Trylikta tema
Birželio 22-28 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apr 22, 11–12; Jer 30, 5–7; Ps
91, 1–11; Jer 25, 33; Apr 21, 2; Apr 20, 11–15.
Įsimintina eilutė: „Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto:
Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie
bus Jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną
ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos,
nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21, 3–4).
Mes galime pasitikti ateitį vilties kupinomis širdimis. Nors ateina
iššūkių metas, kad ir kokius kentėjimus teks išgyventi, kad ir kokius
sunkumus teks ištverti, kad ir kaip liūdėtume, jei tikimės, kad ateis
geresnė diena, šiandien galėsime gyventi prasmingai, su tikslu ir
džiaugsmu. Franklinas Ruzveltas (Franklin D. Roosevelt) buvo JAV
prezidentas 1933–1945 m. – tai vienas sunkiausių JAV istorijos laikotarpių.
Jis buvo paralyžiuotas dėl poliomielito ir negalėjo vaikščioti
nepadedamas. Kartą jis rašė: „Mes visada laikėmės vilties, tikėjimo,
įsitikinimo, kad už horizonto yra geresnis gyvenimas, geresnis pasaulis“.
Albertas Einšteinas, vienas ryškiausių pasaulio žmonių, rašė: „Mokykis
iš vakarykštės dienos, gyvenk šia diena, vilkis rytojumi“. Alfredas
Lordas Tenisonas (Alfred Lord Tennyson), žinomas anglų poetas
valdant karalienei Viktorijai, kartą rašė: „Viltis šypsosi nuo ateinančių
metų slenksčio, šnabždėdama: ateinantieji bus laimingesni“.
Paskutinę šio ketvirčio temą tyrinėsime nepajudinamą Kristaus
meilę pačiu įdomiausiu laiku visatos istorijoje ir Jo visišką triumfą didžiojoje
gėrio ir blogio kovoje. Paskutinė Biblijos knyga, Apreiškimo
knyga, suteikia mums vilties šiandienai, rytojui ir amžinybei.
I. VILTIS SUNKMEČIU
- Perskaitykite Apr 22, 11–12; Dan 12, 1–2; Jer 30, 5–7. Kas vyksta
prieš pat Antrąjį atėjimą?
Pasibaigus žmonių mėginimo laikotarpiui, „užeis metas tokių vargų,
kokių dar niekada nėra buvę nuo to laiko, kai atsirado tautos“.
Apreiškimo 16 aprašomos septynios paskutinės negandos, kurios
bus išlietos ant pikto pasaulio. Tačiau, kaip ir Egiptą ištikusių nelaimių
atveju, Dievo tauta bus nuo jų apsaugota. Atkreipkite dėmesį į
pažadą Danieliaus knygoje: „Bet tuo metu bus išgelbėta tavo tauta,
visi, kurie tik rasti įrašyti knygoje“ (Dan 12, 1). Tai turi būti nuoroda į
gyvenimo knygą (žr. Fil 4, 3; Apr 13, 8; Apr 20, 12. 15; Apr 22, 19). Jei
liksime ištikimi Jėzui, mūsų vardai nebus ištrinti iš „gyvenimo knygos“
(Apr 3, 5).
- Perskaitykite 1 Jn 3, 1–3; Jn 8, 29; Jn 14, 30. Koks yra vienintelis
pasiruošimas artėjančiam sunkumų laikmečiui?
Sunkmečiu Dievo tauta palaiko itin gilų asmeninį ryšį su Jėzumi,
tad niekas negali jo pakeisti. Jie trokšta patikti Jam viskuo, kad Šventosios
Dvasios darbo dėka jie būtų tokie pat tyri, kaip ir Jis. Kristaus
širdyje nebuvo nieko, kas atsilieptų į šėtono apgaules. Mes galime
atspindėti ir šią Jo charakterio pusę.
- Perskaitykite Ps 27, 5; Ps 91, 1–11 ir Apr 3, 10–12. Kokius užtikrinančius
pažadus Dievas mums duoda sunkmečiui?
