8 tema · Rugpjūčio 15–21 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Korintiečiams 15; Lk 24, 44–47; Apr 20, 5–6; Kol 2, 12; 2 Tim 1, 12; 1 Tes 4, 13–17.
Įsimintina eilutė: „O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas. […] O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse“ (1 Kor 15, 14–17).
Įdomu, kad net ir anuomet Pauliui teko susidurti su tais, kurie neigė mirusiųjų prisikėlimą. Juk anuomet žmonės matė, ką mirtis darė žmogaus kūnui. Jie žinojo, kaip lavonas irsta, tada išdžiūsta ir virsta dulkėmis, o paskui beveik niekuo. Jie žinojo, kad žmonės mirę jau ilgą laiką. Tiesą sakant, dauguma žmonių mirę išlikdavo ilgiau, nei gyveno.
Mirusiųjų prisikėlimas jiems anuomet neatrodė labiau tikėtinas nei mums dabar, bent jau žmogišku supratimu. Ir šį klausimą Paulius tyrinėjo.
Tai buvo labai svarbu. Jei Jėzus neprisikėlė, Jis nėra tas, kuo sakėsi esąs, kryžius neturėjo jokios galios, o mūsų nuodėmės nebuvo atpirktos. Iš tikrųjų mums belieka tik neviltis. Tačiau mūsų Viešpats prisikėlė, įžengė į dangų ir sugrįš mūsų pasiimti!
Šią savaitę daugiausia dėmesio skirsime 1 Korintiečiams 15 ir mokymui apie Kristaus prisikėlimą. Paveikti aplinkinės pagoniškos pasaulėžiūros, kai kurie Korinte sakė, kad prisikėlimo nėra. Atsakydamas Paulius tvirtino, kad Kristaus prisikėlimas yra vienintelė mūsų išganymo viltis.
I. KRISTAUS PRISIKĖLIMO SKELBIMAS
1 Korintiečiams 15 Paulius pradėjo dėmesį sutelkdamas į Evangeliją. Apaštalas rašė apie Evangeliją: (1) pastarąją jis paskelbė korintiečiams; (2) jie ją priėmė; (3) jie joje stovėjo; (4) jie ja bus išgelbėti (1 Kor 15, 1–2). Ši pradžia paruošia skaitytoją tam, kas vyks toliau šiame skyriuje, ir parodo, koks svarbus Kristaus prisikėlimas yra mūsų išgelbėjimui (Rom 10, 9–10). Prisikėlimas yra tokia esminė Evangelijos žinios dalis, kad prisikėlimo neigimas prieštarauja tikėjimui Kristumi.
1. Perskaitykite 1 Kor 15, 1–4; Lk 24, 44–47; Rom 1, 1–4. Kas bendra šiose eilutėse?
1 Kor 15, 1–4 galima rasti Pauliaus žinios santrauką. Nesvarbu, ar posakis „kaip skelbė Raštai“ reiškia konkrečias Senojo Testamento eilutes, ar visą Senąjį Testamentą. Jėzaus mirtis ir prisikėlimas įvykdė Dievo pažadus, užrašytus Senajame Testamente.
2. Perskaitykite 1 Kor 15, 2. 11. Kodėl šiose eilutėse tikėjimo ir skelbimo sąvokos pateiktos greta? Koks yra šių dviejų sąvokų ryšys?
Visi skelbiantieji, kad Kristus prisikėlė, pirmiausia turi tikėti, kad Jo prisikėlimas yra istorinis įvykis. Šiuo atveju 1 Kor 15, 5–8 atlieka labai svarbų vaidmenį Naujajam Testamentui. Šiose eilutėse pateikti tvirti Šventojo Rašto įrodymai, kad Kristų po Jo prisikėlimo matė daugybė žmonių, iš kurių daugelis dar buvo gyvi, kai Paulius rašė šį laišką (1 Kor 15, 6).
Iš esmės Paulius sakė: „Eikite ir patys paklauskite jų, ką jie matė“. Štai kaip apaštalas buvo užtikrintas Kristaus prisikėlimu.
Šie žmonės buvo liudininkai. Jie buvo tuo, ką Jėzus ir sakė: „Šių dalykų liudytojai“ (Lk 24, 48).
Kokios priežastys, kodėl mes tikime Kristaus prisikėlimu? Be to, kuo dar tikime, ar tai būtų susiję su pasaulio reikalais, ar šventais klausimais, net jei patys to nematėme?
II. PRISIKĖLĘS KRISTUS – VIENINTELĖ MŪSŲ VILTIS!
1 Kor 15, 9–19 Paulius išdėstė, kokie sunkūs ir siaubingi yra prisikėlimo neigimo padariniai. Be prisikėlimo tikintieji neturi vilties dabar, nekalbant apie ateitį.
