Birželio 14–20 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Dan 2, 31–45; Dan 3, 1–12. 17–
18; Apr 13, 11–17; Rom 1, 18–25; Apd 12, 1–17; Mt 12, 9–14.
Įsimintina eilutė: „Dievas juk davė mums ne baimės dvasią, bet galybės,
meilės ir savitvardos dvasią“ (2 Tim 1, 7).
Šią savaitę tyrinėsime dar du biblinius pasakojimus, kuriuose nepaprastai
detaliai numatomi paskutiniųjų dienų įvykiai.
Pirmiausia tyrinėsime pasakojimą apie Šadrachą, Mešachą ir Abed
Negą, akivaizdžiai susijusį su Apreiškimo 13 nusakytais klausimais.
Tada tyrinėsime Naująjį Testamentą ir pamatysime, kad pirmųjų
krikščionių patyrimai taip pat gali mums padėti suprasti, ko tikėtis
nuo dabar iki Kristaus sugrįžimo.
Abejuose pavyzdžiuose išryškinama nepaprasta drąsa ir paaiškėja,
kad ramybę galima rasti pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis.
Jėzus nuolat mokė nebijoti, klausė: „Ko taip išsigandote, kodėl jūsų
širdyse gimsta dvejonės?“ Svarbu atsiminti, kad pranašysčių centras
yra Kristus, todėl turime sugebėti atrasti tą patį patarimą visose pranašystėse,
susijusiose su paskutinėmis akimirkomis žemėje. Jis mokė:
„Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą, tikėkite ir Mane!“ (Jn 14, 1)
Kitaip tariant, taip, paskutiniųjų dienų įvykiai bus sunkūs ir varginantys
tiems, kurie sieks likti ištikimi Dievui. Tačiau galiausiai į šiuos
įvykius turėtume žiūrėti su viltimi, o ne su baime.
I. DANIELIAUS 2 IR ISTORINIS PRANAŠYSČIŲ
AIŠKINIMAS
Viena iš galingiausių pranašysčių visame Šventajame Rašte yra
Danieliaus 2. Rašydamas daugiau nei penkis šimtus metų prieš Kristų,
pranašas išdėstė pasaulio istoriją, pradedant Babilonu, vėliau Medų-
Persija, Graikija, Roma ir Romos imperijos susiskaldymu į šiuolaikines
Europos tautas, kokios jos yra šiandien.
Kalbant apie šias Europos tautas, vienoje eilutėje parašyta: „jie
maišysis vedybomis vieni su kitais, tačiau nebus vieningi, lygiai kaip
geležis nesimaišo su moliu“ (Dan 2, 43). Ši pranašystė nuostabiai išsipildė.
Tai yra, nepaisant visų mišrių santuokų tarp šių tautų (nuo kunigaikščių
iki karo mokyklų studentų), jos išlieka susiskaldžiusios.
Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos monarchija vadinama Vindzoro
namais – gražus angliškas pavadinimas. Tačiau pastarasis yra palyginti
nesenas – 1917 m. Iki tol šeima buvo vadinama Saxe-Coburg-
Gotha, aiškiai vokišku pavadinimu, nes daugelis britų karališkųjų
asmenų, maišydamiesi vieni su kitais vedybomis, buvo vokiečių giminaičiai.
Tačiau šių kraujo ryšių nepakako karui išvengti, todėl Pirmojo
pasaulinio karo metais, norint atsiriboti nuo nekenčiamų priešų, pavadinimas
buvo pakeistas į Vindzoro namus.
- Perskaitykite Dan 2, 31–45. Koks buvo Nebukadnecaro sapnas ir
kaip Danielius jį aiškino?
Visos Danieliaus knygos apokaliptinės pranašystės dera su išdėstymu
Danieliaus 2. Tai yra, likusios šios pranašystės, pavyzdžiui, Danieliaus
2, seka vieną pasaulio imperiją po kitos, kol Dievas įkurs savo
amžinąją karalystę (žr. Dan 2, 44; Dan 7, 13–14). Kitaip tariant, pranašystės
išdėstytos nenutrūkstama imperijų seka, pradedant antika ir
baigiant ateitimi, net iki mūsų laikų. Tai istorinis pranašysčių aiškinimas
ir to reikalauja tekstas. Šis metodas yra labai svarbus norint suprasti
paskutinių dienų įvykius, ypač tuos, kurie nusakyti Apreiškimo
knygoje.
Kaip Danieliaus 2 mums įrodo, kad Dievas ne tik žino ateitį, bet pastaroji
galiausiai yra Jam pavaldi?
II. STATULOS GARBINIMAS
Kad ir kokią ištikimybę Nebukadnecaras, sužavėtas to, ką padarė
Danielius, iš pradžių rodė Danieliui ir jo Dievui (Danieliaus 2, ypač
46–48 eilutes), tai nesitęsė ilgai.
