Sausio 31 – vasario 6 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Fil 3, 1–16; Rom 2, 25–29; Jn 9, 1–39; Ef 1, 4. 10; 1 Kor 9, 24–27.
Įsimintina eilutė: „Trokštu pažinti Jį, Jo prisikėlimo galybę ir bendravimą Jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip Jis numirti, kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių“ (Fil 3, 10–11).
Kažkas mumyse kelia įtarimą dėl išgelbėjimo tik tikėjimu, be Įstatymo darbų. Tai yra, dėl kažkokios priežasties mes linkę remtis savo darbais, tarsi jie galėtų prisidėti prie mūsų išgelbėjimo. Paulius gana ryškiai tyrinėjo šį klausimą ir uoliai prieštaravo tvirtinusiems, kad apipjaustymas yra būtinas išgelbėjimui.
Kad apsaugotų nuo to, jog kai kurie galėtų laikyti savo darbus, tokius kaip apipjaustymas, prisidedančiais prie jų išgelbėjimo, Paulius aiškiai nurodė, kad teisumas yra Kristaus dovana, gaunama tikėjimu, o ne Įstatymu. Nors apipjaustymas šiandien galbūt nėra problema, su apipjaustymu susijęs principas tikrai gajus.
Pati protestantų reformacija prasidėjo dėl šio klausimo – tikėjimo ir darbų vaidmens Kristaus sekėjo patyrimui. Galiausiai Kristus mums yra viskas, tikėjimo Vadovas ir Ištobulintojas (Hbr 12, 2). Jei mūsų prioritetai teisingi, gyvensime pasikliaudami Dievo meile ir džiaugsimės išgelbėjimo pažadu jau dabar, ir pasitikėsime „ne kūnu“ (Fil 3, 3).
I. DŽIAUGSMAS VIEŠPATYJE
1. Perskaitykite Fil 3, 1–3. Ką teigiamo ir neigiamo Paulius čia išsakė ir kaip tai susiję? Kaip jis apibūdino tikinčiuosius?
Paulius pradėjo teigiama gaida ir atrodo, kad beveik baigė savo laišką. Tačiau jis dar nebaigė. Jis grįžo prie vienos iš pagrindinių šio laiško temų – džiaugsmo Viešpatyje. Ir tam čia jis pateiks keletą priežasčių. Svarbiausia, kad turime pasitikėti Kristumi, o ne savimi. Mes „didžiuojamės Kristumi Jėzumi ir pasitikime ne kūnu“ (Fil 3, 3). Kas iš mūsų vienaip ar kitaip sunkiuoju būdu išmoko nepasitikėti kūnu?
Griežtas įspėjimas sergėtis ir saugotis niekur kitur Šventajame Rašte nerandamas. Matyt filipiečiai labai gerai žinojo, kokią grėsmę Paulius turėjo omenyje. Vietoj trijų atskirų problemų, šis įspėjimas atrodo buvo susijęs su klaidinančių mokytojų grupe, apibūdinama trimis skirtingais būdais.
Nedori ar netikintys žmonės Izraelyje kartais buvo vadinami šunimis (Fil 3, 2; Ps 22, 17; Iz 56, 10; Mt 7, 6; 2 Pt 2, 21–22). Netikri mokytojai taip pat galėtų būti tinkamai apibūdinami kaip netikri darbininkai. Jų vadinimas apsipjaustėliais (Fil 3, 2) arba luošinančiais kūną rodo, kad, kaip ir Galatijoje bei kitose vietose, jie siekė primesti apipjaustymą įtikėjusiems pagonims, prieštaraudami apaštalų nutarimui (Apaštalų darbų 15).
Įdomu, kad vienas iš sprendimų dvasiniams iššūkiams, įskaitant klaidamokslių paplitimą, yra džiaugsmas Viešpatyje (Fil 3, 1; Fil 4, 4).
