Šešta tema
Vasario 4–10
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 6, 5–14; Hbr 11, 8–13; 2 Kor 4, 18; Pr 13, 10–12; Pr 32, 22–31; Hbr 11, 24–29.
Įsimintina eilutė: „O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei? Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?!“ (Mk 8, 36–37)
Jėzus mums pateikė geriausią pasaulyje investavimo strategiją sakydamas: „Nesikraukite lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia“ (Mt 6, 19–20). Jėzus užbaigia šią investavimo strategiją sakydamas: „Nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 21). Kitaip tariant, parodyk, kam išleidi pinigus, o aš tau parodysiu, kur tavo širdis, nes kur tik padėsi pinigus, tavo širdis būtinai seks paskui, jei ji dar ten nenukeliavusi.
Ar norite savo širdies Dievo karalystei? Jei taip, tada padėkite savo pinigus ten, kur jie atneš amžiną atlygį. Skirkite savo laiką, pinigus ir maldas Dievo darbui. Jei tai padarysite, netrukus dar labiau juo susidomėsite, o širdis seks paskui. Šią savaitę apžvelgsime tekstus ir pavyzdžius, parodančius, kaip krauti lobį danguje ir galiausiai sulaukti amžino atlygio.
I. NOJUS RADO MALONĘ
Pažymėtina, kad kraunantieji lobį danguje dažnai yra Dievo kviečiami imtis didelių gyvenimo pokyčių čia, žemėje. Jei prireiks, būkite tam pasirengę.
1. Perskaitykite Pr 6, 5–14. Kokie esminiai pokyčiai įvyko, kai Nojus pakluso Dievui? Kokių principų čia galime įžvelgti sau pasaulyje, kurį reikia įspėti dėl artėjančios pražūties?
Nojus galėjo skirti laiką ir išteklius, kad pasistatytų sau namus, bet jis nusprendė iš esmės pakeisti savo gyvenimą ir praleisti 120 šio gyvenimo metų, kad Dievo pašauktas pastatytų laivą.
Daugelis skeptikų šiandien pasakojimą apie tvaną laiko mitu, pagrįstu mokslinėmis prielaidomis, susijusiomis su žinomais gamtos dėsniais. Tai nieko naujo. „Žemės gyventojai prieš tvaną manė, kad gamtos dėsniai šimtmečius nekinta. Metų laikai kartodavosi sena tvarka. Iki tol niekada nelijo, žemę drėkindavo rūkas ar rasa. Upės niekada neišeidavo iš savo krantų, ramiai nešė savo vandenis į jūrą. Nustatyti dėsniai galiojo vandenims, kad jie neišsilietų per krantus“ (E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, p. 68). Prieš tvaną žmonės ginčijosi, kad tvano būti negali, grindžiant klaidingu tikrovės supratimu; po tvano, grindžiant klaidingu tikrovės supratimu, teigiama, kad jo apskritai niekada nebuvo. Kaip Raštas sako: „Po saule nieko nėra nauja!“ (Mok 1, 9)
Tuo tarpu Raštas taip pat sako, kad žmonės skeptiškai vertins paskutiniųjų laikų įvykius, kaip ir tvano atveju (žr. 2 Pt 3, 3–7). Tuomet kaip mes galime pasiruošti būsimam sunaikinimui? Tai sąmoningas sprendimas, vadinamas „atlygiu po tam tikro laiko“. Jis iš esmės reiškia, kad Dievo pašaukti turime kantriai darbuotis, tikėdamiesi šlovingesnio atlygio ateityje. Mes nežinome, kada Kristus sugrįš. Tam tikra prasme tai nesvarbu. Vietoj to svarbu tai, kad mes, kaip ir Nojus, darytume tai, ką Dievas mums pavedė atlikti, net jei, kaip Nojaus atveju, prireiks tam tikrų esminių gyvenimo pokyčių.
Ar būtumėte pasirengę iš esmės pakeisti savo gyvenimą dėl Dievo, jei, kaip ir Nojus, būtumėte pašaukti būtent tam? (Užuomina: žr. Lk 16, 10)
II. TIKINČIŲJŲ TĖVAS ABROMAS
Dievas pašaukė Abromą palikti tėvynę, gimines ir keliauti į jam parodytą kraštą. Taip prasidėjo Mesijo kraujo giminystės linija. Nors detalės nepateikiamos, Abromas turėjo iškeliauti iš savo gimtinės ir ankstyvųjų metų krašto. Žinoma, tai nebuvo lengvas sprendimas ir, be abejo, jis dėl to atsisakė kai kurių žemiškų malonumų ir patogumų.
