7 tema · Rugpjūčio 8–14 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Korintiečiams 13; Mt 24, 12; Gal 5, 22–23; 1 Tim 1, 14; 1 Jn 4, 8.
Įsimintina eilutė: „Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“ (1 Kor 13, 13).
Meilė gali viską nugalėti. Štai kodėl Paulius tiek daug apie ją rašė. Žodžių šeima agapaō – dažniausiai Naujajame Testamente vartojamas graikų kalbos žodis, reiškiantis meilės sąvoką – apaštalo laiškuose pavartotas daugiau nei 135 kartus. Tai sudaro beveik pusę visų šio žodžio atvejų Naujajame Testamente. Tai turėtų mums šį tą pasakyti apie pagrindinę Pauliaus laiško Korinto bendruomenei temą.
Naujajame Testamente yra daug puikių eilučių, susijusių su meile, pavyzdžiui, Rom 8, 35–39; 1 Kor 2, 9; 1 Kor 8, 3; Gal 2, 20; Kol 1, 13; 1 Tes 3, 12 ir kt. Tačiau niekas neprilygsta 1 Korintiečiams 13.
Praėjusią savaitę tyrinėjome, kad be meilės viskas, net dvasinės dovanos, yra bevertės. Šią savaitę atidžiau tyrinėsime 1 Korintiečiams 13 ir šiame skyriuje pateiktą nuostabų meilės paveikslą.
Paaiškės, kad meilė yra ne tiek jausmas, kiek nusistatymas, kuris gyvenime turi būti išreikštas darbais ir žodžiais; kitaip ji nieko nereiškia.
Kas iš tikrųjų yra meilė ir ką ji daro, buvo iki galo apreikšta Jėzaus gyvenime.
I. MEILĖS ESMĖ
Praėjusią savaitę palietėme meilės temą, tokios meilės, kokia aprašyta 1 Korintiečiams 13. Turime dar išsamiau patyrinėti Pauliaus žodžius.
1. Perskaitykite 1 Korintiečiams 13. Apibendrinkite, ką apaštalas mums parašė apie meilę.
Paulius neparašė, kad kalbos (1 Kor 13, 1), pranašavimas, supratimas, pažinimas, tikėjimas (1 Kor 13, 2) ir geranoriškumas (1 Kor 13, 3) yra nenaudingi. Šios dovanos nenaudingos tik tuo atveju, kai nėra meilės.
Meilė, apie kurią rašė Paulius, nėra išreiškiama tokiais žodžiais: „Aš dievinu braškes“, „aš myliu savo draugus“, „aš myliu savo sutuoktinį ir vaikus“. Apaštalas taip pat nerašė apie tokią meilę, kokią matome filmuose. Ne, tai ne erotinė meilė, nors šios eilutės dažnai minimos vestuvių pamoksluose.
Ši meilė negali būti sumenkinta iki jausmų, geraširdiškumo, dorybės ar geranoriškumo. Nors visa, kas paminėta, ją atspindi didesniu ar mažesniu mastu. Ši meilė yra ypatinga malonė, kurią mums suteikia Dvasia. Iš tiesų meilė 1 Korintiečiams 13 yra Dvasios duotas paskatinimas veikti iš meilės, geraširdiškumo, dorybės ar geranoriškumo. Tai visiškas mūsų elgesio, jausmų ir minčių pašventimas Kristui ir artimui.
2. Perskaitykite Mt 24, 12. Dėl ko Jėzus čia mus įspėjo?
Štai kodėl agapē yra itin svarbi ir būtina. Kristaus galia negalime leisti meilei atšalti mūsų namuose, Bažnyčioje ir kaimynystėje. Turime ant kryžiaus už mus mirštančio Kristaus pavyzdį. Kokia galėtų būti geresnė ir galingesnė tokios meilės išraiška? Žinoma, niekada negalėtume lygiai taip pat išreikšti meilės, tačiau Dievo malonės dėka turėtume stengtis ją apreikšti savo gyvenime kiek įmanoma.
