Gruodžio 13–19 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Joz 21, 43–45; 2 Tim 2, 11–13;
Joz 23; Apr 14, 10. 19; Įst 6, 5.
Įsimintina eilutė: „Nė vienas iš gerųjų pažadų, kuriuos VIEŠPATS
buvo davęs Izraelio namams, neliko tuščias. Visa buvo įvykdyta“
(Joz 21, 45).
Kai Džonas Kenedis (John F. Kennedy) kreipėsi į amerikiečius per
savo inauguraciją 1961 m. sausio 20 d., jo kalbą tesudarė 1366 žo
džiai, tačiau ji paliko neišdildomą pėdsaką amerikiečių sąmonėje.
Ragindamas savo šalį sutelkti dėmesį į pareigas, o ne į privilegijas,
jis sakė: „Ramia sąžine, mūsų vieninteliu tikru atlygiu, istorijai esant
galutiniu mūsų darbų teisėju, vadovaukime kraštui, kurį mylime, pra
šydami Jo palaiminimo ir pagalbos, tačiau žinodami, kad čia, žemėje,
Dievo darbas iš tikrųjų turi būti mūsų darbas“.
Jozuei senstant, šis izraelitų vadovas, jausdamas, kad artėja jo gy
venimo pabaiga, nusprendė kreiptis į tautos seniūnus ir izraelitus (Jo
zuės 23 ir 24). Jozuės 23 daugiau dėmesio skirta ateičiai ir tam, kaip
garbinti išimtinai tik Dievą. Jozuės 24 apžvelgiami ištikimi Dievo dar
bai praeityje, siekiant paskatinti apsispręsti, kas vienintelis nusipelno
būti garbinamas – Jehova. Šią savaitę kartu tyrinėsime pirmąją Jo
zuės kalbą, kurioje jis apžvelgia Izraelio pergales, bet tuo pačiu metu
nubrėžia būsimos Izraelio sėkmės kelią.
I. VISA BUVO ĮVYKDYTA
- Kokį Dievą nusako Joz 21, 43–45? Kaip šie žodžiai taikytini ne tik
istoriniam Pažadėtajam kraštui, bet ir mūsų išgelbėjimui (2 Tim 2,
11–13)?
Šios eilutės sudaro knygos kulminaciją ir teologinę santrauką. Jos
išryškina vieną iš pagrindinių visos knygos temų – ištikimybė Sando
rai, Jehova įvykdo pažadus ir priesaikas. Ši trumpa dalis taip pat api
bendrina visą ligšiolinį knygos turinį. Joz 21, 43 kalbama apie krašto
padalijimą ir apgyvendinimą (Jozuės 13–21), o Joz 21, 44 kalba apie
pergales prieš priešus ir krašto užvaldymą (Jozuės 1–12). Visa tai ap
žvelgiama per Dievo ištikimybės prizmę. Izraelitai visada turi prisi
minti, kad pergalė prieš priešus ar krašto paveldėjimas užtikrinamas
tik Dievo ištikimybės Jo duotam žodžiui dėka.
Jis atidavė „visą kraštą“ (Joz 21, 43), visus priešus „jiems į rankas“
(Joz 21, 44), „kaip buvo prisiekęs“ (Joz 21, 44) „visa buvo įvykdyta“
(Joz 21, 45). Žodžių „visą“, visus, „visa“ vartojimas kelis kartus trijose
eilutėse (Joz 21, 43–45) dar kartą pabrėžia tiesą, kad kraštas yra Jeho
vos dovana ir Izraelis negali prisiimti nuopelnų už krašto užėmimą.
Viešpats prisiekė atiduoti kraštą ir priešus jiems į rankas.
Visa Izraelio sėkmė turi būti priskirta vien Dievo iniciatyvai ir pati
kimumui. Lygiai tas pat pasakytina ir apie mūsų išgelbėjimą: „Jūs juk
esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo
dovana, ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų“ (Ef 2, 8–9).
Iš tiesų, pabrėždamas Dievo ištikimybę Paulius taip pat rašė: „Štai
tikras žodis: Jei mes su Juo numirėme, su Juo ir gyvensime. Jei ištver
sime, su Juo ir karaliausime. Jeigu mes Jo išsižadėsime, ir Jis mūsų iš
sižadės, bet jeigu ir tapsime neištikimi, tai Jis lieka ištikimas, nes savęs
Jis negali išsiginti“ (2 Tim 2, 11–13).
Kaip Dievo ištikimybė ir pažadų laikymasis suteikia mums pasitikėji
mo, kad kiekvienas Jo pažadas ateičiai išsipildys? (1 Kor 10, 13; 2 Kor
1, 18–20).
