#1 Dievas myli besąlygiškai

Gruodžio 28–sausio 3 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iš 33, 15–22; Oz 14, 2–5; Apr 4, 11; Jn 17, 24; Mt 22, 1–14; Jn 10, 17–18.

Įsimintina eilutė: „Pagydysiu jų neištikimybę, mylėsiu juos visa širdimi, nes Mano įniršis nuo jų nusigręžė“ (Oz 14, 5).

Nors Petras tris kartus išsižadėjo Jėzaus, kaip Jėzus išpranašavo (Mt 26, 34), šie išsigynimai nebuvo pasakojimo pabaiga. Po prisikėlimo Jėzus klausė Petrą: „Ar myli Mane?“ Petras atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad Tave myliu“. Jėzus tarė: „Ganyk Mano avinėlius“. Tada Jėzus vėl klausė Petrą: „Ar myli Mane?“ Petras atsakė: „Taip Viešpatie.
Tu žinai, kad Tave myliu“. Jėzus pasakė: „Ganyk Mano aveles“. Dar ir trečią kartą Jėzus paklausė: „Ar myli Mane?“ Petras atsakė: „Viešpatie, Tu viską žinai. Tu žinai, kad Tave myliu“. Jėzus pasakė: „Ganyk Mano avis“ (Jn 21, 15–17). Kaip Petras tris kartus išsižadėjo Jėzaus, Jėzus – esminiu klausimu: „Ar myli Mane?“ – Petrą tris kartus atkūrė. Kad ir kaip mūsų aplinkybės skirtųsi nuo Petro, principas daugeliu atžvilgių yra tas pats. Klausimas, kurį Jėzus pateikė Petrui, iš tikrųjų yra esminis klausimas, kurį Dievas pateikia kiekvienam iš mūsų esamu laiku ir esamoje vietoje: Ar myli Mane? Viskas priklauso nuo mūsų atsakymo į šį klausimą.

I. PAGRĮSTŲ LŪKESČIŲ VIRŠIJIMAS

Dievas ne tik klausia mūsų: „Ar myli Mane?“, bet ir pats Dievas myli kiekvieną žmogų ir tai daro laisvai. Iš tiesų, Jis laisvai myli tave, mane ir kiekvieną žmogų labiau, nei mes galime įsivaizduoti. Mes žinome apie šią meilę iš to, kaip Jis darbavosi savo tautos istorijoje.

1.Perskaitykite Iš 33, 15–22 ir apsvarstykite šių eilučių kontekstą bei pasakojimą, kuriame jos pateiktos. Ką šios eilutės, ypač 19, atskleidžia apie Dievo valią ir meilę?

Viskas atrodė prarasta. Netrukus po to, kai Dievas nuostabiai išvadavo savo tautą iš Egipto vergijos, Izraelio tauta maištavo prieš Dievą ir garbino aukso veršį. Nusileidęs nuo kalno Mozė pamatė, ką jie padarė, ir sudaužė plokštes, kuriose buvo Dešimt įsakymų. Nors tauta prarado bet kokias Sandoros privilegijų teises ir palaiminimus, kuriuos Dievas jiems laisvai suteikė, Viešpats laisvai pasirinko ir toliau su jais palaikyti Sandoros santykius, nepaisant to, kad jie buvo neverti Sandoros palaiminimų.

Iš 33, 19: „Aš maloningas tiems, kuriems esu maloningas, ir pasigailiu tų, kurių pasigailiu“, dažnai klaidingai suprantama, neva Dievas savavališkai pasirenka būti gailestingas, maloningas vieniems, bet ne kitiems. Tačiau kontekste Dievas nesako, kad vieniems Jis bus savavališkai maloningas ir gailestingas, o kitiems – ne. Dievas darbuojasi ne taip, priešingai paplitusiai teologijai, neva Dievas iš anksto nusprendžia kai kuriuos pražudyti ir amžinai pasmerkti. Ko tada Dievas čia moko? Iš esmės Dievas moko, kad, kaip viso Kūrėjas, Jis turi teisę ir galią laisvai teikti malonę ir užuojautą net labiausiai to nenusipelniusiems žmonėms. Ir Jis tai daro šiomis aplinkybėmis, net po maišto su aukso veršiu, rodydamas gailestingumą savo tautai, Izraeliui, net jei jie to nenusipelnė. Tai vienas iš daugelio atvejų, kai Dievas apreiškia savo meilę ir tai daro viršijant bet kokius pagrįstus lūkesčius. Gera žinia mums visiems, ar ne?

