Birželio 21–27 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 12, 38–42; Jonos 3, 5–10;
Apr 18, 4; Dan 5, 1–30; Dan 6, 1. Apr 16, 12–19; 2 Met 36, 22–23.
Įsimintina eilutė: „Esu hebrajas, – atsakė jis, – garbinu VIEŠPATĮ, dangaus
Dievą, kuris padarė jūrą ir sausumą“ (Jonos 1, 9).
Šią savaitę paskutinį kartą pažvelgsime į pasakojimus, kurie padės
išsiaiškinti mūsų supratimą, susijusį su paskutiniųjų dienų įvykiais. Šį
kartą tyrinėsime Jonos misiją Ninevėje; Babilono griūtį; ir Kyro, Persijos
karaliaus, kuris išlaisvino Dievo tautą ir leido jiems grįžti į pažadėtą
kraštą, atėjimą.
Pastarieji, kaip ir kiti mūsų ištyrinėti pasakojimai, turėjo didelę
reikšmę kiekvienai kartai. Tačiau jie taip pat turi ypatingą reikšmę
paskutinėms
kartoms, kurios gyvens prieš Kristaus sugrįžimą. Tai reiškia,
kad šiuose istoriniuose pasakojimuose galime įžvelgti tai, kas gali
padėti mums geriau suprasti turimą tiesą.
Visuose šiuose pasakojimuose, nusakančiuose paskutinių dienų
įvykius, taip pat privalome prisiminti, kad turime būti atsargūs ir
žvelgti į šias temas bei vaizdinius plačiai, ir nesistengti ištyrinėti kiekvienos
detalės iki absurdo. Kaip ir Jėzaus palyginimuose, turėtume
ieškoti esmės ir principų. Neturėtume „išspausti“ kiekvienos smulkmenos,
tikėdamiesi atrasti paslėptą tiesą. Vietoj to turėtume ieškoti
kontūro, principų; iš jų galime atrasti paskutiniosioms dienoms aktualių
detalių.
I. NENORINGAS PRANAŠAS
Pasakojimas apie Joną (Jonos 1–4 sk.), nors ir trumpas, daro didelį
poveikį. Daugelis tikinčiųjų atrado savo atspindį šiame nenoringame
pranaše. Šiame pasakojime taip pat yra nuostabių užuominų apie
ateities įvykius.
- Perskaitykite Mt 12, 38–42. Kurias pasakojimo apie Joną dalis nurodė
Jėzus, kreipdamasis į Rašto aiškintojus ir fariziejus? Kokių pamokų,
susijusių su teismu, galima rasti Jo teiginyje?
Jėzus sakė, kad yra didesnis už Joną. Jis žinojo, kad atėjimas į šį
pasaulį reikš kryžių, ir Jis vis tiek atėjo „ieškoti ir gelbėti, kas buvo
pražuvę“ (Lk 19, 10). Jona tris dienas išbuvo „jūrų pabaisos pilve“ dėl
savo nuodėmių; Jėzus tris dienas gulėjo kape dėl mūsų. To reikėjo
norint išgelbėti pražuvusiuosius.
Šiandien Joną žinome kaip nenoringą pranašą, nenorėjusį vykti į
Ninevę. Žmogiškuoju požiūriu tai suprasti lengva – asirų santvarka
buvo itin žiauri. Asirijos freskose gausu neįprasto žiaurumo vaizdinių
– užkariautieji buvo nužudomi žiauriausiais įsivaizduojamais būdais.
Kas norėtų skelbti atgailavimą asirų sostinėje?
Šiame pasakojime yra svarbi detalė, galinti nurodyti paskutiniųjų
dienų likučio judėjimą. Paklaustas, kas jis toks, Jona atsakė: „Esu
hebrajas; garbinu VIEŠPATĮ, dangaus Dievą, kuris padarė jūrą ir sausumą“,
– teiginys, primenantis pirmojo angelo žinią (Jonos 1, 9; Apr
14, 7). Iš tiesų, pabrėžimas, kad Viešpats „padarė jūrą ir sausumą“,
be abejo, nusako Jį kaip Kūrėją. Tai yra pagrindas, kodėl turėtume Jį
garbinti, o paskutiniųjų dienų įvykiams svarbiausia bus garbinimas.
