Dešimta tema
Kovo 4–10 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Lk 12, 16–21; Mok 2, 18–22; Pat 27, 23–27; 2 Kor 4, 18; Mok 5, 10; Kol 1, 15–17.
Įsimintina eilutė: „Ir aš išgirdau iš dangaus balsą, kuris liepė: Rašyk: Nuo šiol bus palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Taip, – sako Dvasia, – jie turi atilsėti nuo savo vargų, nes jų darbai juos lydi“ (Apr 14, 13).
Artėjant laikotarpiui, kai mes jau nebeuždirbame pinigų, mūsų finansinis dėmesys krypsta į mūsų turto išsaugojimą laukiant gyvenimo pabaigos. Perėjimas nuo darbo prie išėjimo į pensiją gali būti labai traumuojantis patyrimas. Kalbant apie mūsų finansus, koks yra geriausias kelias?
Žmonėms senstant, jie beveik natūraliai pradeda nerimauti dėl ateities. Dažniausios baimės – pernelyg ankstyva mirtis (kol dar nepasirūpinta šeima); pernelyg ilgas gyvenimas (turto ar santaupų stoka); katastrofiška liga (visi mano ištekliai gali būti išnaudoti vienu sykiu); protinė ir/ar fizinė negalia (kas manimi pasirūpins?).
Komentuodama šias baimes, E. Vait rašė: „Visas šias baimes primena šėtonas. […] Jei jie užimtų tokią padėtį, kokią jiems paruošė Dievas, paskutinės jų dienos būtų geriausios ir laimingiausios. […] Jie turėtų pamiršti nerimą ir naštas, kuo laimingiau išnaudoti laiką ir bręsti dangui“ (Testimonies for the Church, 1 t., 424 p.).
Šią savaitę tyrinėsime Dievo mokymą, susijusį su paskutiniaisiais mūsų metais. Ką turėtume daryti, ko vengti ir kokiais principais vadovautis?
I. TURTINGAS KVAILYS
1. Perskaitykite Lk 12, 16–21. Kokia čia svarbi žinia mums? Kokį stiprų priekaištą Viešpats išsakė kvailam žmogui ir ką tai turėtų pasakyti apie mūsų požiūrį į mums priklausantį turtą?
Nors žinia yra platesnė, galima teigti, kad čia Jėzus pasakė, ko nedaryti išėjus į pensiją. Atitinkamai, jei žmogus meta darbą, norėdamas išleisti sukauptą turtą sau, jis turėtų saugotis ir įsigilinti į šį pasakojimą. Bėda ne sunkus darbas ar praturtėjimas, ypač kai žmogus sensta ir, galbūt, net turtėja. Čia bėda – nusistatymas. Jo žodžiai: „Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk“ (Lk 12, 19), išreiškia tikrąją problemą.
„Šio žmogaus tikslai nebuvo aukštesni, nei gyvulių, kurie išnyksta. Jis gyveno taip, tarsi nebūtų nei Dievo, nei dangaus, nei būsimojo gyvenimo; tarsi viskas, ką jis turėjo, buvo jo nuosavybė ir jis nieko nebuvo skolingas nei Dievui, nei žmogui“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, p. 223).
Jei šiuo gyvenimo tarpsniu galvojame tik apie save ir neatsižvelgiame į aplinkinių poreikius bei Dievo darbą, sekame turtingo kvailio pavyzdžiu. Jėzaus palyginime neužsiminta, kad turtuolis buvo tinginys ar nesąžiningas. Bėda buvo ta, kaip jis išleido tai, ką Dievas jam patikėjo. Kadangi nežinome, kada mirsime, visada turėtume būti tam pasiruošę, vykdydami Dievo valią, o ne siekdami savanaudiško gyvenimo.
Bendras Rašto mokymas yra toks, kad žmogus dirba ir išlieka našus tol, kol gali. Tiesą sakant, įdomu tai, kad didžiųjų pranašiškų Danieliaus ir Apreiškimo knygų autoriai, daugelio nuomone, baigė savo darbą perkopę 80. Anuomet vidutinė gyvenimo trukmė buvo apie 50 metų. E. Vait išleido kai kurias žinomiausias ir mėgstamiausias knygas, tokias kaip „Su meile iš Dangaus“, sulaukusi 70 metų. Taigi amžius, kol esame sveiki, neturėtų reikšti, kad nustojame būti našūs ir, kiek įmanoma, darytume ką nors gera.
Laukiantiems Jo antrojo atėjimo Jėzus patarė ne tik budėti, bet ir toliau darbuotis (Mt 24, 44–46).
