Devinta tema
Vasario 25–kovo 3 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iz 14, 12–14, Ef 5, 5; Joz 7; Jn 12, 1–8; Apd 5, 1–11; 1 Kor 10, 13.
Įsimintina eilutė: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto“ (Lk 12, 15).
Godumas apibrėžiamas kaip besaikis jums nepriklausančių turtų troškimas. Godumas yra didelė nuodėmė, tiesą sakant, ji tokia didelė, kad paminėta kartu su melu, vogimu ar žmogžudyste; godumas toks žalingas, kad Dievas nusprendė įspėti dėl jo savo didžiajame moralės Įstatyme. „Negeisi savo artimo namų; negeisi savo artimo žmonos ar vergo bei vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui“ (Iš 20, 17).
Godumas dažnai priskiriamas bjaurioms nuodėmėms, kurios neleis žmogui įžengti į Dievo karalystę. „Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai nei sanguliautojai su vyrais, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės“ (1 Kor 6, 9–10).
Godumas, turto prievartavimas, stabmeldystė, paleistuvystė ir svetimavimas? Taip parašyta, o šią savaitę tyrinėsime pavyzdžius, kokia tai baisi nuodėmė ir ką galime padaryti, kad ją įveiktume.
I. DIDŽIAUSIA PIRMOJI NUODĖMĖ?
Suprantama, dažnai kyla klausimas, kaip Dievo visatoje atsirado nuodėmė. Mes šiek tiek suprantame, kaip. Nuodėmės esmė buvo godumas. Galbūt godumas yra didžiausia pirminė nuodėmė.
1. Perskaitykite Iz 14, 12–14. Kokios užuominos, susijusios su Liuciferio nuopuoliu, čia pateikiamos? Kaip godumas šiam nuopuoliui atliko lemiamą vaidmenį?
„Nepatenkintas savo padėtimi, nors ji buvo garbingiausia iš visų angelų, jis išdrįso geisti garbės, kuri priklauso vienam Kūrėjui. Užuot siekęs padaryti Dievą aukščiausiu visų Jo sukurtų būtybių meilės ir ištikimybės objektu, jis stengėsi sau užsitikrinti jų tarnystę ir ištikimybę. O geisdamas šlovės, kuria beribis Tėvas apgaubė savo Sūnų, šis angelų kunigaikštis troško valdžios, kuri buvo išimtinė Kristaus teisė“ (E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, p. 17).
2. Perskaitykite Ef 5, 5 ir Kol 3, 5. Kam Paulius prilygina godumą ir kodėl?
Dėmesį patraukia tai, kad Paulius du kartus godumą prilygino stabmeldystei. Žmonės pasiduoda stabmeldystei, kai garbina – tai yra pašvenčia savo gyvenimą – kažkam kitam, bet ne Dievui, kokiams nors kūriniui, bet ne Kūrėjui (Rom 1, 25). Ar gali godumas reikšti, kad geidžiame to, ko neturėtume geisti, ir to geidžiame taip stipriai, kad mūsų geismas, užuot Viešpats, tampa mūsų širdžiai svarbiausias?
Neabejotina, Liuciferis iš pradžių nesuvokė, kur jį nuves nederami norai. Taip gali nutikti ir mums. Įsakymas negeisti, vienintelis įsakymas, susijęs išskirtinai su mintimis, gali apsaugoti mus nuo darbų, dėl kurių sulaužytume ir kitus įsakymus (pvz., 2 Samuelio 11).
Perskaitykite 1 Tim 6, 6–7. Kaip sutelkus dėmesį į tai, ką čia rašė Paulius, galime apsisaugoti nuo godumo?
II. PRAKEIKSMAS STOVYKLOJE
Tai, be abejo, buvo vienas svarbiausių tarpsnių Izraelio istorijoje. Po 40 metų klajojimo dykumoje jie pagaliau įžengė į Pažadėtąjį kraštą. Per dramatišką stebuklą Izraelio vaikai perėjo ištvinusią Jordano upę ir pasiekė sausumą. Šis perėjimas buvo toks įspūdingas, kad Kanaano pagonių karalių širdis apmirė ir jie nustojo drąsos priešintis (Joz 5, 1).
