Liepos 18–24 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Kor 5, 1–13; 2 Kor 2, 5–10; 1 Kor 6, 1–13; 1 Tes 4, 1–8; 1 Kor 6, 19–7, 9.
Įsimintina eilutė: „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu!“ (1 Kor 6, 19–20)
Mūsų smegenys yra tarsi kempinė – viskas, kas joms pateikiama per mūsų pojūčius, jose ir lieka. Galbūt mes nesuvokiame daugumos to, kas pateikiama (negalėtume aiškiai mąstyti, jei viską atsimintume), bet visa tai tam tikru mastu daro įtaką tam, ką galvojame, jaučiame ir kaip elgiamės.
Štai kodėl mums, net ir krikščionims, itin lengva būti paveiktiems mus supančios blogos įtakos. Krikščionių Bažnyčia nuo pat pradžių kovojo su šia problema. Pavyzdžiui, iš kur atsirado sekmadienio šventimas? Ar pastarąjį Bažnyčia tiesiog susigalvojo iš oro? Žinoma, ne. Sekmadienio laikymas šventu atsirado iš aplinkinės kultūros.
Šį principą galima įžvelgti pasireiškiant Korinte. Po raginimo vengti susiskaldymų (1 Korintiečiams 1–4), Paulius dabar gvildeno klausimus, susijusius su ištvirkavimu, teisminiais ieškiniais, prostitucija, santuoka ir vienišumu (1 Korintiečiams 5–7). Pasaulio matas labai paveikė korintiečius. Susiskaldymai, aprašyti 1 Korintiečiams 1–4, atvėrė duris paskesniuose skyriuose smerkiamam elgesiui. Kaip Paulius atkreipė dėmesį į šią nuodėmę Bažnyčioje ir kokius pamokymus randame apaštalo laiškuose?
I. TIKĖJIMO IR DARBŲ NESUDERINAMUMAS
Per visą krikščionybės istoriją teologai, pastoriai ir eiliniai nariai tyrinėja Naująjį Testamentą, norėdami nustatyti, kokia turėtų būti Bažnyčia. Pavyzdžiui, mes stebimės Apaštalų darbų knygoje aprašyta Bažnyčia. Tačiau greitai pamirštame vieną svarbų elementą – žmonės turi bėdų. Panašu, kad taip pat galime skaityti Naująjį Testamentą, kad suprastume, ką Raštas sako apie tai, kaip Bažnyčia neturėtų atrodyti. Pauliaus laiškai korintiečiams yra gera pradžia.
1. Perskaitykite 1 Kor 5, 1–13. Kokias skandalingas aplinkybes Paulius apibūdino šiose eilutėse ir kodėl jos tokios nerimą keliančios?
Žodžiai „tėvo žmona“ (1 Kor 5, 1) sako, kad Paulius kalbėjo apie kraujomaišos santykius tarp vyro ir jo pamotės. Apie šias aplinkybes tikriausiai pranešė „Chlojės namiškiai“ (1 Kor 1, 11). Kraujomaiša buvo laikoma tokia siaubinga nuodėme, kad nebuvo toleruojama net „pas pagonis“ (1 Kor 5, 1). O kraujomaiša ankstyvojoje krikščionių Bažnyčioje? Pauliaus žodžiai 1 Kor 5, 1–2 rodo, kad jis šokiruotas pranešimo, jog Bažnyčios narys taip elgėsi.
Tačiau šios aplinkybės dar pablogėjo. Paulių dar labiau nustebino tai, kad korintiečiai, užuot apgailestavę dėl susidariusių aplinkybių, jomis netgi didžiavosi, toleruodami tokią nuodėmę (1 Kor 5, 1–2). Taigi jis ketino auklėti ne tik nedorą vyrą, bet ir bendruomenę dėl akivaizdaus tikėjimo ir darbų nesuderinamumo. Tiesą sakant, Paulius nuolat aiškiai pabrėžė, kad bendruomenės atlaidus požiūris į nusikaltusįjį kraujomaiša reikalavo bausmės. Tačiau ar reikia puikuotis tokiu seksualiniu skandalu ir netgi juo girtis (1 Kor 5, 2. 6)? Tai pakelti Pauliui buvo per sunku. Kas buvo negerai šiems žmonėms?
