Septinta tema
Vasario 11–17 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Lk 4, 16–19; Iz 62, 1–2; Įst 15, 11; Mt 19, 16–22; Lk 19, 1–10; Job 29, 12–16.
Įsimintina eilutė: „Ir tars karalius stovintiems dešinėje: ‘Ateikite, Mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!’“ (Mt 25, 34)
Raštas dažnai kalba apie svetimšalius (kartais vadinamus ateiviais), našlaičius ir našles. Ši grupė gali būti tie, kuriuos Jėzus pavadino mažiausiais iš Jo brolių (Mt 25, 40).
Kaip galime atpažinti šiuos žmones šiandien? Bibliniais laikais svetimšaliai buvo asmenys, kurie privalėjo palikti savo tėvynę galbūt dėl karo ar bado. Mūsų dienų atitikmuo galėtų būti milijonai pabėgėlių, kurie skursta dėl aplinkybių, kurių jie nepasirinko.
Našlaičiai – tai dėl karo, nelaimingo atsitikimo ar ligos netekę tėvų vaikai. Šiai grupei taip pat galėtų priklausyti tie, kurių tėvai yra kalėjime arba dėl kitų priežasčių negali būti šalia vaikų. Čia atsiskleidžia itin plati sritis tarnavimui.
Našlės – tai netekusios sutuoktinių dėl tos pačios priežasties kaip ir našlaičiai. Daugelis jų yra betėvės šeimos galva ir galėtų pasinaudoti pagalba, kurią gali suteikti bažnyčia.
Šią savaitę tyrinėsime, kadangi esame Dievo reikalų prievaizdai, kad padėti vargšams nėra tik galimybė. Tai sekimas Jėzaus pavyzdžiu ir paklusimas Jo įsakymams.
I. JĖZAUS GYVENIMAS IR TARNYSTĖ
Viešosios veiklos pradžioje Jėzus nukeliavo į Nazaretą Galilėjos regione. Tai buvo Jo gimtasis miestas, ir vietiniai žmonės jau buvo girdėję apie Jo darbus bei stebuklus. Kaip buvo pratęs, Jėzus sabatą dalyvavo pamaldose sinagogoje. Nors Jėzus nebuvo pareigas einantis rabinas, Jam buvo paduotas Izaijo ritinys ir Jis buvo paprašytas skaityti Šventąjį Raštą. Jėzus perskaitė Iz 61, 1–2.
1. Perskaitykite Lk 4, 16–19 ir palyginkite su Iz 61, 1–2 (taip pat žr. Lk 7, 19–23). Jūsų manymu, kodėl Jėzus pasirinko būtent šią Rašto vietą? Kodėl šios Izaijo eilutės turėtų būti laikomos susijusios su Mesiju? Ką jos atskleidė apie Mesijo darbą?
Kadangi religiniai vadovai, matyt, pražiūrėjo pranašystes, kuriose buvo kalbama apie kenčiantį Mesiją, ir neteisingai jas pritaikė, akcentuodami Jo antrojo atėjimo šlovę (tai turėtų mums priminti, kad itin svarbu suprasti pranašystę), dauguma žmonių tikėjo klaidinga idėja, kad Mesijo misija – išlaisvinti Izraelį nuo užkariautojų ir engėjų romėnų. Suvokti, kad Mesijo misija kilo iš Iz 61, 1–2, turėjo būti tikras šokas.
Nesąžiningi pareigūnai, pavyzdžiui, muitininkai, taip pat prekybininkai ir net kaimynai į vargšus dažniausiai žiūrėdavo su panieka. Paprastai buvo manoma, kad skurdas yra Dievo prakeiksmas ir kad dėl nelaimingų aplinkybių kalti jie patys. Dėl tokio mąstymo mažai žmonių rūpinosi vargšais ir jų nelaiminga padėtimi.
Tačiau Jėzaus meilė vargšams buvo vienas didžiausių įrodymų, kad Jis yra Mesijas, kaip matyti iš to, ką Jėzus atsakė į Jono Krikštytojo klausimą dėl Mesijo (žr. Mt 11, 1–6). „Kaip ir Gelbėtojo mokiniai, Jonas Krikštytojas nesuprato Kristaus karalystės prigimties. Jis tikėjosi, kad Jėzus užims Dovydo sostą. Tačiau laikas bėgo, o Gelbėtojas vis nepretendavo į karaliaus valdžią. Joną tai glumino bei kėlė nerimą“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 190).
„Tyras ir nesuteptas pamaldumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra rūpintis našlaičiais ir našlėmis jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu“ (Jok 1, 27). Kaip ši eilutė turėtų padėti mums nustatyti religinius prioritetus?