Kai kurie neteisingai suprato sunkmečio išgyvenimo be tarpininko
sąvoką. Jėzus sustabdys tarpininkavimą dangaus šventykloje, kai visi
priims galutinį sprendimą už arba prieš Jį. Tačiau tai nereiškia, kad
tuo metu būsime vieni, kad teks kliautis savo jėgomis. Jėzus mus patikino,
kad Jis bus su mumis visada (Mt 28, 20). Tikime net tada, kai
nematome, net tada, kai mus supantis pasaulis griūva. Sunkmečiu
sustiprėja mūsų tikėjimas, stiprėja amžinybės ilgesys, todėl mūsų vienintelis
troškimas yra amžinai gyventi su Jėzumi.
II. JĖZAUS GREITO SUGRĮŽIMO VILTIS
- Perskaitykite Jn 14, 1–3 ir Tit 2, 11–14. Kodėl, atsižvelgiant į ateities
iššūkius ir ateinantį sunkmetį, šios eilutės yra itin padrąsinančios?
Jėzaus žodžiai: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys!“, yra Jo patikinimas,
kad Jis niekada mūsų nepaliks ir vėl ateis parsivesti mūsų namo. Šis
pasaulis nėra mūsų namai. Ateina geresnės dienos. Kas 25 Naujojo
Testamento eilutė kalba apie mūsų Viešpaties sugrįžimą. Kai dienos
tamsios ir slegiančios bažnyčios-valstybės valdžios darbai kels grėsmę
mūsų gyvybei, Kristaus atėjimo pažadas pripildys mūsų širdį viltimi.
Tai yra palaimintoji viltis, kuri įkvėpė kiekvieną ištikimą Dievo
tautos kartą.
- Perskaitykite Apr 6, 15–17 ir Iz 25, 8–9. Palyginkite šiose eilutėse
atskleistą išgelbėtųjų ir pražuvusiųjų nusistatymą. Kas paaiškina
šių dviejų mąstysenų skirtumą?
Nedorėliai suvokia siaubingus nuodėmės padarinius, o teisieji priėmė
nuostabiai parūpintą malonę. Maištas prieš Dievą veda į baimę,
kaltę, pasmerkimą ir galiausiai amžiną pražūtį. Mūsų reakcija į Jo išganingąją
malonę veda į atleidimą, ramybę ir amžiną džiaugsmą, kai
Jis šlovingai sugrįš.
- Perskaitykite Apr 15, 3–4 ir Apr 19, 7. Kaip atpirktieji atsilieps į šlovingą
išgelbėjimą, kuris laisvai suteikiamas per Kristų?
„Visą amžinybę atpirktieji tyrinės Kristaus kryžiaus temą ir kurs
giesmes šia tema. Pašlovintasis Kristus jiems primins nukryžiuotąjį
Kristų. […] Visatai visada kels nuostabą ir pagarbą tai, kad visų pasaulių
Kūrėjas, likimų Lėmėjas, atsisakė šlovės ir nusižemino, nes mylėjo
žmogų“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 563).
Perskaitykite Apr 12, 17; Apr 17, 13–14; Apr 19, 11–16. Atkreipkite
dėmesį į šių eilučių eigą. Ką šiose eilutėse išdėstyta eiga pasako apie
paskutinį karą žemėje ir galutinę Kristaus pergalę?
III. TŪKSTANTMETIS ŽEMĖJE
Apreiškimo 19 baigiasi dramatišku Jėzaus sugrįžimo ir nedorėlių
sunaikinimo aprašymu. Tačiau pasakojimas nesibaigė. Apreiškimo 20
pristatomas 1000 metų laikotarpis, vadinamas tūkstantmečiu.
- Perskaitykite Apr 20, 1–3. Koks šėtono likimas, kai sugrįš Jėzus?