Neturime paaiškinimo, kodėl Korinto bendruomenė buvo tokia tolerantiška kraujomaišos atveju. Galbūt asmuo buvo turtingas narys, iš kurio bendruomenė gavo naudos? Galbūt, kadangi „viskas valia“ (1 Kor 6, 12), jie nemanė, kad tai smerktina? Mes tiesiog nežinome.
Kad ir kokios būtų tikrosios priežastys, jie tapo akli akivaizdžiam Šventojo Rašto nesilaikymui (Kun 18, 7–8). Jie netgi tuo puikavosi.
Kas akivaizdžiai smerkiama Šventajame Rašte, ką mes, Bažnyčia, rizikuojame toleruoti, vardan „meilės“ ir „priėmimo“?
II. SKANDALŲ VALDYMAS
Spręsti seksualinius klausimus visada sunku. Taip buvo Pauliui, taip yra ir mums. Tokiose situacijose turime būti ištikimi Šventajam Raštui ir spręsti problemą su malda ir meile. Niekada nedera pamiršti, kad mūsų tikslas – atkūrimas.
2. Dar kartą perskaitykite 1 Kor 5, 1–13. Kaip Paulius liepė jiems elgtis šiomis aplinkybėmis?
1 Korintiečiams 5 Paulius aiškiai nurodė, kad seksualiniai skandalai reikalauja Bažnytinės drausmės. Apaštalas sakė, kad vyras, nusikaltęs kraujomaiša, turėtų būti išmestas (1 Kor 5, 2), teisiamas (1 Kor 5, 3), atiduotas šėtonui (1 Kor 5, 5) ir pašalintas (1 Kor 5, 13). Bažnyčios nariams buvo liepta su juo nebendrauti (1 Kor 5, 9. 11) ir nesėsti „prie vieno stalo“ (1 Kor 5, 11). Paulius vartojo griežtą kalbą, kuri šiuolaikinei ausiai gali pasirodyti įžeidžianti, tačiau apaštalo žodžius reikia suprasti atsižvelgiant į istorinį kontekstą. Taip pat reikia nepamiršti, kad apaštalas kalbėjo apie akivaizdžiai nuodėmingą gyvenseną. Paprastai kraštutinėmis aplinkybėmis griežta kalba yra būtina. Bet kuriuo atveju, pravers trumpas kai kurių posakių paaiškinimas.
„Taip darantį išmetę iš savo tarpo“ (1 Kor 5, 2; taip pat 1 Kor 5, 13). Tai reiškia Bažnytinę drausmę.
„Atiduokite tokį šėtonui“ (1 Kor 5, 5). Kadangi šis vyras apsisprendė nebūti Dievo globojamas, gyvenant Jam paklusnumu, jis būtų pavaldus šėtonui. Taigi šis posakis gali reikšti kažką panašaus į – „Tetenka jam jo sprendimų vaisius“.
„Nebendraukite“ (1 Kor 5, 9. 11), „su tokiu nesėskite prie vieno stalo“ (1 Kor 5, 11). Artimas bendravimas su seksualiai amoraliais žmonėmis buvo laikomas pavojingu, nes galėjo paveikti kitus, kitiems mėgdžiojant tokį elgesį. Senovėje sėdėjimais prie vieno stalo galėjo reikšti ir dalijimąsi vertybėmis. Mes visi esame paveikūs mus supančios įtakos ir turime kuo geriau apsisaugoti, ypač susidūrę su tokiomis aplinkybėmis.
„Dvasia būtų išgelbėta“ (1 Kor 5, 5). Bažnytinė drausmė yra reabilitacinė. Pastarosios tikslas – sugrąžinti nusidėjėlius į protą ir paskatinti juos išsižadėti nuodėmingos gyvensenos. Galbūt tai Paulius turėjo omenyje sakydamas – „sužlugdytų kūną“ (1 Kor 5, 5). Taip pat įmanoma, kad 1 Kor 5 kraujomaiša nusikaltęs vyras yra tas atgailaujantysis, apie kurį parašyta vėliau (2 Kor 2, 5–10). Bažnytinė drausmė pasiekia savo tikslą, kai klystantis narys vėl integruojamas į Bažnyčios bendrystę.