Kokiais atvejais tokios meilės išraiška galėjo padaryti galingą teigiamą įspūdį žmogui, kuriam šios meilės reikėjo labiau nei bet ko kito?
II. KĄ DARO MEILĖ?
1 Kor 13, 4–7 yra šio skyriaus esmė. Paulius sutelkė dėmesį į meilės savybes – parodė, kas yra meilė, ir kas – nėra, arba ką meilė daro, o ko nedaro. Apaštalas suasmenino meilę, kad galėtume pamatyti, kaip elgiasi žmogus, kupinas Dvasios vedamos meilės. Nusakant meilę, Paulius vartojo tokius žodžius, kurie labiau susiję su darbais nei su jausmais ar emocijomis. Tad ką daro meilė?
- Kantri (makrothymeō). Makrothymeō reiškia rodyti kantrybę net sudėtingomis aplinkybėmis. Kantrybė taip pat pabrėžia gebėjimą būti pakantiems vieni kitiems (Ef 4, 2).
- Maloninga (chrēsteuomai). Chrēsteuomai Naujajame Testamente pavartotas tik čia, tačiau kiti tos pačios šaknies žodžiai yra dažni ir kitur. Septuagintoje (graikiškame Senojo Testamento variante) šios šaknies žodžiai dažnai pavartoti Psalmėse, nusakant Dievo gerumą, susijusį su Jo gailestingumu (Ps 145, 9). Sakydamas, jog meilė maloninga, Paulius turėjo omenyje, kad meilė kitiems turi atkartoti Dievo užuojautą ir gailestingumą mums.
- Džiaugiasi (synchairō) tiesa. Synchairō reiškia gebėjimą patirti džiaugsmą kartu su kitu asmeniu (Lk 1, 58; Lk 15, 6. 9; 1 Kor 12, 26; Fil 2, 17–18).
- Visa pakelia (stegō). Tyrinėjantieji diskutuoja, ar stegō reiškia „uždengti“, t. y. laikyti ką nors paslėpta (šis žodis taip pat reiškia apsaugą), ar „ištverti“ atsparumu. Ištvermės sąvoka aiškiai minima 1 Kor 9, 12, todėl dauguma Biblijos vertėjų antrąjį variantą laiko labiau tikėtinu.
- Visa tiki. Žodis tiki kilęs iš tos pačios šaknies kaip ir graikiškas terminas, reiškiantis tikėjimą. 1 Korintiečiams 13 kontekste tikėti visa reiškia parodyti vienas kitam pasitikėjimą.
- Viskuo viliasi (elpizō). Naujajame Testamente žodis elpizō visada reiškia tikėjimą arba lūkestį, kad įvyks kažkas gero.
- Visa ištveria (hypomenō). Tikėtina, kad 1 Kor 13, 7 žodžiai stegō ir hypomenō nesiskiria. Tai sinonimai, čia reiškiantys ištvermę sunkiu metu. Pabaigoje Paulius vartojo žodį hypomenō, išvengdamas žodžio stegō kartojimo. Pakartodamas tą pačią sąvoką, net ir kitu žodžiu, apaštalas atkreipė dėmesį į tikėjimą ir viltį kaip į esmę. Kitaip tariant, meilė ištveria tikėdama ir vildamasi. Palyginkite 1 Kor 13, 4–7 ir Gal 5, 22–23. Kokias bendras mintis pastebite šiose eilutėse? Kaip mes galime parodyti tokią meilę savo gyvenime?
