Vasario 14–20 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 1, 26–27; Kol 1, 13–19; Jn 1, 1–3; Ef 1, 22; 1 Kor 12, 12–27; 1 Kor 4, 9; Rom 6, 3–4.
Įsimintina eilutė: „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos Kūrinijos pirmagimis, nes Jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios. Visa sukurta per Jį ir Jam“ (Kol 1, 15–17).
Šią savaitę toliau tyrinėsime Laišką kolosiečiams (1 ir 2 temos). Antros temos V dalyje tyrinėjome, kad Kol 1, 9–12 Paulius meldė už tikinčiuosius Kolosuose, kad jie gyventų taip, kaip patinka Dievui. 12 ir 13 eilutėse jis supriešino šviesą ir tamsą, šviesos karalystę (Kol 1, 12) ir tamsos viešpatystę (Kol 1, 13). Dievas Tėvas leido mums paveldėti dalį amžinoje šviesos karalystėje, „išgelbėjo mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę; Jame mes turime atpirkimą, nuodėmių atleidimą“ (Kol 1, 13–14).
Kitaip tariant, mes turime atpirkimą Jėzuje, Jėzaus Asmenyje, kuris yra ir Dievas, mūsų Kūrėjas. Jis mums paruošė atpirkimą, ir tikėjimu Juo esame perkelti iš tamsybių į Jo mylimojo Sūnaus karalystę.
Šią savaitę tyrinėsime vieną išsamiausių ir didingiausių teiginių apie Jėzų Naujajame Testamente. Ką reiškia: „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos Kūrinijos pirmagimis“ (Kol 1, 15)?
I. NEREGIMOJO DIEVO ATVAIZDAS
Žiūrėdami į veidrodį ar į nuotrauką, matome savo atvaizdą, bet tai plokščias, dvimatis atvaizdas. Kai kuriais atžvilgiais skulptūra suteikia aiškesnį vaizdą, tačiau vis tiek toli gražu neatitinka to, kas gyva, kas kvėpuoja, juda, kas tikra. Biblinė atvaizdo sąvoka, nors kartais ir reiškia šiuos menkesnius vaizdinius, siūlo kažką dar platesnio.
1. Perskaitykite Pr 1, 26–27; Pr 5, 3; 1 Kor 15, 49; 2 Kor 3, 18; Hbr 10, 1. Apibendrinkite įvairias paveikslo ar atvaizdo reikšmes šiose eilutėse. Kuo šios reikšmės gali skirtis nuo Jėzaus, kaip Dievo atvaizdo, aprašymo?
Žmonės buvo sukurti taip, kad būtų kuo labiau panašūs į Dievą – fiziškai, dvasiškai, santykių ir funkciniu požiūriu. Vis dėlto jie atspindi Dievo atvaizdą tik tam tikra prasme, nes nuodėmė pakenkė net ir tam. Tačiau Jėzus leidžia mums „matyti“ neregimą Dievą. Jėzus sakė: „Kas yra matęs Mane, yra matęs Tėvą!“ (Jn 14, 9) Jis yra tikslus Dievo „esybės paveikslas“ (Hbr 1, 3). Jis yra girdima Dievo mintis ir matomas Dievo charakteris.
2. Perskaitykite Mt 11, 27 ir Jn 1, 1–2. 14. 18. Kodėl Jėzus išskirtinai gali apreikšti Tėvą?
Atkreipkite dėmesį, kaip Jėzus dar apibūdino savo santykius su Dievu Tėvu:
• „Mano Tėvas darbuojasi ligi šiolei, todėl ir Aš darbuojuosi“ (Jn 5, 17).
• „Aš ir Tėvas esame viena“ (Jn 10, 30).
• „Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per Mane“ (Jn 14, 6).
