Gruodžio 20–26 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jozuės 24; Pr 12, 6–7; Įst 17, 19;
Įst 5, 6; 1 Kar 11, 2. 4. 9; 2 Tim 4, 7–8.
Įsimintina eilutė: „Arba, jei jums nepatinka tarnauti VIEŠPAČIUI, rin
kitės šiandien, kam tarnausite… bet aš ir mano šeima tarnausime
VIEŠPAČIUI“ (Joz 24, 15).
Paskutinis Jozuės knygos skyrius pateikiamas Sandoros atnauji
nimo apeigos kontekste, tačiau šį kartą ją atliko pagyvenęs Izraelio
vadovas. Nors tai nėra pati Sandora, o veikiau Sandoros atnaujinimo
apeigos aprašymas, skyriuje yra senovės Artimųjų Rytų siuzereniteto
sutarčių detalių: (1) pratarmė, kurioje įvardijamas siuzerenas, sutar
ties iniciatorius; (2) istorinis prologas, kuriame aprašomi valdovo ir
vasalo santykiai; (3) sandoros sąlygos, reikalaujančios vasalo parody
ti visišką ištikimybę siuzerenui, remiantis dėkingumu ir motyvacija;
(4) palaiminimai už paklusnumą ir prakeiksmai už sandoros sulaužy
mą; (5) vasalo priesaikos liudytojai; (6) dokumento padėjimas ateičiai;
ir (7) sandoros ratifikavimas.
Jozuės gyvenimas artėjo prie pabaigos; jokio kito jį pavaduosian
čio asmens nematyti. Sandoros atnaujinimas yra priminimas Izraeliui,
kad jų karalius yra pats Jehova ir kad jei jie liks Jam ištikimi, jie džiaug
sis Jo apsauga. Izraeliui nereikia žmogaus karaliaus. Kaip teokratinė
tauta, jie visada turi prisiminti, kad jų vienintelis karalius yra Viešpats.
I. JŪS TEN BUVOTE!
„Jozuė surinko visas Izraelio gimines į Sichemą. Jis pasišaukė visus
Izraelio seniūnus, galvas, teisėjus bei apskaitininkus. Jiems sustojus
VIEŠPATIES akivaizdoje, Jozuė kreipėsi į visus žmones“ (Joz 24, 1).
Sichemas buvo ta vieta, kur Abraomas, atkeliavęs į šį kraštą, pasta
tė aukurą ir kur Dievas pirmą kartą jam pažadėjo duoti šį kraštą (Pr 12,
6–7). Dabar, kai Abraomui duoti pažadai išsipildė, Izraelis atnaujino
Sandorą su Dievu toje pačioje vietoje, kur pirmą kartą buvo duotas
pirmasis pažadas. Jozuės raginimas: „atsikratykite svetimų dievų,
esančių tarp jūsų“ (Joz 24, 23), primena Jokūbo žodžius Pr 35, 2–4.
Pati įvykio geografija perteikia raginimą parodyti visišką ištikimybę
Viešpačiui, atsikratant visų kitų „dievų“.
- Perskaitykite Joz 24, 2–13. Kokia yra Dievo žinios Izraeliui esmė?
Apžvelgiant praeitį Dievas yra svarbiausias – „paėmiau“, „daviau“,
„siunčiau“, „varginau“, „padariau“, „jus išvedžiau“ ir t. t. Pasakojime
Izraelis nėra svarbiausias. Dievas sukūrė Izraelį. Jei Dievas nebūtų įsi
kišęs į Abraomo gyvenimą, jie būtų tarnavę tiems patiems stabams.
Izraelio kaip tautos atsiradimas nėra kurio nors protėvio nuopelnas, o
išskirtinis Dievo malonės darbas. Tai, kad izraelitai įsikūrė krašte, nėra
pagrindas girtis, bet priežastis, kodėl jie turėtų tarnauti Dievui.
