Gruodžio 27 – sausio 2 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ef 3, 1; 2 Kor 4, 7–12; Apd 9, 16; Filem 15–16; Kol 4, 9; Fil 1, 1–3; Kol 1, 1–2.
Įsimintina eilutė: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Fil 4, 4)
Adventistų pastorius, įkalintas dėl melagingų kaltinimų, beveik dvejus metus praleido už grotų. Nors iš pradžių buvo labai sumišęs, jis suprato, kad kalėjimas buvo Dievo pavesta misija. Kai kiti kaliniai sužinojo, kad jis yra pastorius, jie paprašė jo pamokslauti. Jis pamokslavo ir dalijo literatūrą. Jis netgi krikštijo kalinius ir parengdavo Viešpaties Vakarienę. Jis prisipažino: „Tarnauti kalėjime kartais buvo sunku, bet tai taip pat teikė džiaugsmą, ypač matant, kaip maldos buvo išklausytos ir pasikeitė gyvenimai“.
Paulius rašė filipiečiams ir kolosiečiams iš kalėjimo (Fil 1, 7; Kol 4, 3). Iš tiesų, pačiuose Filipuose, po to, kai Paulius ir Silas buvo melagingai apkaltinti, kalėjimo prižiūrėtojas jų kojas „įtvėrė į šiekštą“ (Apd 16, 24). Vidurnaktį jie „meldėsi ir giedojo Dievui himną. Kiti kaliniai klausėsi“ (Apd 16, 25). Jie tikrai mokėjo visada džiaugtis.
Šią savaitę tyrinėsime aplinkybes, su kuriomis susidūrė Paulius. Jis matė didesnį tikslą tame, kas jam nutiko, ir galbūt mes galime iš jo pasimokyti, kai, kaip neišvengiamai nutinka, susidursime su išmėginimais.
I. PAULIUS – KRISTAUS JĖZAUS KALINYS
Laiškas filipiečiams ir Laiškas kolosiečiams vadinami kalėjimo laiškais, nes jie buvo parašyti Pauliui kalint (kiti – Laiškas efeziečiams ir Laiškas Filemonui). Dauguma tyrinėtojų mano, kad jie buvo parašyti Pauliui esant Romoje, apie 60–62 m. po Kristaus (Apd 28, 16).
1. Perskaitykite Ef 3, 1 ir Filemonui 1. Kuo svarbu tai, kaip Pauliaus aprašė įkalinimą?
Paulius paaukojo savo gyvenimą tarnaudamas Jėzui Kristui. Jei ši tarnystė apima ir įkalinimą, jis buvo tam pasiruošęs. Paulius save apibūdino kaip surakintą grandinėmis (Ef 6, 20). Jis keliavo kaip misionierius, įkurdavo bendruomenes ir ruošė Viešpačiui darbininkus. Jis galimai klausė: „Kodėl aš čia supančiotas grandinėmis, jei galėčiau nuveikti daug daugiau?“ Paulius taip pat buvo įkalintas vėliau, kai parašė Antrą laišką Timotiejui, laikomą ganytojišku laišku. Taigi jam kalint buvo parašytos mažiausiai penkios Naujojo Testamento knygos. Nė viename kalėjimo laiške Paulius tiksliai neminėjo, kur jis buvo įkalintas; todėl kai kurie teigia, kad tai buvo Efezas arba Cezarėja. Tačiau nėra jokių biblinių įrodymų, kad Paulius kada nors būtų buvęs įkalintas Efeze. Cezarėja gali atrodyti labiau tikėtina įkalinimo vieta, išskyrus tai, kad šiame mieste Pauliaus gyvybei nebuvo akivaizdžios grėsmės. Tačiau tuo metu, kai buvo parašytas Laiškas filipiečiams, ši grėsmė tikrai buvo (Fil 1, 20; Fil 2, 17).
