Pirma tema
Gruodžio 31 – sausio 6 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Gal 3, 26. 29; Ps 50, 10–12; 1 Met 29, 13–14; Fil 4, 19; 1 Jn 5, 3; Mt 6, 19–21.
Įsimintina eilutė: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai ir esame! Pasaulis nepažįsta mūsų, nes ir Jo nepažino“ (1 Jn 3, 1).
Mūsų kaip krikščionių santykių su Dievu nuostabus bruožas yra tai, kad Jis patiki mums tvarkyti Jo reikalus žemėje. Pačioje žmonijos istorijos pradžioje Dievas Adomui ir Ievai akivaizdžiai pavedė asmeniškai rūpintis nepriekaištinga kūrinija (žr. Pr 2, 7–9. 15). Nuo gyvulių pavadinimo iki rūpinimosi sodu ir žemės pripildymo vaikais, mes čia turime darbuotis dėl Dievo.
Jis taip pat laimina mus ištekliais, o mes esame tie, kuriems Jis patikėjo juos valdyti, pavyzdžiui, rinkti pinigus, išrašyti čekius, atlikti elektroninius pavedimus, sudaryti biudžetą arba atnešti dešimtinę ir aukas sabatos rytą. Dievas skatina mus naudoti išteklius, kuriuos Jis mums suteikė, mūsų pačių ir kitų poreikiams bei Jo darbo pažangai. Kad ir kaip atrodytų neįtikėtina, mes esame tie, kuriems Dievas patikėjo savo vaikus, Dievas duoda suprasti, kad čia turime dirbti Jo labui.
Šią savaitę tyrinėsime privilegijas ir pareigas būti Dievo šeimos dalimi.
I. MES ESAME DIEVO ŠEIMOS DALIS
1. „Dėl to aš klaupiuosi prieš Tėvą, nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą“ (Ef 3, 14–15). Kokie vaizdiniai pabunda šiose eilutėse ir kokia viltis jose slypi?
Tarnystės pradžioje Jėzus sakė: „Todėl melskitės taip: ‘Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas’“ (Mt 6, 9). Vėliau tą pačią maldą Jis pakartojo savo mokiniams (Lk 11, 2). Jėzus liepė mums vadinti savo Tėvą mūsų Tėvu danguje. Kai Jėzus po prisikėlimo susitiko su Marija, ji norėjo Jį apkabinti. „Jėzus jai tarė: ‘Nelaikyk Manęs! (arba „Neliesk Manęs“)Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas Mano brolius ir pasakyk jiems: ‘Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą’“ (Jn 20, 17).
Kadangi mes turime tą patį Tėvą kaip ir Jėzus, Jis yra mūsų brolis, ir mes visi esame broliai ir seserys Viešpatyje. Jėzus tapo žemiškos šeimos nariu, kad mes galėtume tapti dangiškos šeimos nariais. „Dangaus šeima ir žemės šeima susivienija“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p.775).
2. Perskaitykite Iš 3, 10; Iš 5, 1; Gal 3, 26. 29. Kas šiose eilutėse sakoma apie Dievo santykius su mumis? Kodėl tai turėtų būti didelis padrąsinimas?
Priešingai požiūriui, kad esame tik šaltų, nerūpestingų gamtos dėsnių produktais, Šventasis Raštas ne tik moko, kad Dievas yra, bet ir kad Jis myli mus ir bendrauja su mumis taip, kad šiems santykiams nusakyti dažnai naudojamas šeimos pavyzdys. Ar Jėzus Izraelį vadina Mano tauta, ar mus – Dievo vaikais, ar Dievą – mūsų Tėvu, mintis vis tiek ta pati – Dievas myli mus taip, kaip vienas kitą turėtų mylėti šeimos nariai. Kokia gera žinia pasaulyje, kuris pats savaime gali būti labai priešiškas!
Įsivaizduokite pasaulį, kuriame su kiekvienu elgiamės kaip su šeimos nariu. Kaip mes galime išmokti bendrauti su visais žmonėmis kaip su savo broliais ir seserimis?
II. VISKAS PRIKLAUSO DIEVUI
3. Perskaitykite Ps 50, 10–12; Ps 24, 1; 1 Met 29, 13–14; Ag 2, 8. Kokia čia žinia, ką ši tiesa turėtų reikšti mums ir koks mūsų santykis su tuo, kas mums priklauso?