III. BAŽNYČIOS TAPATYBĖS APSAUGA
1 Kor 6, 1–11 Paulius tęsė, kaip krikščionys turėtų spręsti su Bažnyčios nariais susijusius klausimus.
3. Perskaitykite 1 Kor 5, 3. 12–-13 ir 1 Kor 6, 1–13. Ko Paulius bandė išmokyti korintiečius ir mus?
Graikų kalbos žodis pragma 1 Kor 6, 1 reiškia teisinį klausimą. Svarbu prisiminti, kad 1 Kor 6, 1–11 nekalbama apie baudžiamąją bylą. Civilinių teismų įgaliojimai baudžiamosiose bylose patvirtinti Rom 13, 1–5. Paulius aptarė bylinėjimosi klausimą iškart po ištvirkavimo atvejo, kaip ir Mozė Įst 22, 22–24. Tai rodo, kiek Pauliaus būdas spręsti problemas Bažnyčioje pagrįstas Šventuoju Raštu. Kadangi 1 Kor 6, 1–11 minimas bylinėjimasis įterptas tarp eilučių, kuriose kalbama apie ištvirkavimą (1 Korintiečiams 5 ir 1 Kor 6, 12–20), tai gali reikšti, jog 1 Kor 6, 1 minimas klausimas taip pat susijęs su seksualiniu amoralumu. Tiksliai nežinome, koks tai atvejis – ar nedidelė civilinė byla, pavyzdžiui, ginčas dėl turto, ar seksualinis klausimas.
Kad ir kokia būtų galutinė pragma, Paulius nebuvo patenkintas matydamas, kad Bažnyčios nariai kreipėsi į civilinį teismą. Ar jie, kaip krikščionys broliai ir seserys, negalėjo išspręsti šio klausimo tarpusavyje, pastarojo neperduodant neteisiesiems (1 Kor 6, 1)?
Taip pat įmanoma, kai kurių nuomone, kad 1 Kor 6, 1 minimi ieškovai yra tėvas ir sūnus iš 1 Kor 5, 1. Bet kokiu atveju, norint suprasti esmę, nebūtina suprasti bylinėjimosi priežasties. Pauliui rūpėjo Bažnyčios, kaip krikščionių bendruomenės, tapatybė, kokią Bažnyčią matė pašaliečiai. Krikščionys neturėtų viešumoje rodyti nešvarius skalbinius(t. y. bažnyčioje pasitaikančias blogybes) (1 Kor 6, 6). Jie taip pat neturėtų naudotis pasaulietinėmis priemonėmis vidaus reikalams spręsti. Romos pasaulyje turtingesniems ar užimantiems aukštesnes politines pareigas teisme būdavo rodomas palankumas. Tačiau krikščionys, atvirkščiai, privalo aiškintis laikydamiesi Kristaus pavyzdžio, atsiribojant nuo pasaulietinio mato.
Pagalvokite apie Pauliaus pateiktą ydų sąrašą 1 Kor 5, 10–11 ir 1 Kor 6, 9–10. Kodėl apaštalas seksualines nuodėmes išvardijo kartu su kitomis nuodėmėmis, tokiomis kaip stabmeldystė, vagystė, godumas ir plėšikavimas?
IV. PRIEŠNUODIS IŠTVIRKAVIMUI
4. Perskaitykite 1 Tes 4, 1–8. Ką šios eilutės sako apie ryšį tarp šventėjimo ir susilaikymo nuo seksualinio amoralumo?
Nors Paulius anksčiau pateiktose eilutėse rašė kažkam konkrečiai, šį principą galima taikyti visiems krikščionims.
Tačiau tai vis tiek veda prie klausimo – kas vyko Korinte? Kodėl buvo visos šios problemos?
