AUKOS JĖZUI

Ketvirta tema
Sausio 21–27d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 2 Kor 9, 6–7; Įst 16, 17; Ps 116, 12–18; 1 Met 16, 29; Mk 12, 41–44; Mk 14, 3–9.

Įsimintina eilutė: „Kuo galiu atsilyginti Viešpačiui už visa, ko Jis dosniai man davė? Kelsiu išganymo taurę ir vardu šauksiuosi Viešpaties. Savo įžadus Viešpačiui vykdysiu visos Jo tautos sueigoje“ (Ps 116, 12–14).

Be dešimtinės yra aukos, skiriamos iš 90 procentų, kurie lieka mums po to, kai dešimtinę grąžiname Dievui. Čia ir prasideda dosnumas. Dievo tauta aukodavo įvairias aukas, tokias kaip atnašos už nuodėmę, reaguojant į Dievo malonę, arba padėkos aukos, skirtos pripažinti Dievo apsaugą, sveikatos, klestėjimo ir palaikančios galios palaiminimai. Taip pat buvo aukojama vargšams, Maldos Namų statybai ir priežiūrai.

Kai galvojame apie Dievo mums skirtų dovanų mastą, pradedame suvokti, kad mūsų aukos yra kur kas daugiau nei tik automobilių stovėjimo aikštelės asfaltavimas ar drabužių pirkimas chorui. Atnešame aukas reaguodami į tai, ką Dievas padarė dėl mūsų, ypač per Jėzaus auką. „Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4, 19). Taigi bažnyčia, nesvarbu, ar tai būtų vietinė bendruomenė, konferencija ar pasaulinė, naudoja mūsų aukas Dievo darbo pažangai. Šią savaitę apžvelgsime, ko Raštas moko apie aukas, kurios yra prievaizdavimo dėl Dievo žemėje dalis.

I. PASKATA AUKOTI

Mes mylime Dievą, nes Jis pirmas mus pamilo. Mūsų aukos yra reakcija į Jo nuostabią dovaną mums – Jėzų. Aišku, kad „Viešpačiui nereikia mūsų aukų. Mes negalime Jo praturtinti savo dovanomis. Psalmininkas sako: ‘Visa iš Tavęs ateina, o mes duodame Tau tik tai, ką iš Tavo rankos esame gavę’. Tačiau Dievas leidžia mums parodyti, kad branginame Jo gailestingumą, kai pasiaukojančiai stengiamės tą patį daryti dėl kitų. Tik taip galime išreikšti savo dėkingumą ir meilę Dievui. Jis nepateikė kito būdo“ (E. Vait, „Counsels on Stewardship“, p.18).

Kai pavedame „savo“ pinigus Jėzui, tai iš tikrųjų sustiprina mūsų meilę Jam ir kitiems. Todėl pinigai gali būti galinga jėga gėriui. Jėzus daugiau laiko skyrė kalbėdamas apie pinigus ir turtus nei kokiai kitai temai. Viena iš šešių Mato, Morkaus ir Luko evangelijų tekstų yra susiję su pinigais. Geroji Evangelijos naujiena yra ta, kad Dievas gali mus išgelbėti nuo piktnaudžiavimo pinigais ir meilės pinigams.

1. Perskaitykite Mt 6, 31–34 ir Įst 28, 1–14. Ką Dievas žada dėl mūsų padaryti, jei Jam paklusime? Ar melsti Dievo pažadų įvykdymo prilygsta savanaudiškumui?

Mūsų aukos yra mūsų pasirengimo pasiaukoti dėl Dievo įrodymas. Tai gali būti gilus dvasinis patyrimas, išraiška to, kad mūsų gyvenimas yra visiškai pavestas Dievui kaip mūsų Viešpačiui. Kaip teigia angliškas posakis, turime „dėti pinigus ten, apie ką kalba mūsų lūpos“. Galime sakyti, kad mylime Dievą, bet dosnios aukos padeda atskleisti (ir net sustiprinti) šią meilę.

Auka ateina iš širdies, tikinčios asmeniniu Dievu, kuris nuolat tenkina mūsų poreikius, kaip Jam atrodo geriausia. Mūsų aukos pagrįstos įsitikinimu, kad Kristuje radome išganymo užtikrinimą. Jos nėra pataikavimas stengiantis nuraminti Dievą. Atvirkščiai, mūsų aukos kyla iš širdies, kuri tikėjimu priėmė Kristų kaip vienintelę ir pakankamą malonės bei atpirkimo priemonę.