II. DIEVO RŪPINIMASIS VARGŠAIS
Rašiusieji Bibliją įtraukė daug Dievo nuostatų, susijusių su vargšais, svetimšaliais, našlėmis ir našlaičiais. Turime įrašų apie tai iki pat Sinajaus kalno. „Šešerius metus sėsi savo žemę ir imsi jos derlių, bet septintais metais leisi jai pailsėti ir dirvonuoti. Tesimaitina iš jos jūsų beturčiai ir teėda laukiniai gyvuliai, kas nuo beturčių atliks. Taip pasielgsite ir su vynuogynais, ir su alyvmedžių sodais“ (Iš 23, 10–11).
2. Perskaitykite Kun 23, 22 ir Įst 15, 11. Kokius principus turėtume įžvelgti šiuose tekstuose, nors kontekstas skiriasi nuo mūsų šiandieninio gyvenimo?
Paprastai suprantama, kad žodis – „artimui“ čia reiškia bendrataučius izraelitus arba bendratikius. Mes taip pat juos laikome vargšais arba mažiausiais iš brolių. Psalmės nurodo, kaip turėtume elgtis su vargstančiais. „Ginkite silpnuosius ir našlaičius, saugokite vargdienių ir beturčių teises! Gelbėkite silpnuosius ir beturčius, gelbėkite juos iš nedorėlių nagų!“ (Ps 82, 3–4) Šis tekstas nurodo mums įsitraukti ne tik dalijant maistą.
Tada yra pažadai tiems, kurie padeda vargstantiems. „Kas duoda vargšui, tas pats nieko nestokos“ (Pat 28, 27). „Jei karalius sąžiningai teisia beturčius, jo sostas bus amžinai tvirtas“ (Pat 29, 14). Ir karalius Dovydas pažymėjo: „Laimingas, kas rūpinasi vargšais; nelaimės dieną jį Viešpats gelbės“ (Ps 41, 2). Tai senovės Izraelyje visada buvo prioritetas, net jei kartais primirštas.
Priešingai, net ir modernesniais laikais, ypač Anglijoje, plintant vadinamajam „socialiniam darvinizmui“, daugelis manė, kad padėti vargšams ne tik nebuvo jokios moralinės pareigos, neva to daryti nederėjo. Vietoj to, vadovaudamiesi gamtos jėgomis, kada stiprieji išgyvena silpnųjų sąskaita, „socialdarvinistai“ tikėjo, kad padėti vargšams, ligoniams, nepasiturintiems žmonėms būtų žalinga visuomenei, nes jei jų daugės, jie tik darys visos tautos socialinį audinį silpnesnį. Kad ir koks žiaurus, šis mąstymas buvo logiška tikėjimo evoliucija ir jos skelbiamo paklydimo išdava.
Kaip Evangelija, mintis, kad Kristus mirė už visus, turėtų paveikti mūsų elgesį su kiekvienu, nepaisant to, kas jie?
III. JAUNAS TURTUOLIS DIDIKAS
Nežinoma daug apie šį turtuolį, išskyrus tai, kad jis buvo jaunas didikas. Jis taip pat domėjosi dvasiniais dalykais. Jis buvo toks energingas, kad pribėgo prie Jėzaus (Mk 10, 17). Jam buvo įdomu sužinoti apie amžinąjį gyvenimą. Šis pasakojimas itin svarbus, todėl užfiksuotas visose trijose sinoptinėse evangelijose: Mt 19, 16–22; Mk 10, 17–22 ir Lk 18, 18–23.
3. Perskaitykite Mt 19, 16–22. Ką turėjo omenyje Jėzus, sakydamas jam: „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui Mane“ (Mt 19, 21)?
Jėzus neprašo daugumos iš mūsų parduoti viską, ką turime, ir išdalyti pinigus vargšams. Tačiau pinigai turėjo būti šio turtuolio dievas, ir, nors Jėzaus atsakymas gali atrodyti ganėtinai griežtas, Jis žinojo, kad tai buvo vienintelė šio žmogaus viltis išsigelbėti.
Parašyta, kad jis nuliūdęs pasišalino, nes buvo labai turtingas, o tai įrodo, kiek jis garbino savo pinigus. Jam buvo pasiūlytas amžinasis gyvenimas ir vieta vidiniame Jėzaus rate („sek paskui Mane“ – tuos pačius žodžius Jėzus ištarė pašaukdamas 12 mokinių). Tačiau apie šį jaunuolį daugiau nieko neparašyta. Jis iškeitė amžinybę į savo žemiškąjį turtą.