II. SUSIRŪPINIMO ŽENKLAS
Šlovingoje skyriaus pabaigoje (Joz 21, 43–45) slypi įvykdyta pa
klusnumo sąlyga. Sėkmė niekada neturėtų būti laikoma savaime su
prantama; ji visada susijusi su paklusnumu Dievo Žodžiui. Taigi krašto
padalijimas, be to, kad yra Dievo ištikimybės Izraeliui ženklas (Neh 9,
8), lemia neribotą ateitį, pagrįstą Izraelio nusistatymu. Ar Izraelis su
gebės išlaikyti tai, kas pasiekta?
- Perskaitykite Joz 23, 1–5. Kokie yra pagrindiniai Jozuės knygos
įžangos akcentai?
Jozuės kalba pereina nuo seno ir pagyvenusio kalbėtojo (pabrėžta
du kartus) prie auditorijos, kuri turės tęsti Dievo jiems patikėtą misi
ją. Jis apibūdino, kaip krašto užėmimas buvo įmanomas – Viešpats
kovojo už juos. Nors dėl savo neištikimybės ir netikėjimo izraelitai po
Išėjimo turėjo dalyvauti kare, ne dėl savo karinės galios, o dėl Dievo
įsikišimo jiems pavyko užimti kraštą.
Dievas suteikė Izraeliui ramybę nuo priešų, tačiau liko keletas tau
tų, kurias vis dar reikėjo išvaryti. Pergalė Izraeliui nėra pasiekta, nekin
tama tikrovė, bet visada esanti galimybė, nuolat ištikimai pasikliau
jant Dievo pagalba.
- Kokie yra panašumai tarp to, kaip izraelitai užėmė Kanaaną va
dovaujant Jozuei, ir to, kaip krikščionių dvasinis gyvenimas šian
dien gali būti pergalingas? Joz 23, 10; Kol 2, 15; 2 Kor 10, 3–5; Ef 6,
11–18.
Izraelitų pergalių negalima priskirti jų jėgai ir strategijai. Panašiai
dvasinė pergalė prieš nuodėmę ir pagundą buvo užtikrinta Jėzaus
Kristaus Auka ir prisikėlimu, tačiau šiandien Dievo tauta turi nuolat
pasikliauti Šventosios Dvasios teikiama dvasine pagalba, kad būtų
pergalinga.
Turint tiek daug nuostabių pažadų, kodėl mums vis dar itin lengva
nusidėti?
III. AIŠKIOS RIBOS
Tais pačiais žodžiais, kurie Jozuei buvo skirti knygos pradžioje
(Joz 1, 7–8), patriarchas teigė, kad Izraelio laukianti užduotis pirmiau
sia yra ne karinio pobūdžio. Ji yra dvasinė. Ji susijusi su paklusnumu
Toroje (Mozės Penkiaknygėje) apreikštai Dievo valiai.
- Jūsų manymu, kodėl Jozuė užėmė tokią griežtą poziciją Izraelio
santykių su aplinkinėmis tautomis atžvilgiu? (Joz 23, 6–8. 12–13)
Izraeliui gresiantis pavojus yra ne likusių tautų priešiškumo grės
mė, o draugystės su jomis rizika. Jų ginklai gali ir nekelti jokių iššūkių
Izraeliui; tačiau jų ideologija ir vertybės (arba priešingos vertybės)
gali pasirodyti esančios žalingesnės nei bet kokia karinė jėga. Jozuė
atkreipė vadovų dėmesį į tai, kad kova, kurioje jie dalyvavo, pirmiau
sia ir galiausiai yra dvasinė. Todėl Izraelis turi išlaikyti savo išskirtinę
tapatybę.
Draudimas minėti dievų vardus, jais prisiekti, jiems tarnauti ar
garbinti yra susijęs su stabmeldyste. Senovės Artimuosiuose Rytuo
se dievybės vardas reiškė jo/jos buvimą ir galią. Svetimų dievų vardų
minėjimas kasdieniuose sveikinimuose ar verslo sandoriuose izraeli
tams reiškė jų autoriteto pripažinimą ir jų galios ieškojimą bėdų metu
plg. Ts 2, 1–3, 11–13).
Santuokos su likusiais kanaaniečiais pavojus grasino Izraelio dva
siniam tyrumui. Jozuės įspėjimo tikslas buvo ne rasinio ar etninio
tyrumo skatinimas, o stabmeldystės, kuri gali lemti Izraelio dvasinį
žlugimą, vengimas. Saliamono santuokos su kitatautėmis yra drama
tiškas liūdnų dvasinių padarinių pavyzdys (1 Kar 3, 1; 1 Kar 11, 1–8);
Naujajame Testamente krikščionys yra įspėjami neieškoti santuoki
nių santykių su netikinčiaisiais (2 Kor 6, 14), nors santuokos atveju
Paulius nepatarė skirtis su netikinčiuoju sutuoktiniu, bet ragino juos
gyventi krikščioniškai, pavyzdingai, tikintis laimėti sutuoktinį Viešpa
čiui (1 Kor 7, 12–16).