Viešpaties kalboje kelis kartus pakartotas perėjimas nuo „jūs“ prie
„jie“ (tėvai). Tėvai ir ši karta Sicheme laikomi viena. Jozuė siekė parody
ti, ką Mozė jau patvirtino Įst 5, 3, kad Viešpats sudarė Sandorą ne tik su
tėvais, bet su visais, kurie girdėjo Jozuės kalbą. Didžioji dauguma ten
buvusių nedalyvavo Išėjime. Ne „visi“ jie buvo prie Horebo. Vis dėlto
Jozuė sakė, kad visi jie ten buvo. Trumpai tariant, praeities pamokas
turi suprasti kiekviena nauja karta. Dievas, kuris praeityje darbavosi
protėvių labui, yra pasirengęs veikti vardan dabartinės kartos.
Kaip mes, bažnyčia, galime labiau jausti bendrą atsakomybę, tai yra
suvokti, kad tai, ką darome, paveikia kiekvieną bažnyčios narį?
II. NUOŠIRDŽIAI IR IŠTIKIMAI
- Ką Jozuė ragino izraelitus daryti? (Joz 24, 14–15). Ką reiškia tar
nauti Viešpačiui nuoširdžiai ir ištikimai?
Jozuės raginimas aiškiai išreiškia tai, kad Izraelis turi nuspręsti
arba, per ištikimybę savo Kūrėjui, išlaikyti savo išskirtinumą ir gyventi
krašte, arba vėl tapti viena iš daugelio stabmeldžių tautų, neturinčia
aiškios tapatybės, tikslo ar misijos. Rinktis – jiems.
Jozuės raginimas yra dvejopas – Izraelis turėtų bijoti Viešpaties
ir Jam tarnauti „nuoširdžiai ir ištikimai“. Bijoti Viešpaties nereiškia
nuolatinio drebėjimo ir emocinio nesaugumo. Tai, viena vertus, vei
kiau pagarba ir nuostaba, kurias lemia neišmatuojama Dievo didybė,
šventumas ir begalybė, ir, kita vertus, mūsų menkumo, nuodėmin
gumo ir ribotumo pripažinimas. Bijoti Dievo reiškia nuolatinį Jo rei
kalavimų masto suvokimą, pripažinimą, kad Jis yra ne tik mūsų dan
giškasis Tėvas, bet ir mūsų Karalius. Toks suvokimas ves į gyvenimą,
paklusnų Dievui (Kun 19, 14; Kun 25, 17; Įst 17, 19; 2 Kar 17, 34). Nors
baimė apibūdina vidinį nusistatymą, kuris turi būti būdingas izraeli
tui, praktinis pagarbos Dievui rezultatas yra tarnavimas.
Tarnavimas, kurio reikalaujama iš Izraelio, apibūdinamas dviem
hebrajiškais terminais – nuoširdumu ir ištikimybe. Pirmasis terminas
(tamim) dažniausiai vartojamas nusakant aukojamojo gyvūno tobu
lumą. Antruoju terminu nusakytas ištikimas Izraelio tarnavimas (hebr.
emet). Šis terminas paprastai reiškia pastovumą ir stabilumą. Papras
tai jis taikytinas Dievui, kurio charakteriui būdinga ištikimybė, pasi
reiškianti Izraeliui.
Ištikimas žmogus yra patikimas ir pasikliaujamas. Iš esmės Jozuė
prašė Izraelio parodyti tokią pačią ištikimybę Dievui, kokią Dievas
rodė savo tautai per visą jų istoriją. Tai ne tik išorinis paklusnumas Jo
reikalavimams, bet ir tai, kas kyla iš nedalomo vidinio širdies pastovu
mo. Jų gyvenimas turėtų atspindėti dėkingumą Dievui už tai, ką Jis
padarė dėl jų. Iš esmės mūsų šiandieniai santykiai su Jėzumi turėtų
būti tokie patys.
Ką jums reiškia tarnauti Viešpačiui nuoširdžiai ir ištikimai? Kokie yra
tam tikri blaškantys veiksniai jūsų gyvenime, kurie trukdo jums visiš
kai pasišvęsti Dievui?