Viskas, dėl ko džiaugiamės, teikia džiaugsmą (graikų kalboje šie žodžiai taip pat yra susiję). Dievas nori, kad būtume džiaugsmingi, o Jo Žodis yra savotiškas tikros laimės ir ilgalaikio džiaugsmo vadovas. Tai apima ir Dievo gailestingumo priėmimą (Ps 31, 8); pasitikėjimą Juo (Ps 5, 12); išganymo palaiminimų priėmimą (Ps 9, 15); Dievo Įstatymo kaip gyvenimo būdo priėmimą (Ps 119, 14), įskaitant sabatą (Iz 58, 13–14); mėgavimąsi Jo Žodžiu (Ps 119, 162); ir pamaldžių vaikų auginimą (Pat 23, 24–25).
Gyvenimas mums visiems gali būti labai sunkus, nesvarbu, kaip gerai šiuo metu sekasi. Bet net jei dabar viskas nesiklosto gerai, kuo galite ir turėtumėte džiaugtis? Kas jus stabdo tai daryti?
II. PAULIAUS ANKSTESNIS GYVENIMAS
Atsivertę krikščionys dažnai pamąsto apie savo gyvenimą iki Jėzaus priėmimo ir po jo, kaip Paulius Filipiečiams 3. Nepaisant to, teisingai ar neteisingai, kartais kalbame apie ne krikščionis kaip apie „gerus žmones“, ir, atsižvelgiant į pasaulio matą, daugelis jų iš tiesų tokie yra. Priešingai, palyginti su Dievo matu, niekas nėra geras, net krikščionis.
2. Fil 3, 4–6 Paulius atkreipė dėmesį į savo gyvenimą, kuriuo jis kažkada didžiavosi. Kuo jis didžiavosi? Kaip apibūdintumėte tai, kas „gera“ jūsų gyvenime (ankstesniame ir dabar)?
Paulius netiesiogiai priešpriešino tikinčius žydus, kurie skelbė klaidamokslius, ir neapipjaustytus tikinčiuosius, kurie visiškai pasikliauja Kristumi dėl išgelbėjimo ir nepasitiki tik žmogiškais darbais, tokiais kaip apipjaustymas (Hbr 6, 1; Hbr 9, 14; plg. Rom 2, 25–29). Nors Pauliaus praeitis ir kilmė būtų padarę didelį įspūdį jo bendratikiams žydams, tai niekaip neprisidėjo prie jo išgelbėjimo. Tiesą sakant, tai trukdė, nes kuriam laikui apakino jį ir neleido suprasti, kad jam reikia Kristaus.
Paulius buvo ne tik apipjaustytas – jis buvo apipjaustytas „aštuntą dieną“, tai reiškia, kad jis gimė izraelitu ir priklausė Sandoros tautai. Be to, jis buvo kilęs iš Benjamino giminės, kurios teritorijoje buvo kai kurie svarbiausi Izraelio miestai. Paulius ne tik mokėjo hebrajų kalbą, bet, kaip Gamalielio Vyresniojo mokinys (Apd 22, 3; Apd 26, 4–5) ir fariziejus, turėjo gerai išmanyti Įstatymą ir kaip pastarasis, bent jau tradiciškai, turėjo jo laikytis.
Paulius taip uoliai laikėsi Įstatymo, kad persekiojo Bažnyčią dėl jos tariamos grėsmės žydų gyvenimo būdui, kurį, jo manymu, numatė Įstatymas. Įdomu tai, kad nors Paulius buvo „be priekaištų“ atsižvelgiant į žmogaus sumanytą „teisumą“, jis suprato, kad Įstatymas iš tikrųjų yra daug gilesnis ir reiklesnis, nei jis galėjo įsivaizduoti, ir kad be Kristaus jis buvo Įstatymo pasmerktas.