Koks baisus kompromisas, ar ne? Koks liūdnas pavyzdys, kai nelaukiama „atlygio po tam tikro laiko“ (žr. ankstesnę temą). Šio asmens sprendimas yra didelė apgaulė, nes kad ir kokį medžiaginį turtą mes dabar turėtume, anksčiau ar vėliau visi mirštame ir susiduriame su amžinybės laukimu. Tuo tarpu itin daug turtingųjų suprato, kad jų turtai nesuteikė jiems ramybės ir laimės, kurios jie tikėjosi; iš tiesų, daugeliu atvejų atrodo, kad nutiko priešingai. Daugybe biografijų aprašyta, kiek turtingų žmonių buvo nelaimingi. Tiesą sakant, Mokyto knygoje yra vienas iš geriausių visų laikų aprašymų, kaip turtas negali patenkinti. Kad ir kokias kitas pamokas būtų galima įžvelgti, viena yra aišku – už pinigus ramybės ir laimės nenusipirksi.
„Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl Manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės. O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei? Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?!“ (Mk 8, 35–37) Ką reiškia prarasti gyvybę dėl Evangelijos?
IV. ZACHIEJUS
Zachiejus buvo turtingas žydas, pralobęs iš muito mokesčio rinkimo nekenčiamiems romėnams. Dėl to, kad jis bei kiti muitininkai surinkdavo daugiau mokesčių nei iš tikrųjų priklausė, Zachiejus buvo nekenčiamas ir vadinamas „nusidėjėliu“.
Zachiejus gyveno Jeriche, per kurį ėjo prekybos keliai, kuriame daug verslininkų. Zachiejaus ir Jėzaus susitikimas nebuvo atsitiktinumas. Zachiejus, matyt, jautė dvasinį paraginimą ir norėjo kažką pakeisti savo gyvenime. Jis buvo girdėjęs apie Jėzų ir norėjo Jį pamatyti. Turbūt pasklido žinia, kad grupė, su kuria keliavo Jėzus, tą dieną atvyks į Jerichą. Paskutinės kelionės į Jeruzalę metu Jėzus turėjo keliauti per Jerichą iš Galilėjos. Pirmieji Kristaus žodžiai Zachiejui atskleidė, kad dar prieš įeidamas į miestą Jėzus apie jį žinojo viską.
4. Perskaitykite Lk 19, 1–10. Kuo skyrėsi šio turtingo žmogaus patyrimas su Jėzumi nuo jauno turtingo didiko patyrimo?
Zachiejus ir jaunas turtingas didikas turėjo šį tą bendra. Abu buvo turtingi; abu norėjo pamatyti Jėzų ir abu norėjo amžinojo gyvenimo. Tačiau čia panašumai baigiasi.
Atkreipkite dėmesį, kad kai Zachiejus pasakė, jog atiduos „pusę savo turto“ (Lk 19, 8) vargšams, Jėzus priėmė šį gestą kaip tikro atsivertimo patyrimo išraišką. Jis jam nesakė: „Apgailestauju, Zachiejau, bet, kaip ir jauno didiko atveju, viskas arba nieko. Pusės nepakaks“. Kodėl? Greičiausiai todėl, kad, nors Zachiejus tikrai mėgo savo turtą, pastarasis jam nebuvo dievas, kaip jaunam didikui. Tiesą sakant, nors mes nežinome, ką Jėzus jam konkrečiai pasakė, Zachiejus pirmasis prakalbo apie pinigų išdalijimą vargšams. Priešingai, Jėzus turėjo konkrečiai pasakyti jaunam didikui, kad jis visko atsisakytų; kitaip turtas jį pražudys. Nors Zachiejus, kaip ir kiekvienas turtingas žmogus, turėjo saugotis turto pavojų, atrodė, kad jis turtą valdė geriau už jauną didiką.
„Kai jaunas turtingas didikas nusigręžė nuo Jėzaus, mokiniai stebėjosi savo Mokytojo žodžiais: ‘Kaip sunkiai turtuoliai pateks į Dievo karalystę!’ Jie klausinėjo vieni kitų: ‘Kas tada galės būti išgelbėtas?’ Dabar jie suprato Kristaus žodžių tiesą: ‘Kas neįmanoma žmonėms, tai galima Dievui’ (Mk 10, 24. 26; Lk 18, 24–27). Jie pamatė, kaip per Dievo malonę į Karalystę gali įeiti ir turtingas žmogus“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 508).
V. AR ATKREIPEI DĖMESĮ Į MANO TARNĄ JOBĄ?
5. Perskaitykite Job 1, 8. Kaip Jobą apibūdino pats Dievas?
Neblogai, jei pats Dievas Jobą pavadino „be priekaištų“ ir doru (Job 1, 8), tobulu, kad niekas tuo metu žemėje negalėjo jam prilygti. Vėlgi, tai paties Dievo žodžiai apie Jobą.