Jozuės įspėjimas dėl žalingų draugijų neišvengiamai veda prie klau
simo, susijusio su krikščionių santykiais su „pasauliu“. Kaip galime
užtikrinti pusiausvyrą santykiuose su mus supančia visuomene?
IV. VIEŠPATIES RŪSTYBĖ
- Kaip suprasti Dievo rūstybės ir atpildo teisingumą Jozuės knygoje
(Joz 23, 15–16), ir visame Šventajame Rašte? (Sk 11, 33; 2 Met 36,
16; Apr 14, 10. 19; Apr 15, 1)
Izraelis jau patyrė Viešpaties rūstybę klajodamas dykumoje (Sk 11,
33; Sk 12, 9), taip pat Pažadėtame krašte (Joz 7, 1) ir puikiai supra
to Jehovos rūstybės padarinius akivaizdžiai sulaužant Sandorą. Šios
eilutės atspindi Jozuės kalbos griežtumo kulminaciją. Šokiruoja, kad
Viešpats sunaikins Izraelį, nes tas pats terminas anksčiau buvo varto
jamas kalbant apie kanaaniečių sunaikinimą. Lygiai kaip Viešpaties
pažadai dėl Izraelio palaiminimo buvo ištikimai įvykdyti, Sandoros
prakeikimai (Kunigų 26; Pakartoto Įstatymo 28) taip pat bus įvykdy
ti, jei izraelitai atmes Sandorą. Atsižvelgiant į kanaaniečių išvarymą
ir sunaikinimą, šios eilutės dar kartą parodo, kad Jehova galiausiai
yra visos žemės Teisėjas. Jis paskelbia karą nuodėmei, nepriklauso
mai nuo to, kur ji apsireiškia. Izraelis nebuvo palaimintas ir neįgijo
ypatingų nuopelnų dalyvaudamas šventame kare, lygiai kaip ir pa
goniškos tautos, vėliau tapusios Jehovos teismo prieš išrinktąją tautą
priemone. Izraelis galėjo apsispręsti šlovingą praeitį paversti ateities
pamatu.
Iš pirmo žvilgsnio biblinis mokymas, susijęs su Dievo rūstybe, at
rodo nesuderinamas su teiginiu, kad Dievas yra meilė (Jn 3, 16; 1 Jn
4, 8). Tačiau būtent Dievo rūstybės šviesoje biblinė doktrina apie Die
vo meilę tampa dar aktualesne. Pirma, Rašte Dievas pristatomas kaip
mylintis, kantrus, maloningas ir pasiruošęs atleisti (Iš 34, 6; Mch 7, 18).
Tačiau nuodėmės paveikto pasaulio kontekste Viešpaties rūstybė yra
Jo šventumo ir teisumo ženklas, kai susiduriama su nuodėme ir blo
giu. Jo rūstybė niekada nebūna emocinga, kerštinga, nenuspėjamai
perdėta reakcija. Naujasis Testamentas moko, kad Kristus dėl mūsų
buvo paverstas nuodėme (2 Kor 5, 21) ir per Jo mirtį mes „esame su
taikyti“ su Dievu (Rom 5, 10). Kas Juo tiki, tam nereikės susidurti su
Dievo rūstybe (Jn 3, 36; Ef 2, 3; 1 Tes 1, 10). Rūstybės samprata Dievą
parodo kaip teisų visatos Teisėją, kuris gina teisumą (Ps 7, 12; Ps 50,
6; 2 Tim 4, 8).
V. IŠTIKIMAI LAIKYTIS DIEVO
Vienintelis būdas Izraeliui išvengti stabmeldystės pagundos ir Die
vo rūstybės tai ne nuolat prisimenant, ką Sandora draudžia daryti, bet
puoselėjant sąmoningą ir nuolatinę ištikimybę Viešpačiui. Tas pats
žodis – glaustis, prisirišti prie Viešpaties (žr. Įst 4, 4) taip pat pavarto
tas nusakant santuokos sandorą, kuri buvo numatyta tarp žmonos ir
vyro (Pr 2, 24), arba Rūtos ištikimybę Noomei (Rūt 1, 14). Svarbu pa
žymėti, kad, Jozuės vertinimu, tokia ištikimybė apibūdina Izraelį kaip
tautą „šiandien“. Deja, tas pats teiginys nebus taikytinas vėlesniems
Izraelio istorijos laikotarpiams, kaip liūdnai rodo Teisėjų knyga (Ts 2,
- 7. 11; Ts 3, 7. 12; Ts 4, 1 ir pan.).