III. LAISVĖ TARNAUTI
Būdamas tikras ir ištikimas vadovas, Jozuė gerbė savo tautos lais
vą valią ir troško, kad Izraelis tarnautų Viešpačiui savanoriškai, o ne
priverstinai. Būtent tai ir išreiškė sąmoningas žodžio „pasirinkote“
vartojimas (Joz 24, 22). Kitose eilutėse – bakhar (pasirinkti) apibūdina
Izraelio išrinkimą (Įst 7, 6–7; Įst 10, 15; Įst 14, 2). Izraelis galėjo pasakyti
„ne“ Jehovai, kai Dievas juos išsirinko, bet tai būtų absurdiška. Izraelis
galėjo sakyti „taip“ Dievui ir toliau gyventi arba galėjo nusisukti nuo
Jo ir nebeegzistuoti.
- Koks buvo Izraelio atsakas į Jozuės raginimą? (Joz 24, 16–18). Jūsų
manymu, kodėl Jozuė į jų atsakymą reagavo būtent taip? (Joz 24,
19–21)
Savo kategoriškai teigiamu atsakymu izraelitai pripažino, kad pa
triarchų ir jų tėvų Dievas dabar yra ir „mūsų Dievas“ (Joz 24, 17–18),
kuriam jie norėjo tarnauti su visiška ištikimybe. Po tokio neabejotino
ištikimybės patvirtinimo iš Jozuės tikėtumės padrąsinančių žodžių.
Tačiau taip nėra. Jozuės ir tautos dialogas pasisuko radikaliai, ir atro
do, kad Jozuė atliko velnio advokato vaidmenį. Jis perėjo nuo kalbė
jimo apie maloningą Dievo apvaizdą praeityje prie grasinimo izraeli
tams, kad Dievui tarnauti nelengva.
Jozuė žinojo pirmosios kartos nestabilumą, kuri panašiai žadėjo
paklusti Dievui (Iš 19, 8; Iš 24, 3; Įst 5, 27), tačiau pamiršo savo paža
dus, kol žodžiai dar buvo jų lūpose (Iš 32). Taigi pasitelkdamas retoriką
Jozuė norėjo atkreipti izraelitų dėmesį į tai, kas svarbu. Pirma, spren
dimas tarnauti Dievui yra rimtas. Jis turės suformuoti visą tautą pagal
Dievo apreiškimą. Šio tikslo siekimo palaiminimai akivaizdūs, tačiau
reikia iki galo suprasti ir nepaklusnumo padarinius. Nuodėmių atleidi
mas nėra neatimama žmonijos teisė, o Dievo malonės stebuklas.
Antra, izraelitų sprendimas tarnauti Dievui turi būti jų pačių spren
dimas, o ne vadovo primestas sprendimas, net Jozuės.
Trečia, Izraelis turėjo suprasti, kad neįmanoma tarnauti Dievui
savo jėgomis. Tarnavimas Dievui pasiekiamas ne mechaniškai laikan
tis Sandoros sąlygų, o asmeniniais santykiais su gelbstinčiu Viešpačiu
(Iš 20, 1–2; Įst 5, 6–7).
IV. STABMELDYSTĖS PAVOJAI
- Perskaitykite Joz 24, 22–24. Kodėl prireikė pakartoti raginimą iz
raelitams atsikratyti stabų?
Stabmeldystės grėsmė nėra teorinė. Anksčiau, Moabo lygumose,
panašiame kontekste, Mozė ragino priimti tokį patį sprendimą (Įst
30, 19–20). Dabartiniai dievai buvo ne Egipto ar anapus upės esantys
stabai, bet jie buvo tarp izraelitų. Todėl Jozuė ragino juos pašvęsti
širdį Viešpačiui. Čia pavartotas hebrajiškas terminas natah, reiškiantis
įsitempimą, pasilenkimą. Šis terminas nusako Dievą, kuris pasilenkia
ir išklauso maldas (2 Kar 19, 16; Ps 31, 3–4; Dan 9, 18), ir būtent tokio
nusistatymo iš Izraelio vėliau reikalavo pranašai (Iz 55, 3; Jer 7, 24).