Kaip Dievas toliau atskleidė ir rodė jums savo meilę – viršijant bet kokius pagrįstus lūkesčius?

II. MEILĖ BE ATSAKO

Įspūdingas Dievo meilės puolusiai žmonijai pavyzdys yra Ozėjo pasakojime. Dievas įsakė pranašui Ozėjui: „Eik, imk sau žmona moterį kekšę ir turėk vaikų kekšių, nes kraštas, pamesdamas VIEŠPATĮ, daro didelę kekšystę“ (Oz 1, 2). Ozėjas ir jo neištikima žmona turėjo būti gyva Dievo meilės Jo tautai pamoka, nepaisant Izraelio neištikimybės ir dvasinės paleistuvystės. Tai pasakojimas apie laisvai Dievo parodytą meilę tiems, kurie jos nenusipelnė.

Iš tiesų, nepaisant Dievo ištikimybės ir meilės, tauta daug kartų maištavo prieš Jį. Atitinkamai Šventasis Raštas ne kartą nusako Dievą kaip be atsako mylintį neištikimą sutuoktinę. Jis mylėjo savo tautą tobulai ir ištikimai, bet jie niekino Jį, tarnavo kitiems dievams ir juos garbino, giliai Jį įskaudindami ir nutraukdami santykius, atrodė, nepataisomai.

2.Perskaitykite Oz 14, 1–4. Ką šios eilutės atskleidžia apie ištikimą Dievo meilę savo tautai?

Po pasikartojančio Jo tautos maišto Dievas pareiškė: „Pagydysiu jų neištikimybę, mylėsiu juos visa širdimi“. „Visa širdimi“ reiškia besąlygiškai, hebrajiškai – nedabah, kai kažkas siūloma be atlygio. Tai tas pats terminas, vartojamas nusakant laisvos valios atnašas šventykloje. Visoje Ozėjo knygoje ir Šventojo Rašto pasakojimuose Dievas rodo nuostabų atsidavimą ir atjaučia savo tautą. Nors jie ne kartą ėjo paskui meilužius, atrodė, nepataisomai nutraukdami Sandoros santykius, Dievas savo noru ir toliau dovanojo jiems savo meilę. Tauta jos nenusipelnė; jie atmetė ir prarado bet kokį pagrįstą pagrindą šiai meilei. Tačiau Dievas ir toliau dovanojo jiems meilę be jokios prievartos, moralinės ar kitokios. Čia ir kitur Šventasis Raštas nuolat parodo Dievo meilę kaip besąlygišką ir savanorišką.

Daugelis žmonių mano, kad Dievas yra tolimas ir griežtas valdovas bei teisėjas. Kaip toks vaizdinys, kada Dievas nusakytas kaip niekinamas ir sielvartaujantis mylimasis, nesulaukiantis atsako į meilę, padeda pamatyti Dievą kitokį? Kaip tai keičia jūsų nusistatymą jūsų santykių su Dievu atžvilgiu?

III. LAISVAI SUTEIKTA MEILĖ

Dievas ne tik ir toliau laisvai dovanojo savo meilę Izraeliui, nepaisydamas pasikartojančio maišto, bet ir toliau dovanoja meilę mums, net mums esant nusidėjėliams. Mes nenusipelnėme Dievo meilės ir niekada negalėtume jos užsitarnauti. Atvirkščiai, Dievui mūsų nereikia. Biblijos Dievui nieko netrūksta (Apd 17, 25). Dievo meilė tau, man ir visiems žmonėms teikiama Jo paties valia.

