Dvylikta tema
Kovo 18–24 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Hbr 11, 6; Iz 62, 11; Rom 6, 23; Jn 14, 1–3; Apr 21; Mt 25, 20–23; Rom 8, 16–18.
Įsimintina eilutė: „Šeimininkas atsakė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!’“ (Mt 25, 21)
Nors mums neįmanoma pelnyti išganymo, Raštas naudoja atlygio viltį kaip paskatą ištikimai gyventi kaip nenusipelniusiems Dievo malonės gavėjams, nes galiausiai visa, ką gauname, visada suteikiama tik Dievo malone.
Kaip rašė Dovydas: „Viešpaties Įstatymas tobulas; jis atnaujina gyvastį; Viešpaties įsakai teisingi, – jie paprastus žmones padaro išmintingus. Viešpaties įstatai teisūs; jie džiugina širdį; Viešpaties įsakymas aiškus; jis teikia akims šviesos. Pagarbi Dievo baimė tyra; ji amžinai ištikima. Viešpaties sprendimai tikri ir visiškai teisūs, brangintini labiau už auksą, net rinktinį auksą, saldesni už medų, net gryniausią korio medų. Be to, jie pamoko Tavo tarną; kas jų laikosi, tas gauna didelį atlygį“ (Ps 19, 8–12).
Įvairiose vietose Raštas kalba apie atlygį mums, apie tai, kas mums pažadėta per Kristų po antrojo atėjimo, ir šis baisus nuodėmės lemtas paklydimas kartą ir visiems laikams baigsis.
Kas mums pažadėta ir kokią garantiją turime, kad gausime tai, kas buvo pažadėta?
I. ATLYGIS UŽ IŠTIKIMYBĘ
1. Perskaitykite Hbr 11, 6. Ką ši eilutė turėtų reikšti mums? Kaip turėtume reaguoti į tai, ką ji sako? Taip pat žr. Apr 22, 12; Iz 40, 10 ir Iz 62, 11. Ko visi šie tekstai mus moko?
Dievo atlygis savo ištikimiems vaikams yra išskirtinis ir, kaip daugelis dvasinių dalykų, gali viršyti mūsų ribotą supratimą. „Žmonių kalba neįmanoma apibūdinti teisiųjų atpildo. Jis bus suprantamas tik tiems, kurie matys jį. Joks ribotas protas negali suvokti dieviškojo rojaus šlovės“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 584).
Kalno pamoksle Jėzus vardijo palaiminimus: „Palaiminti jūs, kai dėl Manęs esate niekinami ir persekiojami bei meluojant visaip šmeižiami. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise buvo persekiojami ir pranašai“ (Mt 5, 11–12). Išvardinęs tikinčiuosius Hebrajams 11, autorius pradeda kitą skyrių, paaiškindamas, kodėl Jėzus apsisprendė mirti ant kryžiaus.
„Todėl ir mes, šitokio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visas naštas bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų. Jis vietoj sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje“ (Hbr 12, 1–2).
Tačiau sulaukti atlygio už ištikimybę neprilygsta išgelbėjimui darbais. Kas iš mūsų ar iš Rašto asmenybių atliko pakankamai gerų darbų, kurie suteiktų kokių nors nuopelnų Dievo akivaizdoje? Niekas, žinoma. Tokia kryžiaus esmė. Jei būtume galėję išsigelbėti darbais, Jėzus niekada nebūtų nešęs kryžiaus. Vietoj to, išgelbėjimas tenka malonės dėka. „Bet jei malonės, tai ne dėl darbų, antraip malonė nebebūtų malonė“ (Rom 11, 6). Vietoj to, atlygis yra tik rezultatas, ką Dievas padarė dėl mūsų ir mumyse.
Kaip suprasti skirtumą tarp išganymo malone ir atlygio už darbus? Paruoškite savo atsakymą pristatyti pamokoje sabatą.
II. AMŽINASIS GYVENIMAS
Kaip žmonių (norime to ar ne), mūsų laukia amžinybė. Pasak Rašto, ši amžinybė apsireikš vienu būdu iš dviejų, bent jau kiekvienam iš mūsų – arba amžinuoju gyvenimu, arba amžinąja mirtimi. Viskas. Nėra vidurio. Jokio blaškymosi, šiek tiek vienos ar kitos pusės. Vietoj to, yra viena (gyvenimas) arba kita (mirtis). Tai iš tikrųjų yra visko arba nieko atvejis.