Kai kurie Korinte, matyt, tikėjo, kad kadangi Evangelija juos išlaisvino, jiems leidžiama daryti bet ką. Jie teigė, kad kaip skrandis sukurtas maistui, taip kūnas sukurtas seksui, o seksas – kūnui (1 Kor 6, 13). Paulius atsakė, kad tai krikščioniškos laisvės iškraipymas. Dorumo stoka seksualiniais klausimais nesuderinama su krikščioniška tapatybe ir yra piktnaudžiavimas laisve, suteikta žmogui per Evangeliją (Rom 8, 2; Gal 5, 13). Mes buvome išlaisvinti iš nuodėmės, o ne laisvi nusidėti (Rom 8, 2; Rom 6, 18. 22). Iš tiesų, kūnas skirtas Viešpačiui, „o Viešpats – kūnui“ (1 Kor 6, 13). Mes priklausome Kristui (1 Kor 6, 15), ir tai, kas mes esame, turi turėti įtakos tam, kaip elgiamės. Viena yra neatsiejamai susieta su kitu. Tai 1 Korintiečiams 6 pasakyta trimis skirtingais būdais.
Pirma, mes esame įvardijami kaip „nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1 Kor 6, 11). Nuodėmėms, išvardytoms 1 Kor 6, 9–10, taip pat ir ištvirkavimui, smerkiamam 1 Kor 6, 12–20, nėra vietos nuplautųjų, pašventintųjų ir išteisintųjų gyvenime.
Antra, mes esame Kristaus nariai (1 Kor 6, 15). Tai reiškia, kad turime būti viena su Kristumi (1 Kor 6, 17). Ištvirkavimas yra šio susijungimo sulaužymas (1 Kor 6, 13. 15). Kiekvienas, kuris su kuo nors susijungia nesantuokiniais lytiniais santykiais, tampa su tokiu asmeniu „vienu kūnu“ (1 Kor 6, 16). Susijungimas su Kristumi per Dvasią turi nulemti krikščionišką etiką seksualiniuose klausimuose.
Trečia, mūsų kūnai yra Šventosios Dvasios šventykla (1 Kor 6, 19– 20). Vienintelis būdas gyventi šventai ir elgtis dorai seksualiniuose reikaluose – tai palaikyti artimus santykius su Kristumi per Šventąją Dvasią. Kitur Paulius rašė apie patyrimą būti Dvasios šventykla, kai kūnas aukojamas kaip gyva, šventa, Dievui patinkanti auka (Rom 12, 1).
Pagalvokite apie žalą, kurią seksualinės nuodėmės atnešė žmonijai. Ką tai turėtų mums pasakyti apie šio klausimo rimtumą krikščioniui?
V. SANTUOKA IR VIENIŠUMAS
Pauliaus teiginys, kad mūsų kūnas „yra Šventosios Dvasios šventykla“ (1 Kor 6, 19), pateiktas perspėjimo dėl ištvirkavimo kontekste. Būti Dvasios šventykla yra vienintelė priemonė šventam gyvenimui. Bažnyčia yra krikščionių bendruomenė, kuri išsiskiria iš supančios aplinkos. Tai įmanoma dėl Šventosios Dvasios.
5. Perskaitykite 1 Kor 6, 19–7, 9. Kaip šios eilutės nušviečia, kaip galima praktiškai įgyvendinti paliepimą sergėtis ištvirkimo (1 Kor 6, 18)?
1 Kor 7 yra svarbių su seksualumu susijusių pamokų. Šį skyrių galima padalinti į dvi dalis: (1) nurodymai dėl santuokos (1 Kor 7, 1–24) ir (2) nurodymai dėl vienišumo (1 Kor 7, 25–40). 1 Korintiečiams 7 padeda mums suprasti, kad kalbėjimas apie seksualumą yra svarbus ir būtinas.
Skaitant 1 Korintiečiams 7 privalu nepamiršti, kad Paulius atsakinėjo į konkrečius klausimus, susijusius su Korinto bendruomenės problemomis. Priešingu atveju, kaikurie teiginiai gali sudaryti įspūdį, kad jis menkai vertino santuoką, tačiau taip nėra (1 Tim 4, 1–3; 1 Tim 5, 14; Hbr 13, 4).
Pastebėtina, kad paliepimas sergėtis „ištvirkimo“ 1 Kor 6, 18 yra susietas su mintimi dėl susijungimo su Kristumi (1 Kor 6, 17) ir buvimu Dvasios šventykla (1 Kor 6, 19). Ar yra geresnis būdas sergėtis ištvirkimo? Žinoma, ne.