- Perskaitykite Dan 3, 1–12. Kokią reikšmę gali turėti tai, kad statula
buvo auksinė ir kad karalius reikalavo ją garbinti?
Karalius pabrėžė, kad nepaiso Dievo žinios, pastatydamas statulą
tik iš aukso. Žinia? Babilonas niekada negrius, o Nebukadnecaras visada
bus karalius. Ir kiekvienas, kuris išdrįstų mesti iššūkį šiai idėjai,
bus nubaustas mirtimi. Tai yra galingas priminimas, jog žmogiškas
apsisprendimo troškimas gali greitai apakinti mus ir neleisti pamatyti
tiesos, kaip didžioji kova rutuliosis.
Kai kuriais atžvilgiais Nabukadnecaras primena Liuciferio savybes
– jis buvo ambicingas, susireikšminęs ir ganėtinai išdidus, kad
atvirai maištautų prieš Dievo valdžią. Kita vertus yra ir ryškių skirtumų
– Nebukadnecaras ilgainiui įtikėjo gyvąjį Dievą ir, tikėtina, kad sutiksime
jį karalystėje, kuriai jis iš pradžių itin priešinosi.
- Perskaitykite Dan 3, 17–18, trijų hebrajų žodžius, nepaklūstant
karaliui. Ko tai mus moko apie tikėjimą ir ko kartais tikėjimas gali
iš mūsų pareikalauti?
Pagalvokite, kaip lengvai šie trys vyrai būtų galėję racionaliai išvengti
šios pavojingos situacijos. Galų gale, ar jie nebuvo fanatikai,
pasiruošę eiti į ugnį, kad tik nereikėtų garbinti statulos? Ar jie nega-
lėjo tiesiog apsimesti, neva jie užsiriša batus, ir tuo pat metu melstis
savo Dievui? Ar tai, su kuo jie susidūrė, tikrai buvo verta jų pastangų?
Akivaizdu, jog jie taip manė, nors jų žodžiai rodė, kad jie suprato, jog
jiems grėsė mirtis.
Kaip galime išvengti teisinimosi, suteikiančio mums galimybę eiti į
kompromisą dėl mūsų tikėjimo? Ką sako ši eilutė, kurioje kalbama
apie panašią pagundą: „Kas patikimas smulkmenose, tas patikimas
ir dideliuose dalykuose, o kas neteisingas smulkmenose, tas neteisingas
ir dideliuose dalykuose“ (Lk 16, 10)?
III. VĖL STATULOS GARBINIMAS
Tyrinėjantieji Bibliją jau seniai pastebėjo ryšį tarp Danieliaus 3 ir
ko Apreiškimo knyga moko apie paskutiniųjų dienų įvykius. Ir taip yra
dėl geros priežasties, nes Danieliaus 3 užrašytas įsakymas, už kurio
nevykdymą buvo baudžiama mirtimi, statulos garbinimas (Dan 3,
15), atspindi tai, ko Apreiškimo knyga moko apie įsakymą, už kurio
nevykdymą taip pat baudžiama mirtimi, garbinti žvėries atvaizdą.
„Jam leista suteikti žvėries atvaizdui dvasią, idant žvėries atvaizdas
imtų kalbėti, ir įsakyti, kad visi, kurie atsisakys pagarbinti žvėries atvaizdą,
būtų žudomi“ (Apr 13, 15).
- Perskaitykite Apr 13, 11–17; Apr 14, 9. 11–12; Apr 16, 2; Apr 19, 20;
Apr 20, 4. Koks čia yra kontrastas, priešpastatantis Dievo Įsakymus
žmonių įsakymams?
Dievo tauta yra pašaukta garbinti „dangaus ir žemės, jūros ir vandens
šaltinių Sutvėrėją“, tai yra Kūrėją, priešingai žvėriui ir jo atvaizdui.
Trys hebrajai, susidūrę su panašia grėsme, atsisakė garbinti kažką
kita, išskyrus patį Dievą Kūrėją. Taigi, kad ir kokios skirtingos aplinkybės
tarp to, kas atsitiko Dūros lygumoje ir įsakymo garbinti statulą, o
ne Kūrėją, ir to, kas nutiks visame pasaulyje pasigirdus reikalavimui
garbinti atvaizdą, o ne Kūrėją, principas yra toks pat.
- Perskaitykite Rom 1, 18–25. (Atkreipkite dėmesį į ryšį, susijusį su
Dievo rūstybe, tarp Rom 1, 18 ir Apr 14, 9–10.) Kokiu būdu atvaizdo
garbinimo klausimas yra tik dar viena to paties principo, susijusio
su tuo, kam žmonės rodo ištikimybę, apraiška?