Kaip galime nepakliūti į šiuos spąstus, kaip šis vyras palyginime, kokio bebūtume amžiaus ir kiek beturėtume pinigų? Paklauskite savęs: „Dėl ko aš gyvenu“?
II. TURTO NEGALITE PASIIMTI SU SAVIMI
Kažkas kartą paklausė žinomo evangelisto Bilio Gremo (Billy Graham), kuo jį gyvenimas labiausiai nustebino, kai jis jau buvo senas (tuo metu jam buvo 60 metų). Gremo atsakymas? „Gyvenimo trumpumas“. Be jokios abejonės, gyvenimas pralekia greitai.
2. Ko šios eilutės moko apie žmogaus gyvenimą čia? Ps 49, 18; 1 Tim 6, 6–7; Ps 39, 13; Jok 4, 14; Mok 2, 18–22.
Gyvenimas ne tik prabėga greitai, miręs nieko nepasiimi su savimi, bent jau sukauptų medžiaginių gėrybių. (Charakterį? Tai jau kita istorija.) „Juk su savimi pasiimti negalės nieko, kai mirs“ (Ps 49, 18), o tai reiškia, kad jis arba ji palieka turtą kitam. Kam jis atiteks, žinoma, priklauso nuo to, kas bus suplanuota iš anksto.
Nors, žinoma, ne visi turi turto, dauguma žmonių, ypač dirbdami ilgus metus, sukaupė tam tikrą turtą. Galų gale, kas atsitiks su šiuo turtu po to, kai numirsite, yra tikrai svarbus klausimas, kurį žmonės turėtų apsvarstyti.
Tiems, kurie gyvenimo pabaigoje turi nuosavybę, nesvarbu, ar ji didelė, ar maža, palikimo planavimas gali būti paskutinis mūsų prievaizdavimo darbas, kuo Dievas mus palaimino. Jei nesudarėte palikimo, savo vaidmenį gali atlikti įstatymai (žinoma, visa tai priklauso nuo jūsų gyvenamosios vietos). Jei mirštate be testamento, dauguma civilinių įstaigų tiesiog perduoda jūsų turtą giminaičiams, nesvarbu, ar jiems jo reikia, ar ne, ar jie tinkamai panaudos pinigus ir ar būtumėte pasirinkę skirti dalį ar neskirti konkrečiam asmeniui. Bažnyčia nieko negaus. Jei to norite, gerai; jei ne, turite iš anksto parengti planus.
Paprasčiausiai galime sakyti, kad kadangi Dievas yra viso Savininkas (žr. Ps 24, 1), bibliniu požiūriu būtų logiška daryti išvadą, kad kai nebesame Dievo mums patikėjo turto prievaizdai, mes turėtume jį grąžinti Jam, teisėtam Savininkui, tai, kas liko, kai bus pasirūpinta artimųjų poreikiais.
Mirtis, kaip žinome, gali ateiti bet kada ir netikėtai, net ir šiandien. Kas nutiktų jūsų artimiesiems, jei šiandien mirtumėte? Kas nutiktų jūsų turtui? Ar jis būtų padalintas taip, kaip norėtumėte?
III. PRADĖKITE NUO ASMENINIŲ POREIKIŲ
Senojo Testamento laikais daugelis Izraelio vaikų buvo žemdirbiai ir gyvulių augintojai. Taigi kai kurie Dievo pažadėti palaiminimai buvo išdėstyti žemdirbių kalba. Pavyzdžiui, Pat 3, 9–10 Dievas sako, kad jei būsime finansiškai Jam ištikimi, mūsų „svirnai bus pilni grudų“. Tikėtina, kad daugelis krikščionių šiandien neturi svirno. Mes suprantame, kad Dievas palaimins mūsų darbą ar verslą, jei būsime pasiruošę Juo sekti ir Jam paklusti.
3. Perskaitykite Pat 27, 23–27. Kaip paaiškintumėte šiandien gyvenantiems krikščionims: „Rūpinkis savo kaimenių būkle“?
Kad ir kaip Raštas įspėtų turtuolius, jog šie neengtų vargšų arba nebūtų godūs, Šventasis Raštas niekada nesmerkia turto ar žmonių pastangų įgyti turtą, žinoma, jei jie to nedaro nesąžiningai ar engdami kitus. Tiesą sakant, Patarlių knyga moko, kad turime būti stropūs savo finansiniuose reikaluose, kad užtektų sau ir šeimai. „Bus pakankamai ožkos pieno maitintis tau, tavo šeimai ir tarnaitėms išlaikyti“ (Pat 27, 27).