- Jozuė ragino Izraelį mylėti Viešpatį, savo Dievą (Joz 23, 11; plg.
Įst 6, 5). Neįmanoma priversti mylėti; kitaip meilė nebebūtų tuo,
kas ji iš esmės yra. Tačiau kokia prasme galima įsakyti mylėti?
Kad Izraelis galėtų nuolat mėgautis Sandoros palaiminimais, jis tu
rės likti ištikimas Dievui. Hebrajų kalba yra itin pabrėžtina: „Užtat dėl
savo gyvasties stenkitės visomis jėgomis“. Žodis ahabah (mylėti) gali
reikšti platų žmogiškų jausmų spektrą, įskaitant draugišką prisirišimą,
seksualinį artumą, motinišką švelnumą, romantišką meilę ir ištikimybę
Dievui. Jei meilę Dievui suprantame kaip sąmoningą pasišventimą
ir įsipareigojimą Jam, mylėti galima įsakyti nelaužant tikrosios mei
lės prigimties (plg. Jn 13, 34). Dievas visada norėjo, kad klusnumą Jo
įsakams lemtų asmeniniai santykiai su Juo (Iš 19, 4 (pas save atsive
džiau); Įst 6, 5; plg. Mt 22, 37), atsižvelgiant į tai, ką Jis padarė dėl jų iš
savo didžio gailestingumo ir meilės.
Įsakymas mylėti Dievą taip pat išreiškia abipusę, bet ne simetriš
ką dieviškosios meilės prigimtį. Dievas trokšta užmegzti artimus, as
meninius santykius su kiekvienu, kuris atsiliepia į Jo meilę. Taigi Jo
visuotinė meilė visiems sudaro pagrindą reikštis mūsų savanoriškai,
abipusei meilei.
Jėzus davė naują įsakymą savo mokiniams. Kokia prasme šis įsaky
mas buvo naujas ir tuo pat metu senas? Perskaitykite Jn 13, 34; Jn 15,
17 ir 1 Jn 3, 11; plg. Kun 19, 18.
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 420–421.
„Šėtonas daugelį apgauna tikroviškai atrodančia prielaida, kad
Dievo meilė žmonėms yra tokia didelė, jog Jis atleidžia jų nuodėmes.
Anot šėtono, Dievo Žodžio grasinimai yra skirti tam tikram vaidmeniui
Jo doriniame valdyme, tačiau jų niekada nereikės paraidžiui išpildyti.
Tačiau visame savo elgesyje su savo sukurtomis būtybėmis Dievas iš
laiko teisingumo principus, atskleisdamas tikrąją nuodėmės prigimtį,
parodydamas, kad neabejotinos jos pasekmės yra vargas ir mirtis. Be
sąlygiško nuodėmės atleidimo niekada nebuvo ir nebus. Toks atlei
dimas liudytų, kad atsisakoma teisingumo principų, sudarančių patį
Dievo valdymo pagrindą. Jis sukeltų siaubą visiems doriems Visatos
gyventojams. Dievas sąžiningai nurodė nuodėmės pasekmes, ir jei
šie perspėjimai nebūtų teisingi, kaipgi mes galėtume žinoti, kad Jo
pažadai bus išpildyti? Menamas geranoriškumas, kuris atmestų tei
singumą, iš tikrųjų būtų ne geranoriškumas, bet silpnumas.
Dievas yra gyvenimo davėjas. Iš pat pradžių visi Jo įstatymai buvo
skirti gyvenimui. Tačiau į Dievo įvestą tvarką įsibrovė nuodėmė, ir
prasidėjo nesantaika. Kol egzistuoja nuodėmė, tol kančia ir mirtis yra
neišvengiama. Tik dėka to, kad Atpirkėjas ėmėsi už mus nešti nuodė
mės naštą, žmogus gali tikėtis išvengti baisių jos pasekmių“ (E. Vait,
Patriarchai ir pranašai, p. 421).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Apmąstykite Dievo ištikimybės įrodymus savo gyvenime. Ką ga
lite įvardinti? Tuo pačiu metu, kaip reaguojate, kai viskas klostosi
ne taip, kaip tikėjotės ar meldėte, arba kai duoti pažadai nevykdo
mi? - Aptarkite biblinį mokymą, susijusį su Dievo rūstybe. Kaip Viešpa
ties rūstybę pristatytumėte kaip gerosios naujienos dalį? - Kokius principus, susijusius su bendravimu su netikinčiaisiais, gali
te įžvelgti šios savaitės temoje? Kaip galime užtikrinti pusiausvyrą
ir aiškias ribas, susijusias su principais ir papročiais, ir bendravimo
su žmonėmis, jiems tarnaujant ir rūpinantis jų gerove? - Kokios yra kai kurios kliūtys, trukdančios jums visa širdimi prisirišti
prie Viešpaties?