DIEVO SANDOROS SU MUMIS

Antra tema
Sausio 7–13 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 10, 22; Jn 6, 29; Įst 28, 1–14; Pat 3, 1–10; Mal 3, 7–11; Mt 6, 25–33.

Įsimintina eilutė: „Bet jei ištikimai klausysi Viešpaties, savo Dievo, balso, uoliai vykdydamas visus Jo įsakymus, kuriuos šiandien tau duodu, Viešpats, tavo Dievas, išaukštins tave virš visų žemės tautų. Jei klausysi Viešpaties, savo Dievo, balso, tave pasieks ir užlies visi šie palaiminimai“ (Įst 28, 1–2).

Nuostabu, kad Dievas su mumis sudarė susitarimus (arba sandoras). Dauguma jų yra dvišaliai, o tai reiškia, kad abi šalys (Dievas ir žmonės) turi atlikti savo vaidmenį. Štai dvišalio susitarimo pavyzdys: „Jei tu darysi tai, tada Aš padarysiu tai“; arba: „Aš padarysiu tą, jei tu padarysi aną“.

Retesnis susitarimo tipas yra vienašalis. „Aš padarysiu tai, nepaisant to, ką darysi ar ko nedarysi tu“. Kai kurios Dievo sandoros su žmonija yra vienašalės. Pavyzdžiui: „Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems“ (Mt 5, 45). Kad ir ką darytume ar ko nedarytume, galime tikėtis, kad Dievas leis patekėti saulei ir lyti lietui. Po Tvano Dievas pažadėjo žmonijai ir visiems gyvūnams, kad niekada nebus kito tvano, kuris apimtų visą žemę (žr. Pr 9, 9–16), nepaisant mūsų darbų. Jis taip pat pažadėjo: „Ligi tik žemė tvers, sėja ir pjūtis, šaltis ir šiluma, vasara ir žiema, diena ir naktis nesiliaus“ (Pr 8, 22). Metų laikai ateis ir praeis, nepaisant to, ką mes darome.

Šią savaitę tyrinėsime kai kurias labai svarbias dvišales Dievo ir Jo vaikų sandoras. Melskimės, kad Dievo malone „laikytumės mums tenkančios sandoros dalies“.

I. IŠGANYMO SANDORA

Kristaus mirtis Golgotoje padarė išgelbėjimą įmanomą kiekvienam žmogui, apskritai kada nors gyvenusiam arba tam, kuris kada nors gyvens. Skirtingai nuo metų laikų pažado, išganymas nėra vienašalis – jis suteikiamas ne kiekvienam, nepaisant žmonių darbų. Tikėjimas, kad visi bus išgelbėti, vadinamas „universalizmu“.

1. Vietoj to, Jėzus aiškiai mokė, kad nors Jis mirė už visą žmoniją, daugelis žmonių eina plačiu keliu į pražūtį ir amžiną mirtį (Mt 7, 13–14).

2. Ką šie tekstai sako apie tai, kaip žmonės priima išganymo dovaną Jėzuje?

1 Jn 5, 13                                                                                                                                                        

Mt 10, 22                                                                                                                                                       

Jn 6, 29                                                                                                                                                           

2 Pt 1, 10–11                                                                                                                                                  

Paulius suprato dvišalę išganymo sandoros prigimtį. Žinodamas, kad jam netrukus bus įvykdyta mirties bausmė, ir nepaisant to, kad daugelis jo bendražygių jį paliko, Paulius užtikrintai pasakė savo brangiam draugui Timotiejui, kad laikėsi jam tekusios sandoros dalies: „Aš jau esu atnašaujamas, ir mano iškeliavimas arti. Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kuriuo mane tą Dieną apdovanos Viešpats, teisingasis Teisėjas, ir ne tik mane, bet ir visus, kurie su meile laukia Jo pasirodant“ (2 Tim 4, 6–8).

Paulius sakė: „Aš pasiruošęs, [nes] ‘iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą’“. Tačiau Paulius visada labai aiškiai tvirtino , kad išganymas suteikiamas tik tikėjimu, o ne Įstatymo darbais, todėl ir čia jis nežiūri į savo darbus ar pasiekimus kaip į nuopelnus Dievui. Jo laukiantis „teisumo vainikas“ yra Jėzaus teisumas, kurį Paulius tikėjimu įgijo sau ir išlaikė iki savo gyvenimo pabaigos.

Nors išgelbėjimas yra nepelnyta dovana, kuo skiriasi tie, kurie priima šią dovaną, nuo tų, kurie jos nepriima? Ką reikia daryti, kad priimtume šią dovaną?