Kaip perfrazuotume šią eilutę šiandienai? Galbūt: „Peržiūrėk savo finansus ir apibrėžk savo reikalų būklę“. Arba: „Sudaryk balansą ir suprask savo skolos bei nuosavybės santykį“. Kol esame darbingo amžiaus, tikslinga retkarčiais peržiūrėti testamentą ar kitus dokumentus bei turimą turtą ir prireikus juos atnaujinti. Tokie dokumentai kaip testamentai ir patikos fondai pateikiami ankstyvame paveldo planavimo procese, siekiant apsidrausti nuo ankstyvos mirties arba nuo tokių aplinkybių, kai dėl sveikatos priežasčių negalėtumėte nuspręsti, kam turtas turėtų atitekti. Mintis – iš anksto suplanuoti, kas atsitiks su jūsų turtu, kai jis nebebus jūsų.
Trumpai tariant, geras prievaizdavimas, kuo Dievas mus palaimino, susijęs ne tik su tuo, ką turime, kol esame gyvi, bet ir su tuo, kas nutinka mums išėjus – nes jei Viešpats nesugrįš kol esame gyvi, vieną dieną mūsų nebeliks, o mūsų medžiaginis turtas, ar mažai jo, ar daug, liks nežinioje. Vadinasi dabar turime pasirūpinti, kad tai, kuo buvome palaiminti, būtų palaiminimas kitiems ir Dievo darbui.
„Nes turtai neamžini“ (Pat 27, 24). Kodėl svarbu tai prisiminti?
IV. LABDARA MIRTIES PATALE
4. Kokių principų galime įžvelgti toliau pateiktuose tekstuose apie tai, kaip turėtume elgtis su pinigais?
1 Tim 6, 17
2 Kor 4, 18
Pat 30, 8
Mok 5, 10
Pinigai gali stipriai paveikti žmones, dėl jų daugybė pražuvo. Kas nėra girdėjęs apie žmones, kurie dėl pinigų padarė baisių dalykų, nors ir taip jų daug turėjo?
Tačiau taip neturėtų būti. Dievo galia galime įveikti priešo bandymą paversti tai, kas turėjo būti palaiminimu (medžiaginis turtas), ir paversti jį prakeikimu.
Kalbant apie gerą prievaizdavimą ir planavimą, jog vieną dieną mirsime, vienas pavojus, su kuriuo susiduria žmonės, yra pagunda kaupti turtą dabar, pateisinant šį kaupimą mintimi, kad kai numirsiu, galėsiu visa paaukoti. Nors geriau nei tiesiog viską išleisti dabar (vienas milijardierius sakė, kad bus nugyvenęs amžių deramai tik tada, kai čekis už jo laidotuves bus atmestas dėl lėšų trūkumo), mes galime ir turėtume elgtis tinkamiau.
„Aš mačiau, kad daugelis susilaiko nuo Dievo darbo, kol yra gyvi, ramindami savo sąžinę, neva mirdami bus dosnūs; jie vargiai išdrįsta tikėti ir pasikliauti Dievu, kad galėtų ką nors aukoti gyvendami. Bet Kristus iš savo sekėjų reikalauja ne šio dosnumo mirties patale; jis negali pateisinti gyvųjų savanaudiškumo. Tie, kurie tvirtai laikosi savo turto iki paskutinės akimirkos, atiduoda jį mirčiai, o ne Dievo darbui. Nuostolių patiriama nuolat. Bankai žlunga, o turtas vartojamas labai įvairiai. Daugelis ketina ką nors daryti, bet jie vilkina reikalą, o šėtonas stengiasi, kad lėšos apskritai nepatektų į iždą. Jos prarandamos prieš jas grąžinant Dievui, o šėtonas džiaugiasi, kad taip yra“ (E. Vait, „Testimonies for the Church“, 5 t., p. 154).
Kodėl turime būti atsargūs pateisindami tai, kaip naudojamės medžiaginiais palaiminimais?
V. DVASINIS PALIKIMAS
Nors sunku žinoti, koks būtų gyvenimas žemėje, jei žmonės nebūtų nusidėję, viena tikrai galime žinoti – nebūtų kaupimo, godumo, skurdo – kas mūsų pasaulį kamuoja nuo rašytinės istorijos. Nuosavybės jausmas, tai, dėl ko dirbome, jei tai darėme sąžiningai, priklauso mums, vis dėlto yra gyvenimo apraiška puolusiame pasaulyje. Tačiau galų gale, nepaisant to, kiek mes turime ar neturime, visada svarbu atminti viena.