Jėzus taip pat ne kartą save apibūdino Dievo vardu – „Aš Esu“ (Iš 3, 14); „Aš esu gyvybės duona“ (Jn 6, 35); „Aš – pasaulio šviesa“ (Jn 8, 12); „Aš – gerasis ganytojas“ (Jn 10, 11. 14); „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“ (Jn 11, 25); „Aš esu Tėve, ir Tėvas Manyje“ (Jn 14, 11); „Pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu!“ (Jn 8, 58)
Jei Jėzus būtų kas nors kitas, o ne pats Dievas, ką tai reikštų, jei ne tai, kad Tėvas pasiuntė sukurtą būtybę mirti už mus? Kodėl tai iš esmės skiriasi nuo paties Dievo, Kristaus asmenyje mirštančio už mus?
II. VISOS KŪRINIJOS PIRMAGIMIS
Naujajame Testamente terminas pirmagimis beveik visada reiškia Jėzų (Lk 2, 7; Rom 8, 29; Hbr 1, 6; Apr 1, 5), įskaitant abu atvejus Laiške kolosiečiams. Tačiau, net kai šis terminas nusako kažką kitą, jis nebūtinai reiškia tą, kuris gimė pirmas. Biblinė pirmagimio sąvoka pabrėžia ypatingą sūnaus ryšį su tėvu, nepriklausomai nuo gimimo tvarkos. Taip pat yra atvejų, kai jaunesni sūnūs buvo svarbesni – Izaokas, Jokūbas ir Juozapas. Tai tik keli pavyzdžiai.
Dovydas, nors ir jauniausias iš aštuonių, yra pateptasis karalius (1 Sam 16, 10–13), o per psalmininką Dievas pasakė: „Padarysiu jį savo pirmagimiu, iškiliausiu iš žemės karalių“ (Ps 89, 28). Jis taip pat sakė Mozei: „Izraelis yra Mano pirmagimis sūnus“ (Iš 4, 22). Šia prasme šis terminas pirmiausia reiškia svarbą.
3. Perskaitykite Kol 1, 15–17. Kokias priežastis Paulius pateikė, kodėl Jėzus vadinamas „visos kūrinijos Pirmagimiu“?
Akivaizdu, kad Paulius nenorėjo teigti, jog Jėzus buvo sukurtas pirmas. Tiesą sakant, jis kategoriškai atmetė šią galimybę. Du kartus, dviem skirtingais būdais, jis sakė, kad Jėzus sukūrė visa. Visa buvo sukurta Jo ir Jam (Kol 1, 16). Abiem atvejais Jėzus nusakytas kaip Tas, per kurį Dievas atliko kūrimo procesą (Ef 3, 9, Jn 1, 1–3; Apr 4, 11).
Pauliaus teiginys yra kiek įmanoma išsamesnis. Žodis visa reiškia – erdvę (dangų ir žemę), kas regima ir neregima, funkcionalu (sostai, viešpatystės, kunigaikštystės, valdžios). Pastaraisiais terminais paprastai nusakomi angelai (Ef 3, 10; Ef 6, 12). Tarsi norėdamas užtikrinti, jog būtų tinkamai suprastas, Paulius taip pat nurodė, kad Jėzus yra pirmiau visko (Kol 1, 17). Graikiškas terminas gali reikšti pirmenybę tiek rangu, tiek laiku, tačiau visais kitais atvejais Pauliaus laiškuose šis terminas reiškia laiką (Pavyzdžiui, 1 Kor 2, 7; Gal 1, 17; Ef 1, 4).
Kita Pauliaus pateikta priežastis, susijusi su Jėzaus pirmumu, yra ta, kad „visa Juo laikosi“ (Kol 1, 17). Graikiškas žodis (synistēmi) pažodžiui reiškia „sujungti“ arba „suvienyti“. Visatoje Jėzus yra vienijantis veiksnys ne tik dėl savo kaip Kūrėjo vaidmens, bet ir dėl to, kad Jis yra Atpirkėjas.