3. Perskaitykite 1 Kor 15, 9–19. Ką prarandame, jei Kristus nebuvo prikeltas?
Senovės pagonys apskritai netikėjo prisikėlimu, ypač graikų pasaulyje, kuriame tikėta kūno ir sielos dualizmu (mirštant siela pakyla ten, kur tariamai keliauja mirusiųjų sielos). 1 Kor 15, 12–19 pastraipą Paulius pradėjo retoriniu klausimu, kuris rodo gilų apaštalo sumišimą: „Tad kaipgi kai kurie jūsų sako, kad nesą mirusiųjų prisikėlimo?!“ (1 Kor 15, 12). Pauliui netikėjimas prisikėlimu buvo neįsivaizduojamas, ypač dėl daugybės liudininkų (1 Kor 15, 5–8). Tačiau dar blogiau tai, kad be prisikėlimo jų viltis būtų paremta melu ir jie vis dar būtų nuodėmėse.
Apaštalas iš tikrųjų sakė, kad jei nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai (1) Kristus nebuvo prikeltas (1 Kor 15, 13. 16); (2) tuščias mūsų skelbimas (1 Kor 15, 14); (3) mūsų tikėjimas taip pat tuščias (1 Kor 15, 14); (4) mes liekame melagingi liudytojai (1 Kor 15, 15); (5) mūsų tikėjimas tuščias (1 Kor 15, 17); (6) mes vis dar esame nuodėmėse (1 Kor 15, 17); ir, akivaizdu, (7) mirusiųjų nebėra (1 Kor 15, 18).
Be prisikėlimo ir skelbimas, ir tikėjimas yra tušti (1 Kor 15, 14). Graikų kalboje terminas, išverstas „tuščias“, yra kenos. Tai geras vertimas, bet per platus. Vertėjai aptarinėja, ar kenos reiškia „tuščias“ – stokojantis tiesos (netiesa), rezultatų (be rezultato ar poveikio) arba tikslo (betikslis, bergždžias).
Kad ir kokia būtų konkreti reikšmė, kontekste, kai prisikėlimo nėra, tikėjimas, nusakytas – bergždžiu, kyla iš graikų kalbos žodžio mataios (1 Kor 15, 17). Nors mataios nedaug kuo skiriasi nuo kenos, mintis ta, kad jei Jėzus nėra gyvas, tikėjimas yra bevaisis, apgaulė, nes mūsų nuodėmės nėra atleistos (1 Kor 15, 17). Būtume melagingi liudytojai, apgaudinėjantys ir apgauti (1 Kor 15, 15).
Kaip suprasti 1 Korintiečiams 15, jei mirusieji iš karto užžengia į dangų (arba patenka į pragarą)? Kodėl mokymas, kad mirusieji miega, yra itin svarbus?
III. KRISTUS – UŽMIGUSIŲJŲ PIRMAGIMIS
Jei Jėzus nebūtų gyvas, bet koks su ateitimi susijęs lūkestis būtų tik apgaulė (1 Kor 15, 12–19). „Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių“ (1 Kor 15, 20). Jo prisikėlimas yra istorinis įvykis. Todėl galime būti tikri, kad visi, kurie mirė Kristuje, bus prikelti Jam atėjus (1 Kor 15, 20–23).
4. Perskaitykite 1 Kor 15, 20–23. Ką reiškia pasakymas, kad Jėzus yra „užmigusiųjų pirmagimis“?
Dabartinio pikto pasaulio pabaiga bus pažymėta mirusiųjų Kristuje kūno prikėlimu (1 Kor 15, 24; Apr 20, 5–6). Kaip paskutinis Adomas, Kristus grąžins karalystę Tėvui, sugrąžindamas Jam šio pasaulio valdžią (1 Kor 15, 25–28). Kristaus paklusnumas Dievui (1 Kor 15, 28) turi būti suprantamas atsižvelgiant į tai, kaip vaizduojamas Adomo ir Kristaus ryšys. Būdamas paskutiniu Adomu atpirkimo plane (1 Kor 15, 45), Jėzus visiškai paklūsta Tėvo valiai, ko nepadarė pirmasis Adomas.
1 Kor 15, 29–34 Paulius pakartojo savo mintis, susijusias su Kristaus prisikėlimo neigimo kvailumu. Apaštalas naudojo krikšto pavyzdį, nes krikštas pats savaime yra tikinčiojo sąjungos su Kristumi Jo mirtyje ir prisikėlime simbolis (Rom 6, 3–4; Kol 2, 12); nėra prasmės neigti prisikėlimo tikrovės. Tačiau sunku suprasti, ką Paulius turėjo omenyje sakydamas – „krikštijasi vietoj mirusiųjų“ (1 Kor 15, 29). „Buvo pateikti įvairūs pasiūlymai, tačiau geriau šį posakį aiškinti kaip kai kurių žmonių sprendimą pasikrikštyti, kad prisikėlimo metu jie galėtų vėl susitikti su mirusiais artimaisiais. Taip pat gali būti, kad sprendimas krikštytis buvo atsakas į pavyzdingą mirusiųjų Kristuje gyvenimą. Šiuo atveju žmonės būtų krikštijami ne vietoj mirusiųjų, o dėl mirusiųjų“ (Carl P. Cosaert, „1 Corinthians“, Andrews Bible Commentary: New Testament (Berrien Springs, MI: Andrews University Press, 2022), 1652 p.).