Šis laiškas pateikia mums kitų užuominų, kur Paulius buvo įkalinimo metu. Pirma, ten buvo pretorijus. Tai gali reikšti provincijos valdytojo oficialią apsistojimo vietą, pavyzdžiui, Jeruzalėje, kur Pilotas apklausė Jėzų (Mt 27, 27; Jn 18, 33), ir Cezarėjoje, kur Paulius buvo įkalintas (Apd 23, 35). Tačiau Paulius aiškiai vartojo šį terminą ne vietai, o žmonėms apibūdinti. Jis sakė, kad „visame pretorijuje“ pasklido Evangelija (Fil 1, 13). Romoje tai buvo elitiniai kareiviai, net 14 000 šių kareivių, kurie saugojo imperatorių ir prižiūrėjo kalinius.
Antra, Paulius taip pat siuntė tikintiesiems sveikinimus nuo „ciesoriaus šeimynos“ (Fil 4, 22). Tai rodo, kad Paulius buvo kalinys Romoje ir bendravo su tais, kurie tarnavo imperatoriaus rūmuose.
Kaip išmokti kuo geriau išnaudoti bet kokias sudėtingas aplinkybes, kuriose galime atsidurti? Kodėl tai ne visada lengva padaryti?
II. PAULIUS SURAKINTAS
Makedonijoje Paulius paminėjo daugybę įkalinimų (2 Kor 6, 5; 2 Kor 11, 23; 2 Kor 7, 5). Pirmasis atvejis buvo Filipuose (Apd 16, 16–24). Vėliau jis buvo trumpam įkalintas Jeruzalėje, o vėliau perkeltas į kalėjimą Cezarėjoje.
Kitur Paulius paminėjo, kad buvo „surakintas“ (Filem 10. 13). Nors Romoje jam buvo skirtas namų areštas, jis buvo prirakintas prie elitinio Romos kareivio. Ignacas, II šimtmečio pradžios krikščionis, kuris taip pat buvo prirakintas, nusakė tokius kareivius kaip „laukinius žvėris… kurių elgesys tik blogėja, kai su jais elgiamasi gerai“ (Michael W. Holmes, ed., The Apostolic Fathers (Grand Rapids, MI: Baker Academic, 2007), 231 p.).
2. Perskaitykite 2 Kor 4, 7–12. Kas šiose eilutėse atskleidžia, kaip Paulius sugebėjo ištverti išmėginimus, su kuriais susidūrė? Kas, atrodo, jo gyvenime buvo svarbiausia?
Kad ir koks sunkus būtų gyvenimas, Paulius sugebėjo įžvelgti šviesiąją jo pusę, ir tai suteikė jam drąsos atlaikyti išmėginimus. Nepaisant to, kad šėtonas sviedė į apaštalą viską, ką galėjo, Paulius žinojo, kad nebuvo apleistas.
3. Perskaitykite 2 Kor 6, 3–7. Kokius dvasinius išteklius Paulius turėjo, kurie padėjo jam įveikti šiuos sunkumus?
Dažnai galime būti gundomi žvelgti į savo aplinkybes, silpnybes ar praeities nesėkmes ir nusiminti. Tokiais atvejais turime prisiminti visas nuostabias priemones, kurias Dievas parūpino mūsų sėkmei kovoje su blogiu. Viena iš svarbiausių yra pats Raštas, Tiesos Žodis, nes galime mokytis iš kitų klaidų ir sužinoti, kaip šiems žmonėms pavyko nugalėti. Taip pat Šventoji Dvasia „daro veiksminga tai, ką atliko pasaulio Atpirkėjas. Tai Ji apvalo širdį. Per Dvasią tikintysis tampa dieviškosios prigimties dalininkas. Kristus atsiuntė savo Dvasią kaip dievišką jėgą, kad būtų įveiktas visas paveldėtas ir įgytas polinkis į blogį ir Bažnyčia atspindėtų Jo charakterį“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 624).
Kaip mes, eiliniai nariai ar tarnautojai, galime visada pasirodyti kaip „Dievo tarnai“ (2 Kor 6, 4)? Ką tai reiškia?