1. Perskaitykite Rom 6, 23 ir Jn 3, 16. Kokie variantai mums siūlomi?
Sunku įsivaizduoti du ryškesnius ar labiau skirtingus pasirinkimus, ar ne?
Tikėtina, kad jei skaitote šias eilutes, pasirinkote amžinąjį gyvenimą arba tikrai galvojate apie jį. Dievas gali padaryti visa, ką Jis sako galintis – įvykdyti visus pažadus. Mums tenkanti dalis – tai tiesiog tikėti Juo, pasikliauti Jėzaus nuopelnais ir tikėjimu paklusti Jo Žodžiui.
2. Perskaitykite Jn 14, 1–3. Koks yra Viešpaties patarimas mums 1 eilutėje ir ką Jis žada mums 2 ir 3 eilutėse?
Paskutinėmis savo žemiškosios tarnystės dienomis Jėzus šiais nuostabiais vilties žodžiais padrąsino savo mokinius. Šie žodžiai pakels jų nuotaiką nusivylimo ir išmėginimų metu. Jie turėtų taip pat pasitarnauti ir mums. Jėzus nužengė iš dangaus ir užžengė į dangų bei mums pažadėjo: „Vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir Aš“.
Ir, ko gero, labiau nei bet kas kitas, Kristaus mirtis ant kryžiaus Jo pirmojo atėjimo metu yra didžiausias Jo antrojo atėjimo garantas, nes be Antrojo atėjimo, kuo būtų naudingas pirmasis? Nors mes ir esame tikri, kad Jėzus mirė už mus ant kryžiaus, esame tikri dėl Jo pažado: „Vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir Aš“ (Jn 14, 3).
Įsigilinkite į tai, kad Kristaus pirmasis atėjimas yra Jo antrojo atėjimo garantija. Kas įvyko Pirmojo atėjimo metu, kas Antrąjį atėjimą padaro tokiu pažadu, kuriuo galime tikėti?
III. NAUJOJI JERUZALĖ
Biblinis Naujosios Jeruzalės aprašymas yra tai, ką Abraomas regėjo tikėjimu. „Jis laukė miesto su tvirtais pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas būtų Dievas“ (Hbr 11, 10). Naujoji Jeruzalė yra Dievo šedevras, pastatytas tiems, kurie Jį myli ir laikosi Jo įsakymų. Naujoji Jeruzalė bus ištikimų Dievo vaikų namai danguje per tūkstantmetį, o vėliau ir naujoje žemėje amžinai. Tai gera žinia tiems iš mūsų, kurie nemėgsta krautis daiktų ar kraustytis. Dievas viskuo pasirūpins. Jonas sakė matęs miestą. „Ir aš išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išpuošta kaip nuotaka savo sužadėtiniui“ (Apr 21, 2).
3. Perskaitykite Apreiškimo 21. Kas mums pažadėta?
Čia visko tiek daug, kad mūsų protas, sugadintas nuodėmės ir pažįstantis tik puolusį nuodėmės persmelktą pasaulį, sunkiai suvokia. Tačiau tai, ką galime suprasti, yra kupina vilties.
Pirma, kaip Jėzus gyveno su mumis šiame puolusiame pasaulyje, kai apsireiškė kūnu, taip Jis gyvens su mumis naujajame. Kokia privilegija teko tiems, kurie matė Jėzų iš arti! Mums vėl teks tokia galimybė, tik dabar be nuodėmės užsklandos, iškreipiančios tai, ką matome.
Ir kaip mums, žinantiems tik ašaras, sielvartą, aimanas ir skausmą, suprasti vieną didžiausių pažadų visame Rašte: „Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21, 4)? Visa, kas buvo ir ko čia niekada neturėjo būti, praeis.
Be to, nuo Dievo sosto teka gyvybės vandens upė, o abiejose upės pusėse yra gyvybės medis. Ten bus Dievo sostas ir „jie regės Jo veidą“ (Apr 22, 4). Vėlgi, atpirktieji gyvens Dievo Artume, kurio dažniausiai dabar neturime.