III. KO MEILĖ NEDARO
3. Dar kartą perskaitykite 1 Kor 13, 4–7. Kodėl Paulius paminėjo neigiamas, o ne tik teigiamas meilės savybes?
Ankstesnėje dalyje sutelkėme dėmesį į tai, ką meilė daro, septynis punktus; šiandien tyrinėsime tai, ko meilė nedaro, aštuonis punktus. Meilė:
- Nepavydi (zeloō). Žodis zeloō gali būti vartojamas teigiamai, pavyzdžiui: „siekite [zeloō] aukštesnių malonės dovanų“ (1 Kor 12, 31); „ieškokite [zeloō] dvasinių dovanų“ (1 Kor 14, 1); „siekite [zeloō] pranašystės dovanos“ (1 Kor 14, 39). Tačiau čia, kaip ir Apd 7, 9, šis žodis yra neigiamos reikšmės. Siekti dvasinių dovanų yra normalu, bet negalima pavydėti gabiems. Tai lemia susiskaldymą (1 Kor 3, 3).
- Nesididžiuoja (perpereuomai). Žodis perpereuomai perteikia arogancijos ir troškimo būti giriamam kitų idėją. Tačiau meilė nėra tokia egocentriška. Tai dar aiškiau iš tolesnio teksto.
- Neišpuiksta (physioō). Žodis physioō 1 Kor 8, 1 Pauliaus užrašytas nuostabiame teiginyje: „Pažinimas išpučia, užtat meilė ugdo“. Taip nusakomas žmogus, kuris puikuojasi savimi.
- Nesielgia netinkamai (aschēmoneo). Žodžio aschēmoneo reikšmių spektras gali būti platus. Tačiau apskritai šis žodis reiškia prieštaraujantį socialiniam ir doroviniam matui, negarbingą, gėdingą, nepadorų ar netinkamą elgesį. Tikėtina, kad Paulius kalbėjo apie „stipriųjų“ arogantišką ir grubų elgesį su „silpnaisiais“ Korinto nariais (1 Kor 4, 10; 1 Kor 8).
- Neieško (zēteo) sau naudos. Tai panašu į Pauliaus žodžius 1 Kor 10, 24: „Niekas teneieško, kaip jam geriau, bet kaip kitam“. Meilė atsisako priklausančių teisių vardan kitų (5 tema). Aplinkoje, kurioje visi stengiasi užtikrinti kitų teises, visi sulaukia naudos.
- Nepasiduoda piktumui (paroxynō). Žodis paroxynō nusako vidinę susijaudinimo būseną, rodančią, kad žmogus lengvai supyksta. Tai reiškia, kad meilė nėra irzli ar įžeidi.
- Pamiršta (logizomai), kas buvo bloga. Žodis logizomai čia turi apskaitos reikšmę, kad meilė neatsižvelgia į kito skriaudą.
- Nesidžiaugia (chairō) neteisybe. Meilė ne tik pamiršta skriaudą, bet ir pastarąja nesidžiaugia. Kai iš tiesų mylime kitus, nesidžiaugiame jų klaidomis, bet stengiamės jiems padėti.
IV. JĖZAUS PAVEIKSLAS
Skaitydami 1 Kor 13, 4–7 ir suprasdami, kad mes stokojame visų šių meilės savybių, galime jaustis nusivylę. Tikėtina, jog Paulius, rašydamas 1 Korintiečiams 13, turėjo omenyje Jėzų. Tik Kristus nepriekaištingai apreiškė visas šias meilės savybes. Galiausiai, Pauliaus nusakyta meilė – tai Jėzaus paveikslas.
4. Perskaitykite Jn 13, 1. 34; Jn 15, 9. 12; 1 Tim 1, 14; 2 Tim 1, 7, 13; 1 Jn 3, 16; 1 Jn 4, 7–12. 19–21. Ką galime sužinoti apie meilę iš šių eilučių?
Dievas yra meilė (1 Jn 4, 8). Jis mus taip myli, kad paaukojo savo viengimį Sūnų (Jn 3, 16). Jėzus yra visavertė šios meilės išraiška (Hbr 1, 3). Jei norime suprasti, kaip meilė reiškiasi, turime atidžiau pažvelgti į Jėzų. Kruopščiai tyrinėdami Jėzaus paveikslą Naujajame Testamente suprasime, kad Jame matomos visos teigiamos meilės savybės, išvardintos 1 Korintiečiams 13.