5. Perskaitykite pateiktus tekstus. Kas joms visoms bendra ir kaip tai turėtų paveikti, ką darome su medžiaginėmis lėšomis, kuriomis mus palaimino Dievas? (Ps 24, 1; Hbr 3, 4; Ps 50, 10; Pr 14, 19; Kol 1, 15–17).
Mes esame prievaizdai ir valdytojai to, ką Jis mums patikėjo; t.y., galiausiai visa priklauso Dievui, Jis suteikia mums gyvybę, būtį ir jėgų apskritai ką nors turėti. Taigi logiška, kad kai mums nebereikia to, ką Dievas mums davė, ir pasirūpinę savo šeima, visa grąžintume Jam.
„Aukodami Dievo darbui jūs kraunate sau lobį danguje. Visa, ką padedate aukštybėse, yra apsaugota nuo nelaimių ir praradimų bei tampa amžina, išliekančiu turtu, [ir] bus įrašyta į jūsų sąskaitą dangaus karalystėje“ (E. Vait, „Counsels on Stewardship“, p. 342).
Aukoti dabar, kol gyvename, išeina į naudą dėl daugybės priežasčių. Štai keletas:
1. Aukotojas iš tikrųjų gali matyti aukos rezultatą – naujas bažnyčios pastatas, jaunas žmogus studijuoja, finansuojama evangelizacijos kampanija ir kt.
2. Tarnystė ar asmuo gali patirti naudą dabar, kai to reikia labiausiai.
3. Po jūsų mirties tarp šeimos narių ar draugų nekils ginčų.
4. Tai geras šeimos vertybių – dosnumo ir meilės kitiems – pavyzdys.
5. Sumažėjęs turto mokestis.
6. Garantija, kad auka teks Jūsų norimam subjektui (jokio teismų ar nepatenkintų giminaičių kišimosi).
7. Parodoma, kad aukotojo širdis buvo pakeista iš savanaudiškos į nesavanaudišką.
8. Taip kraunamas lobis danguje.
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait parašė du skyrius šia svarbia mūsų turto paskirstymo tema. Knygoje „Testimonies for the Church“, 3 t., p. 116–130 ir „Testimonies for the Church“, 4 t., p. 476–485.
Taip pat yra skyrius, kuriame aptariamas palikimo planavimas knygoje „Counsels on Stewardship“, p. 323–335. E. Vait taip pat rašė: „Tai, ką daugelis siūlo atidėti iki mirties, jei jie būtų krikščionys, jie padarytų vis dar būdami tvirti. Jie pašvęstų save ir savo turtą Dievui, o vykdydami savo pareigas ir darbuodamiesi kaip Jo prievaizdai jaustųsi patenkinti. Tapę savo pačių valios vykdytojais, jie patys galėtų įvykdyti Dievo reikalavimus, užuot permetę atsakomybę kitiems“ (Testimonies for the Church, 4 t., p. 480).
Ką ji turi omenyje sakydama „savo pačių valios vykdytojais“? Įprastai testamento rengėjas paskiria testamento vykdytoją, kuris paskirstytų turtą pagal testamente išreikštą valią. Tapdami savo valios vykdytojais jūs tiesiog patys paskirstote savo turtą, kol esate gyvi. Tai darydami jūs būsite patenkinti matydami rezultatus ir žinodami, kad tinkamai elgiatės su Dievo patikėtais talentais.
Krikščioniui Kristaus antrasis atėjimas yra „palaimingoji viltis“. Mes visi įsivaizdavome, kaip bus nuostabu pamatyti Jėzų ateinantį dangaus debesyse. Nekantraujame išgirsti žodžius: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne“. Bet ką daryti, jei mes mirsime prieš Jėzui sugrįžtant? Jei laikysimės Jo apreikštos valios, dabar galime jaustis patenkinti, matydami darbo pažangą dėl mūsų pastangų, žinodami, kad dėl mūsų testamento darbas tęsis ir mums mirus.
Klausimai aptarimui:
1. Nors dabar galime krauti lobį danguje, kodėl tai neprilygsta bandymui pelnyti ar net „nusipirkti“ išganymą?
2. Nors turėtume būti dosnūs aukodami tai, ką turime, dabar, privalome būti ir išmintingi. Kaip dažnai girdėjome, kad žmonės, ypač tie, kurie nustato datas, ragina aukoti, nes toks ar anoks įvykis bus šią ar kitą dieną, ir kadangi tada mūsų pinigai bus nenaudingi, geriau juos skirti jo tarnystei dabar? Kaip mes galime išmokti atskirti šią gudrybę ir pagrįstus būdus, kuriais galime panaudoti savo pinigus Dievo darbui net ir dabar?