Perskaitykite 2 Kor 9, 6–7. Ką Viešpats mums čia sako? Ką reiškia aukoti kaip širdyje nutarus? Kaip išmokti aukoti linksmai?

II. KOKIA DALIS AUKOMS?

2. Perskaitykite Įst 16, 17. Užuot įvardijęs procentus, kokį kriterijų Dievas pateikia kaip pagrindą mūsų aukai?

Mūsų aukos – tai mūsų dėkingumo Dievui pripažinimas ir išraiška už Jo gausias gyvenimo dovanas, atpirkimą, išlaikymą ir nuolatinius įvairius palaiminimus. Taigi, kaip pažymėta anksčiau pateiktame tekste, mūsų aukų suma priklauso nuo to, kiek buvome palaiminti.

„Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta“ (Lk 12, 48).

3. Perskaitykite Ps 116, 12–14. Kaip turėtume atsakyti į klausimą 12 eilutėje? Kaip pinigai dera su atsakymu?

Kaip mes apskritai galėtume atsilyginti Dievui už visus Jo palaiminimus mums? Atsakymas paprastas – mes negalėtume. Atrodo, kad geriausia, ką galime padaryti, tai būti dosnūs Dievo darbui ir padėti savo artimiesiems. Išsiųsdamas savo mokinius į misionierišką kelionę, Jėzus jiems pasakė: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 8) Mūsų aukos prisideda prie Kristaus charakterio ugdymo. Aukojant mūsų savanaudiškumą keičia meilė; mes turime rūpintis kitais ir Dievo darbu, kaip tai darė Kristus.

Visada atminkime, kad „Dievas taip pamilo…, kad atidavė“ (žr. Jn 3, 16). Priešingai – kaip po nakties ateina diena – kuo daugiau kaupsime sau, tuo savanaudiškesni tapsime ir tuo labiau apgailėtini jausimės.

Mums tenka nuspręsti, kokią sumą aukosime ir kam teks mūsų dovanos. Tačiau aukoti Viešpačiui yra krikščioniška pareiga, nešanti dvasinius ir moralinius padarinius. To nepaisyti reiškia daryti sau dvasinę žalą, galbūt didesnę, nei mes suvokiame.

Ką jūsų aukos ir požiūris į jas sako apie jūsų santykius su Dievu?

III. AUKOS IR GARBINIMAS

Rašte nepateikiama pamaldų tvarka. Tačiau atrodo, kad pamaldas sudaro mažiausiai keturi dalykai. Naujajame Testamente šis sąrašas apima tyrinėjimą / pamokslavimą, maldą, muziką ir dešimtinę bei aukas.

Tris kartus per metus visi Izraelio vyriškiai (ir šeimos) turėjo pasirodyti Viešpaties akivaizdoje Jeruzalėje. Ir „tenepasirodo niekas Viešpaties akivaizdoje tuščiomis rankomis“ (Įst 16, 16). Kitaip tariant, dalis šlovinimo patyrimo buvo dešimtinės grąžinimas ir aukų atnašavimas. Per Paschą, Sekmines ir Palapinių šventę Dievo vaikai atnešdavo dešimtinę ir aukas. Sunku įsivaizduoti, kad į tas šventes kas nors ateitų tuščiomis rankomis.

Kitaip tariant, senovės Izraeliui dešimtinė ir aukos buvo pagrindinė jų garbinimo dalis. Garbinimas, tikras garbinimas, yra ne tik mūsų dėkingumo Dievui išraiška žodžiais, giesmėmis ir malda, bet ir šio dėkingumo išreiškimas Dievui atnešant savo aukas į Viešpaties Namus. Jie atnešdavo jas į šventyklą; mes jas atnešame į bažnyčią sabatą (tai vienas iš būdų grąžinti dešimtinę ir aukas), tai yra garbinimo dalis.

4. Perskaitykite 1 Met 16, 29; Ps 96, 8–9; Ps 116, 16–18. Kaip mes taikome čia išsakytus principus asmeniniam garbinimo patyrimui?