Jėzus yra kantrus. „Todėl ir buvo manęs pasigailėta, kad manyje pirmame Kristus Jėzus parodytų visą savo kantrybę [makrotimija]“ (1 Tim 1, 16).
Jėzus yra malonus. Biblijoje parašyta: „meilus yra Viešpats“ (1 Pt 2, 3). Žodis „Viešpats“ šioje eilutėje nusako Jėzų. Terminas „meilus“ išverstas iš graikų kalbos žodžio chrēstos, turinčio tą pačią šaknį kaip ir žodis chrēsteuomai („maloninga“) 1 Kor 13, 4.
Jėzus džiaugiasi tiesa. Jėzus patyrė džiaugsmą, vykdydamas Tėvo valią ir Jį mylėdamas (Jn 15, 9–11; Jn 17, 12–14).
Jėzus visa pakelia / ištveria. Hbr 12, 2–3 parašyta, kad Jėzus „iškentėjo kryžių… iškentė nuo nusidėjėlių tokį priešgyniavimą“. Niekas tiek neištvėrė, kiek Jėzus (Fil 2, 8). Jis tai padarė dėl Jam skirto džiaugsmo!
Jėzus visa tiki. Kai Ananijas suabejojo Pauliaus atsivertimu (Apd 9, 13–14), Jėzus atsakė: „Jis yra Mano rinktinis įrankis“ (Apd 9, 15). Jėzus mato žmones ne tokius, kokie jie yra, bet tokius, kokiais jie taps Jo galia.
Kaip dar Jėzus mums apreiškia, kas yra tikra meilė?
V. TIKĖJIMAS, VILTIS IR MEILĖ
Tyrinėjome, kad meilė kantri, maloninga, džiaugsminga, atspari, ji tiki, kupina vilties ir ištverminga (arba atkakli), nes toks yra Jėzus. Matant šias savybes Jėzuje, kitas žingsnis – tai sekimas Juo. To Paulius ir linkėjo korintiečiams. Tačiau, jei iš aštuonių neigiamų meilės savybių pašalinsime „ne“, „gausime ganėtinai gerą korintiečių elgesio Bažnyčioje apibūdinimą: pavydūs, išdidūs, išpuikę, elgėsi netinkamai, savanaudiški, lengvai įsižeidžiantys ir ieškantys to, ką kiti daro blogai. Paulius pritaikė čia pavartotus žodžius korintiečiams“ (Verlyn D. Verbrugge, „1 Corinthians“, The Expositor’s Bible Commentary: Romans–Galatians, revised edition (Grand Rapids, MI: Zondervan, 2008), 372 p.).
Korintiečiams reikėjo dar daug išmokti. Mums taip pat. Apibūdinęs, ką meilė daro ir ko nedaro, Paulius užbaigė skyrių pabrėždamas amžiną meilės prigimtį, kad paskatintų rodyti tikrą meilę.
Vieną dieną pranašysčių nebereikės; kalbėsime tik viena kalba; o ydingas žmogiškas pažinimas užleis vietą visiškai naujam Dievo pažinimui (1 Kor 13, 12). Dvasios dovanų nebereikės tik tada, kai jos pasieks savo tikslą (1 Kor 13, 10). O „meilė niekada nesibaigia“ (1 Kor 13, 8).
Panašiai, kai Kristus sugrįš, tikėjimas užleis vietą regėjimui (2 Kor 5, 7), ir tai, kuo ilgai tikėjome, taps tikrove (Rom 8, 24). Svarbiausia, meilė išliks kaip mūsų triasmenio Dievo charakterio simbolis. Tačiau yra nuojauta, kad tikėjimas ir viltis taip pat išliks amžinai. Tikėjimas kaip išganymo patyrimas (Rom 4, 3), o viltis kaip naujų palaiminimų troškimas ir naujo pažinimo naujojoje žemėje laukimas, ženklins amžiną atpirktųjų patyrimą. Tačiau meilė, Dievo meilė, išliks amžinai.