Apr 20, 1–3 minimi simboliai. Šėtonas nėra tiesiogine prasme surišamas
grandine ir užrakinamas bedugnėje. 1000 metų jis bus įkalintas
šioje apleistoje, tuščioje žemėje, sukaustytas aplinkybių, kurias
pats susikūrė. 2 Pt 2, 4 parašyta, kad šėtonui ir jo angelams yra skirta
bausmė „pasmerktųjų“ bedugnėje. Šėtonas bus supančiotas žemėje
aplinkybių grandinės, nesant ką gundyti. 1000 metų jis matys niokojimą,
naikinimą ir nelaimes, kurias lėmė jo maištas.
Graikų kalboje žodis bedugnė yra „abyssos“. Tas pats žodis, pavartotas
Septuagintoje, Senojo Testamento vertime į graikų kalbą, apibūdinant
žemę kūrimo metu. „O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa
gaubė bedugnę“ (Pr 1, 2). Taip apibūdinama apleista žemė. Bedugnė
nėra koks nors požeminis urvas ar kokia nors žiojėjanti skylė kažkur
visatoje. Šėtono nuodėmės ir naikinimo darbas kartu su didžiuliu
chaosu prieš Antrąjį atėjimą padarė žemę tamsia, padrika mase, panašia
į jos būklę kūrimo pradžioje.
- Perskaitykite Jer 4, 23–26; Jer 25, 33. Kaip bibliniai pranašai apibūdina
šias aplinkybes?
Pranašai čia pabrėžė katastrofišką sunaikinimą Kristaus antrojo atėjimo
metu ir tai, kad per šį tūkstančio metų laikotarpį žemėje nelieka
gyvų žmonių. Šėtonui ir jo piktiesiems angelams belieka apmąstyti
sumaištį, kurią lėmė jo maištas. Visa visata iš naujo pripažįsta, kad atlygis
už nuodėmę yra mirtis. Dievas sprendžia nuodėmės klausimą
taip, kad ji niekada nebeatsirastų (Nah 1, 9). Dievas tai daro trimis
pagrindiniais būdais. Pirma, Jis apreiškia savo beribę meilę, troškimą
ir nenumaldomas pastangas išgelbėti visą žmoniją. Antra, Jis atskleidžia
savo teisingumą, sąžiningumą ir teisumą. Trečia, Jis leidžia visatai
pamatyti galutinius nuodėmės ir maišto padarinius.
IV. TEISMAS TŪKSTANTMEČIO LAIKOTARPIU
- Perskaitykite Apr 20, 4–6. Ką teisieji veiks 1000 metų ir kodėl tai
svarbu?
Per tūkstantmetį teisieji turės galimybę tiesiogiai stebėti Dievo
teisingumą ir meilę, kaip Jis sprendė nuodėmės klausimą. Kas neturi
daugybės klausimų Dievui? Dabar, per tūkstantmetį danguje, atpirktieji
pateiks šiuos klausimus. Jei mylimo žmogaus ar artimo draugo
nėra danguje, išgelbėtieji turi galimybę geriau suprasti Dievo sprendimus.
Atpirktieji naujai, stipriau nei bet kada anksčiau suvoks galingas
Dievo pastangas išgelbėti kiekvieną kada nors gyvenusį žmogų.
Jie iš naujo supras, kad kiekvienas pražuvęs neteko dangaus dėl as-
meninio Kristaus atmetimo. Tik tada, kai baigsis 1000 metų, Dievas
paskelbs galutinį nuosprendį
– antrąją mirtį, tai yra amžiną pražuvusiųjų
sunaikinimą.
- Perskaitykite Apr 20, 7–9. Kaip baigiasi 1000 metų? Koks šėtono ir
jo sekėjų likimas?
1000 metų šėtonas neturėjo ko gundyti ar suvedžioti. Jis ir jo angelai
buvo vieni, apmąstė mirtinus nuodėmės padarinius. Tūkstantmečio
pabaigoje nedorėliai mirusieji prikeliami stoti į teismą ir sulaukti
galutinio atlygio (Apr 20, 5).