Palyginkite Rom 7, 7–12 ir Mt 5, 21–22. 27–28. Kokį esminį su Įstatymu susijusį teiginį iškėlė ir Jėzus, ir Paulius, ir kodėl tikėjimas Kristumi (Fil 3, 9), o ne Įstatymas, yra vienintelis teisumo šaltinis? Pažvelkite į tai šitaip – kiek nepriekaištingai jūs laikotės Įstatymo, kaip Jėzus sakė, kad reikėtų laikytis?
III. TAI, KAS SVARBU
Anksčiau tyrinėjome, kad tai, kas anksčiau lėmė Pauliaus išdidumą, iš tikrųjų buvo kliūtis tikėjimui, nes jis nesuprato, kad jam reikia Kristaus. Paulius vartojo prekybos, pelno ir nuostolio terminus, apibūdindamas savo dvasingumą iki tikėjimo. Nors mums nepatinka apie tai daug galvoti, kiekvieno žmogaus dvasingumas turi „vertę“. Anksčiau Pauliaus dvasingumas buvo matuojamas pagal to meto žydų vertybes, o ne pagal biblines vertybes, kurių mokė Jėzus.
Po atsivertimo apaštalo dvasingumas atrodė kitaip, nes vertybių skalė smarkiai pasikeitė – nuo judaizmo „vertybių“ iki dangaus vertybių. „Tas, kuris nužengė iš dangaus, gali kalbėti apie dangų ir teisingai pristatyti tai, kas sudaro dangaus vertybes, kuriose atsispindi Jo atvaizdas. Jis žino pavojų, kuriame atsiduria tie, kuriuos Jis atėjo pakelti iš nuosmukio, išaukštinti ir pasodinti šalia savęs, savo sosto. Jis atkreipė dėmesį į pavojų, kada meilė švaistoma tam, kas nenaudinga ir pavojinga. Jis siekė nukreipti mintis nuo to, kas žemiška, į tai, kas dangiška, kad nešvaistytume laiko, talentų ir galimybių tam, kas yra tuštybė“ (E. Vait, „The Advent Review and Sabbath Herald“, 1890 m. liepos 1 d.)
Pirmojo šimtmečio judaizmo pasaulyje Paulius buvo sparčiai kylanti žvaigždė, kol jo dvasinis regėjimas pasitaisė, jam pamačius pašlovintą Jėzų kelyje į Damaską (Apd 9).
Jono 9 pasakojama apie kitą vyrą, kuris buvo aklas, o tada jis aiškiai pamatė Jėzų. Jėzus pasakė, jog atėjo į šį pasaulį, „kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų“ (Jn 9, 39). Kaip šį principą galėtumėte taikyti savo gyvenimui?
3. Kas gali būti vertingiau už amžinąjį gyvenimą danguje ir naujojoje žemėje? Vis dėlto pasaulietiškos vertybės daugelį apakina šiai tikrovei. Varžymasis tarp to, kas branginama čia (Mt 13, 22; Lk 4, 5–6; 1 Jn 2, 16), ir to, kas branginama Danguje – panašumas į Kristų ir išgelbėtos sielos, neišvengiamas.
Pasaulis gali mus apakinti dvasinėms tiesoms ir tam, kas iš tikrųjų svarbu. Kas lemia, kad mes žvelgtume į tai, kas iš tikrųjų svarbu?
IV. KRISTAUS TIKĖJIMAS
Negalima praleisti pagrindinės Pauliaus minties. Kelyje į Damaską jis patyrė nuostabų įvykį, iškeisdamas savo seną, Įstatymu grįstą gyvenimą, į paties Kristaus Artumą: „kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau Jame“ (Fil 3, 8–9).
4. Būti „Jame“, tai yra Kristuje, yra įdomus posakis. Perskaitykite Ef 1, 4; 2 Kor 5, 21; Kol 2, 9 ir Gal 2, 20. Remiantis šiomis eilutėmis, ką Paulius čia turėjo omenyje?