Kaip Dievo vaikams, kuriems Jo pavesta prievaizdauti žemėje, atnešti aukas yra privilegija, galimybė ir pareiga. Jei Viešpats suteikė mums auginti Jam vaikus, turėtume pasidalyti su jais džiaugsmu atnešti dešimtinę ir aukas į Sabatos mokyklą ir pamaldas. Kai kur žmonės dešimtinę grąžina internetu ar kitais būdais. Kad ir kaip tai darytume, dešimtinės ir aukų grąžinimas yra mūsų Dievo garbinimo dalis.

Koks buvo jūsų patyrimas, susijęs su dešimtinės ir aukų grąžinimu kaip garbinimo dalimi? Kaip šis paprotys veikia jūsų santykius su Dievu?

IV. DIEVAS ATSIŽVELGIA Į MŪSŲ AUKĄ

5. Perskaitykite Mk 12, 41–44. Nesvarbu, ar esame turtingi, ar neturtingi, kokią žinią galime įžvelgti šiame pasakojime? Kokio principo tai mus moko ir kaip galime pastarąjį pritaikyti asmeniniam garbinimo patyrimui?

Jėzus ir Jo mokiniai buvo šventyklos kieme, kur buvo iždo skrynios, ir Jis stebėjo tuos, kurie nešė savo dovanas. Jis buvo pakankamai arti, kad pamatytų, jog našlė įmetė dvi varines monetas. Ji įdėjo viską, ką turėjo. „Tačiau Jėzus suprato jos motyvą. Ji tikėjo, kad tarnavimas šventykloje yra Dievo paskirtas, ir norėjo padaryti viską, kad jį išlaikytų. Ji padarė, ką galėjo, ir jos darbas yra paminklas jos atminimui visiems laikams ir jos džiaugsmui amžinybėje. Jos širdis ėjo kartu su dovana; ji buvo įvertinta atsižvelgiant ne į monetų vertę, o meilę Dievui ir susidomėjimą Jo darbu, paskatinusiu imtis veiksmų“ (E. Vait, „Counsels on Stewardship“, p.175).

Kitas labai svarbus dalykas yra tas, kad tai yra vienintelė dovana, kurią Jėzus kada nors pagyrė – dovana bažnyčiai, kuri kaip tik ruošėsi Jį atmesti, bažnyčiai, kuri stipriai nukrypo nuo savo pašaukimo ir misijos.

6. Perskaitykite Apd 10, 1–4. Kodėl šimtininkas sulaukė dangaus angelo apsilankymo? Kokie du jo darbai buvo pastebėti danguje?

Matyt ne tik mūsų maldos išklausomos danguje, bet ir atsižvelgiama į mūsų motyvus. Tekstas pažymi, kad Kornelijus buvo dosnus šelpėjas. „Nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 21). Kornelijaus širdis žengė išvien su jo dovanomis. Jis buvo pasirengęs daugiau sužinoti apie Jėzų. Malda ir išmalda yra glaudžiai susijusios ir parodo mūsų meilę Dievui ir artimui – dviem didiems Dievo Įstatymo principams: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu savo protu, o savo artimą kaip save patį“ (Lk 10, 27). Pirmasis atsiskleidžia malda, antrasis – išmalda.

V. KONKRETŪS PROJEKTAI – AUKOS IŠ DIDELIO STIKLAINIO

Tyrimai parodė, kad tik apie 9 procentai žmonių turto yra likvidus ir gali būti paaukotas akimirksniu. Grynieji pinigai, čekiai, santaupos, rinkos fondai ir kt. paprastai laikomi likvidžiu turtu, bent jau juos turintiems. Didžioji dalis mūsų turto, apie 91 proc., yra „investuota“ į nekilnojamąjį turtą, pavyzdžiui, mūsų namus, gyvulius (jei gyvename kaime) ar kitus nelikvidžius daiktus.

Likvidaus ir nelikvidaus turto procentų skirtumą galima pavaizduoti įdėjus 1000 centų į du skirtingus stiklainius, kurių kiekvienas procentinis punktas atitinka 10 centų. Taigi jūsų 90 centų mažame stiklainyje, atitinkančiame 9 procentus likvidaus turto, ir 910 centų dideliame stiklainyje, atitinkančiame 91 procentą nelikvidaus turto.

Dauguma žmonių aukoja iš mažo stiklainio – iš savo likvidaus turto. Tai jų einamosios sąskaitos arba kišeninės lėšos. Bet kai asmuo dėl ko nors labai susijaudina, aukoja iš didžiojo stiklainio. Rašte daug tokių pasakojimų.