III. PAULIUS FILIPUOSE
Antrosios Pauliaus misionieriškos kelionės metu, netrukus po to, kai Timotiejus prisijungė prie bendražygių, Šventoji Dvasia draudė jiems tęsti kelionę per Mažąją Aziją (Apd 16, 6). Nakties regėjime Paulius matė vyrą, maldaujantį: „Ateik į Makedoniją ir padėk mums!“ (Apd 16, 9) Jie nedelsiant patraukė į artimiausią Makedonijai uostamiestį ir išplaukė iš Troadės per Egėjo jūrą į Neapolį Europoje. Tačiau, užuot ten skelbę Evangeliją, Paulius, Silas, Timotiejus ir Lukas, kurie prisijungė prie jų Troadėje (tai rodo daugiskaitos vartojimas Apd 16, 11), patraukė į Filipus.
Skelbdamas Evangeliją Paulius visada mąstė strategiškai. Filipai buvo pirmas „šios Makedonijos dalies miestas“ (Apd 16, 12). Tiesą sakant, tai buvo vienas garbingiausių Romos imperijos miestų, kuriam buvo suteiktas Ius Italicum statusas – aukščiausias įmanomas titulas miestui. Jo piliečiai turėjo tokias pačias privilegijas, lyg miestas būtų įkurtas Italijoje, įskaitant atleidimą nuo žemės mokesčio ir balsavimo mokesčio, o kiekvienas mieste gimęs asmuo automatiškai tapdavo Romos piliečiu. Tai taip pat buvo svarbi stotelė Via Egnatia kelyje – pagrindiniame sausumos kelyje, jungiančiame Romą su Rytais. Čia įkūrus krikščionių bendruomenę, jie galėjo skelbti Evangeliją daugelyje kitų netoliese esančių miestų, įskaitant Amfipolį, Apoloniją, Tesaloniką ir Berėją (Apd 17, 1. 10).
Įdomu tai, kad pirmame šimtmetyje Filipuose oficiali kalba buvo lotynų, ką liudija vyraujantys lotyniški užrašai. Fil 4, 15 Paulius netgi kreipėsi į juos lotyniškai, matyt pripažindamas jų ypatingą Romos statusą. Nepaisant to, aplinkiniuose miestuose buvo paplitusi graikų kalba, kuria buvo skelbiama Evangelija. Lukas aprašė, kaip Paulius ir jo bendražygiai prisijungė prie žmonių maldai prie upės, kur Lidija ir jos namiškiai atsivertė (Apd 16, 13–15). Kadangi ji buvo prekiautoja „purpuro drabužiais“, ji turėjo būti viena pagrindinių rėmėjų finansiškai Filipuose, rėmusių Pauliaus tarnystę. Laikas, kurį Paulius ir Silas praleido kalėjime, paskatino atsiversti dar vieną šeimą – kalėjimo viršininko.
Šventoji Dvasia žinojo, kad Filipai bus ideali vieta Evangelijai plisti po Europą, net jei bus persekiojimų. Kad ir kokia blogybė būtų persekiojimas, tam tikromis aplinkybėmis Evangelija gali pasiekti žmones būtent per persekiojimus.
Perskaitykite Apd 9, 16. Kaip ši eilutė padeda mums suprasti kai kuriuos Pauliui tekusius išmėginimus? Kaip tai gali padėti mums suprasti kai kuriuos mums tenkančius išmėginimus?
IV. PAULIUS IR KOLOSAI
Nežinome, ar Paulius apskritai lankėsi Kolosuose, o tai vėlgi mums kažką pasako apie jo strategiją skelbiant Evangeliją. Pirma, Epafras, Kolosų gyventojas (Kol 4, 12), atnešė Evangeliją į šį miestą (Kol 1, 7). Bet kaip jis atsivertė? Labiausiai tikėtina, kad tai įvyko šeštojo dešimtmečio viduryje, kai Paulius buvo netoliese esančiame Efeze ir „visi Azijos gyventojai, tiek žydai, tiek graikai, išgirdo Viešpaties Žodį“ (Apd 19, 10; Apd 20, 31).
Apreiškimo knyga liudija, kaip plačiai Evangelija pasklido po visą šį regioną (Apr 1, 4). Labiausiai tikėtinas šios sėkmės, įskaitant jos paskelbimą Kolosuose, paaiškinimas – tai atsivertusiųjų, kurie pirmą kartą išgirdo žinią Efeze, svarbiausiame Mažosios Azijos mieste ir svarbiame uostamiestyje, darbo rezultatas. Epafras išgirdo Pauliaus pamokslus Efeze ir, tapęs vienu iš jo bendradarbių, nunešė Evangeliją į savo gimtąjį Kolosų miestą.