Dievas, Kūrėjas, mirė už mus. Ką mūsų darbai galėtų prie to pridėti? Kodėl mintis, kad mūsų darbai galėtų prisidėti prie to, ką Kristus jau padarė už mus, yra šventvagystė?
III. BAŽNYČIOS GALVA
4. Perskaitykite Ef 1, 22 ir Kol 2, 10. Ką reiškia „galva“ šiose eilutėse? Ką Paulius turėjo omenyje, vadindamas Jėzų „Galva Bažnyčios“ (Ef 5, 23)?
Natūralu kalbėti apie galvą metaforiškai, turint omenyje vadovaujančias pareigas, kaip atspindi daugybėje kalbų visame pasaulyje. Panašų šio žodžio vartojimą randame ir Senajame Testamente, ir Naujajame Testamente. Atkreipkite dėmesį, kaip žodis „galva“ vartojamas šiose eilutėse:
1. Iš 18, 25 – Mozė „išsirinko pajėgių vyrų iš viso Izraelio ir paskyrė juos žmonių seniūnais – pareigūnais tūkstančiams, šimtams, penkiasdešimtims ir dešimtims“.
2. Sk 31, 26 – „protėvių namų galvos“.
3. Įst 28, 13 – Dievas padarys Izraelį „galva, o ne uodega“, jei jie Jam paklus.
4. Iz 7, 8 – „Damaskas – Aramo sostinė, o Damasko galva – Recinas.“
5. Oz 2, 2 – „Judo žmonės ir Izraelio žmonės… pasistatys sau vieną galvą“.
6. Mch 3, 9 – „Jokūbo namų valdovai ir Izraelio namų vadai“.
7. 1 Kor 11, 3 – „Kiekvieno vyro galva yra Kristus.“
Taigi Kristus kaip Bažnyčios galva vadovauja, nurodo ir rūpinasi Bažnyčia, kad pastaroji būtų vieninga ir augtų (Kol 2, 19).
5. Perskaitykite 1 Kor 12, 12–27. Čia Paulius taip pat apibūdino Bažnyčią kaip „kūną“. Kokias kitas Bažnyčios puses perteikia šis palyginimas?
Kaip kūnas negali gyventi be galvos, taip ir netekus ar sužeidus kažkurią tai kūno dalį gyvenimas gali pasidaryti daug sunkesnis. Dažnai nesuvokiame, kaip kažkas yra svarbu, kol to kažko neprarandame.
Jei tektų atsisakyti galūnės ar akies, ko atsisakytumėte? Ką tai jums sako apie kiekvieno žmogaus kaip Bažnyčios nario svarbą?
IV. „JIS – PRADŽIA“ (IR PRADININKAS)
6. Perskaitykite Kol 1, 18. Koks ryšys tarp Kristaus kaip galvos ir Jo kaip pradžios?
Hebrajų kalboje žodžiai, reiškiantys galvą (roʾš) ir pradžią (rēʾšît), yra susiję. Pirmą kartą pastarasis žodis Šventajame Rašte pavartotas Pr 1, 1: „Pradžioje [rēʾšît] Dievas sukūrė dangų ir žemę“. Jėzus yra žmonijos ir Bažnyčios galva ne tik dėl Įsikūnijimo, bet ir dėl to, kad Jis yra Kūrėjas.
Graikų kalboje žodis, reiškiantis pradžią (archē), turi plačią reikšmę. Žodis „pradžia“ čia nusako Jėzų kaip Bažnyčios šaltinį arba pradininką (Kol 1, 18), taigi ir jos Galvą, lygiai taip pat, kaip Jis yra kūrinijos „pradžia“ arba pradininkas.