Antra, rizikuoti mirtimi būtų beprasmiška, jei nebūtų prisikėlimo (1 Kor 15, 30–32). Geriau būtų mėgautis šio pasaulio malonumais (1 Kor 15, 32).
Apmąstykite Pauliaus žodžius 2 Tim 1, 12. Kaip jis galėjo būti toks tikras dėl ateities? Kaip mes galime tokie būti?
IV. PRISIKĖLĘS KŪNAS
1 Kor 15, 35–39 Paulius trumpai aptarė prisikėlusį kūną. Šią dalį apaštalas pradėjo dviem klausimais: „Kaip bus prikelti mirusieji? Su kokiu kūnu jie pasirodys?“ (1 Kor 15, 35) Į šiuos klausimus atsakyta 1 Kor 15, 36–49.
5. Perskaitykite 1 Kor 15, 36–41. Kaip šios eilutės atsako į 1 Kor 15, 35 pateiktus klausimus?
Paulius taikė tris pavyzdžius, kad padėtų laiško skaitytojams suprasti, kas vyks prisikėlimo metu. Pirmas pavyzdys (1 Kor 15, 36–38) teigia, jog kūnas yra tarsi sėkla, kuri pirmiausia turi mirti (arba nustoti būti sėkla), kad stebuklingai taptų augalu. Mokymas aiškus – prisikėlimas yra Dievo stebuklas. Antra, kūnų pavyzdys (1 Kor 15, 39–40) pabrėžia, kad šiame pasaulyje Dievas suteikė skirtingus kūnus gyvuliams ir žmonėms, atitinkančius dabartinę aplinką. Panašiai ir mūsų kūnai bus tinkami naujai aplinkai dangiškame pasaulyje. Ši idėja dar labiau išplėtota šlovingo kūno pavyzdžiu (1 Kor 15, 40–41), pabrėžiant, kad prisikėlusio kūno spindesys nepaprastai viršija ankstesnio kūno, žemiško, puolusio spindesį.
Šią mintį taip pat galima suprasti per keturis kontrastus tarp mūsų žemiškojo kūno čia ir dabar, ir prisikėlusio kūno. Pirmasis yra gendantis, prastas, silpnas ir juslinis. Savo ruožtu antrasis yra dvasinis, garbingas, galingas ir dangiškas (1 Kor 15, 40–44). Tai nereiškia, kad tarp jų nėra tęstinumo. Pauliaus pavartotas graikų kalbos terminas sōma (kūnas) tiek palaidotam, tiek prisikėlusiam kūnui apibūdinti rodo tęstinumą. Ir atvirkščiai, keturi anksčiau pateikti kontrastai taip pat rodo pertraukiamumą. Mūsų nauji kūnai (ačiū Viešpačiui) nebus tokie patys, kaip irstantys dabartiniai.
Paulius nesiejo termino „dvasinis“ su nematerialia būtimi. Kitur apaštalas sakė, kad Jėzus „pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną“ (Fil 3, 21). Turėsime tikrus kūnus, bet jie neges ir nesuirs. Kadangi dabar žinome tik irimą, ligas ir mirtį, sunku įsivaizduoti kitokį gyvenimą, bet pastarasis mums pažadėtas Jėzuje.
Kaip patikinimas, kad mūsų kūnai bus pakeisti į tobulus, padeda mums šiandien būti atspariems fiziniams apribojimams?
V. GALUTINĖ PERGALĖ PRIEŠ MIRTĮ
6. Perskaitykite 1 Kor 15, 54–57. Ką šios eilutės sako apie mūsų galutinę pergalę prieš mirtį?
Paulius paskutinę 1 Korintiečiams 15 pastraipą pradėjo intriguojančiu teiginiu: „Kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo karalystės“ (1 Kor 15, 50). Daugelis Biblijos skaitytojų remiasi šiuo teiginiu sakydami, kad Paulius gynė nematerialią būtį danguje. Tačiau kontekstas rodo ką kita. Lygiagretumas 1 Kor 15, 50 rodo, kad „kūnas ir kraujas“ yra lygiagretūs gendamybei, o „Dievo karalystė“ yra lygiagreti negendamybei. Kaip 1 Kor 15, 42–49, ir čia Paulius priešpastatė dabartinį kūną (arba net mirusiojo kūną) prisikėlusiam kūnui. Palaidotas kūnas paženklintas gendamybės ir marumo, o prisikėlęs kūnas – negendamybe ir nemarumu (1 Kor 15, 50. 53–54). Paprastai tariant, Paulius sakė, kad mūsų kūnai turi būti iš esmės pakeisti, kad paveldėtų dangų.