Dabar šėtonas turi didžiulę sekėjų kariuomenę. Nors šėtonas patyrė
pralaimėjimą po pralaimėjimo didžiojoje kovoje, jis yra padrąsintas
didžiulės pražuvusiųjų minios. Dar nepasiruošęs nutraukti savo
maišto, jis eis suvedžioti šių „tautų“. Šėtonas įkvėps juos dėti paskutiniąsias
dideles pastangas maištui prieš Dievą ir įkurti savo karalystę.
Sąvoka Gogas ir Magogas simbolizuojami šėtonas ir visų amžių pražuvusieji.
Šėtonas ir jo sekėjai apsups „šventųjų stovyklą ir mylimąjį
miestą“ (Apr 20, 9).
Pasibaigus tūkstantmečiui, ne tik prikeliami visi nedorėliai, bet ir
Šventasis miestas, Naujoji Jeruzalė, nusileidžia į žemę iš dangaus (Apr
21, 2)! Šventieji jau tūkstantį metų gyvena ir karaliauja su Kristumi
Naujojoje Jeruzalėje. Dabar, 1000 metų pabaigoje, miestas nusileidžia
į žemę kartu su Dievu, Jėzumi, angelais ir visais atpirktaisiais. Visi
dalyvauja paskutiniame didžiosios kovos mūšyje. Nuodėmė bus išnaikinta
kartą ir visiems laikams!
Ką paskutinio teismo laikas pasako apie Dievo charakterį?
V. DVI AMŽINYBĖS
- Perskaitykite 2 Kor 5, 10; Rom 14, 10–11 ir Apr 20, 11–15. Ką šios
eilutės sako apie tai, kodėl nedorėliai vėl prikeliami?
Nuodėmės klausimui išspręsti, jog pikta daugiau niekada nepasikartotų,
kiekvienas turi būti įsitikinęs, kad Dievas buvo sąžiningas ir
teisingas visais atžvilgiais. Galų gale, kiekvienas kelis suklups ir pripažins
Dievo teisingumą didžiojoje kovoje, net šėtonas ir jo piktieji
angelai, ir tai, kad maištui prieš Dievą niekada nebuvo jokio pateisinimo.
Atkreipkite dėmesį į šią E. Vait įžvalgą: „Kai tik bus atverstos knygos
su užrašais, Jėzus pažvelgs į nedorėlius, tada jie suvoks kiekvieną
padarytą nuodėmę. Jie mato, kur išsuko iš tyrumo ir šventumo kelio,
kaip toli išdidumas ir maištavimas nuvedė juos Dievo Įstatymo laužymo
keliu. Viliojantys gundymai, kuriuos jie patys skatino nuolaidžiaudami
nuodėmei, piktnaudžiavimas palaiminimais, Dievo pasiuntinių
niekinimas, atmesti perspėjimai, gailestingumo bangos, sudaužytos
jų užsispyrusių, neatgailaujančių širdžių – viskas atrodys parašyta tarsi
liepsnojančiomis raidėmis. […] Visas nedoras pasaulis turi stoti prieš
Dievo teismą, kaltinamas dangiškosios vyriausybės išdavimu. Jie neturi
gynėjo, jiems nėra atleidimo ir jiems skelbiamas amžinosios mirties
nuosprendis“ (Didžioji kova, 2017, p. 576; 578).
- Perskaitykite Apr 20, 9; Ps 37, 20; Mal 3, 19–20. Kokių įžvalgų šios
eilutės pateikia apie galutinį nuodėmės ir nusidėjėlių sunaikinimą
ir teisiųjų atlygį?
Gera žinia ta, kad šėtonas ir jo piktieji angelai bus sunaikinti ugnies
ežere. Nuodėmė ir nusidėjėliai bus sunaikinti. Pasak Apr 20, 9, jie bus
praryti, sunaikinti, o ne amžinai kankinami. Kitoje eilutėje parašyta
„per amžių amžius“. Priklausomai nuo konteksto, žodis amžinai ne
visada reiškia begalinį veiksmą, bet tol, kol kažkas yra visiškai atlikta
(žr. Iš 21, 6; 1 Sam 1, 22. 28; Judo 7; 2 Pt 2, 4–6). Pražuvusiems amžinas
yra pats sunaikinimas, o ne naikinimo darbas. Dievas nėra amžinasis
kankintojas.
