Sausio 10–16 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Fil 1, 19–30; 1 Kor 4, 14–16; 2 Kor 10, 3–6; Jn 17, 17–19; Mch 6, 8; Apd 14, 22.
Įsimintina eilutė: „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas“ (Fil 1, 21).
Dažnai sakoma, kad mirtis yra tiesiog gyvenimo dalis. Tai melas. Mirtis yra gyvenimo priešingybė, gyvenimo priešas. Mirtis niekada nebuvo gyvenimo dalis, kaip nuolaužos niekada nėra automobilio dalis. Paulius pabrėžtinai sakė, kad Kristus mirė, „idant mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią, ir išvaduotų tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją“ (Hbr 2, 14–15).
Nors Paulius buvo pasiruošęs mirti dėl Kristaus, apaštalas buvo užtikrintas dėl savo ilgalaikio likimo. Pauliui svarbiausia buvo savo gyvenimu ar mirtimi pagerbti Kristų ir skelbti Evangeliją kuo daugiau žmonių. Galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl yra tiek daug laiškų, pavadintų jo vardu. Savo raštais jis galėjo laimėti daug žmonių ir vietovių, įskaitant tas, kuriose pats niekada nesilankė.
Gyvenimas trumpas, ir itin svarbu kuo daugiau nuveikti dėl Dievo karalystės per tuos metus, kuriuos mums duoda Dievas. Nemaža šio darbo dalis susijusi su „tikėjimo vienybe“. Šios savaitės pradžioje tyrinėsime, kad ši tema buvo viena svarbių priežasčių, kodėl Paulius rašė filipiečiams.
I. „KRISTUS BUS VIEŠAI IŠAUKŠTINTAS“
1. Perskaitykite Fil 1, 19–20. Ko, regis, Paulius tikėjosi, kaip baigsis jo teismas? Kas jam buvo svarbiau už išteisinimą?
Nors Paulius nebuvo nusikaltėlis, tai nebuvo pirmas kartas, kai jis buvo įkalintas, ir jis buvo susipažinęs su persekiojimu. Korintiečiams jis išsamiai aprašė savo iki tol patirtus kentėjimus: „Jie Kristaus tarnai? Iš kvailumo sakau: aš juo labiau! Aš daug daugiau įdėjau triūso. Kur kas daugiau kalėjau. Esu gavęs nepalyginti daugiau rykščių ir daugel kartų buvęs mirties pavojuje. Nuo žydų gavau penkis kartus po keturiasdešimt be vieno kirčio. Tris kartus gavau lazdų, vienąkart buvau apsvaidytas akmenimis. Tris kartus pergyvenau laivo sudužimą, ištisą parą plūduriavau atviroje jūroje. Dažnai būdavau kelionėse, upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo savo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, miesto pavojuose, dykumos pavojuose, jūros pavojuose, pavojuose nuo netikrų brolių. Man teko daug triūsti ir vargti, dažnai budėti naktimis, badauti ir trokšti, dažnai pasninkauti, dažnai kęsti šaltį ir nuogumą“ (2 Kor 11, 23–27).
Tačiau, kad nemanytume, jog šie kentėjimai buvo jam svarbiausi, Paulius iš karto pridūrė: „Be kita ko, kasdien vargstu, rūpindamasis visomis Bažnyčiomis“ (2 Kor 11, 28).
2. Perskaitykite 1 Kor 4, 14–16; 1 Tes 2, 10–11; Gal 4, 19 ir Filem 1. 10. Kokie buvo Pauliaus santykiai su bendruomenėmis, kurias jis įkūrė, ir žmonėmis, kuriuos jis laimėjo Kristui?
Kaip ir Jėzus, atidavęs viską, kad mus išgelbėtų, Paulius buvo pasirengęs viską atiduoti ir save patį pridėti dėl bendratikių (2 Kor 12, 15). Tačiau paradoksalu, kuo labiau žmogaus darbai primena Jėzų, tuo mažiau tokį asmenį kai kurie myli ar brangina. „Ir visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami“ (2 Tim 3, 12). Tačiau ištikimi krikščionys išlieka bene galingiausias būdas Dievui pašlovinti ir Evangelijos tiesai apreikšti (Fil 1, 7). „Pauliaus kantrybė ir geras ūpas per jo ilgą ir neteisingą įkalinimą, jo drąsa ir tikėjimas buvo nuolatinis pamokslas“ (E. Vait, Apaštalų darbai, p. 344).
Pažvelkite, kaip gyvenate ir kaip elgiatės su žmonėmis, ypač su tais, kurie su jumis nesielgia gražiai. Kokį Jėzaus liudijimą pateikiate?
