu, nors ir
apčiuopiami dėl krašto pažado, nebuvo sąlygoti ir apriboti krašto val
dymu tikrovę. Kai izraelitai išpažino savo nuodėmes, atgailavo ir visa
širdimi ieškojo Viešpaties, Dievas vėl įvykdė savo pažadą ir sugrąžino
juos į jų kraštą jų atkūrimo ženklan. Tai yra, Jis vis dar buvo jų Dievas,
net kai jų nebuvo krašte.
Tačiau, kadangi pažadas, jog Izraelis amžinai valdys kraštą, buvo
sąlyginis (Įst 28, 63–64; Joz 23, 13. 15; 1 Kar 9, 7; 2 Kar 17, 23; Jer 12,
10–12), taip pat buvo sąlyginis ir pažadas vėl įkurdinti Izraelį ir padėti
jam klestėti krašte po tremties. Tuo pačiu metu Senojo Testamento
pranašai nurodė į atkūrimą, kurį atneš būsimas Dovydo karalius (Iz
9, 6–7; Zch 9, 9. 16). Šis pažadas išsipildė Jėzaus Kristaus gyvenime,
mirtyje ir prisikėlime, ir Jėzuje išsipildys visi senovės Izraeliui duoti
pažadai.
Naujajame Testamente Pažadėtasis kraštas tiesiogiai neminimas,
tačiau parašyta, kad Dievo pažadai išsipildė Jėzuje Kristuje ir per Jį
(2 Kor 1, 20; Rom 15, 8). Kristaus šviesoje kraštas iš naujo tampa dvasi
nių palaiminimų, kuriuos Dievas planuoja suteikti savo ištikimai tau
tai čia ir dabar (Ef 2, 6), ir po prisikėlimo, simboliu.
Dievo pažadas dėl atilsio, gausos ir gerovės krašte visiškai išsipil
dys naujojoje žemėje, išvaduotoje iš nuodėmės ir jos padarinių. Šia
prasme krikščionių viltis grindžiama Kristaus pažadu, kad Jis sugrįš ir
po 1000 metų danguje įkurs savo amžinąją karalystę naujojoje žemė
je. Tai bus galutinis visų su žeme susijusių pažadų išsipildymas.
Perskaitykite Jn 14, 1–3; Tit 2, 13 ir Apr 21, 1–3. Kokia didžiausia viltis
mums minima šiose eilutėse ir kodėl Jėzaus mirtis garantuoja mums
šios vilties išsipildymą?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 581–587.
„Įžengę per miesto vartus būsime amžinai išgelbėti. Tada galėsi
me džiaugtis, kad esame išgelbėti amžiams. Tačiau iki tol turime įsi
klausyti į apaštalo nurodymą, galiojant pažadui leisti įžengti į Jo atilsį,
sergėtis, ‘kad kuris nors iš jūsų nepasirodytų praradęs tą progą’ (Hbr
4, 1). Žinojimas apie Kanaaną, giedojimas apie Kanaaną, džiūgavimas
dėl galimybės įžengti į Kanaaną neatvedė Izraelio vaikų į Pažadėto
krašto vynuogynus ir alyvmedžių giraites. Jie galėjo šį kraštą iš tikrųjų
paveldėti tik jį užimdami, laikydamiesi sąlygų, tikėdami Dievu, laiky
damiesi Jo pažadų“ (E. Vait, „The Youth’s Instructor“, Vasario 17, 1898).
„Biblijoje išgelbėtųjų paveldas yra vadinamas Tėvyne. (Hbr 11, 14
16) Ten dangiškasis Ganytojas veda savo kaimenę prie gyvybės van
dens versmių. Gyvybės medis duoda vaisius kas mėnesį, ir medžio la
pai tarnauja tautų gerovei. Ten yra amžinai trykštančių, skaidrių kaip
krištolas versmių, o šalia jų linguojantys medžiai meta savo šešėlį ant
takų, paruoštų Viešpaties atpirktiesiems. Ten plačiai nusidriekusios
lygumos pereina į gražias kalvas, o Dievo kalnai aukštai iškėlę savo di
dingas viršūnes. Šiose ramiose lygumose, šalia gyvybės versmių Die
vo tauta – taip ilgai keliavusi ir klajojusi – atras savo Tėvynę“ (E. Vait,
Didžioji kova, 2017, p. 584).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Pagalvokite apie Pažadėtąjį kraštą kaip apie apstaus gyvenimo,
kurį Kristus pažadėjo savo sekėjams Jn 10, 10, simbolį. Kaip ap
staus gyvenimo krašte privalumai atspindi išganymo palaimini
mus? - Koks yra ryšys tarp buvimo krašto piliečiu ir tam tikro gyvenimo
būdo? Kaip vienas paveikia kitą? Ką reiškia būti Dievo karalystės
piliečiu? - Mes nuolat nusiviliame kitų pažadais, o kartais ir savimi, kai pasi
žadame sau. Kodėl galima pasitikėti Dievo pažadais? - Kaip galima realiai ir konkrečiai paversti naujosios žemės pažadą
ateities dalimi, net dabar?