Netgi po to, kai Jobas susidūrė su viena katastrofa po kitos, Dievas pakartojo tai, ką pirmą kartą pasakė apie Jobą, kad žemėje nėra tokio tobulo ir doro, kaip jis, ir t. t., išskyrus tai, kad tada buvo pridėtas naujas elementas. Jobas vis dar buvo toks pat, „vadinasi be reikalo sukurstei Mane jį sunaikinti“ (Job 2, 3).
Ir nors puikiai matome Jobo tobulumą ir teisumą, kaip jis atsisakė išsiginti Dievo, nepaisant visko, kas atsitiko, ir nepaisant jo žmonos pašaipų: „Ar dar laikaisi savo dorumo? Keik Dievą ir mirk!“ (Job 2, 9), šioje knygoje atskleidžiama dar viena Jobo gyvenimo pusė prieš čia prasidedant rutuliotis dramai.
6. Perskaitykite Job 29, 12–16. Kas čia nusakyta, kas suteikia mums dar daugiau įžvalgų, susijusių su Jobo charakterio paslaptimi?
Galbūt įžvalgiausi čia yra Jobo žodžiai: „Nepažįstamo žmogaus teises gyniau teisme“ (Job 29, 16). Kitaip tariant, Jobas nelaukė, pavyzdžiui, kol koks skudurais apsirengęs elgeta prieis prie jo ir paprašys išmaldos. Vietoj to, Jobas aktyviai ieškojo turinčiųjų poreikių ir ėmėsi atitinkamų darbų.
E. Vait pasiūlė: „Nelaukite, kol jie [vargšai] atkreips jūsų dėmesį į jų poreikius. Elkitės kaip Jobas. Tai, ko jis nežinojo, jis ieškojo. Eikite ieškoti ir sužinokite, ko reikia ir kaip geriausiai pasirūpinti poreikiais“ (Testimonies for the Church, 5 t., 151 p.). Tai pinigų ir Dievo išteklių valdymo lygis, kurio šiandien nepraktikuoja daugelis Dievo vaikų.
Perskaitykite Iz 58, 6–8. Kaip galime priimti šiuos senovinius žodžius ir pritaikyti juos sau šiandien?
Tolesniam tyrinėjimui: „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su Juo visi angelai, tada Jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir Jis perskirs juos. Taip Kristus ant Alyvų kalno pavaizdavo savo mokiniams didžiosios teismo dienos sceną. Jo sprendimą Jis pristatė kaip lemiamą. Kai priešais Jį susirinks tautos, bus tik dvi grupės žmonių, ir jų amžinasis likimas bus nuspręstas pagal tai, ką jie padarė ar atsisakė padaryti dėl Jo vargšo ir kenčiančio žmogaus asmenyje“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 591).
„Atverdami duris Kristaus vargšams ir kenčiantiems, jūs priimate neregimus angelus. Jūs kviečiate dangiškąsias būtybes. Jos atneša šventą džiaugsmo ir ramybės atmosferą. Jos ateina su šlovinimu lūpose, o danguje girdėti atsakomoji gaida. Sulig kiekvienu malonės darbu ten skamba muzika. Tėvas, sėdintis soste, priskiria nesavanaudiškus darbininkus prie didžiausių savo lobių“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 593).
Klausimai aptarimui:
1. „Kadangi krašte beturčių niekada netrūks“ (Įst 15, 11). Be to, kad šie nors ir tūkstančių metų senumo žodžiai, deja, išsipildė, kaip juos suprasti šiandien? Kai kurie šiuos žodžius taiko taip, kad pateisintų nepadėjimą vargšams, samprotaudami: „Dievas pasakė, kad vargšų bus visada, tad nieko nepakeisi“. Kaip toks mąstymas klaidina?
2. Perskaitykite 1 Tim 6, 17–19: „Šio pasaulio turtuoliams įsakyk, kad nesididžiuotų ir nesudėtų vilčių į nepatikimus turtus, bet viltųsi Dievu, kuris apsčiai visko mums teikia mūsų džiaugsmui. Tegul jie daro gera, lobsta gerais darbais, esti dosnūs, dalijasi su kitais. Šitaip jie susikraus lobį – gerus pamatus ateičiai, kad pasiektų tikrąjį gyvenimą“. Atkreipkite dėmesį į pavojų – sudėti viltis į savo turtus, užuot viltis gyvuoju Dievu. Kodėl tai daryti itin lengva turintiesiems pinigų, nors jie žino, kad galiausiai net visi jų pinigai neišlaikys jų gyvų? Kodėl visi turime būti atsargūs ir nepasitikėti niekuo kitu, o tik gyvuoju Dievu?