Tuo pačiu metu mes taip pat buvome apkaltinti skelbiantys galimai
nepopuliarią žinią dvasiniame Babilone. Sakyti: „Išeik iš Babelės,
Mano tauta“ (Apr 18, 4), reiškia sakyti pasauliui, kad šis turi atgailauti
– tai žinia, kuri beveik visada sukeldavo neigiamą daugelio žmonių
reakciją – net ir tada, kai buvo perteikta pačiu maloniausiu būdu. Kas
iš mūsų liudydamas nesulaukė neigiamų ar net priešiškų atsakymų?
Tai tiesiog „darbo“ dalis.
Kiek Jonos atrandate savyje? Kaip galite atsikratyti tokio neigiamo
nusistatymo?
II. ATGAILOS DARBAS
Jonos žinia Ninevės gyventojams buvo labai aiški. „Jona pradėjo
kelionę per miestą, ir, eidamas pirmos dienos kelią, skelbė: Dar keturiasdešimt
dienų, ir Ninevė bus sunaikinta!“ (Jon 3, 4) Atrodo gana
aišku, miestas buvo pasmerktas. Galų gale, argi tai ne Viešpaties pranašo
žodis? Tačiau, kas atsitiko Ninevei?
- Perskaitykite Jn 3, 5–10. Kodėl ši pranašystė neišsipildė?
Taip, visas miestas atgailavo, ir išpranašautos pražūties bent kuriam
laikui buvo išvengta. „Jų pasmerkimas buvo atitrauktas, Izraelio
Dievas buvo išaukštintas ir pašlovintas visame pagonių pasaulyje, o
Jo Įstatymas – pagerbtas. Tik po daugelio metų Ninevė tapo aplinkinių
tautų grobiu, nes užmiršo Dievą ir išpuiko“ (E. Vait, Pranašai ir
karaliai, p. 188).
Ar galime tikėtis kažko panašaus paskutinėmis dienomis, skelbiant
paskutinę žinią puolusiam pasauliui? Taip ir ne. Tai yra, visame pasaulyje
bus daug žmonių, kurie klausys raginimo: „Išeik iš Babelės, Mano
tauta, kad nedalyvautum jos nuodėmėse ir nepatirtum jos negandų!“
(Apr 18, 4) Visame pasaulyje bus žmonių, užimančių šią poziciją ir,
priešindamiesi žvėriui, jie laikysis „Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo“
(Apr 14, 12). Šie žmonės, kaip ir Ninevės gyventojai, bus apsaugoti
nuo teismo, kuris skirtas pražuvusiesiems.
Kai kurios pranašystės, pavyzdžiui, Dievo žinia, kad Ninevė bus
sunaikinta, yra sąlyginės; Ninevė būtų buvusi sunaikinta, jei jos gyventojai
nebūtų nusigręžę nuo savo nedorumo (Jer 18, 7–10). Tačiau
kai kurios pranašystės nepriklauso nuo tokių sąlygų. Jos išsipildys, nepaisant
žmonių reakcijos. Su Mesiju susijusios pranašystės, Kristaus
pirmasis ir antrasis atėjimai, žvėries ženklo, negandų išliejimo, persekiojimo
paskutiniaisiais laikais – šios pranašystės nėra sąlyginės; jos
išsipildys nepriklausomai nuo to, ką daro žmonės. Žmonių darbai ir jų
apsisprendimas nulems, kurioje pusėje jie bus, kai rutuliosis paskutinieji
išpranašauti įvykiai.