Galiausiai mūsų visų laukia viena iš dviejų amžinybių. Pražuvusieji,
deja, sulauks pelnyto atlygio – amžinos mirties. Kodėl tuomet vienintelė
mūsų viltis nesulaukiant to, ko nusipelnėme, t. y. mirties, yra tik
pasitikėjimas Jėzaus teisumu?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
„Ten plačiai nusidriekusios lygumos pereina į gražias kalvas, o Dievo
kalnai aukštai iškėlę savo didingas viršūnes. Šiose ramiose lygumose,
šalia gyvybės versmių Dievo tauta – taip ilgai keliavusi ir klajojusi
– atras savo Tėvynę“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 584).
„Ten nemirtingi protai su negęstančiu susižavėjimu mąstys apie
kūrybinės jėgos stebuklus ir atperkančios meilės paslaptis. Ten nebus
žiauraus, apgaudinėjančio priešo, kuris gundytų pamiršti Dievą. Ten
atsiskleis kiekvienas sugebėjimas, padidės visi gabumai. Įgytos žinios
nevargins proto ir nesekins jėgų. Ten bus priimti patys didžiausi pasiūlymai,
išpildyti didžiausi troškimai, įgyvendinti kilniausi tikslai. Ir
vis dėlto dar atsiras naujų viršūnių, kurias reiktų įveikti, naujų stebuklų,
kurie žavėtų mus, naujų tiesų, kurias reiktų suprasti, naujų tikslų,
kurie išjudintų proto, sielos ir kūno jėgas“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017,
p. 586).
„Neapsakomai džiaugdamiesi žemės vaikai dalijasi su nenupuolusiomis
būtybėmis jų džiaugsmu ir išmintimi. Jos dalijasi savo žinių ir
proto lobiais, sukrautais per amžių amžius mąstant apie Dievo darbus.
Jie skvarbiai žvelgia į kūrimo šlovę – saules ir žvaigždes, sistemas,
nustatyta tvarka skriejančias aplink dieviškąjį sostą. Ant visų kūrinių,
nuo mažiausio iki didžiausio, yra užrašytas Kūrėjo vardas, visi jie išreiškia
Jo galybės lobius“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 586).
„Didžioji kova baigėsi. Daugiau nebėra nuodėmės ir nusidėjėlių.
Visata yra nesutepta. Visa neaprėpiama kūrinija pulsuoja vieningai ir
džiaugsmingai. Nuo To, kuris visa sukūrė, į visas beribės erdvės sritis
liejasi gyvybės, šviesos ir džiaugsmo srautas. Nuo mažiausio atomo
iki didžiausio pasaulio, visi gyvi ir negyvi kūriniai savo tikruoju grožiu
ir tobulu džiaugsmu skelbia, kad Dievas yra meilė“ (E. Vait, Didžioji
kova, 2017, p. 587).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Jūsų manymu, kodėl Dievas leido nuodėmei taip ilgai gyvuoti?
Tuo pačiu metu, joks žmogus šiame pasaulyje nekenčia ilgiau nei
jo paties būtis čia. Tai yra, joks asmuo nekenčia ilgiau nei trunka
jo ar jos gyvenimas. Palyginus su tūkstančiais nuodėmės metų,
žmogaus gyvenimas itin trumpas, ar ne? Kaip toks pamąstymas
gali padėti mums suvokti sudėtingą blogio klausimą? - Kaip tūkstantmečio laikotarpis dera su išganymo planu? Pagalvokite
apie tai, kas šiais žodžiais sakoma apie Dievo charakterį: tik po
to, kai visi atpirktieji pasinaudos galimybę pamatyti Dievo teisingumą,
sąžiningumą ir meilę, pražuvusiems bus paskelbtas galutinis
nuosprendis.