II. MIRTIS – LAIMĖJIMAS
Jei pastebėjote, mes visi, ypač tikintieji, esame įtraukti į didžiąją kovą, kuri rutuliojasi aplink mus ir mumyse. Mes visi vienaip ar kitaip patiriame šios kosminės kovos tikrovę ir taip bus iki mirties dienos, kad ir kokia ji būtų.
3. Perskaitykite 2 Kor 10, 3–6. Koks yra dvasinės kovos pagrindas ir kokie yra mūsų ginklai?
Mirtingiausi dvasiniai ginklai – tai idėjos, geros ir blogos. Šėtonas naudoja kritiką, išdavystę, gėdą, baimę, bendraamžių spaudimą ir daugybę panašių įrankių, kurių krikščionys neturėtų naudoti. Vietoj to turime naudoti meilę, gailestingumą, ramybę, romumą, kantrybę, gerumą ir savitvardą. Galingiausias mūsų ginklas tai išmintingai naudojamas Dievo Žodis, pavaldus Dvasiai (Ef 6, 17), nes tik Dievas gali atnešti tiesą į žmogaus širdį. Mes esame tik įrankiai, kuriuos Dievas naudoja savo tikslams įgyvendinti.
4. Perskaitykite Fil 1, 21–22. Kaip suprantame Pauliaus mintį, ypač didžiosios kovos kontekste?
Kadangi kova yra dvasinė, mes dalyvaujame idėjų ir vertybių kovoje. Tačiau Kristus iškovojo pergalę ant kryžiaus už mus, ir tol, kol mes išlaikysime ryšį su Juo, niekada nebūsime nugalėti, net jei būsime nužudyti. Paulius paaukojo savo žemišką gyvenimą, kas jam benutiktų, kad ir koks neteisingas jis būtų, nes apaštalas patikėjo save ir savo ateitį aukštesniam teismui.
Kaip krikščionys turėtume kovoti ne tiek už savo teises, kiek už tai, kas teisinga. Teisingumas užtikrinamas ne galia, tačiau teisingumas parodo stiprybę. Paklusnumas Dievo valiai yra garbingas; iš tikrųjų tai vienintelis būdas laimėti kovą, į kurią esame įtraukti. Jėzus, žinoma, yra esminis paklusnumo Dievo valiai pavyzdys, kaip Paulius pabrėš Filipiečiams 2.
Kaip jūs dabar patiriate didžiosios kovos tikrovę? Kaip galite pasisemti paguodos ir stiprybės žinodami, kad Kristus jau pasiekė pergalę už mus?
III. PASITIKĖJIMAS
5. Perskaitykite Fil 1, 23–24. Ką Paulius turėjo omenyje sakydamas, kad verčiau jam „mirti ir būti su Kristumi“?
Ši eilutė šimtmečiais buvo labai neteisingai suprantama. Šios savaitės įsimintinoje eilutėje Paulius paliečia gyvenimo ir mirties priešingybę. Krikščionys gyvena dėl Kristaus ir netgi gali dėl Jo mirti. Šia prasme tai yra „laimėjimas“, nes taip mūsų liudijimas tampa daug galingesnis ir įtikinamesnis (Fil 1, 21). Be abejo, žmogus tiki, jei yra pasirengęs mirti už savo tikėjimą.
Taip pat turime pripažinti, kad mirusieji iš tikrųjų yra mirę. Jie „nieko nežino“. Jie ilsisi kape iki prisikėlimo (Mok 9, 5; Jn 5, 28–29). Štai kodėl Jėzus apie mirusį Lozorių pasakė: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet Aš eisiu jo pažadinti“ (Jn 11, 11).
Jei mirusieji nedelsiant keliauja į dangų, įsivaizduokite, kaip būtų buvę Lozoriui. Po keturių džiaugsmo dienų rojuje ateina angelas su „bloga“ žinia: „Apgailestauju, Lozoriau, bet Jėzus tave kviečia grįžti į žemę. Tu negali čia pasilikti“.
Ištyrus paklydimą paaiškėja, koks jis klaidinantis. Mirtis yra tarsi miegas, iš kurio Jėzus pažadins ištikimus sekėjus savo antrojo atėjimo metu; tada kartu su gyvais šventaisiais jie bus „pagauti debesysna“, kad amžinai pasiliktų su Jėzumi (1 Tes 4, 16–17).
Pauliaus „iškeliavimas“ iš gyvenimo, kad būtų su Kristumi, reiškia buvimą su Juo kentėjimuose ir mirtyje (2 Tim 4, 6), kad pasiektų „prisikėlimą iš numirusių“ (Fil 3, 11). Neabejotina, Paulius žinojo, kad mirdamas užmerks akis, o po akimirkos pamatys Jėzų, kuris jį kartu su visa Dievo tauta nuves į Jėzaus visiems, kurie Jį myli, paruoštą vietą (Jn 14, 3; 1 Kor 2, 9).