Kokius sprendimus priimate dabar, kurie galėtų padėti pamatyti, ką
rinksitės, kai pasaulį užklups Dievo ar atvaizdo garbinimo problema?
III. BELŠACARO PUOTA
Po to, kai Ninevės miestą pažemino (612 m. prieš Kristų) Nebukadnecaro
tėvo vadovaujama sąjungininkų kariuomenė, kurioje buvo ir
medų, ir babiloniečių, Babilono miestas patyrė atgimimą, kokio miestas
nebuvo matęs nuo Hamurabio, didžiojo įstatymų davėjo, dienų.
Valdant Nebukadnecarui, kuris dabar nebebijojo asirų antpuolių, Babilono
miesto turtas ir įtaka išaugo tiek, kad kaimyninėms tautoms
nebeliko nieko kito, kaip tik pripažinti Babilono dominavimą. Šis
miestas buvo pasaulio karalienė, o tautos, kurios norėjo klestėti, rodė
Babilonui savo ištikimybę.
Tuo tarpu, mūsų žiniomis, Nebukadnecaras mirė įtikėjęs, išpažinęs,
kad Danieliaus Dievas iš tiesų yra teisėtas visų tautų valdovas
(Dan 4, 34–37). Kitas Danieliaus knygos pasakojimas yra apie Nebukadnecaro
įpėdinį, viceregentą Belšacarą.
- Perskaitykite Dan 5, 1–31. Kokių svarbių dvasinių žinių galime
įžvelgti šiame pasakojime? Dėl ko Belšacaras galiausiai suklupo?
Bene liūdniausia ir tragiškiausia šio pasakojimo dalis yra Dan 5, 22.
Papasakojęs karaliui apie Nebukadnecaro nuopuolį ir atkūrimą, Danielius
sakė: „O tu, jo sūnau Belšacarai, netramdei savo širdies, nors
visa tai žinojai!“ Tai yra, nors jis turėjo galimybę pažinti tiesą; nors jis
pats galėjo stebėti, kas nutiko Nebukadnecarui – jis nusprendė nekreipti
dėmesio į šiuos įvykius ir vietoj to ėjo tuo pačiu keliu, kuris
atnešė itin daug bėdų jo pirmtakui.
Kaip elgėsi Nebukadnecaras, statydamas auksinę statulą, Belšacaras
atvirai nepaisė to, ką Danieliaus Dievas buvo išpranašavęs. Nepagarbiai
naudodamas šventyklos indus, jis tikriausiai pabrėžė tai, kad
Babilonas užkariavo žydus ir dabar turėjo jų Dievo religinius reikmenis.
Kitaip tariant, jie vis dar turėjo viršenybę Dievo, kuris išpranašavo
jų žlugimą, atžvilgiu.
Tai iš tikrųjų buvo visiškas maištavimas, nors Belšacaras turėjo
daugiau nei pakankamai įrodymų, kad elgtųsi dorai. Jis turėjo pakankamai
žinių, kad suprastų tiesą; bėda buvo jo širdis. Paskutinėmis dienomis,
pasaulyje prasidėjus paskutinei krizei, žmonėms taip pat bus
suteikta galimybė sužinoti tiesą. Jų sprendimą nulems, kaip ir Belšacaro
atveju, jų širdis.
IV. EUFRATO NUSAUSINIMAS
Vienas iš Babilono privalumų buvo tai, kad Eufrato upė tekėjo po
Babilono sienomis, užtikrindama miestui neribotą vandens tiekimą.
