Trečia tema
Sausio 14–20 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 14, 18–20; Mal 3, 10; Įst 12, 5–14; Kun 27, 30; 1 Kar 17, 9–16; 1 Kor 4, 1–2.
Įsimintina eilutė: „Atneškite visą dešimtinę į sandėlį, kad būtų maisto Mano Namuose, ir taip Mane išmėginkite, – sako Galybių Viešpats. – Aš tikrai atidarysiu jums dangaus langus ir pilte apipilsiu jus visokeriopa palaima“ (Mal 3, 10).
Pradžios 14 Abromas grįžo iš sėkmingos įkaitų gelbėjimo misijos, kurios metu išvadavo savo sūnėną Lotą, jo šeimą ir kitus iš Sodomos pagrobtus žmones. Sodomos karalius buvo itin dėkingas už išgelbėjimą, todėl pasiūlė Abromui visą karo grobį. Abromas ne tik atsisakė pasiūlymo, bet ir nuo visko davė Melchizedekui dešimtinę.
Iškart po to, kai Abromas davė dešimtinę, Viešpats pasakė: „Nebijok, Abromai, Aš tavo skydas. Tavo atpildas bus labai didelis“ (Pr 15, 1). Iš tikrųjų Viešpats sakė Abromui: Nesijaudink. Aš būsiu tavo gynėjas ir globėjas. Tada, daug vėliau, Mozė sakė Izraeliui, kai jie ruošėsi įžengti į Kanaaną: „Kasmet atskirsi dešimtą dalį viso savo pasėlių derliaus, užderėjusio dirvoje. …kad išmoktumei visad pagarbiai bijoti Viešpaties, savo Dievo“ (Įst 14, 22–23).
E. Vait rašė: „Žmonės turėjo aukoti Dievui religiniais tikslais, kol Mozei buvo parodyta konkreti sistema, net Adomo laikais“ (Testimonies for the Church, 3 t., p. 393).
Ką visa tai reiškia mums šiandien?
I. DEŠIMTINĖ LYGI DEŠIMTADALIUI
Žodynuose dešimtinė apibrėžiama kaip „dešimtoji dalis“ arba „10 procentų“. Šis apibrėžimas greičiausia paimtas iš Rašto. Dešimtinė – tai tiesiog grąžinimas Dievui 10 procentų mūsų pajamų arba prieaugio. Mes suprantame, kad viskas, ką turime, visų pirma priklauso Jam. Dešimtinės nuostatai, duoti Izraeliui prie Sinajaus kalno, nurodo, kad dešimtinė yra šventa ir priklauso Dievui (žr. Kun 27, 30. 32). Dievas teprašo savo 10 procentų. Mūsų geros valios aukos yra atskirtos nuo dešimtinės. Dešimtinė yra mažiausia dalis, liudijanti mūsų krikščionišką pasišventimą. Niekur Rašte nerandame jokių požymių, kad Dievo dalis būtų mažesnė už dešimtadalį.
1. Perskaitykite Pr 14, 18–20 ir Hbr 7, 1–9. Kaip Abromas reagavo, susitikęs su Melchizedeku? Ko tai mus moko apie toli siekiančius šio papročio laikus?
Rašte dešimtinė pirmą kartą paminėta Pradžios 14, pasakojime apie Melchizedeko susitikimą su Abromu. Paskutinį kartą dešimtinė paminėta to paties susitikimo kontekste (žr. Hbr 7, 1–9). Atkreipkite dėmesį, jog Laiške hebrajams parašyta, kad nei Melchizedekas, nei Kristus nebuvo iš Levio giminės, todėl dešimtinė yra ypatingesnė už levitus. Dešimtinė nėra vien tik žydų paprotys ir jis prasidėjo ne hebrajais prie Sinajaus.
2. Perskaitykite Pr 28, 13–14. 20–22. Ką Dievas pažadėjo Jokūbui ir kaip Jokūbas reagavo?
Jokūbui išėjus iš namų, bėgant nuo supykusio brolio Ezavo, vieną naktį jis sapnavo žemę ir dangų jungiančius laiptus. Angelai jais kilo aukštyn ir leidosi žemyn. Dievas stovėjo viršuje ir pažadėjo būti su Jokūbu ir sugrąžinti jį namo. Šis vienišas jaunuolis patyrė tikrą atsivertimą ir pasakė: „Viešpats bus mano Dievas. … O iš viso, ką Tu man duodi, tikrai atseikėsiu Tau dešimtinę“ (Pr 28, 21–22).
Kodėl svarbu suprasti, kad dešimtinė, kaip ir sabata, nekilo iš senovės izraelitų teisinės ar religinės sistemos? Kokią žinią mes, gyvenantys po kryžiaus įvykio, turėtume įsisavinti iš šios tiesos?