Pirmas tikras iššūkis užkariaujant Kanaaną buvo sienomis įtvirtintas Jericho miestas. Niekas nežinojo, ką daryti, kad nugalėtų Jericho gyventojus, net Jozuė. Atsakydamas į Jozuės maldą, Dievas apreiškė miesto sugriovimo planą, kurio jie laikėsi. Bet tada viskas pasisuko neabejotinai bloga linkme.
3. Perskaitykite Jozuės 7. Kas nutiko po galingos pergalės Jeriche ir kokią žinią turėtume įžvelgti šiame pasakojime sau?
Achanas pripažino, ką padarė, sakydamas, kad „užsigeidžiau“ sunaikinimui skirtų daiktų. Hebrajų kalbos žodis, išverstas „užsigeidžiau“ (chmd), kai kuriose Rašto vietose pavartotas labai teigiama prasme. Ta pati šaknis yra, pavyzdžiui, Dan 9, 23, kai Gabrielius pasakė Danieliui, kad jis yra „labai brangus žmogus“.
Tačiau Achano atveju chmd buvo bloga žinia. Nepaisant aiškaus įsakymo neliesti daiktų iš užgrobtų miestų (Joz 6, 18–19), Achanas padarė būtent tai, užtraukdamas negarbę visai tautai. Tiesą sakant, po pralaimėjimo prie Ajo Jozuė bijojo, kad „išgirs apie tai kanaaniečiai ir kiti krašto gyventojai, apsups mus ir nušluos mūsų vardą nuo žemės“. Ką tuomet tektų daryti Jo didžiam vardui? (Joz 7, 9) Kitaip tariant, Viešpats norėjo panaudoti šias pergales, kad aplinkinės tautos žinotų apie Jo galią ir Jo darbą dėl savo tautos. Jų užkariavimai turėjo (kitokiu būdu) liudyti tautoms Jehovos galią. Žinoma, po pralaimėjimo prie Ajo, be gyvybių, šiam liudijimui buvo pakenkta.
Pagalvokite, kaip lengvai Achanas galėjo pateisinti savo darbus – tai itin maža suma, palyginti su visu grobiu. Niekas nesužinos, ir kam tai gali pakenkti? Be to, mano šeimai reikia pinigų. Kaip galime apsisaugoti nuo tokio pavojingo mąstymo?
III. JUDO ŠIRDIS
Vienas tragiškiausių Rašto pasakojimų yra Judo Iskarijoto istorija. Šiam žmogui teko privilegija, kuri per visą pasaulio istoriją teko tik 11 žmonių – visą laiką būti su Jėzumi ir mokytis amžinųjų tiesų iš paties Mokytojo. Liūdna, kad daugelis žmonių, kurie neturėjo panašių į Judo galimybių, bus išgelbėti, o Judui, kaip žinome, dabar lemta amžinai pražūti.
Kas nutiko? Atsakymas randamas viename žodyje – godumas, jo širdies užgaidos.
4. Perskaitykite Jn 12, 1–8. Koks Marijos darbas per vaišes sulaukė itin daug dėmesio? Kaip reagavo Judas? Kodėl? Koks buvo Jėzaus atsakymas?
Gelbėtojo švelnus priekaištas dėl godumo sukeltos Judo pastabos paskatino jį eiti tiesiai pas vyriausiąjį kunigą, kur buvo susirinkę Jėzaus priešai. Jis pasiūlė įduoti Jėzų jiems į rankas už daug mažesnę sumą nei Marijos dovana (žr. Mt 26, 14–16).
Kas nutiko Judui? Turėdamas itin daug nuostabių galimybių, itin daug retų privilegijų, kodėl jis turėtų taip blogai pasielgti? Pasak E. Vait, Judas „mylėjo Didįjį Mokytoją ir troško būti su Juo. Judas norėjo, kad jo charakteris ir gyvenimas pasikeistų, ir tikėjosi tai patirti bendraujant su Jėzumi. Gelbėtojas Judo neatstūmė. Jis suteikė jam vietą tarp Dvylikos. Patikėjo jam evangelisto darbą. Apdovanojo galia gydyti ligonius ir išvarinėti demonus. Tačiau Judas visiškai neatsidavė Kristui“ (Su meile iš Dangaus, 2011, p. 663).