Perskaitykite Apr 21, 8 apie likimą tų, kuriuos ištiks antroji mirtis. Kurios iš šioje eilutėje paminėtos nuodėmės Jėzus negalėjo atleisti? Kodėl kai kurie iš šių žmonių pražus, o kiti, padarę tą patį, bus išgelbėti? Koks esminis skirtumas tarp šių dviejų grupių?
IV. APYSKAITA
Jėzaus tarnystės pabaigoje Jo mokiniai priėjo prie Jo ir klausė: „Pasakyk mums, kada tai įvyks? Ir koks Tavo atėjimo ir pasaulio pabaigos ženklas?“ (Mt 24, 3) Jėzaus atsakymai į jų klausimus apima du skyrius. Mato 24 pasakoja apie mus supančio pasaulio ženklus, tokius kaip karai, nelaimės ir kt. Tada Mato 25 kalba apie sąlygas Bažnyčioje prieš pat Jėzaus sugrįžimą. Šias sąlygas iliustruoja trys pasakojimai, iš kurių vienas yra palyginimas apie talentus, mokantis, kaip Jo tauta naudojosi Dievo jiems suteiktomis dovanomis.
4. Perskaitykite Mt 25, 14–19. Kas iškeliavo į svetimą šalį? Kam Jis patikėjo savo turtą? Ką reiškia „daryti apyskaitą“ (žr. Mt 25, 19)?
Mes kartais talentus laikome prigimtinėmis dovanomis, pavyzdžiui, dainavimą, kalbėjimą ir pan., tačiau panašiame pasakojime apie minas Lk 19, 12–24 konkrečiai įvardyti pinigai ir jų valdymas. E. Vait taip pat rašė: „Man buvo parodyta, kad palyginimas apie talentus nėra iki galo suprastas. Ši svarbi pamoka buvo duota mokiniams paskutinėmis dienomis gyvenančių krikščionių labui. Ir šie gabumai nėra vien tik gebėjimas skelbti ir mokyti Dievo Žodžio. Palyginimas taikytinas laikinoms lėšoms, kurias Dievas patikėjo savo tautai“ („Testimonies for the Church“, 1 t., p. 197).
5. Perskaitykite Mt 25, 20–23. Ką Dievas sako ištikimiems pinigų valdytojams, remiantiems Jo darbą? Ką reiškia žodžiai „eikš į savo šeimininko džiaugsmą“ (Mt 25, 23)?
Visiškai natūralu, jog manome, kad kitas žmogus turi daugiau talentų už mus, todėl jis yra labiau atskaitingas Dievui. Tačiau šiame pasakojime žmogus, turėjęs tik vieną talentą – mažiausiai pinigų – pasirodė neištikimas ir neteko karalystės. Užuot galvoję apie kitų pareigas, dėmesį sutelkime į tai, ką Dievas patikėjo mums ir kaip galime tai panaudoti Jo šlovei.
Kaip jums seksis, kai Dievas ateis daryti apyskaitos su jumis?
V. ŽVILGSNIO SUTELKIMAS Į LAIMIKĮ
Po atsivertimo Paulius visiškai pasišventė Kristaus darbui. Dėl savo išsilavinimo ir aštraus proto jam galėjo pasisekti pasauliniu požiūriu. Kaip ir Mozė, Paulius nusprendė kentėti su ištikimais Dievo vaikais ir dėl Kristaus. Jis buvo plakamas, apsvaidytas akmenimis, įkalintas, išgyveno laivo sudužimą, patyrė badą, šaltį ir dar daugiau, kaip parašyta 2 Kor 11, 24–33. Kaip jis sugebėjo visa tai ištverti?
6. Perskaitykite Rom 8, 16–18. Kaip tikėjimas, kad jis yra Dievo vaikas, paveikė jo ištikimybę?
Pauliaus atsižvelgimas į atlygį ištikimiesiems skatinto jį kentėti dėl Kristaus. Iš kalėjimo jis rašė: „Vis dėlto, broliai, nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje“ (Fil 3, 13–14).