II. KUR YRA SANDĖLIS?
3. Perskaitykite Mal 3, 10. Ko galime pasimokyti iš šios eilutės apie tai, kur turėtų būti atnešama dešimtinė?
Nors konkrečių nurodymų tekste nėra, vis dėlto akivaizdu, kad Dievo tauta žinojo, ką Jis turėjo omenyje vartodamas žodį – „sandėlį“. Dievas į savo nurodymus įtraukė: „kad būtų maisto Mano Namuose“. Jo tauta suprato, kad Dievo Namai iš pradžių buvo šventykla – prašmatni palapinė, pastatyta pagal konkrečius Mozei prie Sinajaus kalno duotus nurodymus. Vėliau, kai Izraelis gyveno Pažadėtame krašte, centrinė vieta pirmiausia buvo Šilojo mieste, o vėliau – Jeruzalės šventykloje.
4. Perskaitykite Įst 12, 5–14. Šios eilutės nemoko, kad Dievo vaikai galėtų savo nuožiūra nuspręsti, kur atnešti dešimtinę. Kokių principų šiandien galime įžvelgi sau šiose eilutėse?
Kaip Dievo šeimos nariai, norime suprasti ir vykdyti Jo valią, ką daryti su dešimtine. Raštas moko, kad tris kartus kiekvienais metais – per Paschą, Sekmines ir Palapinių šventę (Iš 23, 14–17) – Dievo tauta turėjo keliauti į Jeruzalę asmeniškai atnešti dešimtines ir aukas bei pašlovinti ir pagarbinti Dievą. Tada levitai paskirstydavo dešimtinę savo broliams visame Izraelyje (žr. 2 Met 31, 11–21; Neh 12, 44–47; Neh 13, 8–14). Laikydamasi šio biblinio centrinio sandėlio principo, Septintosios dienos adventistų bažnyčia paskyrė vietines konferencijas, misijas ir bažnyčios unijas pasaulinės bažnyčios sandėliais, iš kurių apmokama tarnystė.
Bažnyčios narių patogumui dešimtinės atnešamos į vietinę bendruomenę, kurios nariai atneša dešimtinę ir aukas, kai kurie naudojasi internetu, ir tai yra garbinimo patyrimo dalis. Tada vietiniai iždininkai dešimtinę siunčia į konferencijos sandėlį. Ši Dievo nustatyta ir paskirta dešimtinės valdymo sistema leido Septintosios dienos adventistų bažnyčiai turėti pasaulinį ir vis didėjantį poveikį pasaulyje.
Įsivaizduokite, jei kiekvienas nuspręstų dešimtinę atiduoti tam, kam nori, pačios Adventistų bažnyčios sąskaita. Kas nutiktų mūsų bažnyčiai? Kodėl tai itin bloga mintis, prieštaraujanti Šventajam Raštui?
III. DEŠIMTINĖS PASKIRTIS
5. Perskaitykite Kun 27, 30 ir Sk 18, 21. 24. Ką Dievas siūlo daryti su dešimtine?
Kadangi visa priklauso Dievui (Ps 24, 1), akivaizdu, jog Jam nereikia pinigų. Tačiau, kadangi dešimtinė yra Jo, Jis mums nurodo, ką su ja daryti, t.y. panaudoti Jo dešimtinę Evangelijos tarnystei remti. Todėl tarnautojų poreikiais pasirūpinama dėka Dievo dešimtinės.
Levio giminei – tarnautojams Senojo Testamento laikais – nebuvo suteikta didelė nuosavybė, kaip kitoms giminėms. Leviui buvo suteikti tam tikri miestai, įskaitant prieglobsčio miestus, aplink kuriuos buvo pakankamai žemės asmeniniams sodams. Levitai buvo išlaikomi kitų izraelitų dešimtinėmis, ir jie patys taip pat atiduodavo dešimtinę nuo savo pajamų.
6. Perskaitykite Apd 20, 35. Kokia čia žinia ir kaip ji susijusi su dešimtinės klausimu?
Dešimtinė yra svarbi, nes ji padeda užmegzti pasitikėjimo ryšį su Dievu. Norint paimti dešimtadalį savo pajamų ir jas „atiduoti“ (nors techniškai jos priklauso Dievui), tikrai reikia tikėjimo, o pastarasis augs tik juo naudojantis.
Pavyzdžiui, pagalvokite apie paskutiniuosius laikus, kai ištikimieji negalės nei pirkti, nei parduoti, kaip parašyta Apreiškimo 13–14 (žr. 11 temą). Išugdytas pasitikėjimas Dievu, Jo apvaizda, galia ir meile bus nepaprastai svarbūs, kai atrodys, kad visas pasaulis yra prieš mus. Ištikimai atnešdami dešimtinę tikrai galime išsiugdyti tokį pasitikėjimą. Dar prieš tam nutinkant, labai svarbu, kad mes visi išmoktume pasitikėti Dievu, nepaisant mūsų aplinkybių.