Pats miestas, maždaug 15 kilometrų į pietryčius nuo Laodikėjos, tik dabar kasinėjamas, todėl apie jį žinome mažiau, palyginti su žymesniais regiono miestais. Žinome, kad jame gyveno daug žydų – „toje Frygijos dalyje gyveno net dešimt tūkstančių žydų“ (Arthur G. Patzia, New International Biblical Commentary: Ephesians, Colossians, Philemon (Peabody, MA: Hendrickson Publishers Inc., 1990), 10 t., 3 p.). Kolosuose kaldintos monetos rodo, kad tenykščiai žmonės, kaip ir daugelyje Romos miestų, garbino įvairius dievus. Pagoniški papročiai ir stipri kultūrinė įtaka krikščionims akivaizdžiai kėlė didžiulių iššūkių ne tik evangelizuojant mieste, bet ir tiesiog išliekant ištikimiems tyram Evangelijos tikėjimui. Kitas žymus krikščionis Kolosuose buvo Filemonas, kuris galbūt atsivertė maždaug tuo pačiu metu kaip ir Epafras.
4. Perskaitykite Filemono 15–16. Taip pat Kol 4, 9. Ką Paulius švelniai rekomendavo Filemonui dėl Onesimo?
Nors Romos įstatymai reikalavo, kad Paulius grąžintų Onesimą Filemonui, Paulius ragino Filemoną kaip bendratikį elgtis su Onesimu ne kaip su vergu, o kaip su broliu (Fil 16).
Kad ir kaip nekęstume bet kokios vergijos formos ir norėtume, jog Paulius būtų ją pasmerkęs, kaip mes priimame tai, ką Paulius čia rašė? (Įdomu, kad vergijos Amerikoje metu E. Vait konkrečiai liepė adventistams nepaisyti įstatymo, liepiančio žmonėms grąžinti pabėgusius vergus.)
V. FILIPŲ IR KOLOSŲ BAŽNYČIOS
5. Perskaitykite Fil 1, 1–3 ir Kol 1, 1–2. Kaip aprašytos Filipų ir Kolosų bažnyčios, ir kokia to reikšmė?
Pasisveikindamas laiškuose Paulius įprastai krikščionis konkrečiose vietose vadino šventaisiais; tai yra, krikštu jie buvo išskirti kaip ypatinga Dievo tauta, lygiai taip pat, kaip Izraelio tauta po apipjaustymo (Iš 19, 5–6; 1 Pt 2, 9–10) buvo išskirta kaip „šventa tauta“. (Tai visiškai nesusiję su Romos katalikų bažnyčios papročiu skelbti žmones „šventaisiais“.)
Sveikinimai šiuose dviejuose laiškuose taip pat įdomiai panašūs. Laiške filipiečiams Paulius paminėjo vyskupus ir diakonus (Fil 1, 1). Laiške kolosiečiams – ištikimus brolius Kristuje (Kol 1, 2). Naujajame Testamente ištikimi broliai atlieka konkrečią tarnystę Bažnyčioje (Ef 6, 21; Kol 4, 7; 1 Pt 5, 12). Atrodo, kad Paulius kreipėsi ne tik į Bažnyčios narius, bet ir į šių miestų bendruomenių vadovus. Pareigų, kurios yra konkrečiau aprašytos kitose vietose (pavyzdžiui, 1 Tim 3, 1–12, Tit 1, 5–9), paminėjimas liudija Bažnyčios buvimą ir svarbą nuo ankstyviausio Bažnyčios laikotarpio.