II. IŠTIKIMAI KLAUSYTI

Pakartoto Įstatymo knyga yra spausdintas Mozės atsisveikinimo žinios variantas antrajai izraelitų kartai po keturiasdešimties metų klajojimo dykumoje. Ši žinia buvo perduota Moabo lygumose į rytus nuo Jericho. Pakartoto Įstatymo knyga deramai vadinama „Atminimo knyga“.

Šioje knygoje Mozė apžvelgia ištikimus Dievo santykius su Izraeliu. Jis pasakoja apie keliones nuo Sinajaus kalno iki Kadeš Barnėjos Pažadėtos žemės pakraštyje, taip pat apie maištą ir 40 metų klajojimą dykumoje. Jis pakartojo Dešimt Dievo įsakymų, dešimtinės ir Dievo Namų sandėlio reikalavimus. Tačiau esminė Pakartoto Įstatymo knygos žinia yra patarimas paklusti Dievui ir sulaukti Jo palaiminimų. Mozė nusako Dievą kaip galintį ir trokštantį rūpintis savo tauta.

3. Perskaitykite Įst 28, 1–14. Kokie palaiminimai žadami tautai? Bet ką jie turi daryti, kad sulauktų palaiminimų?

Mozė labai norėjo, kad žmonės suprastų, jog Dievas jiems paruošė nuostabių, net stebuklingų palaiminimų. Jo žodžiai: „jei tik klausysi ir ištikimai laikysiesi“, leidžia suprasti, kad čia iškilo pavojus jų amžinam likimui. Itin galinga laisvo apsisprendimo tikrovės apraiška. Jie buvo Jo išrinktoji tauta, didelių palaiminimų ir didelių pažadų gavėjai, tačiau tie palaiminimai ir pažadai nebuvo besąlygiški. Juos reikėjo priimti ir imtis darbo.

Tai, ko Dievas jų prašė, jiems nebuvo per sunku vykdyti. „Tikrai šis įsakymas, kurį šiandien tau duodu, nėra tau nei per sunkus, nei per tolimas. Jis nėra danguje, kad turėtumei sakyti: ‘Kas iš mūsų gali užkopti į dangų jo parnešti ir perduoti, kad galėtume jo laikytis?’ Jis nėra nei anapus jūros, kad turėtumei sakyti: ‘Kas iš mūsų gali persikelti anapus jūros jo parnešti ir perduoti, kad galėtume jo laikytis?’ Ne! Tas žodis tau labai arti, jis tavo lūpose ir tavo širdyje, kad jį vykdytumei“ (Įst 30, 11–14).

Žinoma, be palaiminimų buvo ir perspėjimai dėl prakeikimų, kurie juos užklups, jei jie nepaklus (Įst 28, 15–68), tai yra, kokius padarinius atneš jų nuodėmė ir maištas.

Ką mums šiandien reiškia „ištikimai klausyti“, ką Dievas mums liepia daryti?

III. GERBK VIEŠPATĮ

Patarlių knygoje kalbama ne tiek apie teisingumą ir blogį, kiek apie išmintį ir kvailumą. Skaitant šią knygą pastebima išminties nauda ir kvailumo spąstai.

4. Perskaitykite Pat 3, 1–10. Kokie nuostabūs pažadai čia duodami? Be to, ką reiškia  „visomis savo derliaus pirmienomis“?

Tvarkant turtą, Dievas prašo mūsų laikyti svarbiausiu Jį, kad būtų pripažinta, jog visa priklauso Jam, taip parodant mūsų tikėjimą, kad Jis mumis pasirūpins. Dar daugiau, Jis sako, kad jei mes svarbiausiu laikysime Jį, Jis palaimins visa kita. Tai darydami – laikydami Jį svarbiausiu – parodysime tikėjimą, pasikliovimą Viešpačiu visa širdimi ir, tiesą sakant, nepasikliausime tik savo įžvalga (o tai ypač svarbu, nes dažnai nutinka įvykių, kurių negalime suprasti ir įprasminti).

Tačiau kryžius turėtų labiausiai mus paskatinti pasitikėti Dievu ir Jo meile. Suvokus, kas kiekvienam iš mūsų buvo suteikta Jėzuje, ne tik kaip mūsų Kūrėjo (Jn 1, 1–4) ir Išlaikytojo (Hbr 1, 3), bet ir kaip mūsų Atpirkėjo (Apr 5, 9), grąžinimas Dievui pirmienų visko, ką turime, iš tikrųjų yra mažiausia, ką galime padaryti.