2. Perskaitykite Pr 12, 1–3. Kaip „visos žemės gentys“ rado palaiminimą dėl šio pažado ir dėl to, kad jį priėmė?
Tai buvo didelis įvykis, pakeitęs Abraomo ir jo šeimos gyvenimą. „Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs“ (Hbr 11, 8). „Neabejojantis Abraomo klusnumas yra vienas labiausiai stulbinančių Biblijoje randamų tikėjimo įrodymų“ (E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, p. 93).
Daugelis iš mūsų nenorėtų palikti savo tėvynės, draugų ir šeimos narių. Bet Abraomas tai padarė. Jis buvo patenkintas būdamas ten, kur jo norėjo Dievas. Kad ir kaip keistai tai atrodytų, Abraomas, Izaokas ir Jokūbas nepaveldėjo pažadėto krašto per savo gyvenimą, tačiau vis tiek liko ištikimi Dievui.
3. Perskaitykite Hbr 11, 8–13. Kokia žinia mums čia aktuali?
Abraomas aplinkiniams buvo žinomas kaip kunigaikštis. Jis buvo dosnus, drąsus, svetingas ir Aukščiausiojo Dievo tarnas. Jo su Dievu susijęs liudijimas buvo pavyzdinis. Dievo malone esame paveldėtojai su Abraomu. „Taip Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu. Taigi supraskite, kad Abraomo vaikai yra tie, kurie tiki“ (Gal 3, 6–7). „O jei priklausote Kristui, tai esate ir Abraomo palikuonys bei paveldėtojai pagal pažadą“ (Gal 3, 29).
Abraomo ir Nojaus atveju matome, kad asmuo, paklusdamas Dievui, priima esminį gyvenimą keičiantį sprendimą.
Perskaitykite 2 Kor 4, 18. Kaip šios eilutės žinia turėtų paveikti mūsų priimamus dvasinius sprendimus? Kaip Mozė ir Abraomas laikėsi to paties principo?
III. BLOGI LOTO SPRENDIMAI
Kai Abraomas paliko savo tėvynę atsiliepdamas į Dievo kvietimą, jo sūnėnas Lotas apsisprendė kartu su juo vykti į šią piligriminę kelionę. Pradžios 13 parašyta, kad Dievas palaimino Abraomą, kad jis „turėjo labai daug galvijų [pirminis turto matas toje kultūroje], sidabro ir aukso“ (Pr 13, 2). Lotas taip pat „turėjo avių, galvijų kaimenių bei palapinių“ (Pr 13, 5). Abu jie taip praturtėjo savo gyvulių kaimenėmis, jog negalėjo gyventi arti vienas kito. Kad išvengtų nesutarimų tarp piemenų, Abraomas pasiūlė Lotui rinktis, kur jis norėtų gyventi. Žinoma, Lotas turėjo pasiūlyti vyresniam Abraomui rinktis, juolab, kad jis savo gerovę buvo skolingas dėl ryšio su patriarchu. Tačiau jis neparodė dėkingumo savo geradariui ir savanaudiškai norėjo, jo manymu, geriausios žemės.
4. Perskaitykite Pr 13, 10–12. Kokie racionalūs veiksniai galėjo paskatinti Lotą priimti tokį sprendimą?
Kad ir kaip lengvai Lotas būtų galėjęs pateisinti savo sprendimą persikelti į miestą, jam ten viskas klostėsi ne itin gerai, o Abraomui išgirdus apie tai, kas jam atsitiko, jis nepasakė: „Apmaudu, Lotai. Ką pasėsi, tą ir pjausi“. Vietoj to jis atėjo jam į pagalbą (žr. Pradžios 14).
Kartais, siekdami daugiau, nepasimokome. Lotas iš karto persikėlė į Sodomą! Tačiau iš savo didelio gailestingumo Dievas liepė pasiuntiniams perspėti Lotą ir jo šeimą apie šių miestų laukiantį sunaikinimą.
5. Perskaitykite Pr 18, 20–33. Ką Dievas pasakė Abraomui, kodėl Jis apsilankė žemėje? Kaip Abraomas reagavo į žinią, kad Dievas ketina sunaikinti šiuos nedorus miestus?
Kadangi Abraomui rūpėjo Lotas ir jo šeima, jis derėjosi su Dievu, kad Jis pagailėtų miestų, jei juose rastųsi teisiųjų. Jis pradėjo 50 ir skaičių sumažino iki 10. Kaip ir dera mylinčio Dievo charakteriui, Jis nenustojo rodyti gailestingumo, kol Abraomas nesiliovė prašyti! Dievas ir du angelai asmeniškai išgelbėjo Lotą, jo žmoną ir dvi dukteris. Tačiau jo žmona atsigręžė ir virto druskos stulpu. Lotas atvyko į Sodomą turtingas vyras, o išėjo beveik nieko neturėdamas. Kodėl turime atidžiai priiminėti sprendimus, ypač galvodami tik apie trumpalaikę naudą, priešingai bendram vaizdui (žr. Mk 8, 36–37).