Jėzus yra ne tik kūrinijos ir Bažnyčios pradininkas, bet ir – per prisikėlimą iš numirusių (Rom 6, 3–4) – naujos kūrinijos pradininkas. Kadangi atlygis už nuodėmę – mirtis, Jo pergalė prieš mirtį taip pat rodo Jo pergalę prieš nuodėmę ir Jo galią atkurti mus pagal savo paveikslą. Visa tai parodo, kodėl Jis yra „mirusiųjų pirmagimis“ (apie tai skaitykite II dalyje). Jo prisikėlimas yra pirminis, nors ir ne pirmasis (Mozė buvo prikeltas pirmas, todėl dėl jo kūno kilo ginčas su velniu [Judo 9]). Be Kristaus prisikėlimo niekas kitas negalėtų būti prikeltas iš numirusiųjų.
Šiuo metu naudinga trumpai apžvelgti visas Pauliaus pateiktas priežastis, kodėl Jėzui tenka pirmenybė:
1. Jis yra tobulas neregimojo Dievo apsireiškimas.
2. Visa buvo sukurta per Jį.
3. Jis buvo pirmiau visko, ir visa Juo laikosi.
4. Jis yra Bažnyčios, kuri yra Jo kūnas, Galva.
5. Jis yra kūrinijos ir atkūrimo pradininkas.
6. Jis nugalėjo nuodėmę ir mirtį, taip pelnydamas teisę prikelti visus, kurie kliaujasi Juo kaip Gelbėtoju.
7. Jėzus buvo visada, bet dabar, dėl visų šių išvardintų priežasčių, Jis įgijo pirmenybę kaip žmonijos ir Bažnyčios Galva.
Ką turite pakeisti, kad galėtumėte geriau patirti Kristaus pirmenybę savo gyvenime?
V. SUTAIKYTI VISA
7. Perskaitykite Kol 1, 19–20. Kas yra šis sutaikymas per kryžių ir kiek šis sutaikymas išsamus?
Užbaigdamas Jėzaus aprašymą ir netiesiogiai nurodydamas į Tėvą, kuris paminėtas Kol 1, 12, Paulius pavartojo labai įdomų graikų kalbos posakį. Tai yra – Jėzuje „apgyvendinti visą pilnatvę“, kaip Tėvas panorėjo (plg. Kol 2, 9). Kas yra ši „pilnatvė“? Jonas ją vadina Tėvo šlove, pilna „malonės ir tiesos“ (Jn 1, 14).
Remiantis pastarąja eilute, ši „pilnatvė“ apima daug. Ji apima Dievo amžinybę ir savarankišką buvimą bei Jo galią kurti ir atkurti. Svarbiausia, ši eilutė pabrėžia Jo išmintį nugalint nuodėmę ir mirtį neįsivaizduojama priemone – kryžiumi. Taip Jis padarė patį gėdingiausią dalyką savo amžinos meilės kiekvienam kūriniui liudijimu. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).
Vienintelis būdas, kaip nuodėmė iš tikrųjų galėjo būti nugalėta amžiams ir visa gali būti sutaikyta, apibendrintas viena šlovinga tiesa – Dievas pamilo, Jis pamilo visatą ir mus, rizikavo viskuo, kad mus išgelbėtų per Kristaus mirtį ant kryžiaus. Graikiškas žodis – „pasaulį“ yra kosmos, kuris gali nusakyti visą visatą. Paulius apie šį visuotinį parodymą kalbėjo sekimo Kristumi kontekste: „Mes pasidarėme reginys pasauliui [kosmos, visatai], angelams ir žmonėms“ (1 Kor 4, 9).
„Dangus su sielvartu ir nuostaba stebėjo, kaip Kristus kalamas prie kryžiaus…
Savo maištingu gyvenimu šėtonas ir visi jo sąjungininkai taip nutolo nuo santarvės su Dievu, kad vien Jo Artumas jiems tapo visa ryjančia ugnimi. Juos sunaikins šlovė To, kuris yra meilė.