Garbinimas nebūtinai reiškia nusilenkimą ir smilkalų smilkymą,
nors ir tai gali būti garbinimo išraiška. Mes garbiname viską, kam rodome
ištikimybę. Pagalvojus, kas yra Dievas, mūsų Kūrėjas, ir ką Jis
padarė dėl mūsų Jėzuje – mūsų Atpirkėjas, žinoma, kad reikia garbinti
tik Jį. Visa kita yra stabmeldystė. Galbūt tai padeda paaiškinti
šiuos kietus Jėzaus žodžius: „Kas ne su Manimi, tas prieš Mane, ir kas
su Manimi nerenka, tas barsto“ (Mt 12, 30). Paskutinieji įvykiai tiesiog
bus dramatiškas šios tiesos pasireiškimas.
IV. ANKSTYVOS BAŽNYČIOS PERSEKIOJIMAS
Pranašiškų ženklų, susijusių su paskutiniaisiais įvykiais, yra ne tik
Senajame, bet ir Naujajame Testamente. Pirmojo šimtmečio krikščionių
gyvenimas nebuvo lengvas. Pirmiausia jų nekentė daugelis religingųjų,
laikydami juos grėsme Mozės tikėjimui. Jie taip pat susidūrė
su pagoniškos Romos imperijos rūstybe. „Žemės ir pragaro jėgos išsirikiavo
kautynių rikiuote prieš Kristų Jo sekėjų asmenyje. Pagonybė
numatė: jei triumfuos Evangelija, jų šventovės ir aukurai bus nušluoti
nuo žemės paviršiaus, todėl jie sutelkė savo pajėgas, kad sunaikintų
krikščionybę. Įsižiebė persekiojimų ugnis“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017,
p. 33).
Apaštalų darbų knygoje yra pasakojimas, gana stipriai parodantis,
ko Dievo tauta gali tikėtis, artinantis Apreiškimo 13 pateiktam scenarijui.
- Perskaitykite Apd 12, 1–17. Kokie šio pasakojimo elementai gali
nusakyti paskutiniųjų dienų įvykius?
Jokūbui buvo nukirsta galva, ir Petro laukė tas pat; krikščionims
buvo numatyta mirties bausmė. Galbūt viena nuostabiausių šio pasakojimo
pusių yra ta, kad baisiausią naktį savo gyvenime Petras miegojo
– taip kietai, kad angelas iš tikrųjų turėjo suduoti jam į šoną, kad
jį pažadintų!
Petras, žinoma, buvo stebuklingai išlaisvintas ir atsidūrė tikinčiųjų
susirinkime, kuriems buvo sunku patikėti, kad jis tikrai buvo išlaisvintas,
nes jie meldėsi. Parašyta, kad jie nustėro, o tai priverčia susimąstyti,
kaip dažnai melsdamiesi išdrįstame patikėti, kad Dievas iš tikrųjų
atsakys į maldą.
Vienų tikinčiųjų buvo pasigailėta, kiti buvo nužudyti. Artėjant paskutiniesiems
laikams vyks tas pat. Netgi Petras, nors tada jo buvo pasigailėta,
galiausiai mirė dėl savo tikėjimo. Pats Jėzus jam pasakė: „Iš
tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai,
kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas; kitas tave perjuos ir ves,
kur nenori“ (Jn 21, 18–19).
Atkreipkite dėmesį, kad Jėzus, išdėstęs Petrui, kaip jis mirs, vis tiek
jam sakė: „Sek paskui Mane!“
V. ŽVĖRIES ŽENKLAS
Bėgant metams, o paskutiniųjų laikų įvykiams, tokiems kaip įsakymas
žudyti ir vertimas imti žvėries ženklą, dar nesipildant, kai kurie
reiškia abejones, netgi skepticizmą, kaip mes aiškinime paskutiniųjų
laikų įvykius, įskaitant tai, kaip sabata ir sekmadienis gali būti galutinės
kovos pagrindu.
Apreiškimo knyga aiškiai moko – arba mes garbiname Kūrėją,
arba žvėrį ir jo atvaizdą. Ir kadangi septintoji diena – sabata yra Dievo
kaip Kūrėjo pamatinis ženklas – duotas pačiame Edene (Pr 2, 1–3),
neturėtų stebinti tai, kad kalbant apie Kūrėjo garbinimą sabata bus
esminė. Be to, neatsitiktinai žvėries galia yra ta pati galia, kuri pakeitė
biblinį sabatos įsakymą sekmadieniu, o toks pakeitimas visiškai
nepagrįstas Šventuoju Raštu. Turint tai omenyje, mintis, kad sabata
ir sekmadienis yra susiję su garbinimu – vėlgi, arba Kūrėjo (Apr 14,
6–7), arba žvėries, – yra suprantama. Be to, Naujajame Testamente
yra septintosios dienos – sabatos prieš žmogiškąjį įstatymą pranašiškas
ženklas.