IV. NUO APGAVIKO IKI KUNIGAIKŠČIO
Būdamas jaunas vyras, kuris mylėjo ir bijojo Dievo, Jokūbas vis dėlto nusirito iki to, kad su savo motina Rebeka apgavo tėvą ir gavo jo palaiminimą. Dėl to suaugusiojo gyvenimą jis pradėjo turėdamas bėgti arba, galbūt, susidurti su ankstyva mirtimi. Rebeka liepė Jokūbui bėgti pas Labaną ir pasilikti „pas jį kurį laiką, kol atauš“ brolio įtūžis, tada pasiųsiu ką nors tave parvesti (Pr 27, 43–45). Jokūbas iš tikrųjų buvo bėglys 20 metų ir daugiau niekada nematė savo motinos veido.
6. Perskaitykite Pr 32, 22–31. Kas čia nutiko Jokūbui ir kokių dvasinių pamokų galime įžvelgti šiame pasakojime apie Dievo malonę, net kai priimame nederamus sprendimus?
„Nusižemindamas, atgailaudamas ir savęs atsižadėdamas šis nuodėmingas, klystantis mirtingasis įveikė Dangaus Didenybę. Jis virpėdamas, bet atkakliai nusitvėręs laikėsi Dievo pažadų, ir Beribės Meilės širdis negalėjo nusigręžti nuo nusidėjėlio maldavimo. Klaida, paskatinusi Jokūbą nusidėti, – apgaule gauti pirmagimystės teisę – dabar aiškiai buvo jam parodyta. Tada jis nepatikėjo Dievo pažadais, bet mėgino pats įvykdyti tai, ką Dievas būtų atlikęs Jam tinkamu laiku ir būdu. … Jokūbas gavo taip trokštamą palaiminimą. Jo, kaip pasisavintojo ir apgaviko, nuodėmė buvo atleista“ (E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, p.154–155).
7. Perskaitykite Pr 49, 29–33. Nors Jokūbas Kanaane nebeturėjo jokio paveldo, kokius nurodymus jis davė savo sūnums dėl jo laidojimo? Kas taip pat palaidoti toje oloje? Kaip manote, kodėl Jokūbas to prašė?
Raštas mums sako, kad visi trys patriarchai ir jų žmonos yra palaidoti toje pačioje oloje. Jokūbo pasitikėjimas Dievu buvo stiprus, ir jis laikė save svetimšaliu ir piligrimu krašte (žr. Hbr 11, 13). Nepaisant klaidų, jis išėjo iš namų nieko neturėdamas, o grįžo į Kanaaną turtingas vyras.
Nepaisant mūsų klaidų, Dievas vis tiek gali mus palaiminti. Tačiau geriau nuo pat pradžių išvengti klaidų! Su kokiais sprendimais dabar susiduriate ir kaip išvengti nederamų sprendimų?
V. MOZĖ EGIPTE
Mozės asmenybė dominavo ankstyvaisiais šventosios istorijos metais. Jį gyvą išlaikė Dievo apvaizda, kuri veikė per iniciatyvią motiną ir rūpestingą seserį. Kai faraono dukra aptiko kūdikį Mozę papirusų pintinėje, ji paprašė hebrajos motinos juo rūpintis ir sumokėjo jai už tai. Koks palaimingas iššūkis jaunai motinai, kuri buvo tremtinė ir vergė!
Jochebeda vos per 12 metų turėjo išmokyti savo vaiką melstis, pasikliauti Dievu ir Jį garbinti bei išugdyti jo charakterį tarnavimui. Daugelį metų Mozė buvo mokomas Egipto karališkuosiuose rūmuose. „Mozė buvo išmokytas visos Egipto išminties ir tapo galingas žodžiais ir darbais“
(Apd 7, 22). Mozei bręstant ir vyriškėjant, jis priėmė sąmoningą sprendimą, kuris pakeitė jo gyvenimą ir istorijos eigą.
8. Perskaitykite Hbr 11, 24–29. Pagalvokite apie tai, ko Mozė atsisakė ir ką jam teko iškęsti. Pabandykite pažvelgti į tai iš jo pozicijos, kol jis priėmė šį sprendimą. Ko jis atsisakė ir su kuo jis apsisprendė susitaikyti išvykdamas?