Tokių bendradarbių kaip Timotiejus ir Epafras paruošimas ir vadovų parūpinimas vietinėms bendruomenėms buvo Pauliaus prioritetas, prisidedantis prie jo evangelizacinių pastangų. Kitaip tariant, buvo taikomas strateginis požiūris tiek evangelizacijai, tiek narių išlaikymui. Adventistų pionieriai laikėsi Naujojo Testamento Bažnyčios organizavimo pavyzdžio, kaip rodo daugelis „Review and Herald“ straipsnių nuo 1850-ųjų. Džeimsas Vaitas (James White) sakė: „Dieviškoji Naujojo Testamento tvarka yra pakankama Kristaus Bažnyčiai organizuoti. Jei būtų reikėję kažko daugiau, ji būtų duota įkvėpimu“ („Gospel Order“, „The Advent Review and Sabbath Herald“, 1853 m. gruodžio 6 d., 173 p.). Gerokai prieš Pauliui rašant šioms bendruomenėms, apaštalai jau buvo pradėję skirti tarnautojus Jeruzalės bendruomenei (Apd 6, 1–6; Apd 11, 30), o tai „turėjo pasitarnauti kaip modelis kitų bendruomenių organizavimui ten, kur tik pasiuntinių tiesa laimėdavo Evangelijai atsivertėlius“ (E. Vait, „Apaštalų darbai“, p. 70).
Gerai žinoma, kad rašydamas savo laiškus Paulius kartais naudojosi pagalbininkais. Timotiejus taip pat minimas kaip bendradarbis (2 Kor 1, 1; Filem 1). Tai, jog Paulius toliau vartojo įvardį „aš“, o ne „mes“, rodo, kad ir šiems laiškams tenka jo autoritetas.
Tolesniam tyrinėjimui: „Dievas išsirinko jus išgelbėjimui Dvasios pašventinimu ir tikėjimu tiesa. Todėl tvirtai laikykitės… Jei ištikimai tarnausite Dievui, susidursite su išankstiniu nusistatymu ir pasipriešinimu; bet nepasiduokite kurstymui, kai kenčiate neteisingai. Nekeršykite. Tvirtai laikykitės savo dorumo Jėzuje Kristuje. Atsisukite veidu į dangų. Leiskite kitiems kalbėti savo ir eiti jų darbų keliu; jūsų reikalas – žengti pirmyn Kristaus romumu ir nuolankumu. Darbuokitės tvirtai, su tyra širdimi, visomis jėgomis ir stiprybe, laikydamiesi Dievo rankos. Galbūt niekada nesuprasite tikrojo ir išaukštinto šio darbo pobūdžio. Savo būties vertę galite išmatuoti tik gyvenimu, kuris buvo paaukotas jums išgelbėti… Kiekviena siela, kuri auga Kristuje, susidurs su rimtos ir ilgalaikės kovos laikotarpiais; nes tamsos jėgos yra pasiryžusios pasipriešinti pažangai. Bet kai žvelgiame į Kristaus kryžių, ieškodami malonės, negalime suklysti. Turime Atpirkėjo pažadą: ‘Niekada Aš tavęs nepamesiu ir neapleisiu’. ‘Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos’“ (E. Vait, „The Youth’s Instructor“, 1899 m. lapkričio 9 d.).
Klausimai aptarimui:
1. Paulius buvo kelis kartus įkalintas, visada neteisingai. Kaip reaguojate, kai su jumis elgiamasi neteisingai? Kokius Biblijos pažadus prisimenate tokiais atvejais?
2. Tertulianas, vienas iš ankstyvųjų Bažnyčios vadovų, apie krikščionių persekiojimą sakė: „Kuo dažniau esame jūsų niekinami, tuo daugiau mūsų yra; krikščionių kraujas yra sėkla“ (Alexander Roberts ir James Donaldson, red., Ante-Nicene Fathers (Peabody, MA: Hendrickson Publishers, Inc., 1999), 3 t., 55 p.). Tuo pačiu metu persekiojimas kai kuriose vietose ir tam tikrais laikais labai trukdė Bažnyčios darbui. Kaip galime paremti tuos, kurie kenčia persekiojimą dėl tikėjimo?
3. Pagalvokite apie šios savaitės įsimintiną eilutę, atsižvelgdami į Pauliaus patirtus sunkumus. „Visuomet džiaukitės“? Ką tai reiškia? Kaip turėtume tai daryti? Jūsų mylimas žmogus serga arba miršta. Jūs prarandate darbą. Jūs kenčiate didelį fizinį skausmą. Galbūt tai suprasti padės klausimas: Kuo visada džiaugtis? Tai yra, kuo mes visada galime džiaugtis, kad ir kokios būtų mūsų aplinkybės?