Trumpai tariant, Paulius vartojo gendamumo ir mirtingumo idėjas kalbėdamas apie mūsų nuodėmingą prigimtį. Žydų raštuose žodžiai kūnas ir kraujas yra posakis, nusakantis puolusią žmoniją, todėl mūsų kūnai turi būti pakeisti ir apvalyti nuo viso netobulumo Jo sugrįžimo metu.
Tik tada, kai mūsų nuodėminga prigimtis bus sunaikinta (1 Kor 15, 54) ir mes patirsime šlovę (1 Kor 15, 51–53; 1 Tes 4, 13–17), išsipildys žodžiai: „Pergalė sunaikino mirtį!“ (1 Kor 15, 54). Tada bus giedama: „Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!“ (1 Kor 15, 55) Visa tai įvyks Kristaus antrojo atėjimo metu (1 Kor 15, 51–52).
Pagalvokite, mirdami užmerkiame akis, o kitą akimirką – Jėzaus antrasis atėjimas, kai Jis mus prikels iš numirusių. Nesvarbu, kada tikintysis mirė, net prieš tūkstančius metų, jis bus atgaivintas „staiga, viena akimirka, gaudžiant paskutiniam trimitui. Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti“ (1 Kor 15, 52).
Kas nedejavo, kaip greitai prabėga gyvenimas? Toks mūsų patyrimui bus ir antrasis Jėzaus atėjimas. Galbūt pirmoji mūsų mintis Jam sugrįžus bus: „Oho, Viešpatie, Tavo atėjimas tikrai greitas!“ Kaip ši mintis padeda mums geriau susitaikyti su tuo, kas laikoma delsimu?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Didžioji kova, 2017, 550–564 p.
„Kristaus dieviškumas tikinčiajam užtikrina amžinąjį gyvenimą. Jėzus pasakė: ‘Kas tiki Mane, nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki Mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?’ Kristus žvelgia į savo antrojo atėjimo metą. Tada mirę teisieji bus prikelti su negendančiais kūnais, o gyvi teisieji perkelti į dangų neregėję mirties. Stebuklas, kurį Kristus rengėsi tuoj atlikti, prikeldamas Lozorių iš numirusiųjų, turėjo simbolizuoti visų mirusių teisiųjų prikėlimą“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 490 p.).
„Žemė smarkiai sudrebėjo, kai Dievo Sūnus balsu pašaukė miegančius šventuosius. Jie atsiliepė į kvietimą ir išėjo, apsirengę šlovingu nemarumu, tardami: ‘Pergalė sunaikino mirtį! Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!’ (1 Kor 15, 55) Tada gyvi šventieji ir prisikėlusieji prabilo ilgu, jaudinančiu pergalės šūksniu. Kūnai, kurie buvo padėti į kapą, paženklinti ligų ir mirties, išėjo nemirtingi, sveiki ir kupini jėgų. Gyvi šventieji pakeisti akimirksniu ir pagauti kartu su prisikėlusiaisiais, ir kartu jie pasitinka savo Viešpatį ore. O, koks šlovingas susitikimas! Draugai, kuriuos mirtis išskyrė, buvo suvienyti ir niekada daugiau neišsiskirs“ (E. Vait, „The Story of Redemption“, 411 p.).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Pagalvokite apie tuos, kurie buvo Kristaus prisikėlimo liudininkai (Apd 1, 22; Apd 2, 32; Apd 3, 15; Apd 4, 33; Apd 5, 30–32). Kaip mes, praėjus maždaug dviem tūkstančiams metų po šio įvykio, galime būti Jo prisikėlimo „liudytojais“?
- Kristaus prisikėlimas yra neatsiejama Evangelijos žinios dalis (1 Kor 15, 1–4). Be prisikėlimo, Kristaus mirties skelbimas būtų nereikšmingas (1 Kor 15, 14). Pati Kristaus mirtis būtų nereikšminga. Kodėl? Ką jūsų atsakymas į šį klausimą pasako apie Kristaus prisikėlimo galią?
- Šiek tiek pagalvokite apie intriguojantį Pauliaus teiginį: „Jeigu mirusieji nebus prikelti, tai valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime“ (1 Kor 15, 32). Kokia to esmė?
- Klasėje aptarkite mirusiųjų būklę. Kodėl 1 Kor 15 neturi prasmės, jei po mirties išgelbėtieji iš karto paimami į dangų?