7. Perskaitykite Mk 14, 3–9 ir Jn 12, 2–8. Kas buvo pagrindinės asmenybės Simono namuose? Kokia buvo Marijos dovanos vertė? Kodėl ji tuo metu patepė Jėzų?

Marijos dovana buvo verta 300 denarų – visų metų atlygio. Greičiausia tai buvo auka iš „didžiojo stiklainio“. Po šio įvykio Judas išdavė Jėzų už šiek tiek daugiau nei trečdalį šios sumos – auka iš „mažojo stiklainio“, 30 sidabrinių (Mt 26, 15). Norint dosniai aukoti iš mūsų investicijų, reikia tikros meilės ir pasišventimo. Bet kai tampame godūs, kaip Judas, galime parduoti savo sielą beveik už dyką.

Barnabo darbai ir veikla Naujajame Testamente minimi 28 kartus. Mes jį visų pirma pažįstame kaip apaštalo Pauliaus bendradarbį ir kaip puikų misionierių. Tačiau viso to pagrindas yra pirmoje ištraukoje, kurioje jis paminėtas. Apd 4, 36–37 parašyta apie jo auką, iš tikrųjų, „didelį stiklainį“. Koks galingas Kristaus žodžių pavyzdys: „Nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 21).

Kodėl aukojimas yra itin svarbus ir aukojantiems, ir gavėjams?

Tolesniam tyrinėjimui: Dangaus atminimo knygoje taip pat pažymima Dievo šeimos narių finansinė ištikimybė. „Užrašantis angelas tiksliai fiksuoja kiekvieną Dievui skirtą ir į iždą įdėtą auką, taip pat galutinį suteiktų priemonių rezultatą. Dievas žino kiekvieną Jo darbui skirtą pastangą ir aukojančiojo norą ar nenorą. Aukojimo motyvas taip pat įamžintas. Pasiaukojantys, pasišventę žmonės, kurie grąžina Dievui tai, kas yra Jo, kaip Jis iš jų reikalauja, bus apdovanoti pagal savo darbus. Net jei taip pašvęstos priemonės būtų naudojamos nederamai, nepasiekdamos aukotojo numatyto tikslo – Dievo šlovės ir sielų išganymo, – tie, kurie aukojo nuoširdžiai, tik Dievo šlovei, nepraras savo atlygio“ (E. Vait, „Testimonies for the Church“, 2 t., p.518).

„Dievas trokšta, kad žmonės melstųsi ir planuotų Jo darbo pažangą. Tačiau, kaip ir Kornelijus, mes turime ir melstis, ir aukoti. Mūsų maldos ir išmalda Dievo akivaizdoje turi išlikti kaip atminimas. Tikėjimas be darbų yra miręs; o be gyvo tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Turime melstis ir aukoti, ką galime, tiek savo darbu, tiek ištekliais, kad mūsų maldos būtų išklausytos. Jei parodysime tikėjimą, nebūsime Dievo pamiršti. Jis atsimena kiekvieną meilės ir savęs išsižadėjimo poelgį. Jis sudarys tokias galimybes, kad savo darbais galėsime parodyti tikėjimą“ (E. Vait, „Atlantic Union Gleaner“, 1903 m. birželio 17 d.).

Klausimai aptarimui:

1. Kaip malda ir aukojimas dera? Tai yra, kaip malda gali padėti suprasti, ką, kada ir kiek aukoti?

2. Gerai žinomas JAV žurnalas aprašė jaunus Volstryto profesionalus, kurie uždirbdavo itin daug pinigų, tačiau buvo apgailėtini, tušti, kupini nerimo ir rūpesčių. Vienas iš jų, vertybinių popierių portfelio valdytojas, pasakė: „Kokia man nauda, jei po mano mirties šio portfelio vertė būtų padidinta vienu procentu?“ Ko galime pasimokyti iš šio pasakojimo, kaip aukojimas gali būti dvasiškai naudingas aukojančiajam, nes padeda išvaduoti iš turto apgaulės (Mt 13, 22)?

3. Atkreipkite dėmesį į pastabą anksčiau pateiktoje E. Vait ištraukoje dėl netinkamo lėšų panaudojimo. Kodėl mums, kurie aukojame, svarbu nepamiršti jos minties?