„Viešpats ne tik laiko dešimtinę priklausančia Jam, bet ir nurodo, kaip ji turėtų būti skirta Jam. Jis sako: ‘Gerbk Viešpatį viskuo, ką turi, visomis savo derliaus pirmienomis’. Ši eilutė nemoko, kad turime išleisti lėšas sau, o likutį atnešti Viešpačiui, nors šiaip tai būtų teisinga dešimtinė. Tegul pirmiausia bus atskirta dalis Dievui“ (E. Vait, „Counsels on Stewardship“, p. 81).

Dievas sako, kad jei svarbiausiu laikysime Jį, mūsų „svirnai bus pilni grūdų“. Tačiau tai neįvyks per stebuklą; tai yra, vieną dieną nepabusime ir nepamatysime, kad svirnai ir statinės staiga pilni.

Vietoj to, Rašte gausu principų, susijusių su geru prievaizdavimu, kruopščiu planavimu ir finansine atsakomybe, iš kurių svarbiausias yra ištikimybė, kam Dievas mus kviečia.

Tačiau kaip išmokti pasitikėti Dievu ir Jo pažadais sunkiais finansiniais laikais, kai net siekiant būti ištikimais svirnai ir statinės nėra pilni?

IV. SUSITARIMAS DĖL DEŠIMTINĖS

Tarp dešimtinės atnešimo ir mūsų santykių su Dievu yra glaudus dvasinis ryšys. Izraelitai klestėjo, kai pakluso Dievui ir ištikimai atnešdavo dešimtinę. Priešingai, jie patyrė sunkius laikus, kai to nedarė. Atrodė, kad jie patekdavo į paklusnumo ir klestėjimo, o paskui į nepaklusnumo ir bėdų ratą. Būtent vienu šios neištikimybės laikotarpiu Dievas per pranašą Malachiją pasiūlė dvišalį susitarimą savo tautai.

5. Perskaitykite Mal 3, 7–11. Kokie pažadai ir įsipareigojimai užrašyti šiose eilutėse?

Dievas pažadėjo tautai, kad jei jie grįš pas Jį, Jis grįš pas juos. Kai jie teiravosi, ką Jis turėjo omenyje sakydamas grįžti pas Jį, Jis aiškiai pasakė: „Nustok plėšti iš Manęs dešimtinę ir aukas“. Apiplėšimas buvo priežastis, dėl kurios jie buvo prakeikti. Štai Dievo sprendimas prakeikimo problemai: „Atneškite visą dešimtinę į sandėlį“ (Mal 3, 10). Jei tai padarysite, „Aš tikrai atidarysiu jums dangaus langus ir pilte apipilsiu jus visokeriopa palaima“. Jei pristigs vietos palaiminimams, pertekliu galėsime padėti kitiems ir plėtosime Dievo darbą.

„Tas, kuris atidavė savo viengimį Sūnų mirti už jus, sudarė su jumis Sandorą. Jis skiria jums palaiminimus, o mainais reikalauja, kad atneštumėte Jam dešimtinę ir aukas. Niekas niekada nedrįs pasakyti, kad niekaip negalėjo suprasti šio klausimo. Dievo planas, susijęs su dešimtinėmis ir aukomis, aiškiai išdėstytas Malachijo 3. Dievas ragina savo žmogiškuosius įrankius laikytis susitarimo, kurį Jis su jais sudarė“ (E. Vait, „Counsels on Stewardship“, p.75).

Vienas iš teigiamų paklusnumo ciklų užfiksuotas gero Judo karaliaus Ezekijo valdymo laikais. Jude įvyko tikras atgimimas, ir žmonės pradėjo ištikimai atnešti dešimtines ir aukas į šventyklą. Atnešta buvo tiek daug, kad teko dėti į krūvas prie šventyklos. 2 Met 31, 5 parašyta, kas atsitiko, kai žmonės „sunešė daug pirmienų – javų, vyno, aliejaus, medaus ir visokio žemės derliaus. Buvo atnešta iš visko dosni dešimtinė“.

Ką jūsų dešimtinė (arba jos stoka) pasako apie jūsų dvasingumą ir santykius su Dievu?