Galų gale, mes visi turime charakterio trūkumų, kuriuos galime įveikti mumyse veikiančia Dievo galia. Tačiau Judas nepavedė savęs Kristui visiškai, o godumo nuodėmė, kurią jis galėjo įveikti Kristaus galia, nugalėjo jį nulemdama tragiškus padarinius.
Kas iš mūsų vienaip ar kitaip nesigrumia su godumu? Šiuo atveju jis geidė pinigų, o šis geismas, širdies bėda, privedė jį prie vagystės (Jn 12, 6), o galiausiai paskatino jį išduoti Jėzų.
Kokia baisi pamoka mums visiems dėl pavojaus, kurį gali sukelti godumas. Tai, kas atrodo smulkmena, paprastas noras, gali nulemti nelaimę ir amžiną pražūtį.
IV. ANANIJAS IR SAPFYRA
Būti Bažnyčios nariu šiuo laikotarpiu buvo labai įdomu. Po didžiojo Šventosios Dvasios išliejimo Sekminių dieną apaštalai galingai skelbė Evangeliją, o tūkstančiai žmonių prisijungė prie Bažnyčios.
„Jiems pasimeldus, sudrebėjo susirinkimo vieta, visi prisipildė Šventosios Dvasios ir ėmė drąsiai skelbti Dievo žodį. Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, nes jiems visa buvo bendra“ (Apd 4, 31–32).
Kokia privilegija teko Ananijui ir Sapfyrai, būti ankstyvosios Bažnyčios dalimi, matyti, kaip ji auga, tokį galingą Šventosios Dvasios apsireiškimą. „Tarp jų nebuvo vargšų. Kurie turėjo žemės sklypus ar namus, parduodavo juos, gautus pinigus sudėdavo prie apaštalų kojų, ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo“ (Apd 4, 34–35).
Būtent tokioje aplinkoje Ananijas ir Sapfyra, akivaizdžiai sužavėti to, kas vyksta, ir norėdami tapti šių įvykių dalyviais, nusprendė parduoti tam tikrą turtą ir pajamas atiduoti Bažnyčiai. Kol kas viskas gerai.
5. Perskaitykite Apd 5, 1–11. Kaip manote, kas buvo blogiau – pasilaikyti dalį pinigų ar meluoti? Kodėl tokia griežta bausmė?
Iš pradžių atrodė, kad jie nuoširdžiai nori pasišvęsti darbui. „Paskui Ananijas ir Sapfyra nuliūdino Šventąją Dvasią, pasiduodami godulystei. Jie pradėjo gailėtis dėl savo pažado ir veikiai prarado malonų palaiminimą, šildžiusį jų širdis troškimu dosniai prisidėti prie Kristaus darbo“ (E. Vait, Apaštalų darbai, p. 56). Kitaip tariant, nors jie pradėjo vedami geriausių paskatų, jų godumas privertė juos užsidėti kaukę ir apsimesti tuo, kuo jie iš tikrųjų nebuvo.
„Didelė baimė apėmė visą Bažnyčią ir visus, kurie apie tai išgirdo“ (Apd 5, 11). Po šio įvykio žmonės tikrai turėjo būti atsargesni grąžindami dešimtinę. Tačiau šis liūdnas Rašto pasakojimas nebuvo įtrauktas kaip įspėjimas dėl dešimtinės atnešimo. Vietoj to, ko jis mus moko apie tai, kur gali nuvesti godumas?
V. GODUMO ĮVEIKIMAS
Godumas yra širdies reikalas ir, kaip puikybė bei savanaudiškumas, dažnai nepastebimas, todėl gali būti itin mirtinas ir apgaulingas. Pakankamai sunku įveikti akivaizdžias nuodėmes – melavimą, svetimavimą, vogimą, stabmeldystę, sabatos nesilaikymą. Tačiau tai yra išoriniai nusižengimai, apie kuriuos turime pagalvoti prieš juos darydami. Bet nugalėti pačias nedoras mintis? Tai sunku.
6. Perskaitykite 1 Kor 10, 13. Koks pažadas čia duotas ir kodėl jį itin svarbu suprasti godumo kontekste?
Kaip tada, Dievo galia, galime apsisaugoti nuo šios pavojingai apgaulingos nuodėmės?