Pauliaus paminėtas buvimas Kristuje plačiai aptarinėjamas. Nestebina, kad bene geriausią šios minties paaiškinimą pateikė pats Paulius: „Amžių pilnatvei atėjus, visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje kaip Galvoje“ (Ef 1, 10). Toks buvo Dievo tikslas nuo pat pradžių. Ir Paulius aiškiai parodė, kaip tai įvyksta: „Jo dėka ir jūs esate Kristuje Jėzuje, kuris mums tapo iš Dievo kylančia išmintimi, teisumu, pašventimu ir atpirkimu“ (1 Kor 1, 30).
Būti „Kristuje“ apima visą išganymo planą – nuo mūsų dvasinio intelekto aušros (išminties) iki nuteisinimo tikėjimu (teisumo), pasiruošimo dangui (pašventinimo) ir galiausiai iki išaukštinimo Jėzaus antrojo atėjimo metu (atpirkimo). Išganymas yra Kristaus darbas nuo pradžios iki pabaigos – mums ir mumyse. Įgiję Kristų turime viską, ko mums reikia.
5. Perskaitykite Fil 3, 9. Ką Paulius supriešino ir kodėl svarbu visada prisiminti šį skirtumą?
Paulius suprato, kad savas „teisumas“ nėra tikrasis teisumas, nes Įstatymas negali teikti gyvybės (Gal 3, 21–22); tai per tikėjimą gali tik Kristus. Ir ne bet kokį tikėjimą. Juk „ir demonai tiki ir dreba“ (Jok 2, 19). Vienintelis gelbstintis tikėjimas yra Kristaus tikėjimas. Tik Jis tikėjimu visiškai pakluso ir gali paklusti. (Graikų kalboje žodis tikėjimas taip pat reiškia ištikimybę.) Taigi, jei esame Kristuje ir Jis gyvena mumyse (Gal 2, 20), tai mes gyvename Jo tikėjimu per savo tikėjimą Juo.
V. SVARBU TIK VIENA – PAŽINTI KRISTŲ
6. Perskaitykite Fil 3, 10–16. Kokie yra esminiai Pauliaus teiginiai šiose eilutėse?
Žinoma, nėra nieko svarbiau už Kristaus pažinimą, kuris galiausiai garantuoja, kad Jis mus pažins ir pripažins Tėvo akivaizdoje (Mt 7, 21–23; Mt 10, 32–33). Kaip mums Jį pažinti? Per Jo rašytinį Žodį – pastarąjį skaitant ir gyvenant laikantis Jo Žodžio. Mes negalime Jo pažinti akis į akį, kaip tai darė mokiniai. Tačiau įdomu tai, kad, nepaisant tokio pažinimo, mokiniai vis tiek nesuprato Jo žodžių, pabrėžiant Šventosios Dvasios vedimo būtinybę (Jn 16, 13). Kuo geriau Jį pažįstame, tuo arčiau Jo esame, nes patiriame „Jo prisikėlimo galybę“ (Fil 3, 10), kuri leidžia mums gyventi „atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4). Kitas būdas artėti prie Jėzaus – tai per „bendravimą Jo kentėjimuose“ (Fil 3, 10). Kiekvienas išmėginimas, kiekvienas skausmingas patyrimas padeda mums geriau pažinti ir branginti tai, ką Jėzus iškentėjo dėl mūsų, taip pat aiškiau suprasti Jį ir Jo valią.
Trečias būdas artintis – tai veržtis pirmyn „į tikslą“ (Fil 3, 14). Kas tas tikslas? Taip išverstas žodis, pavartotas Naujajame Testamente tik čia (skopos). Pastarasis reiškia lenktynių finišo liniją ir nugalėtojui skiriamą prizą. Paulius taip vadina laimikį, „prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje“ (Fil 3, 14). Kaip Kristus per savo mirtį ir prisikėlimą įžengė į dangų, taip ir Dievas kviečia mus gauti tą patį dangiškąjį atlygį – amžinąjį gyvenimą.