1 Metraščių, pradedant 17 skyriumi, aprašytas karaliaus Dovydo troškimas statyti Dievui Namus. Jis pasidalijo šiuo troškimu su pranašu Natanu, kuris atsakė: „Daryk visa, ką turi širdyje“, „nes Dievas su tavimi“ (1 Met 17, 2). Bet tą naktį Dievo žodis pasiekė Nataną ir liepė pasakyti karaliui, kad jis negali statyti Dievo Namų, kadangi jis buvo karys. Vietoj jo šį darbą atliks jo sūnus. Dovydas paklausė, ar galėtų bent nubraižyti planus ir paruošti statybines medžiagas. Kai šis Dovydo prašymas buvo patenkintas, jis visą likusį gyvenimą kaupė didžiulį kiekį tašytų akmenų, kedro, geležies, aukso, sidabro ir vario, „kad nebuvo įmanoma jo pasverti“. Kai statybvietėje buvo paruoštos visos statybinės medžiagos, Dovydas sušaukė visus Izraelio vadovus šlovinimo ir padėkos apeigai.
1 Met 29, 13–14, pasak karaliaus Dovydo viešos maldos, kas iš tikrųjų parūpino visas statybines medžiagas, kurių paruošimui jis ir tauta skyrė laiko bei pinigų? Žinoma, iš esmės jis pasakė: „Mes tikrai negalime prisiimti nuopelnų už visas šias medžiagas, nes mes tiesiog grąžiname Tau tai, kas Tavo“.
Mintis svarbi mums visiems, ar turtingiems, ar vargšams (bet ypač turtingiesiems). Kadangi Dievas visa sukūrė pradžioje (žr. Pr 1, 1; Jn 1, 3; Ps 33, 6. 9), Jis iš tikrųjų yra teisėtas visko, kas sukurta, įskaitant viską, ką mes turime, Savininkas – kad ir kaip uoliai ir sąžiningai dėl to dirbome. Jei ne Dievas ir Jo malonė, mes nieko neturėtume, būtume niekas; iš tikrųjų mūsų net nebūtų. Taigi mes visada turime gyventi suvokdami, kad galiausiai visa, kas yra, priklauso Dievui, ir šlovindami Jį bei dėkodami Jam už Jo gerumą mums galime visada atminti šią svarbią tiesą.
„Bet kas aš ir kas mano tauta, kad mes galime daryti šią geros valios atnašą?“ (1 Met 29, 14) Kokie gražūs principai išreiškiami šiais žodžiais ir kaip jie atspindi mūsų nusistatymą Dievo ir mūsų turto atžvilgiu?
III. DIEVO ŠEIMAI PRIEINAMI IŠTEKLIAI
Didžiausia Dievo dovana savo vaikams yra Jėzus Kristus, kuris atneša mums atleidimo ramybę, malonę kasdieniam gyvenimui ir dvasiniam augimui bei amžinojo gyvenimo viltį.
„Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). „Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo vardą“ (Jn 1, 12).
Taigi išgelbėjimas yra pagrindinė dovana, nes be šios dovanos, ką dar galėtume gauti iš Dievo, kas ilgainiui būtų tikrai reikšminga? Kad ir ką čia turėtume, vieną dieną būsime mirę ir išnykę, taip pat visi tie, kurie mus prisimena, taip pat bus pamiršta ir tai, ką gero padarėme. Taigi, visų pirma, visa ko centru visada turime laikyti Evangelijos dovaną, tai yra Kristų, ir tą nukryžiuotą (1 Kor 2, 2).
Ir vis dėlto, kartu su išganymu Dievas mums duoda daug daugiau. Tuos, kurie nerimavo dėl maisto ir drabužių, Jėzus paguodė sakydamas: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 33).
4. Perskaitykite Ps 23, 1; Ps 37, 25 ir Fil 4, 19. Ką šie tekstai sako apie Dievo rūpinimąsi mūsų kasdieniais poreikiais?
Be to, kai Jėzus kalbėjo savo mokiniams apie išėjimą, paguodai Jis pažadėjo jiems Šventosios Dvasios dovaną. „Jei Mane mylite, jūs laikysitės Mano įsakymų; Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes Jos nemato ir nepažįsta. O jūs Ją pažįstate, nes Ji yra pas jus ir bus jumyse“ (Jn 14, 15–17). „Ji ves jus į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13).