Šis terminas vartojamas Saliamono atsimetimui nusakyti, kai jo širdis
linko prie svetimų dievų (1 Kar 11, 2. 4. 9). Nuodėminga žmogaus šir
dis natūraliai nelinksta klausyti Dievo balso. Reikia sąmoningo mūsų
sprendimo, kad pakreiptume širdį vykdyti Dievo valią.
Izraelitų atsakymas pažodžiui yra toks: „tarnausime ir Jo balso klau
sysime“. Šis išsireiškimas pabrėžia paklusnumą santykiuose. Izrae liui
neliepta nuolat laikytis negyvų taisyklių. Sandora yra gyvi santykiai su
Viešpačiu, kurių negalima iki galo išreikšti vien tik nuostatais. Izraelio
religija niekada nebuvo sumanyta Įstatymo raidės laikymuisi; ji turė
jo būti nuolatinis tikėjimo ir meilės pokalbis su šventu ir gailestingu
Gelbėtoju.
Net ir po to, kai tauta tris kartus pažadėjo tarnauti Viešpačiui, o tai,
kaip įsakė Jozuė, reiškia svetimų dievų pašalinimą iš jų tarpo, nepa
rašyta, kad tai iš tikrųjų buvo padaryta. Visoje Jozuės knygoje įprasta
pranešti apie Jozuės (arba Mozės) paliepimų įvykdymą kaip paklus
numo pavyzdžius. Kadangi šios knygos pabaigoje to nėra, Jozuės
raginimas lieka atviras. Pagrindinis knygos raginimas tarnauti Vieš
pačiui skirtas ne tik Jozuės kartai, bet ir kiekvienai naujai Dievo tautos
kartai, kuri skaitys ar girdės šią žinią.
Kiek kartų jūs pažadėjote Viešpačiui ką nors padaryti, bet nepadarė
te? Kodėl nepadarėte? Ką jūsų atsakymas jums sako apie malonę?
V. GERA PABAIGA
- Perskaitykite įkvėpto redaktoriaus parašytus Jozuės knygos bai
giamuosius žodžius (Joz 24, 29–33). Kaip pastarieji ne tik apžvel
gia Jozuės gyvenimą, bet ir nurodo į ateitį?
Epiloge, kuriame parašyta apie Jozuės ir Eleazaro mirtį, vyriau
siasis kunigas blaivinančiai užbaigė Jozuės knygą. Papasakodamas
apie Jozuės, Eleazaro ir Juozapo kaulų palaidojimą, rašiusysis parodė
kontrastą tarp gyvenimo už krašto ribų ir gyvenimo pradžios krašte.
Nebereikia klajoti. Vadovų palaikų nereikia nešiotis kartu su savimi.
Patriarchai laidojo savo giminaičius oloje (Pr 23, 13. 19; Pr 25, 9–10),
įsigytame sklype Sicheme (Pr 33, 19). Dabar tauta laidoja vadovus jų
pačių paveldo krašte, taip įgydama pastovumą. Patriarchams duoti
pažadai išsipildė. Jehovos ištikimybė yra istorinė gija, jungianti Izrae
lio palikuonis su dabartimi ir ateitimi.
Kadangi baigiamosios knygos eilutės susieja visą pasakojimą su
didesne praeitimi, jos taip pat atveria kelią ateičiai. Buvęs Kenterberio
arkivyskupas lordas Džordžas Karis (George Cary), sakydamas pagrin
dinę kalbą Šventosios Trejybės bažnyčioje Šriusberyje, pareiškė, kad
anglikonų bažnyčia yra „viena karta nuo išnykimo“.