Tai taip pat, pasirodo, buvo Babilono silpna vieta. Senovės Babilono
karalienė Nitikretė statė pylimus palei Eufrato upę, pastarąją darydama
keliu į miestą, ir šio proceso metu upę nukreipė į pelkę, kad darbininkams
būtų patogiau dirbti. Kyras suprato, jog gali padaryti tą patį,
pakankamai nusausindamas Eufratą, kad galėtų patogiai žygiuoti su
savo kariuomene po siena. Patekęs į miestą jis rado neapsaugotas
gynybines sienas, einančias palei upę, ir miestas buvo užimtas per
vieną naktį. Senovės graikų istorikas Herodotas pasakojo, kad „gyvenusieji
Babilono centre nė nenutuokė, kad priemiesčiai užimti, nes
buvo puotų metas, visi šoko ir mėgavosi malonumais“ (Herodotus,
The Histories, Tom Holland, trans. (New York: Penguin, 2015, 94 p.). Ar
gali būti abejonių, kad tai ta pati puota, aprašyta Danieliaus 5?
- Perskaitykite Dan 5, 18–30; Dan 6, 1. ir Apr 16, 12–19. Kokių panašumų
randate tarp kai kurių Apreiškimo knygos negandų ir pasakojimo
apie Babilono žlugimą?
Aiškindamas, kaip atpažinti laiko ženklus, Jėzus įspėjo savo mokinius:
„Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats.
Supraskite ir tai: jeigu šeimininkas žinotų, kurią nakties valandą ateis
vagis, jis budėtų ir neleistų jam įsilaužti į namus“ (Mt 24, 42–43). Kaip
ir Babilono žlugimo metu, staigus Kristaus pasirodymas nustebins
šiuolaikinį Babiloną. Tačiau nereikia, kad taip nutiktų; mums buvo pateikta
daugybė įrodymų, susijusių su greitu Jėzaus atėjimu daugybėje
pranašysčių.
Pasaulis bus užkluptas netikėtai ne vien dėl to, kad jis nežino, ką
Dievas išpranašavo; jis bus užkluptas netikėtai, nes apsispręs netikėti
tuo, ką Dievas pasakė.
Perskaitykite Apr 16, 15. Kokia Evangelijos žinia randama net ir tarp
šių su paskutiniaisiais laikais susijusių įspėjimų? Ką reiškia nevaikščioti
„nuogam“?
V. KYRAS – PATEPTASIS
Kyrui užėmus Babilono miestą, Dievo tautai nelaisvė baigėsi,
persai leido hebrajams grįžti į pažadėtą kraštą ir atstatyti šventyklą.
Valdant Kyrui, Persijos imperija tapo didžiausia istorijoje, o istorikas
Tomas Holland šią imperiją vadina „didžiausiu teritorijų sutelkimu
pasaulyje“ (Tom Holland, Dominion Basic Books, Kindle Edition,
25 p.).
Kaip diktavo persų paprotys, Kyras netgi buvo vadinamas „Didžiuoju
karaliumi“ arba „Karalių karaliumi“.
Kyras simbolizuoja, kas įvyks, kai Kristus sugrįš pasiimti savo Bažnyčios
– Jis yra Karalius iš rytų (Mt 24, 27), kariaujantis su Babilonu
ir išlaisvinantis savo tautą, kad jie galiausiai pabėgtų iš Babilono ir
sugrįžtų į pažadėtą kraštą. (Apr 19, 11–16) Štai kodėl Dievas Kyrą vadina
pateptuoju (Iz 45, 1); šis garsusis persas ne tik išlaisvino Dievo
tautą, jo žygis prieš Babiloną taip pat simbolizuoja Kristaus antrąjį
atėjimą.
- Perskaitykite 2 Met 36, 22–23. Kaip pasakojimas apie Kyrą sutampa
su pasakojimu apie Nebukadnecarą? Kuo šie pasakojimai
skiriasi? Kokia įsako reikšmė? Koks šio įsako poveikis Jėzaus pirmam
atėjimui praėjus šimtmečiams?
Pirminė Senojo Testamento knygų eilės tvarka mūsų dienomis
buvo pakeista, kad Senasis Testamentas baigtųsi Malachijo knyga, o
anksčiau Senasis Testamentas baigėsi čia – šiuo Kyro įsaku. Kita Šventojo
Rašto kanono knyga buvo evangelija pagal Matą, prasidedanti
Kristaus, kurį Kyras simbolizavo, gimimu. Kyras pradėjo žemiškosios
šventyklos atstatymą; Jėzus pradės savo tarnystę dangiškoje šventykloje,
o tai ves prie Jo sugrįžimo ir mūsų išvadavimo.