Nors Paulius buvo pasirengęs mirti dėl Kristaus, apaštalas žinojo, kad filipiečiams būtų geriau, jei jis pasiliktų kūne (Fil 1, 24). Įdomu tai, kad krikščioniui ne visada lengva atsakyti į klausimą, ar geriau gyventi dėl Kristaus, ar mirti dėl Jo. Pauliui buvo „sunku balansuoti tarp šių dviejų galimybių“ (Fil 1, 23), tarp gyvenimo ir poilsio kape.
Vėlgi, nors niekas nenori mirti, ar kada nors pagalvojote, kad po mirties kita sąmoninga akimirka – tai Kristaus sugrįžimas? Kaip ši mintis galėtų padėti suprasti Pauliaus samprotavimą čia?
IV. TVIRTAI LAIKYTIS VIENYBĖS
Paskutinėje Jėzaus maldoje už savo mokinius vyravo viena pagrindinė tema – vienybė. Jėzus žvelgė toliau kryžiaus, į susitikimą su savo Tėvu ir su mumis: „Tėve, Aš noriu, kad Tavo Man pavestieji būtų su Manimi ten, kur ir Aš, kad jie pamatytų Mano šlovę, kurią esi Man suteikęs, nes pamilai Mane prieš pasaulio įkūrimą“ (Jn 17, 24). Jėzus meldė, kad Tėvas saugotų savo vaikus, „kad jie būtų viena kaip ir Mes“ (Jn 17, 11). Jis taip pat pabrėžė skaudžius susiskaldymo padarinius – tai daugeliui tampa priežastimi netikėti. Šioje trumpoje maldoje Jėzus du kartus pabrėžė mūsų vienybę su Juo ir Tėvu, „kad pasaulis įtikėtų, jog Tu esi Mane siuntęs“ (Jn 17, 21. 23).
6. Perskaitykite Fil 1, 27 ir palyginkite su Jn 17, 17–19. Pasak Jėzaus ir Pauliaus, kas yra būtina Bažnyčios vienybei?
Graikų kalboje Fil 1, 27 žodis, išverstas – „kaip dera“, yra politeuomai, reiškiantis – „gyventi kaip piliečiams“, ne kokios nors žemiškos karalystės, bet dangiškosios karalystės piliečiams. Kalno pamokslas piešia gražų paveikslą, ką reiškia būti dangiškojo Tėvo vaikais ir Jo karalystės nariais – vargdienio dvasios, romiais, alkstančiais ir trokštančiais teisumo, gailestingais, tyraširdžiais, taikdariais, atsukančiais kitą skruostą, mylinčiais savo priešus, laiminančiais tuos, kurie mus keikia, darančiais gera tiems, kurie mūsų nekenčia. Trumpai tariant, „daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu“ (Mch 6, 8).
Sunku pykti ant tokio žmogaus, ar ne? Kartais mes piktinamės žmonėmis, kurie atrodo per geri. Galime netgi būti gundomi juos menkinti arba ieškoti jų silpnos vietos, kad įrodytume, jog jie nėra tokie geri, kaip atrodo, vien tam, kad pasijustume geriau. Verčiau, kodėl nepasistengus ir nesužinojus, kiek labiau galime mylėti, kiek galime būti dosnesni, gailestingesni, nuolankesni?
E. Vait kalbėjo apie tuos, kurie „myli pasaulį ir jo turtus labiau už Dievą ar tiesą“ (Testimonies for the Church, vol. 5, p. 277).
Dažnai Bažnyčios susiskaldymas galiausiai kyla iš puikybės. „Kadangi buvo puoselėjama puikybė ir pasaulietiškos ambicijos, Kristaus dvasia pasitraukė, ir atsirado varžymasis, nesutarimai ir nesantaika, o tai blaško ir silpnina Bažnyčią“ (Testimonies for the Church, vol. 5, pp. 240, 241. ).
Kaip svarbu, kad kiekvienas iš mūsų išmoktume nuolankumo ir romumo, ką mums parodė Jėzus! Kokia skirtinga būtų Bažnyčia, ar ne?