Egiptas tuo metu buvo viena didžiausių galių senovės pasaulyje, jei ne pati didžiausia. Nilo upė žemę padarė tokią derlingą, kad Egiptas, apaugęs javais, buvo turtinga ir galinga tauta, o pats Mozė būtų buvęs šios karalystės viršūnėje. Sunku įsivaizduoti, koks viliojantis pasaulis, Egipto pasaulis ir visi jo lobiai, turėjo vilioti Mozę ankstyvaisiais gyvenimo metais. Be abejo, jį viliojo
dievinimas, malonumai, turtai. Be jokios abejonės, jis tikriausiai būtų galėjęs labai lengvai apsispręsti pasilikti, užuot susisaistęs su būriu paniekintų vergų.
Ir vis dėlto, ką? Kaip sako Šventasis Raštas: „Jis verčiau pasirinko su Dievo tauta kęsti priespaudą, negu laikinai džiaugtis nuodėmės malonumais“ (Hbr 11, 25). O kalbant apie negandas? Didžioji Išėjimo knygos dalis pasakoja apie Mozės kovas ir išmėginimus, ir net po visko, ką jam teko patirti, jis vis tiek negalėjo įžengti į Pažadėtą kraštą (žr. Sk 20, 12). Tačiau galiausiai visi žinome, kad Mozė priėmė teisingą sprendimą, net jei kartais jis pats mąstė, ar tai tikrai teisingas sprendimas.
Pasauliniu požiūriu, Mozė turėjo likti Egipte. Tačiau, kaip krikščionims, mums buvo apreikšta tokia tikrovė, kuri mus nuveda kur kas toliau šio pasaulio. Kai mus vilioja pasaulis, kaip galime nepamiršti bendro vaizdo? Kodėl itin svarbu tai padaryti?
Tolesniam tyrinėjimui: Dievas laikėsi Jam tenkančios Sandoros dalies palaimindamas Abraomą. Ir Abraomas pagarbino Dievą, nekaupdamas lobių šioje žemėje. „Palikimo, kurį Dievas pažadėjo savo žmonėms, nėra šiame pasaulyje. Abraomas neturėjo nuosavybėje nė pėdos žemės (Apd 7, 5). Jis valdė didelį turtą ir naudojo jį Dievo garbei ir savo tautiečių labui, bet niekada neprisirišo prie šio pasaulio, savo namų. Dievas pašaukė jį palikti stabmeldiškus kraštiečius, žadėdamas jam Kanaano žemę amžinon nuosavybėn, tačiau nei jis, nei jo sūnus, nei jo sūnaus sūnus jos negavo. Panorėjęs turėti kapines numirusiems artimiesiems laidoti, Abraomas turėjo nusipirkti žemės iš kanaaniečių. Jo vienintelė nuosavybė Pažadėtoje žemėje buvo uoloje iškirstas kapas – Machpelos ola“ (E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, p.129).
Gyvendami kartais susigundome turtu ir laisvalaikiu. Reikia tvirto tikėjimo, norint patirti atlygį po tam tikro laiko. „Kaip masalas Mozei buvo siūlomi didingi faraono rūmai ir valdovo sostas, tačiau jam buvo ne paslaptis ir tai, kad karališkose jų menėse pilna nuodėmingų malonumų, priverčiančių pamiršti Dievą. Jį masino aukščiau nei puošnūs rūmai, aukščiau valdovo karūnos švytinti garbė, kuri bus suteikta Aukščiausiojo šventiesiems nuodėmės nesuteptoje karalystėje. Tikėdamas jis regėjo tą amžinąją karūną, kurią Dangaus Karalius uždės ant nugalėtojo galvos. Šis tikėjimas paskatino jį nusigręžti nuo Žemės didžiūnų ir prisijungti prie nusižeminusios, vargingos, niekinamos tautos, kuri buvo pasirinkusi tarnystės Dievui, o ne nuodėmei kelią“ (E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, p.194).
Klausimai aptarimui:
1. Kas atsitiks su mūsų turtu, kai ateis Jėzus? (žr. 2 Pt 3, 10) Tiesą sakant, kas jam gali nutikti dar prieš ateinant Jėzui? (žr. Mt 6, 20) Kodėl tuomet visada svarbu į viską žiūrėti tinkamai?
2. Jėzus perspėjo dėl turto apgaulės (Mk 4, 19). Apie ką Jis kalbėjo? Kaip turtai gali mus apgauti?
3. Klasėje aptarkite, kaip Mozė galėjo pateisinti pasilikimą Egipte, užuot viską palikus ir su būriu vergų pabėgus į dykumą? Kas galiausiai turėjo paskatinti jį apsispręsti būtent taip, kaip jis apsisprendė?