Aštunta tema
Vasario 18–24 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mok 12, 1; Pr 2, 15; 1 Tim 5, 8; Kol 3, 23–24; Pr 39, 2–5; Pat 3, 5–8.
Įsimintina eilutė: „Ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms, žinodami, kad iš Viešpaties gausite paveldą kaip atlyginimą. Tarnaukite Viešpačiui Kristui!“ (Kol 3, 23–24)
Daugelis žmonių nori gyventi „sėkmingai“ ir laimingai. Žinoma, puolusiame pasaulyje, kur akimirksniu gali ištikti tragedija ir nelaimė, šį tikslą ne visada gali būti lengva pasiekti.
Taip pat išlieka klausimas, kaip apibrėžiame „sėkmę“. Pavyzdžiui, Juozapo atvejis Egipte; jo gyvenimas tikrai būtų laikomas sėkmingu, ar ne? Iš kalėjimo į rūmus. Kita vertus, Jono Krikštytojo atvejis? Jis iš kalėjimo keliavo į kapą. Ar jo gyvenimas buvo sėkmingas? Vėlgi viskas priklauso nuo to, kaip apibrėžiate „sėkmę“.
Šią savaitę tyrinėsime „sėkmės“ temą pamatinių prievaizdavimo ir finansinių principų kontekste. Nesvarbu, kas mes esame ir kur gyvename, pinigai ir finansai bus mūsų gyvenimo dalis, patinka mums tai ar ne. Taigi kokie praktiniai žingsniai, nors ir negarantuojantys „sėkmės“, vis dėlto gali padėti išvengti įprastų spąstų ir klaidų, galinčių šiek tiek komplikuoti finansinę sėkmę?
I. PIRMIAUSIA TAI, KAS SVARBIAUSIA
1. Perskaitykite Mok 12, 1. Kokia čia žinia mums?
Jaunimui bręstant į pilnametystę, kils minčių apie būtiniausius poreikius – maistą, drabužius ir pastogę. Pats Jėzus mums pasakė, kaip teikti pirmenybę poreikiams: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai jums bus pridėta“ (Mt 6, 33). Žinoma, kurie yra vyresni ir jaunystėje nepasirinko Jėzaus, dar turi laiko priimti su prievaizdavimu susijusius teisingus sprendimus.
Tyrinėjome Pr 28, 20–22, kada Jokūbas priėmė keletą svarbių dvasinių ir finansinių sprendimų. Regėjime Viešpats prisistatė Jokūbui kaip „Viešpats, tavo senelio Abraomo ir Izaoko Dievas“ (Pr 28, 13). Tada Jokūbas, duodamas įžadą Dievui, pasakė: „Viešpats bus mano Dievas“ (Pr 28, 21).
2. Perskaitykite Pr 29, 9–20. Kuo svarbus šio įvykio laikas Jokūbo gyvenime?
Po to, kai Jokūbas prisiėmė dvasinius ir finansinius įsipareigojimus Dievui, Viešpats nukreipė jį pas Rachelę prie šulinio (žr. Pr 29, 9–20). Dera priimti su dvasiniu gyvenimu ir darbu susijusius sprendimus prieš santuoką. Jūsų būsimas sutuoktinis turėtų žinoti, su kuo jie susisaisto. Ar šis asmuo yra pasišventęs krikščionis? Kokį darbą jis ar ji atlikinės? Ar šis žmogus bus mokytojas, slaugytojas, teisininkas, darbininkas? Kokiam gyvenimui aš pasiryšiu? Kiti klausimai, į kuriuos būtina atsakyti prieš santuoką: koks asmens išsilavinimas? Kokia skola bus po santuokos? Ar aš noriu priimti šias aplinkybes kaip savo atsakomybės dalį?
Perskaitykite 2 Kor 6, 14–15. Kodėl ieškant gyvenimo draugo svarbu atsižvelgti į šį principą? Nors tai negarantuoja geros santuokos, kodėl toks atsižvelgimas padėtų pagerinti santuokos galimybes?
II. DARBAS – PALAIMINIMAS (Idealiu atveju)
Nebent esate savarankiškai turtingas arba patikos fondo, kurį mama ir (arba) tėtis jums įsteigė, kad jums niekada gyvenime netektų dirbti nė dienos, gavėjas (daug skaitant apie šiuos vaikus, pinigai, turėję būti jiems palaima, dažnai priveda prie tragedijos jiems suaugus), anksčiau ar vėliau reikės dirbti. Žinoma, idealu yra susirasti jums patinkantį darbą, nešantį geras pajamas, įgusti jį atlikti, ir taip darbuotis visą savo darbingą amžių. Tai idealas; žinoma, aplinkybės ne visada taip susiklosto.