Netrukus regėsime Viešpatį akis į akį (1 Kor 13, 12). Iki ateis toji diena, mūsų gyvenimą turėtų apibrėžti šios trys dorybės – tikėjimas, viltis ir meilė. Pastarosios simbolizuoja krikščioniško gyvenimo pilnatvę per Dvasią. Todėl šis trejetas dažnai buvo minimas tarp krikščionių (Rom 5, 1–5; Gal 5, 5–6; Ef 1, 15. 18; 4, 1–5). Tačiau meilė yra didžiausia; juk tai vienintelė dorybė, apibūdinanti paties Dievo prigimtį (1 Jn 4, 8).
Apmąstykite teiginį – „Dievas yra meilė“. Kaip turėtume tiksliai suprasti, ką tai reiškia? Nors šią mintį galime suvokti tik iš dalies, kodėl šis pasakymas mums yra itin gera žinia?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, „The Need of Love“, 545 p.; „Review and Herald“, 1888 m. rugpjūčio 28 d.
„Kad ir koks aukštas būtų pašaukimas, tas, kurio širdis nėra kupina meilės Dievui ir savo artimui, nėra tikras Kristaus mokinys. Nors jis gali turėti didelį tikėjimą ir tokią jėgą, kad net darytų stebuklus, be meilės jo tikėjimas bus bevertis. Jis gali būti labai dosnus, bet jeigu jis visą savo turtą dovanos vargšams dėl kažkokio kito motyvo, o ne tyros meilės, šis poelgis Dievo malonės jam nepelnys. Būdamas uolus, jis gali net mirti kankinio mirtimi, tačiau jeigu jis nebus įkvėptas meilės, Dievas jį laikys paklydusiu entuziastu arba ambicingu veidmainiu“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 237 p.).
„Mūsų pamokslų gausu. Labiausiai reikia… meilės žūstančioms sieloms, tokios meilės, kuri gausiu srautu atiteka iš Dievo sosto. Tikroji krikščionybė skleidžia meilę visa būtimi. Tokia meilė paliečia kiekvieną gyvybiškai svarbią dalį – smegenis, širdį, pagalbos rankas, kojas, įgalindama tvirtai stovėti ten, kur Dievas reikalauja, kad kojoms nebūtų kreivų takų, kad šlubuojantys nenuklystų nuo kelio. Deganti, visa apimanti Kristaus meilė žūstančioms sieloms yra visos krikščionybės gyvybė“ (E. Vait, „Lift Him Up“, 134 p.).
„Išgydyti gali tik meilė, plūstanti iš Kristaus širdies. Tik Tas, kuriame teka toji meilė, kaip sula medyje ar kraujas kūne, gali atgaivinti sužeistą sielą“ (E. Vait, Ugdymas, 130 p.).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Jūsų manymu, ar Pauliaus teigiamų meilės savybių sąrašas yra išsamus? Jei ne, ką dar pridėtumėte prie šio sąrašo?
- Jūsų manymu, ką Paulius turėjo omenyje sakydamas – „siekite meilės“ (1 Kor 14, 1)? Ką tai turi bendra su tuo, ką apaštalas rašė 1 Kor 13, 4–7?
- Kurią meilės savybę jums labiausiai reikia pritaikyti kasdieniame gyvenime? Kurios savybės reikalingesnės jūsų vietinėje bendruomenėje? Beje, kodėl Paulius lygino meilę su tokiomis dovanomis kaip pranašystė, kalbos ir pažinimas (1 Kor 13, 8)?
- Paulius užsiminė, kad meilė yra galutinis sprendimas vienybės stokai tarp Korinto bendruomenės narių. Kodėl? Kaip tai taikytina mūsų bendruomenėms šiandien?