Žinoma, Kyras nebuvo tobulas Kristaus simbolis; joks simbolis tobulai
neatspindi tikrovės, todėl turime būti atsargūs, kad neįžvelgtume
kiekvienoje detalėje to, ko nėra. Nepaisant visko, jis iš esmės yra
„Gelbėtojo“ simbolis.
Žavi tai, kad Dievas akivaizdžiai panaudojo pagonių karalių Jo valiai
vykdyti. Tai yra, nepaisant to, kaip viskas mums atrodo išoriškai, kaip
galime suprasti tiesą, kad ilgainiui paskutiniųjų laikų įvykiai rutuliosis
taip, kaip Viešpats išpranašavo?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI: E. Vait, Pranašai ir karaliai, p. 369–371.
„Kiekvienai tautai, iškilusiai istorijos arenoje, buvo leista užimti
savo vietą žemėje, kad būtų nustatyta, ar ji įgyvendins Budėtojo ir
Šventojo paskirtį. Pranašystės nusakė didžiųjų pasaulio imperijų – Babilono,
Medijos ir Persijos, Graikijos ir Romos – iškilimą ir eigą. Istorija
kartojosi kiekvienoje iš jų, taip pat ir mažiau galingesnėje tautoje.
Kiekviena
išgyveno išbandymo laikotarpį, kiekviena patyrė nesėkmę,
jų šlovė išblėso, o galia pasitraukė.
Nors tautos atmetė Dievo principus ir tuo sąlygojo savo žlugimą,
tačiau akivaizdu, jog dieviškasis planas veikė visais laikais“ (E. Vait,
Pranašai ir karaliai, p. 369).
Jeremijo 18 pranašas stebi, kaip puodžius lipdo ir formuoja molį.
Būtent šį vaizdinį, puodžiaus, lipdančio molį, Dievas naudojo aiš-
kindamas Biblijos pranašysčių sąlygiškumo principą. Ir tik tam, kad
suprastume, ką Viešpats kalbėjo per Jeremiją, sakydamas: „Kartais
pagrasinu kuriai nors tautai ar karalystei, kad išrausiu ją iš šaknų, suardysiu
ir sunaikinsiu, bet jei ta tauta, kuriai grasinau, nusigręžia nuo
savo nedorumo, Aš pakeičiu savo mintį apie bausmę, kuria maniau ją
nubausti. O kartais pažadu kuriai nors tautai ar karalystei, kad ją stiprinsiu
ir duosiu žemės, bet jeigu ši tauta elgiasi nedorai Mano akyse,
neklausydama Mano balso, Aš pakeičiu savo mintį apie gera, kuriuo
žadėjau ją laiminti“ (Jer 18, 7–10).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Pagalvokite apie Jėzaus žodžius, kad Ninevei bus lengviau teismo
dieną nei Dievo tautai, nuklydusiai nuo tiesos (Mt 12, 39–42). Ko
Dievo Bažnyčia gali pasimokyti iš šio įspėjimo? - Atkreipkite dėmesį į E. Vait teiginį, kad su kiekviena atėjusia imperija
„istorija kartojosi“ (E. Vait, Pranašai ir karaliai, p. 369). Kokių,
jūsų manymu, yra panašumų tarp visų pranašystėje išvardytų imperijų?
Kaip jos ėjo tuo pačiu pranašišku keliu? Kaip mūsų pasaulis
taip pat eina šių imperijų keliu? - Pagalvokite, kad dažnai ne protas, intelektas sulaiko žmones nuo
tikėjimo, o širdis. Kaip šis supratimas gali paveikti tai, kaip jūs liudijate
kitiems?