Antra pagrindinė finansinės ištikimybės priežastis – sulaukti pažadėtų apčiuopiamų Dievo palaiminimų. Dievo pažadėti palaiminimai yra susitarimo dėl dešimtinės dalis, ir jie yra tokie dideli, kad jiems nepakaks vietos. Turėdami perteklių galime padėti kitiems ir savo aukomis remti Dievo darbą.
Kaip jūs patyrėte didžią tiesą, kad iš tikrųjų „palaimingiau duoti negu imti“?
IV. DEŠIMTINĖ NUO BRUTO AR NETO PAJAMŲ?
Dešimtinę skaičiuojame nuo „pajamų“, ar mums mokamas valandinis, ar mėnesinis atlyginimas, arba ją skaičiuojame nuo „prieaugio“ ar pelno, jei dirbame savarankiškai ir turime savo verslą. Daugelyje šalių vyriausybė apmokestina darbuotojo atlyginimą, kad padengtų žmonėms teikiamų paslaugų išlaidas, pavyzdžiui, už apsaugą, kelius ir tiltus, bedarbio pašalpas ir kt. Bruto ar neto klausimas pirmiausia susijęs su tuo, ar mes grąžiname dešimtinę apskaičiavę mūsų pajamas prieš ar po minėtų mokesčių. Savarankiškai dirbantieji gali teisėtai atskaityti verslo išlaidas, kad nustatytų grynąjį pelną prieš išskaičiuojant asmeninius mokesčius.
Tyrimai atskleidžia, kad didžioji dalis septintosios dienos adventistų dešimtinę skaičiuoja atsižvelgdami į bruto pajamas, t.y. neatskaičius mokesčių.
7. Perskaitykite 1 Kar 17, 9–16. Kokia buvo našlės padėtis prieš ateinant Elijui? Ką pranašas jos paprašė padaryti, prieš jai pasirūpinant savimi ir savo sūnumi? Ko galime pasimokyti iš šio pasakojimo apie nagrinėjamą klausimą?
Našlei Sarepte Dievas pranešė, kad jos aplankyti ateina Dievo vyras (1 Kar 17, 9). Kai Elijas atvyko, ji paaiškino savo sunkias aplinkybes. Elijas iš pradžių paprašė atsigerti vandens, o paskui pridūrė: „Nebijok, – tarė jai Elijas, – eik ir daryk kaip sakei. Bet pirma padaryk paplotėlį ir atnešk jį man, o paskui paruošk ką nors sau ir savo sūnui. Mat Viešpats, Izraelio Dievas, taip kalbėjo: ‘Miltai puode neišseks nei ąsotyje aliejaus nepritrūks iki tos dienos, kurią Viešpats atsiųs žemei lietaus’“ (1 Kar 17, 13–14).
Ar tai buvo savanaudiškumas, ar jis tiesiog išmėgino jos tikėjimą – iš tikrųjų leisdamas jai parodyti savo tikėjimą? Atsakymas turėtų būti akivaizdus.
Esmė dėl bruto ar neto yra ta, kad kiekvienas nusprendžiame patys. Bažnyčia neįpareigoja to, ką turėtume daryti, ir tai teisinga. Galų gale kiekvienas turime apsispręsti patys, ir ką bedarytume, neturėtume teisti tų, kurie elgiasi kitaip. Kiekvienas iš mūsų asmeniškai esame atskaitingi tik Dievui už savo sprendimus. „Kiekvienas turime asmeniškai save ištirti ir apsispręsti duoti tiek, kiek mums sako širdis“ (E. Vait, „Testimonies for the Church“, 4 t., p. 469).
Kaip paaiškinti žmogui, kuris nėra atnešęs dešimtinės, apie palaiminimus, kuriuos teikia jos atnešimas? Kokie tie palaiminimai ir kaip dešimtinės atnešimas stiprina jūsų tikėjimą?
V. SĄŽININGAI ARBA IŠTIKIMAI ATNEŠTA DEŠIMTINĖ
8. Perskaitykite 1 Kor 4, 1–2. Kokiais mūsų prašoma būti Dievo vaikais ir Jo palaiminimų prievaizdais?
Ką reiškia būti ištikimam atnešant dešimtinę? Šią savaitę tyrinėjome keletą dešimtinės sudedamųjų dalių:
1. Sumą, kuri sudaro dešimtadalį arba 10 procentų mūsų pajamų arba prieaugio.
2. Atnešimą į sandėlį – vietą, iš kurios mokama Evangelijos tarnams.
3. Dievo pagerbimą pirmąja savo pajamų dalimi.
4. Panaudojimą deramam tikslui – tarnystės paramai.
Bažnyčios narių pareiga – laikytis pirmųjų trijų punktų; sandėlio valdytojai yra atsakingi už tai, kad atneštos dešimtinės būtų panaudotos tinkamai.