Pati Dvasia teikia nuostabias dvasines dovanas Dievo vaikams (žr. 1 Kor 12, 4–11).
Trumpai tariant, Dievas, kuriame „gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28), Dievas, kuris „visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita“ (Apd 17, 25), suteikė mums būtį, išganymo pažadą, medžiaginių palaiminimų ir dvasinių dovanų, kad būtume palaiminimas kitiems. Vėlgi, kad ir kokį turtą turėtume, kokiomis dovanomis ar talentais bebūtume palaiminti, mes visais atžvilgiais esame skolingi Davėjui už tai, kaip šias dovanas naudojame.
IV. DIEVO ŠEIMOS NARIŲ PAREIGOS
Mes visi džiaugiamės dvasiniais ir laikinais palaiminimais bei dovanomis, kurias mums suteikia Dievas. Taip pat guodžia tai, kad esame „šeimos dalis“.
5. Perskaitykite Įst 6, 5 ir Mt 22, 37. Ką tai reiškia ir kaip tai padaryti?
Kaip mylėti Dievą „visa širdimi, visa siela ir visu protu“ (Mt 22, 37)? Įdomu tai, kad Raštas mums pateikia atsakymą, tačiau dauguma žmonių nesitiki būtent tokio atsakymo.
6. Perskaitykite Įst 10, 12–13 ir 1 Jn 5, 3. Pasak Rašto, koks yra mūsų deramas atsakas mylintiems santykiams su mūsų Tėvu danguje?
Laikytis įsakymų? Juos vykdyti? Deja, daugeliui krikščionių paklusnumo įsakymams (ypač ketvirtajam įsakymui) idėja prilygsta Įstatymo raidės prisilaikymui, ir jie teigia, kad esame pašaukti tiesiog mylėti Dievą ir mylėti savo artimą kaip save patį. Tačiau Dievas aiškiai sako – mes parodome savo meilę Dievui ir savo artimui vykdydami Jo įsakymus.
„Nes tai ir yra Dievo meilė – vykdyti Jo įsakymus“ (1 Jn 5, 3). Esame įpratę žiūrėti į šią eilutę taip, kad, na, mylime Dievą, todėl laikomės Jo įsakymų. Tai gerai. Bet galbūt galime ją suprasti ir taip – „tai ir yra Dievo meilė“, tai yra, mes žinome ir patiriame Dievo meilę laikydamiesi Jo įsakymų.
Mt 7, 21–27 Jėzus pasakė, kad tie, kurie klauso ir laikosi Dievo žodžių, yra panašūs į išmintingą statytoją, pasistačiusį savo namus ant tvirtos uolos. Tie, kurie girdi, bet nepaklūsta, prilyginami paikam statybininkui, pasistačiusiam namą ant smėlio – su pražūtingais rezultatais. Abu girdėjo žodį; vienas pakluso, kitas – ne. Rezultatai lėmė skirtumą tarp gyvenimo ir mirties.
Pagalvokite apie ryšį tarp meilės Dievui ir paklusnumo Jo Įstatymui. Kodėl meilė Dievui turėtų būti išreikšta būtent taip? Kaip įsakymų laikymasis iš tikrųjų atskleidžia šią meilę? (Užuomina: pagalvokite, ką lemia nepaklusnumas Jo Įstatymui.)
V. LOBIS DANGUJE
7. „Nesikraukite lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 19–21). Kokias esmines tiesas čia išsakė Jėzus?
Kas nėra skaitęs pasakojimų apie tuos, kurie susikrovė didelius turtus, bet kažkaip juos prarado? Mūsų pasaulis yra labai nepastovi vieta – karai, nusikalstamumas, smurtas, stichinės nelaimės, bet kas gali ištikti akimirksniu ir pasiglemžti viską, dėl ko dirbome, ir galbūt net tai, ką sąžiningai ir dorai užsidirbome. Tada taip pat akimirksniu ateina mirtis, todėl turtai vis tiek pasidaro mums nenaudingi.
Žinoma, Šventasis Raštas nesako, kad blogai būti turtingam ar turėti turtų; vietoj to, šiose eilutėse Jėzus mus perspėja, kad į viską žvelgtume apgalvotai.
Tačiau ką reiškia krauti lobį danguje? Tai reiškia, kad jums gyvenime svarbiausia yra Dievas ir Jo darbas, o ne siekis užsidirbti pinigų. Be kita ko, tai reiškia, kad turtą privalome panaudoti Dievo darbui, Jo karalystės plėtrai, kitų labui ir palaiminimui.