7. Perskaitykite 1 Tim 6, 6–12, kurias jau tyrinėjome, bet prie kurių verta sugrįžti. Kokia yra esminė šių eilučių žinia, ypač mums, krikščionims?
Bibliniu požiūriu, gerovė – tai turėjimas to, ko jums reikia, tuomet, kai jums to reikia. Gerovė nėra turto kaupimas. Gerovei taip pat būtinas Dievo pažadas Fil 4, 19: „O mano Dievas iš savo turtų gausos Kristuje Jėzuje šlovingai patenkins visas jūsų reikmes“. Galiausiai, gerovė reiškia būti dėkingam už tai, ką turi Viešpatyje, ir pasitikėti Juo visame kame.
Dievas nežada savo vaikams, kad jie visi bus turtingi šio pasaulio gėrybėmis. Tiesą sakant, Jis sako, kad visi, kurie gyvena dievobaimingai, bus persekiojami. Tai, ką Jis siūlo, yra geriau už bet kokius pasaulietinius turtus. Jis sako: „Aš patenkinsiu tavo poreikius ir būsiu su tavimi, kur beeitum“. Galiausiai Jis suteiks savo ištikimiesiems tikrą turtą, atsakomybę ir amžinąjį gyvenimą. Koks nuostabus atlygis!
Savo gyvenimo pabaigoje Paulius galėjo pasakyti: „Aš jau esu atnašaujamas, ir mano iškeliavimas arti. Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kuriuo mane tą Dieną apdovanos Viešpats, teisingasis Teisėjas, ir ne tik mane, bet ir visus, kurie su meile laukia Jo pasirodant“ (2 Tim 4, 6–8). Dievo malone vilkimės, kad visi galėtume pasakyti tą patį ir taip pat užtikrintai.
Tolesniam tyrinėjimui: Štai Bažnyčios šeimos, kuri yra finansiškai ištikima Dievo darbo žemėje prievaizdė, apibūdinimas.
Prievaizdavimo tikslai Septintosios dienos adventistų bažnyčioms visame pasaulyje.
Ateityje pastoriai ir vietinės bendruomenės vadovai sukūrė Bažnyčioje prievaizdavimo aplinką. Jie mokė, rėmė ir skatino Bažnyčios šeimą atsižvelgti į biblinius finansų valdymo būdus.
Žmonės įgyvendina biblinius principus savo gyvenime. Jie auga dosnumu, reguliariai taupo netikėtumams ir išsivaduoja iš vartojimo skolų vergijos.
Jų gyvenimo būdas pasižymi saikingumu, drausme ir pasitenkinimu. Pinigai buvo pašalinti kaip konkuruojantis dievas, ir jų santykiai su Dievu Kūrėju auga.
Sabatos rytą žmonės atvyksta į pamaldas. Jie jaučia ramybę – nėra nerimo dėl finansinių reikalų, vyrauja persmelkiantis pasitenkinimo ir dėkingumo jausmas.
Vedybiniai nesutarimai dėl pinigų iš esmės buvo pašalinti. Jie eina į pamaldas, tikėdamiesi Dievo Artumo ir veikimo jų gretose.
Bažnyčios tarnystės yra visiškai finansuojamos, ir jos atlieka evangelizacinį darbą. Jos apčiuopiamai parodo Kristaus meilę tiems, kuriems jos reikia.
Lėšos skiriamos Bažnyčios patalpoms, kurios būtinos tarnystei, jos puikiai prižiūrimos.
Mums visiems aktualus šis klausimas: „Ką Dievas kviečia daryti su visais ištekliais, kuriuos Jis mums patikėjo?
Klausimai aptarimui:
1. Klasėje aptarkite, kaip turime suprasti du labai aiškius biblinius mokymus – išgelbėjimą tikėjimu ir atlygį už darbus. Kaip suderinti šias dvi sąvokas?
2. Kodėl mokymasis pasitenkinti tuo, ką dabar turime, nereiškia, kad negalime siekti pagerinti savo finansinės padėties? Tai kodėl šios idėjos nebūtinai prieštarauja viena kitai?
3. Neabejotina, kad mūsų laukia amžinybė. Kokius sprendimus priimame dabar, net ir „mažus“, kurie nulems, kur praleisime amžinybę?