3. Perskaitykite Pr 2, 15 (taip pat žr. Mok 9, 10 ir 2 Tes 3, 8–10). Kokią reikšmę turi tai, kad dar prieš atsirandant nuodėmei, Adomui (ir, žinoma, Ievai) buvo pavestas darbas? Kaip tai galėtų paaiškinti tie, kaip minėta anksčiau, kuriems niekada nereikėjo dirbti, kodėl, jie mano, kad jų aplinkybės yra prakeiksmas?
Aišku, kad šis darbas nebuvo bausmė. Jis buvo sukurtas jų labui. Tai yra, net rojuje, pasaulyje, kuriame nebuvo nuodėmės, mirties ir kančios, Dievas žinojo, kad žmonėms reikia dirbti.
„Adomui buvo pavesta prižiūrėti sodą. Kūrėjas žinojo, kad Adomas negali būti laimingas be darbo. Sodo grožis jį džiugino, bet to nepakako. Jis turėjo darbuotis, kad mankštintų nuostabius kūno organus. Jei laimė būtų nieko neveikimas, šventam ir nekaltam žmogui nebūtų reikėję darbuotis. Bet Tas, kuris sukūrė žmogų, žinojo, kas bus jo laimė; ir vos tik jį sukūręs, Jis davė jam paskirtą darbą. Būsimos šlovės pažadas ir įsakymas, kad žmogus turi triūsti dėl kasdienės duonos, buvo paskelbtas iš to paties sosto“ (E. Vait, „Our High Calling“, 223 p.).
Tačiau net ir po nuopuolio, kai (kaip ir visa kita) darbas buvo suteptas nuodėmės, Dievas tarė Adomui: „Tebūna už tai prakeikta žemė; triūsu maitinsies iš jos visas savo gyvenimo dienas“ (Pr 3, 17). Atkreipkite dėmesį, Dievas prakeikė žemę „už tai“, dėl Adomo, numanant, kad jam reikės darbo, ypač po nuopuolio.
Kodėl darbas, idealiu atveju, turėtų būti mums palaiminimas?
III. DARBINGI METAI
Tyrinėjome, kad Dievas numatė, jog žmonės vienaip ar kitaip dirbtų. Ši mūsų gyvenimo dalis (darbingi metai) paprastai trunka apie 40 metų. Daugeliui žmonių tai yra laikas, kai auginami ir ugdomi vaikai, įsigyjami namai ir kiti svarbūs pirkiniai. Finansiškai tai gali būti labai įtemptas laikotarpis. Tai labai jautrus metas, nes šeima mokosi dirbti kartu, o jos nariai kuria visą gyvenimą trunkančius saitus. Šiuo laikotarpiu finansinė įtampa gali sugriauti santuoką, ir dažnai taip nutinka. Šeimos, kuriose abi pusės laikosi krikščioniškų įsipareigojimų ir nori laikytis biblinių principų, yra daug stabilesnės.
4. Perskaitykite 1 Tim 5, 8; Pat 14, 23; ir Kol 3, 23–24. Kokių svarbių principų, susijusių su finansais namuose, galime įžvelgti šiuose tekstuose?
Daugeliu atvejų vyras yra pagrindinis šeimos maitintojas, nors dažnai abu sutuoktiniai dirba. Žinoma, gali ištikti netikėtos aplinkybės – ligos, ekonominis sunkmetis ir pan. – dėl kurių šis idealas tampa sudėtingas. Žmonėms tenka atitinkamai prisitaikyti.
Vaikai, atvesti į pasaulį šiuo gyvenimo laikotarpiu, vadinami „Viešpaties dovana“ (Ps 127, 3). Turime atsiminti, kad su vaikais tenka didžiulė atsakomybė. Krikščionių tėvų tikslas – mokyti savo vaikus tapti savarankiškais suaugusiais šiame gyvenime ir paruošti juos būsimam gyvenimui. Štai trys patarimai, kurie padės tėvams:
1. Sukurkite krikščionišką namų aplinką. Tai apimtų nuolatines ir įdomias šeimos pamaldas, reguliarų sabatos mokyklos ir bažnyčios lankymą bei ištikimybę atnešant dešimtinę ir aukas. Tai puikūs įpročiai, kuriuos reikia formuoti ankstyvame gyvenime.
2. Ugdykite vaikams norą dirbti ir vertinti darbą. Vaikai supras, kad kruopštumas ir sąžiningumas darbe visada pastebimi, vertinami ir apdovanojami. Jie supras, kad pinigai ateina pas mus dėl to, kad skiriame laiko kitiems, atlikdami kitiems vertingas užduotis.
3. Padėkite įgyti gerą išsilavinimą. Švietimas šiandien yra brangus – ypač privačios mokyklos krikščioniškas ugdymas. Tačiau tėvams, planuojantiems savo vaikus ne tik šiam, bet ir būsimam gyvenimui, tai pateisina išlaidas.