Akivaizdu, kad mes to dar nepasiekėme. Mes nebūsime visiškai tobuli, kol mūsų vargingas kūnas nebus pakeistas ir taps panašus į Jo „garbingąjį kūną“ (Fil 3, 21). Tačiau pažindami Jį ir kasdien kviesdami Jį į savo gyvenimą, mes veržiamės į tikslą būti panašūs į Jėzų visais įmanomais atžvilgiais jau dabar. Būtent į tai Paulius sutelkė dėmesį. Kaip ir bėgant lenktynėse (1 Kor 9, 24–27), mes nekreipiame dėmesio į tai, kur buvome ar kas bėga už mūsų. Mūsų dėmesys sutelktas į tai, kas priekyje – į tą dangiškąjį laimikį, kuris mūsų laukia. Vaizdas čia aiškus – bėgikas visiškai susitelkęs į tikslą, pasitelkęs kiekvieną raumenį veržiasi pirmyn, kad pasiektų finišo liniją.
Einant su Viešpačiu, kodėl itin svarbu ne nuolat dairytis atgal, bent jau į nuodėmes ir nesėkmes, o verčiau žvelgti pirmyn, į tai, kas jums dabar pažadėta Kristuje?
Tolesniam tyrinėjimui: „Tas, kuris nori išsiugdyti tvirtą, subalansuotą charakterį, tas, kuris nori būti tikras krikščionis, turi dėl Kristaus viską paaukoti ir viską padaryti; mat Atpirkėjas nepriims dalinio patarnavimo. Toks žmogus kasdien turi mokytis atsiduoti. Jis privalo gilintis į Dievo darbą, aiškintis jo prasmę ir paklusti jo reikalavimams. Tik taip jis gali pasiekti krikščioniško tobulumo lygį. Dievas kasdien darbuojasi kartu su juo, tobulindamas charakterį, kuris turės atlaikyti paskutinį išbandymą. O tikintysis kasdien triūsia žmonių ir angelų akivaizdoje, parodydamas, ką gali padaryti Evangelija dėl puolusių žmonių“ (E. Vait, Apaštalų darbai, p. 358).
„Tie, kurie laukia ateinančio Jaunikio, turi sakyti žmonėms: ‘Štai jūsų Dievas!’ Paskutiniai malonės šviesos spinduliai, paskutinė malonės žinia, kuri turi būti paskelbta pasauliui, yra Jo mylinčio charakterio atskleidimas. Dievo vaikai turi parodyti Jo šlovę. Savo gyvenimu ir charakteriu jie turi atskleisti, ką Dievo malonė jiems padarė. Teisumo Saulės šviesa turi šviesti gerais darbais – tiesos žodžiais ir šventumo darbais“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, p. 378).
Klausimai aptarimui:
1. Įsigilinkite į džiaugsmo Viešpatyje klausimą. Atkreipkite dėmesį, kad nepasakyta džiaugtis išmėginimais (nors tai irgi pagrįsta Raštu), bet džiaugtis Viešpatyje. Kodėl itin svarbu visada žvelgti į Viešpatį, Jo gerumą, Jo galią, Jo meilę ir Jo išgelbėjimą? Kuo tai būtų labai naudinga jums neišvengiamų gyvenimo išmėginimų metu?
2. Atkreipkite dėmesį, kaip ankščiau pateiktose ištraukose apibūdinamas malonės vaidmuo krikščionims atliekant „gerus darbus“. Kodėl ši malonės funkcija yra itin svarbi, laukiant greito Kristaus atėjimo? Tai yra, nors nesame išgelbėti gerais darbais, ar tikrai esame išgelbėti, jei jų neatliekame? 3. Giliau apmąstykite šią mintį dėl nepasitikėjimo kūnu. Ką tai reiškia? Kodėl neturėtume juo pasitikėti? Argi mūsų kūnas nėra Dievo dovana?