V. VIENINGI IR BEBAIMIAI
7. Perskaitykite Fil 1, 27–30. Kaip mūsų vienybė ir kova „už Evangelijos tikėjimą“ susijusi su bebaimiškumu?
Šėtono strategija – skaldyti ir nugalėti. Susiskaldymai yra mirtini. Jėzus pasakė: „Ir jei namai suskilę, tie namai neišlieka“ (Mk 3, 25). Tai paprastas principas, kurį šėtonas su malonumu leidžia mums pamiršti. Vienybė padeda mums įvykdyti pranašišką vaidmenį kaip Rašto išpranašautam likučiui (Apr 12, 17), skelbiant „žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją Evangeliją“ (Apr 14, 6). Kadangi vienybė yra labai svarbi norint įvykdyti mūsų misiją skelbiant šią Dievo duotą žinią, o Jėzaus malda Jono 17 pabrėžia Dievo Žodžio tiesą kaip esminę vienybei (Jn 17, 17. 19), ši žinia negali būti atskirta nuo mūsų misijos ar vienybės. Visi trys išlieka arba žlunga kartu. Jei trūksta vieno iš šių trijų, mums nepavyks. Tačiau, jei yra visi trys, nėra ko bijoti. Mums nė iš tolo nedera baimintis pasipriešinimo (Fil 1, 28). Šėtonas yra nugalėtas. Net jei žūtume už tikėjimą, niekas negali mums pakenkti, jei stropiai darysime gera (1 Pt 3, 13). Velnias yra bejėgis sustabdyti Dievo tiesą.
8. Perskaitykite šias Rašto eilutes ir trumpai jas apibendrinkite (Mt 10, 38; Apd 14, 22; Rom 8, 17; 2 Tim 3, 12).
Pats gyvenimas šiame puolusiame pasaulyje yra sunkus net ir „geriausiems“ iš mūsų. Jobas buvo teisus žmogus; Raštas sako, kad jis „buvo be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir besišalinantis pikta“ (Job 1, 1). Ir vis dėlto per naktį jį ir jo šeimą ištiko nelaimė. Kas gi nėra pasimokęs, ar asmeniniu patyrimu, ar matydamas, kas nutiko kitiems, kad, atrodo, gyvename čia ant bedugnės krašto, nežinodami, kada nugarmėsime? Kentėjimai tam tikru mastu yra mūsų visų likimas. Tačiau galiausiai geriau kentėti dėl Kristaus nei dėl ko nors kito.
Kokią viltį, kokią paguodą turėtume įžvelgti kaip krikščionys kentėjimuose?
Tolesniam tyrinėjimui: „Nuo kankinimo suolų ir kuolų, iš požemių, žemės urvų ir slėptuvių jo ausis pasiekė kankinių triumfo šūksniai. Jis girdėjo liudijimus tvirtų sielų, kurios, nors vienišos ir iškankintos, be baimės, ryžtingai kalbėjo apie tikėjimą, sakydamos: ‘Aš žinau, ką įtikėjau’. Atidavę savo gyvenimą tikėjimui, šie žmonės skelbė pasauliui, kad Tas, kurį jie įtikėjo, gali išgelbėti ir didžiausius nusidėjėlius“ (E. Vait, Apaštalų darbai, p. 380).
„Niekada krikščioniškajame pasaulyje nebuvo tokios didelės įsitikinimų įvairovės kaip šiais laikais. Jei dovanos [apaštalystės, pranašavimo, evangelizavimo, ganytojo ir mokymo (Ef 4, 11–13)] buvo būtinos pirmykštės Bažnyčios vienybei išsaugoti, tai juo labiau vienybės atkūrimui dabar! Juk Dievo tikslas – atkurti Bažnyčios vienybę paskutinėmis dienomis, tai akivaizdu iš pranašysčių. Esame tikri, kad sargybiniai pamatys akis į akį, kai Viešpats sugrąžins Sioną. Taip pat, kad paskutiniaisiais laikais išmintingieji supras. Kai tai išsipildys, įsivyraus tikėjimo vienybė tarp visų, kuriuos Dievas laiko išmintingais; nes tie, kurie iš tikrųjų supranta teisingai, būtinai turi suprasti vienodai… Iš tokių svarstymų akivaizdu, kad čia pranašaujama tobula Bažnyčios vienybė ateityje; vadinasi šios dovanos dar nepasiekė savo tikslo“ (R. F. Cottrell, „Introduction“, E. Vait, „Early Writings“, 140 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Atsižvelgiant į pateiktą R. F. Cottrell ištrauką, ko reikia, kad Šventoji Dvasia šiandien atneštų vienybę į Dievo Bažnyčią? Kiek svarbu Bažnyčios vienybei taikyti patarimus, duotus per pranašystės dovaną?
2. Kaip paaiškintumėte su mirtim susijusį biblinį mokymą draugui, kuris tiki, kad Paulius ir kiti mirę krikščionys dabar yra „su Kristumi“ danguje?
3. Kaip suprantame siaubingą kentėjimų tikrovę šiame pasaulyje? Kodėl didžiosios kovos tema yra itin naudinga, padedant mums visa tai suprasti? Tačiau, kodėl galiausiai turime žvelgti į Jėzų ant kryžiaus kaip į tobuliausią Tėvo meilės išraišką ir išmokti Juo pasitikėti net blogiausiais laikais?