V. PIRMIAUSIA IEŠKOKITE…

Apie Jėzų pasakyta, kad paprasti žmonės Jo „norom klausėsi“ (Mk 12, 37). Dauguma žmonių didelėje minioje, kuri sekė Jėzų ir Jo klausėsi, buvo šios klasės nariai, paprasti žmonės. Jie buvo pamaitinti kalno šlaite ir girdėjo Kalno pamokslą. Jėzus jiems sakė: Iš esmės Aš suprantu, kad jūs trokštate pasirūpinti savo šeima. Jaudinatės dėl maisto ir gėrimo, kurių jums prireiks kasdien, ir dėl drabužių, kurių jums reikia šilumai ir apsaugai. Bet štai ką Aš siūlau…

6. Perskaitykite Mt 6, 25–33. Kas čia buvo pažadėta ir ką žmonės turėjo padaryti, kad tie pažadai būtų įgyti?

Daugelis Dievo pažadų turi dvišalės sandoros elementų. Tai yra, norėdami sulaukti palaiminimo, turime atlikti ir mums tenkančią dalį.

7. Perskaitykite Iz 26, 3. Ko mūsų prašoma daryti, kad sulauktume Dievo ramybės?

8. Perskaitykite 1 Jn 1, 9. Ką Jėzus padarys, jei išpažinsime savo nuodėmes?

9. Perskaitykite 2 Met 7, 14. Kokios čia yra Dievo pasiūlymo sąlygos?

Visose šiose ir daugelyje kitų eilučių kalbama apie svarbią sąlygą, kad nors Dievas yra nepriklausomas, nors Dievas yra mūsų Kūrėjas ir Išlaikytojas, ir nors išganymas yra nepelnyta malonės dovana, mes vis tiek turime atlikti savo vaidmenį didžiojoje kovoje čia, žemėje. Naudodamiesi šventa laisvos valios dovana, laisve apsispręsti, turime rinktis sekti Šventosios Dvasios raginimu ir paklusti tam, ką Dievas mus ragina daryti. Nors Dievas teikia mums palaiminimų ir gyvenimą, vietoj to galime rinktis prakeikimą ir mirtį. Nestebina, kad Dievas sako: „Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi“ (Įst 30, 19).

Tolesniam tyrinėjimui: „Kai Dievo tauta bet kuriuo pasaulio laikotarpiu džiugiai ir noriai vykdydavo Jo planą sistemingu geranoriškumu [dešimtine], dovanų ir aukų atnešimu, jie suprato pažadą, kad klestėjimas turi lydėti visus jų darbus lygiai taip pat, kaip ir jų paklusnumas Jo reikalavimams. Kai jie pripažindavo Dievo reikalavimus ir juos įvykdydavo, pagerbdami Jį savo turtu, jų svirnai prisipildydavo. Bet kai jie apiplėšė Dievą dešimtinėmis ir aukomis, jie suprato, kad apiplėšė ne tik Jį, bet ir save, nes Jis apribojo savo palaiminimus jiems lygiai tiek, kiek jie apribojo savo aukas Jam“ (E. Vait, „Testimonies for the Church“, 3 t., p. 395).

Raštas aiškiai sako, kad esame išgelbėti tik tikėjimu, Dievo malonės dovana. Mūsų paklusnumas Dievo įsakams yra reakcija į Dievo malonę; pastarosios paklusnumu nenusipelnome (jei ji būtų pelnyta, ji nebūtų malonė; žr. Rom 4, 1–4).

Iš tiesų, žiūrėdami į dvišalę Dievo Sandorą su mumis, galime pamatyti ir palaiminimus, ir pareigas. Reaguodami į tai, ką Dievas mums siūlo, mes užmezgame ryšį su Juo ir didžiąja dalimi nulemiame savo likimą. Paklusnumas – tarnavimas iš meilės ir ištikimybė – yra tikrasis mokinystės ženklas. Užuot išlaisvinęs mus nuo paklusnumo, tik tikėjimas ir tik pasikliovimas padaro mus Kristaus malonės dalininkais, kuri leidžiančia vykdyti klusnumą, kurio Dievas iš mūsų tikisi.

Klausimai aptarimui:

1. Sakoma, kad jei kiekvienas adventistas būtų ištikimas grąžindamas dešimtinę, mūsų bažnyčia turėtų daugiau nei pakankamai lėšų įvykdydama viską, ko reikia skleidžiant žinią. Ką jūs darote, kalbant apie dešimtinę ir aukas, kad padėtumėte bažnyčiai įvykdyti tai, kam ji pašaukta?

2. Įsigilinkite į tai, kokie svarbūs mūsų sprendimai ir darbai mūsų santykiams su Dievu. Kaip išspręsti darbų ir paklusnumo klausimus, įskaitant dešimtinės atnešimą ir gerą prievaizdavimą, nepakliūnant į raidės prisilaikymo spąstus?

3. Klasėje aptarkite III dalies pabaigoje pateikta klausimą, kada ištinka sunkūs laikai, net mums esant ištikimiems. Kaip suprasti, kai taip nutinka, ir kaip nenusiminti, jei taip nutinka?