Be to, priešingai nei mūsų aukos, dešimtinė atnešama ne mūsų nuožiūra. Tiek dešimtinė, tiek sandėlis yra mūsų atsakomybės dalis. Mes nenustatome kriterijų; juos nustato Dievas. Jei negrąžinu visų 10 procentų savo prieaugio, neatnešu dešimtinės; ir jei aš neatnešu tų 10 procentų į sandėlį, taip pat negrąžinu dešimtinės.
9. Perskaitykite Mt 25, 19–21. Kada esame šaukiami atsiskaityti už tai, kaip valdome Dievo lėšas? Kas pasakyta apie tuos, kurie buvo finansiškai ištikimi?
„‘Atneškite visą dešimtinę į sandėlį’ (Mal 3, 10). Tai Dievo įsakymas, o ne raginimas būti dėkingiems ar dosniems. Tai paprasčiausio sąžiningumo reikalas. Dešimtinė priklauso Viešpačiui, ir Jis įpareigojo mus grąžinti Jam tai, kas yra Jo“ (E. Vait, Ugdymas, p.160). Prievaizdavimas yra išskirtinė privilegija ir atsakomybė. Jis mus laimina, palaiko ir prašo tik dešimtadalio, o tada panaudoja savo dešimtinę, kad pasirūpintų tais, kurie tarnauja, kaip tai darė dėl Levio giminės senovės Izraelio laikais.
Kai kurie teigia, kad jiems nepatinka, kaip panaudojamos jų dešimtinės, todėl arba jų neatneša, arba siunčia savo pinigus kur nors kitur. Tačiau kur Dievas pasakė: „Atneškite dešimtinę į sandėlį, bet tik tuo atveju, jei esate tikri, kad sandėlis ją panaudoja tinkamai“?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait dokumentas dešimtinės tema „Testimonies for the Church“ 9 t., 245–252 p. III skyrius „Counsels on Stewardship“, p.65–107.
„Jei visos mūsų dešimtinės suplauktų į Viešpaties iždą, kaip derėtų, sulauktume tokių palaiminimų, kad dovanos ir aukos šventiems tikslams būtų dešimteriopai padaugintos ir kanalas tarp Dievo ir žmonių liktų atviras (E. Vait, „Testimonies for the Church“, 4 t., p.474). Tai nuostabus teiginys. Jei visi ištikimai atneštume dešimtinę, Dievas palaimintų mus lėšomis aukoms padidinti 1000 procentų.
„Malachijo 3 yra susitarimas, kurį Dievas sudarė su žmogumi. Čia Viešpats nurodo, ką Jis atliks apdovanodamas tuos, kurie ištikimai atneš dešimtinę ir aukas“ (E. Vait, „Review and Herald“, 1901 m. gruodžio 17 d.).
„Visi turėtų atsiminti, kad Dievo pažadai mums yra visų kitų pažadų pagrindas. Jis mums dosniai duoda, o susitarimas, kurį Jis sudarė su žmogumi, yra toks, kad dešimtoji Jo turto bus grąžinta Dievui. Viešpats maloningai patiki savo prievaizdams savo lobius, bet dėl dešimtinės Jis sako: ji priklauso Man. Lygiai taip, kaip Dievas pavedė savo turtą žmogui, taip žmogus turi ištikimai grąžinti Dievui dešimtinę nuo visko, ką turi. Šį išskirtinį susitarimą sudarė pats Jėzus Kristus“ (E. Vait, „Testimonies for the Church“, 6 t., p.384).
Klausimai aptarimui:
1. Įsigilinkite į šią mintį, kad dešimtinės paprotys atsirado ne senovės Izraelyje. Kaip tai padeda mums suprasti šios mūsų pareigos Dievui amžinumą?
2. Klasėje aptarkite klausimą, pateiktą II dalies pabaigoje. Pagalvokite, kas nutiktų, jei žmonės nuspręstų savo dešimtinę siųsti kur nors kitur. Kas nutiktų mūsų bažnyčiai? Ar mes vis dar turėtume bažnyčią? Kuo netinkamas toks nusistatymas: mano dešimtinė itin maža, priešingai visam kitam, ji nesvarbi? O jeigu visi taip galvotų?
3. Pasidalykite su kitais tuo, ko išmokote ir ką patyrėte atnešdami dešimtinę. Ko apie šį paprotį galite išmokyti kitus?