1. Apsispręskite tarnauti Dievui ir Juo pasikliauti bei būti Jo šeimos dalimi. „Rinkitės šiandien, kam tarnausite […] bet aš ir mano šeima tarnausime Viešpačiui“ (Joz 24, 15).
2. Kasdien melskitės ir kartokite Mt 6, 13: „Ir nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikto, nes Tavo yra karalystė ir galybė, ir garbė per amžius. Amen“. Užsigeidę kažko, ko, kaip žinia, neturėtumėte geisti, melskitės, prašydami pažadų įvykdymo pergalei, pavyzdžiui, 1 Kor 10, 13.
3. Nuolat tyrinėkite Raštą. „Branginu širdyje Tavo žodį, kad Tau nenusidėčiau“ (Ps 119, 11).
Jėzus sprendė žmogaus/nuodėmės problemą. Jis buvo gundomas kiekvienu dalyku, kuriuo mes esame gundomi. Kad galėtų pasipriešinti, Jis ištisas naktis meldėsi savo Tėvui. Ir Jėzus nepaliko šios žemės tol, kol neparodė kelio savo pavyzdžiu ir pažadėjo galią, kad kiekvienas žmogus galėtų gyventi tikėjimu ir paklusnumu – išsiugdyti Kristaus charakterį.
„Ieškokite Viešpaties, kai galima Jį rasti, šaukitės Jo, kai Jis arti. Tepalieka nedorėlis savo kelią ir nusidėjėlis – savo kėslus! Tegrįžta jis pas Viešpatį, kad jo pasigailėtų, pas mūsų Dievą, nes Jis labai atlaidus“ (Iz 55, 6–7).
Kokie buvo godumo padariniai jūsų gyvenime, jei tokių buvo? Ko išmokote? Ko dar gali tekti iš to pasimokyti?
Tolesniam tyrinėjimui: Užkariaujant Jerichą Achanas nebuvo vienintelis žmogus, gabenęs sidabrą ir auksą į Izraelio stovyklą. Jozuė liepė vyrams atnešti sidabrą, auksą ir varinius bei geležinius daiktus į Dievo Namų iždą (Joz 6, 19. 24). Visa kita turėjo būti sudeginta. Tačiau Achanas buvo vienintelis žmogus, pasilikęs kažką sau. „Iš Izraelio milijonų tik vienas tą iškilmingą pergalės ir bausmės valandą išdrįso nusižengti Dievo įsakymui. Achano godumą sužadino brangaus babiloniško drabužio išvaizda; net kai jis buvo priverstas žiūrėti mirčiai į akis, Achanas pavadino jį gražia skraiste. Viena nuodėmė skatino kitą, ir jis pasisavino aukso ir sidabro, skirto Viešpaties iždui – jis pasigrobė iš Dievo pirmųjų Kanaano žemės vaisių“ (E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, p. 398).
Pauliaus paskutiniųjų dienų ženklų sąraše pirmieji du yra susiję su mūsų požiūriu į pinigus ir turtą. „Žinok, kad paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai, nes žmonės bus savimylos, godūs pinigų“ (2 Tim 3, 1–2). Savanaudiškumas ir meilė pinigams yra reikšmingi paskutiniųjų dienų – mūsų dienų – žmonijos apibūdinimai.
Klausimai aptarimui:
1. Perskaitykite 1 Tim 6, 6–10: „Žinoma, maldingumas yra didelis pelnas, kai pasitenkinama tuo, ką turi. Juk mes nieko neatsinešėme į pasaulį ir nieko neišsinešime. Turėdami maisto ir drabužį, būkime patenkinti. Kas geidžia pralobti, pakliūva į pagundą ir į spąstus bei į daugelį neprotingų ir kenksmingų aistrų, kurios žmones sugadina ir pražudo. Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jai pasidavę, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko daugybe kančių“. Klasėje aptarkite pavyzdžius tų, kurie dėl meilės pinigams „patys save drasko daugybe kančių“. Pavyzdžių daug, ar ne? Kaip užtikrinti tinkamą pusiausvyrą, žinant, kad mums reikia pinigų pragyvenimui, bet nepakliūvant į spąstus, dėl kurių čia įspėjo Paulius?
2. Ko dar, be pinigų, galime geisti?
3. Kuo pagrįstas troškimas skiriasi nuo geismo? Kada pagrįstas kažko troškimas gali virsti godumu?