Žinoma, kad ir kaip stengtųsi tėvai, niekas negarantuoja, kuria kryptimi pasuks jų vaikai. Kodėl tėvams svarbu nekaltinti savęs dėl nederamų sprendimų, kuriuos gali priimti jų užaugę vaikai?
IV. DORAS DARBAS
Kitas „sėkmingo“ gyvenimo etapas, paskutinis, gali būti pats maloniausias – jei ankstesnių metų sprendimai buvo išmintingi ir nesugadinti netikėtų įvykių. Idealiomis aplinkybėmis, tėvai užaugino vaikus, kad pastarieji taptų savarankiškais suaugusiais, už būstą sumokėta, patenkinti transporto poreikiai, nėra užsitęsusių skolų, pakanka pajamų senjorų šeimos poreikiams patenkinti.
Dievas kviečia savo vaikus aukštesniam darbo ir gyvenimo matui. Šis matas yra Dievo Įstatymas, įrašytas mūsų širdyje (žr. Jer 31, 33) ir atsispindintis mūsų charakteryje. Visuomenei griūnant, o krikščioniškajam mokymui silpnėjant ir menkstant, kiekvienam krikščioniui taps dar svarbiau gyventi ir dirbti nepriekaištingai. Raštas sako: „Geriau turėti gerą vardą, negu didelius turtus; malonė vertesnė už sidabrą ar auksą“ (Pat 22, 1).
Rašte minimi atvejai, kai darbdaviai pripažino esantys palaiminti dėl to, kad turėjo dievobaimingą darbuotoją. Kai Jokūbas ruošėsi išvykti iš savo uošvio Labano namų ir grįžti su šeima į tėvynę, Labanas maldavo jo neišvykti, sakydamas: „O kad aš rasčiau malonės tavo akyse! Per būrimą sužinojau, kad Viešpats laimino mane dėl tavęs“ (Pr 30, 27). Ir kai Juozapas buvo parduotas vergijon Egipte, jo šeimininkas panašiai įvertino Juozapo darbą ir atitinkamai jam atlygino.
5. Perskaitykite Pr 39, 2–5. Nors tekstas mums konkrečiai nepasako, ką, jūsų manymu, Juozapas darė, dėl ko jo šeimininkas taip palankiai į jį žiūrėjo?
„Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei“ (1 Kor 10, 31). Taigi dirbdami, valdydami finansus, kad ir ką darytume, turėtume visa daryti Dievo garbei. Jis yra Tas, kuris suteikia mums žinių ir jėgų, kad gyvenime pasisektų.
„O Viešpatie, Tavo yra didybė, galybė, grožybė, pergalė ir šlovė. Taip, nes Tau priklauso visa, kas danguje ir žemėje. O Viešpatie, Tau priklauso karalystė, Tu esi iškilęs kaip galva virš visko. Tu daliji turtus ir garbę, Tu visa valdai. Tavo rankoje jėga ir galybė, Tavo galioje kiekvieną išaukštinti ir stiprinti“ (1 Met 29, 11–12).
Kokiais principais vadovaujatės ne tik darbe, bet ir gyvenime apskritai? Kokių pokyčių gali prireikti?
V. DIEVO IŠMINTIES PRIPAŽINIMAS
Pasaulyje yra begalė pinigų valdymo guru, bet Dievas įspėjo mus nesitarti su jais dėl turto, kurį Jis mums patikėjo, valdymo. „Laimingas, kas atmeta nedorėlių patarimus, kas neina nusidėjėlių keliu ir nebendrauja su pašaipūnais, bet džiaugiasi Viešpaties Įstatymu ir mąsto Jo Įstatymą dieną naktį. Jis lyg medis, pasodintas prie tekančio vandens, duodantis vaisių laikui atėjus, o jo lapai nevysta. Kad ir ką jis darytų, jam sekasi“ (Ps 1, 1–3).
Taigi žmogus, kuris mėgaujasi Viešpaties Įstatymu (Įstatymas plačiąja prasme čia gali reikšti Dievo Žodį), bus palaimintas. Argi tai ne paprasta? Ir jis klestės, jam seksis.
6. Perskaitykite Pat 3, 5–8. Kaip mes taikome šį principą savo elementariems finansiniams reikalams?
Biblinio mokymo, susijusio su finansų valdymu, apžvalga suteikia mums labai vertingų įžvalgų, kurių būtina paisyti. Pažvelkime į septynias iš jų.
1. Organizuotumas. Sudarykite išlaidų planą (Pat 27, 23–24). Daugelis šeimų tiesiog egzistuoja nuo atlyginimo iki atlyginimo. Be paprasto uždarbio, išlaidų ir taupymo plano gyvenimas yra labiau įtemptas.