Dievas sukūrė seksą, bet juo galima mėgautis tik santuokoje. Seksas – tai susituokusiems vyrui ir moteriai tenkanti privilegija, vienintelis toks Biblijoje leidžiamas intymumas.
Liepdamas sergėtis „ištvirkimo“, Paulius galėjo turėti omenyje pasakojimą apie Juozapą (Pr 39, 6–18). Raštas sako, kad Potifaro žmonai priekabiaujant, Juozapas „išbėgo“ (Pr 39, 18). Tai paminėta ne mažiau nei keturis kartus Pr 39, 6–18. Biblijoje tai tiesiogiai nepasakyta, bet numanoma, kad Juozapas lytinių santykių tikėjosi tik santuokoje (Pr 41, 45). Jis buvo apdovanotas „Dievo Dvasia“ (Pr 41, 38) ir norėjo daryti tai, kas teisinga Dievo akyse.
Kaip mes, Bažnyčia, galime apsisaugoti nuo kultūroje vyraujančių nukrypusių nuo normos pažiūrų į seksualumą?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI: E. Vait, Apaštalų darbai, 222–229 p.
Įdomu tai, kad ydų sąraše 1 Kor 5, 10–11 ir 1 Kor 6, 9–10, stabmeldystė ir girtuokliavimas įvardinti kartu su ištvirkavimu. Kaip Paulius priminė 1 Kor 10, 7 (plg. Iš 32, 1–6), stabmeldiškas šventes paprastai lydėjo besaikis valgymas ir girtuokliavimas, o tai atveria duris ištvirkavimui (1 Kor 10, 8).
E. Vait rašė: „Savanaudžiui ir rajūnui neįmanoma mėgautis šventumo palaiminimu. […] Žmogaus gebėjimas atsispirti piktnaudžiavimui yra nuostabu, tačiau nuolatiniai blogi įpročiai, susiję su persivalgymu ir persigėrimu, silpnina kiekvieną kūno funkciją. Net ir krikščionys, tenkindami iškreiptą apetitą ir aistras, kenkia besidarbuojančiai prigimčiai ir fiziniams, psichologiniams bei moraliniams gebėjimams“ (E. Vait, „The Sanctified Life“, 25 p.).
„Asmeniui visiškai ištuštinus save, kai iš sielos išvaromi visi netikri dievai, tuštumą užpildo Kristaus Dvasia. Toks žmogus turi tikėjimą, veikiantį meile ir apvalantį sielą nuo visų moralinių ir dvasinių netyrumų“ (E. Vait, „The Home Missionary“, 1889 m. lapkritis).
„Dievas siekia mus išaukštinti iki savo aukštybių, tyro, dangiško mato. Dėl šio tikslo Jo Dvasia nuolat kovoja su mumis. […] Mūsų įgimti polinkiai, jei jų nepataisys Dievo Šventa Dvasia, turi savyje dorą marinančių sėklų“ (E. Vait, „Manuscript“ 12, 1888).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
Santuoka yra iš Dievo (Pr 1, 27–28; Pr 2, 18–24) ir turi būti gerbiama (Hbr 13, 4). Laikais, kai daugelis ją laiko senamadiška, kaip galime parodyti pasauliui, kad santuoka iš tiesų yra Dievo dovana tiesiai iš Edeno?
Daugelis tikinčiųjų Korinte rodė norą pelnyti kultūrinį pritarimą. Kodėl tai itin pavojinga krikščioniškajai tapatybei? Ką galime padaryti, kad išvengtume tos pačios klaidos?
Pauliaus retorinis klausimas: „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios?“ (1 Kor 6, 19), užbaigia septynių klausimų seriją 1 Kor 5–6, prasidedančią – „Ar nežinote?“ (1 Kor 5, 6; 1 Kor 6, 2–3. 9. 15–16. 19). Visi jie reikalauja teigiamo ir pabrėžto atsakymo, maždaug tokio: „Aišku, kad žinote“. Kaip šie klausimai padeda mums suprasti Pauliaus susirūpinimą Bažnyčia? Kodėl ir mums šiandien turėtų rūpėti šie klausimai?