Didžiosios kovos pradžioje angelai to nesuprato…
Tačiau, kai didžioji kova baigsis, to nebebus. Kai atpirkimo planas bus užbaigtas, Dievo būdas bus apreikštas visiems kūriniams…
Taigi, žvelgdami į Gelbėtojo kryžių angelai galėjo džiaugtis… Pats Kristus puikiai suprato, ką pasiekė Jo auka Golgotoje. Būtent į tai žvelgdamas Jis nuo kryžiaus sušuko: ‘Atlikta!’“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“, 707; p.12 711–712 ).
Tolesniam tyrinėjimui:
„Tik žmogus, sakydamas tai, ką sakė Jėzus, nebūtų didis moralės mokytojas. Jis būtų arba pamišėlis – tokio pat lygio kaip žmogus, kuris sakosi esąs virtas kiaušinis, arba pragaro velnias. Teks apsispręsti. Arba šis žmogus buvo ir yra Dievo Sūnus, arba beprotis, arba kažkas dar blogiau. Galite Jį užčiaupti kaip kvailį, galite į Jį spjauti ir nužudyti kaip demoną; arba galite pulti Jam po kojomis ir vadinti Jį Viešpačiu ir Dievu. Bet nekalbėkime apie Jį taip, tarsi Jis yra didis žmonių mokytojas. Jis nepaliko mums tokio pasirinkimo. Jis neketino to daryti“ (C. S. Lewis, Mere Christianity (New York, Collier Books), 1952), 41 p.).
„Tėvas yra visa Dievybės pilnatvė kūniškai ir Jis neregimas mirtingiesiems. Sūnus yra visa apreikšta Dievybės pilnatvė. Dievo Žodis skelbia Jį esant Jo asmenybės atvaizdu“ (E. Vait, „Evangelism“, 614 p.).
„Kristus yra visada esantis Dievo Sūnus… Kalbėdamas apie savo buvimą, Kristus nukreipia mintis per begalę amžių. Jis užtikrina mus, kad niekada nebuvo laiko, kai Jis nebūtų artimai bendravęs su amžinuoju Dievu…
Jis buvo lygus Dievui, begalinis ir visagalis… Jis yra amžinas Sūnus“ (E. Vait, „Evangelism“, 615 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Giliau apmąstykite klausimą apie amžinąjį Jėzaus dieviškumą. Apmąstykite viso išganymo plano ir aukos ant kryžiaus reikšmės padarinius, jei Jėzus būtų buvęs kuo nors kitu, o ne amžinuoju Dievu, kuris nebuvo sukurtas, bet visada, visą amžinybę, egzistavo. Kodėl šis mokymas toks svarbus? Klasėje aptarkite, ką tai reikštų, jei Jėzus iš tikrųjų nebūtų amžinas, bet tam tikru būdu pats būtų sukurtas. Vėlgi, kas prarandama, jei taip mąstome?
2. Kai galvojame apie Jėzų, Evangeliją ir išganymo planą, kodėl mintyse turime išlaikyti visos visatos dalyvavimo ir susidomėjimo tuo, ką Jėzus čia atliko, idėją? Kas turėjo vykti jų mintyse, kai jie matė savo Kūrėją, savo amžinąjį Kūrėją, ant kryžiaus? Viena yra mums tuo stebėtis, bet nepuolusi visata žinojo Jį Jo amžinoje šlovėje. Kas turėjo vykti jų mintyse, kai jie matė, kaip Tas, kurį jie garbino danguje, mirė ant kryžiaus?
3. Ką pasakytumėte žmogui, kuris netiki, kad Tėvas ir Sūnus visada buvo kartu? Kodėl tai itin svarbi tiesa? Kaip paaiškintumėte, kad niekada nebuvo meto, kai Tėvas būtų buvęs be Sūnaus, išskyrus prie kryžiaus, kai buvo laikinas „dangaus galių atskyrimas“? (E. G. White Comments, The SDA Bible Commentary, 7 t., 924 p.).