2. Išleiskite mažiau nei uždirbate. Pasiryžkite gyventi pagal galimybes (Pat 15, 16). Daugelis šeimų Vakarų šalyse išleidžia daugiau nei uždirba. Tai įmanoma tik dėl kreditų ir paskolų prieinamumo. Daug problemų kamuoja tuos, kurie yra skolingi.
3. Kiekvienu mokėjimo laikotarpiu sutaupykite dalį sumos (Pat 6, 6–8). Taupome tam, jog ateityje turėtume lėšų didesniems pirkiniams ir kad pasirūpintume neplanuotomis išlaidomis – nelaimingi atsitikimai ar ligos. Kai kurias santaupas galima planuoti panaudoti tuomet, kai dėl amžiaus nebegalėsime dirbti.
4. Venkite skolų kaip COVID-19 metu. (Pat 22, 7). Palūkanos yra tos išlaidos, be kurių galite išgyventi. Turintis skolų arba iš skolintų pinigų gyvenantis asmuo ar šeima esamu laiku iš tikrųjų gyvena iš pinigų, kuriuos tikisi uždirbti ateityje. Jei gyvenime kažkas netikėtai pasikeis, gali kilti rimtų finansinių nepatogumų.
5. Būkite darbštūs. „Dykaduonis alksta ir nieko neturi, o darbštus žmogus vaišinsis prie turtingo stalo“ (Pat 13, 4).
6. Būkite finansiškai ištikimi Dievui (Įst 28, 1–14). Jokia šeima negali sau leisti gyventi be Dievo palaiminimo.
7. Atminkite, kad ši žemė nėra tikrieji mūsų namai. Mūsų prievaizdavimas daug pasako apie tai, kur slypi mūsų pagrindiniai prioritetai (žr. Mt 25, 14–21).
Tolesniam tyrinėjimui: „Jokia verslo struktūra ar gyvenimo planas negali būti patvarus ir užbaigtas, jeigu apima tik trumpus šio dabartinio gyvenimo metus, nesirūpinant nesibaigiančia ateitimi. […] Joks žmogus negali susikrauti lobių danguje, nepraturtinęs ir nesutaurinęs savo gyvenimo žemėje“ (E. Vait, Ugdymas, p. 167).
„Sąžiningo verslo ir tikros sėkmės pagrindą sudaro Dievo nuosavybės pripažinimas. Visa ko Kūrėjas, Jis yra pirminis Savininkas. Mes – Jo prievaizdai. Viskas, ką mes turime, yra Jo duotas kreditas, kurį dera naudoti pagal Jo nurodymus“ (E. Vait, Ugdymas, p. 158).
Dėl spaudimo aprūpinti savo šeimą dažnai manome, jog mūsų darbas skirtas tik tam, kad gautume pajamas. Tačiau kaip krikščionys mes taip pat turime atlikti savo vaidmenį įvykdant didįjį Jėzaus pavedimą visiems Jo sekėjams. Pacitavusi šį pavedimą Mk 16, 15, E. Vait rašė: „Ne visi gali būti tarnautojai ar misionieriai tiesiogine to žodžio prasme, tačiau visi gali darbuotis su Juo skelbdami savo artimui gerąją naujieną. Šis įsakymas duotas visiems – dideliems ir mažiems, išsilavinusiems ir tamsuoliams, seniems ir jauniems“ (Ugdymas, p. 308).
„Mes turime atidžiau išstudijuoti Dievo planą mūsų gyvenimui. Kuo geriau atlikti mums po ranka esantį darbą, pavesti savo kelius Dievui bei stebėti Jo apvaizdos ženklus – štai taisyklės, kurios užtikrina saugų profesijos pasirinkimą“ (E. Vait, Ugdymas, p 312.).
Klausimai aptarimui:
1. Kaip mes, krikščionys, apibūdiname, ką reiškia gyventi „sėkmingai“? Koks gali būti skirtumas tarp to, ką pasaulis apibrėžia kaip sėkmę, ir to, ką mes (idealiu atveju) turėtume laikyti sėkme? Pavyzdžiui, Jonas Krikštytojas. Kaip apibūdintumėte jo gyvenimą, kuris paniekinamai baigėsi kalėjime, dėl nedoros moters užgaidų? Ar pavadintumėte tai sėkme? Kokias priežastis galite pateikti savo atsakymui?
2. Kaip paaiškinti tai, kad yra daug labai „sėkmingų“ žmonių, kurie nesilaiko nė vieno Rašto principo, susijusio su turto valdymu ar gyvenimu apskritai? O kaip dėl tų, kurie bando jų laikytis, bet jiems nesiseka? Galbūt jie suserga arba ištinka nelaimė. Kaip suprasti tokias aplinkybes?