Iš tiesų, bažnyčia visada yra viena karta nuo išnykimo, ir taip buvo
Senojo Testamento laikais Dievo tautos atveju. Baigėsi didis Izraelio
TRYLIKTA TEMA
istorijos skyrius. Šios tautos ateitis priklausys nuo to, kokius atsaky
mus ji pateiks į daugelį klausimų, susijusių su ateitimi. Ar Izraelis bus
ištikimas Viešpačiui? Ar jie galės tęsti nebaigtą užduotį – užvaldyti
visą kraštą? Ar jie laikysis Jehovos ir neįsivels į stabmeldystę? Jozuės
valdoma karta buvo ištikima Viešpačiui, bet ar kita karta laikysis to
paties dvasinio kelio, kurį rodė jos didis vadovas? Kiekviena paskesnė
Dievo tautos karta, skaitydama Jozuės knygą, turi atsakyti į tuos pa
čius klausimus. Jų sėkmė priklauso nuo atsakymų, kuriuos jie pateikia
kasdieniame gyvenime, ir nuo jų santykio su paveldėtomis tiesomis.
Jozuė kaip ir Paulius kovojo „gerą kovą“ (2 Tim 4, 7). Kas lėmė Jozuės
sėkmę? Kokius sprendimus jums reikia priimti šiandien, kad baigtu
mėte su tokiu pačiu išganymo užtikrinimu?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 421–423.
„Tarp išėjusiųjų iš Egipto daugelis buvo stabmeldžiai; o įpročio ga
lia tokia didelė, kad stabmeldystė slapta buvo tęsiama, tam tikru mas
tu, net ir po įsikūrimo Kanaane. Jozuė jautė šį izraelitų blogį ir aiškiai
suvokė pavojus, kurie kils. Jis nuoširdžiai troško matyti visapusišką
hebrajų gretų reformą. Jis žinojo, kad jei tauta tvirtai neapsispręs tar
nauti Viešpačiui visa širdimi, jie ir toliau vis labiau tols nuo Jo… Nors
dalis hebrajų buvo dvasingi garbintojai, daugelis buvo tik formalistai;
jų tarnystei nebuvo būdingas joks uolumas ar nuoširdumas. Kai ku
rie širdyje buvo stabmeldžiai, kuriems būtų gėda tokiais prisipažinti“
(E. Vait, „Signs of the Times“, 1881 m. gegužės 19 d.).
„Ši iškilminga sandora buvo užrašyta Įstatymo knygoje, kad būtų
šventai saugoma. Tada Jozuė pastatė didelį akmenį po ąžuolu prie
Viešpaties Šventyklos. Jozuė tarė visai tautai: ‘Žiūrėkite, šis akmuo liu
dys prieš mus, nes jis girdėjo visus žodžius, kuriuos VIEŠPATS mums
pasakė; jis liudys prieš jus, jei nesielgsite ištikimai su savo Dievu’. Čia
Jozuė aiškiai pareiškė, kad jo nurodymai ir įspėjimai tautai nebuvo jo
paties, bet Dievo žodžiai. Šis akmuo liudys ateities kartoms įvykį, ku
riam atminti jis buvo pastatytas, ir liudys prieš tautą, jei jie vėl pasiduos
stabmeldystei“ (E. Vait, „Signs of the Times“, 1881 m. gegužės 26 d.).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Aptarkite šių žodžių reikšmę: „Jis yra šventas Dievas. Juk Jis – pa
vydulingas Dievas“ (Joz 24, 19). Kokia prasme Dievas yra pavydu
lingas? - Kaip mūsų meilė Dievui susijusi su laisve rinktis, kurią Jis mums
suteikė? Tai yra, ar galėtume iš tikrųjų mylėti, jei neturėtume tik
ros laisvės? Ar tikra meilė gali būti priverstina? Jei ne, kodėl? - Kaip praktiškai bažnyčios vadovai šiandien gali perduoti deglą ki
tai kartai? - Pagalvokite apie Jozuės gyvenimą ir tai, kad visą jo gyvenimą iz
rae litai tarnavo Viešpačiui. Kokios su jūsų gyvenimu susijusios
žmonių išvados pageidautumėte?