Pavyzdžiui, kai Dievas pašaukė Abromą, Jis planavo panaudoti jį ir jo šeimą laiminant visas žemės šeimas. Abraomui, kuris buvo pramintas „Dievo bičiuliu“ (Jok 2, 23), Dievas pasakė: „Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir palaiminsiu tave; išaukštinsiu tavo vardą, ir tu būsi palaiminimas. Laiminsiu tave laiminančius ir keiksiu tave keikiančius; visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą“ (Pr 12, 2–3).
„Taip tikintys žmonės susilaukia palaiminimo kartu su tikinčiuoju Abraomu“ (Gal 3, 9). Mums teko toks pat iššūkis, kaip ir jam.
„Pinigai turi didelę vertę, nes gali padaryti daug gero. Dievo vaikų rankose jie yra maistas alkaniems, gėrimas trokštantiems ir drabužiai nuogiems. Jie gali apsaugoti kenčiančius ir padėti sergantiems. Tačiau pinigai ne vertingesni už smėlį, jei jie nepanaudojami gyvenimo poreikiams patenkinti, neteikia džiaugsmo kitiems ir neplečia Kristaus darbo“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, p. 316).
„Nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 21). Paklauskite savo širdies, kur yra jūsų lobis?
Tolesniam tyrinėjimui: „Dievo meilė savo žemės vaikams stipresnė už mirtį. Atiduodamas savo Sūnų, Jis padovanojo mums visą dangų. Išgelbėtojo gyvenimas, mirtis ir užtarimas, angelų ir Šventosios Dvasios darbas, nuolatinis dangaus būtybių domėjimasis žemiškuoju gyvenimu – visa tai tarnavo žmonijos atpirkimui“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, p. 23).
„Jei išsižadėjome savęs ir atsidavėme Kristui, esame Dievo šeimos nariai, todėl viskas Tėvo namuose yra mūsų. Mums pasiekiami visi Dievo lobiai ne tik šiame, bet ir būsimame pasaulyje. Angelų tarnavimas, Šventosios Dvasios dovanos, net Jo tarnų vargai – visa tai mūsų. Pasaulis ir visa, kas jame, priklauso mums tiek, kiek jis pasitarnauja mūsų gerovei“ (E. Vait, Kristaus kalno pamokslas, p. 101).
Klausimai aptarimui:
1. Turėdami visas šias nuostabias dovanas, kurias Dievas teikia savo vaikams, esame priversti paklausti, kaip psalmininkas: „Kuo galiu atsilyginti Viešpačiui už visa, ko Jis dosniai man davė?“ (Ps 116, 12) Sudarykite Dievo palaiminimų ir dovanų sąrašą jūsų dvasiniam ir laikinam gyvenimui čia žemėje ir pasiruoškite pasidalinti juo klasėje. Ko sąrašas moko apie tai, kiek iš tikrųjų turėtumėte būti dėkingi Dievui?
2. Nors mes galvojame apie Dievą kaip apie mūsų Kūrėją, ir tai teisinga, Šventasis Raštas moko, kad Jis taip pat yra mūsų Išlaikytojas (žr. Hbr 1, 3; Job 38, 33–37; Ps 135, 6–7; Kol 1, 17; Apd 17, 28; 2 Pt 3, 7.) Nuo galaktikų kosmose iki mūsų širdžių plakimo, jėgų, kurios palaiko atomines daleles, sudarančias visą žinomą materiją, tik Dievo galia jas išlaiko. Kaip ši Rašto tiesa turėtų padėti mums suprasti, kokie yra mūsų įsipareigojimai Dievui, kaip naudojame tai, ką Jis mums davė? Kaip ši tikrovė padeda mums išlaikyti mūsų gyvenimą ir gyvenimo tikslą tinkamoje perspektyvoje?
3. Tyrinėjome, kodėl iš visko, ką Dievas mums suteikė, Jėzus ir išganymo planas yra didžiausia dovana. Kodėl tai tiesa? Ką turėtume be šios didžiausios dovanos ir vilties, kurią ji mums teikia? Rašytojas ateistas nusakė žmones kaip „gendančios mėsos gabalus ant irstančių kaulų“. Jei nebūtų Evangelijos dovanos, kodėl jo žodžiai turėtų prasmės?