- Perskaitykite šias eilutes: (Mt 12, 9–14; Jn 5, 1–16). Dėl kokių priežasčių
religiniai vadovai norėjo nužudyti Jėzų?
Mato 12, po to, kai Jėzus sabatą išgydė vyrą padžiūvusia ranka
(Mt 12, 9–13), kaip reagavo religiniai vadovai? „Išėję fariziejai susimokė
Jėzų pražudyti“ (Mt 12, 14). Mirtis dėl septintosios dienos – sabatos?
Jn 5, 1–16, po kito stebuklingo išgydymo septintąją dieną, vadovai
„persekiojo Jėzų, kad Jis taip darydavo šabo dieną“ (Jn 5, 16).
Mirtis dėl žmogaus papročių (niekas Rašte nedraudžia gydyti
sabatą, kaip niekas Biblijoje nepakeitė sabatos sekmadieniu) prieš
septintąją dieną – sabatą? Nors konkretus klausimas, čia susijęs su
Jėzumi, nėra toks pat kaip paskutiniųjų laikų įvykių atveju, jis yra pakankamai
artimas – žmogaus įstatymas prieš Dievo Įstatymą, ir abiem
atvejais ginčijamas įstatymas yra susijęs bibline sabata.
Mirti dėl vieno iš Dievo įsakymų? Kaip būtų galima lengvai pagrįsti
išeitį iš tokių aplinkybių?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI: E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 550–564.
„Visais amžiais per šventuosius angelus Dievas stiprino ir gelbėjo
savo tautą. Dangiškosios būtybės aktyviai dalyvavo žmonių reikaluose.
Jie pasirodydavo apsirengę spindinčiais kaip žaibas apdarais, jie
ateidavo kaip žmonės, vilkintys keliautojo apdarą. Dievo žmonėms
angelai pasirodydavo ir žmogaus pavidalu. Lyg nuvargę jie ilsėdavosi
vidurdienį po ąžuolais. Jie priimdavo žmonių svetingumą. Jie būdavo
vedliai nakties užkluptiems keliautojams. Savo rankomis jie uždegdavo
aukuro ugnį. Jie atidarydavo kalėjimo duris ir išlaisvindavo Dievo
tarnus. Apsiginklavę dangiškais šarvais jie atėjo nuristi akmenį nuo
Išgelbėtojo kapo.
Turėdami žmogaus išvaizdą, angelai dažnai dalyvaudavo teisiųjų
susirinkimuose. Taip pat jie lankėsi ir bedievių susibūrimuose, pavyzdžiui,
nuėjo į Sodomą, kad surašytų jos gyventojų darbus ir iš to būtų
galima spręsti, ar šie peržengė Dievo kantrybės ribas. Viešpačiui malonu
parodyti savo gailestingumą. Dėl keleto, kurie nuoširdžiai Jam
tarnauja, Jis atitolina nelaimes ir pratęsia visų žmonių ramybę. Nusidedantys
Dievui mažai tesuvokia, kad už savo gyvybes jie skolingi
saujelei ištikimųjų, kuriuos jie išjuokia ir engia“ (E. Vait, Didžioji kova,
2017, 547 p.).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Perskaitykite 2 Tim 1, 7. Aptarkite tai, kuo pranašystės jus labiausiai
jaudina. Kaip mes galime atsikratyti baimės dvasios ir rasti Dievo
vilties žinią net pranašystėse, kuriose kalbama apie persekiojimą
dėl mūsų tikėjimo? - Nors šiuo metu gali būti sunku suprasti, kaip sabata ir sekmadienis
galėtų tapti paskutiniųjų įvykių centru, pažiūrėkite, kaip greitai
gali pasikeisti pasaulis. Ko ši tiesa turėtų mus išmokyti, kaip savo
tikėjimą grįsti ne dabartiniais įvykiais, kurie gali akimirksniu pasikeisti,
o tik apreikštu Dievo Žodžiu? - Pagalvokite apie Danieliaus 2 (net Danieliaus 7). Visos imperijos
iškilo ir sugriuvo būtent taip, kaip išpranašauta. Šiandien, apžvelgdami
istoriją, matome, kad imperijos susiformavo ir iširo kaip
buvo pranašauta. Žvelgiant iš šiandienės mūsų perspektyvos, turi
ateiti dar viena karalystė. Kuri tai karalystė ir kodėl galime būti užtikrinti,
kad ši karalystė ateis kaip išpranašauta?