3.Palyginkite Apr 4, 11 ir Ps 33, 6. Ką šios eilutės mums sako apie Dievo laisvę kūrinijos atžvilgiu?

Dievas laisvai sukūrė šį pasaulį. Dėl to Jis vertas visos šlovės, garbės ir galybės. Dievui nereikėjo sukurti pasaulio. Prieš pasaulio sukūrimą Dievas jau mėgavosi Dievybę saisčiusiais meilės santykiais.

4. Perskaitykite Jn 17, 24. Ką ši eilutė mums sako apie Dievo meilę iki pasaulio sukūrimo?

Dievui nereikėjo kūrinių, kurie Jį mylėtų. Tačiau dėl savo mylinčio charakterio Dievas nusprendė sukurti pasaulį ir užmegzti meilės santykius su kūriniais.

Dievas ne tik laisvai sukūrė šį pasaulį, taip dovanodamas savo meilę, bet ir toliau laisvai myli žmones net ir po to, kai jie puolė į nuodėmę Edene, net po to, kai mes nusidedame. Po nuopuolio Edene Adomas ir Ieva neturėjo teisės toliau gyventi ir sulaukti Dievo meilės. Tačiau Dievas, palaikantis visa „savo galingu žodžiu“ (Hbr 1, 3), savo didžia meile, gailestingumu ir malone palaikė jų gyvybę, sumanęs būdą, kaip sutaikyti žmoniją su savimi meile. Šis susitaikymas apima ir mus.

Ką tai, kad Dievas ir toliau dovanoja šiam pasauliui meilę, nepaisant jo nuopuolio ir pikto, byloja apie Jo meilę ir charakterį? Kaip ši tiesa turėtų priversti mus mylėti Jį mainais?

IV. „DAUG PAŠAUKTŲ, BET MAŽA IŠRINKTŲ“

Dievas ne tik savo noru myli žmones, bet ir kviečia juos mylėti Jį. Tai, kad Dievas suteikia jiems galimybę laisvai rinktis, priimti ar atmesti Dievo meilę, matyti (be kitų Rašto vietų) Kristaus palyginime apie vestuvių pokylį.

5. Perskaitykite Mt 22, 1–14. Kokia šio palyginimo reikšmė?

Kristaus palyginime apie karalaičio vestuves karalius surengė pokylį savo sūnui ir išsiuntė tarnus „šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nenorėjo ateiti“ (Mt 22, 2–3). Ne kartą karalius siuntė savo tarnus kviesti svečių, bet šie nepaisė jo kvietimo ir, blogiau, išniekino jo tarnus ir juos užmušė (Mt 22, 4–6).

Vėliau, susidorojęs su tais, kurie užmušė jo tarnus, karalius galop pasakė: „Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves“ (Mt 22, 8–9). Po kito epizodo, kai asmuo be vestuvinio drabužio buvo išmestas, o tai reiškia būtinybę gauti vestuvinį drabužį iš karaliaus, kad būtų galima dalyvauti vestuvių pokylyje, Jėzus palyginimą užbaigė paslaptinga, bet labai prasminga fraze: „Daug pašauktų, bet maža išrinktų“ (Mt 22, 14).

Ką tai reiškia? Tie, kurie pagaliau yra išrinkti, tai priėmusieji Viešpaties kvietimą į vestuves. Visame palyginime žodis „šaukti“ ir kviesti – tai graikiškas terminas kaleo (šaukti, kviesti), o galiausiai, kas yra „išrinkti“ (eklektos) priklauso nuo to, ar žmogus priėmė kvietimą. Iš tikrųjų Dievas kviečia visus į vestuvių pokylį. Tačiau bet kuris iš mūsų gali atsisakyti Dievo meilės. Laisvė yra būtina meilei. Dievas niekada niekam neprimes savo meilės. Liūdna, kad galime atsisakyti mylinčių santykių su Dievu.

„Išrinktieji“ yra tie, kurie priima kvietimą. Tiems, kurie myli Dievą, Jis paruošė tai, kas viršija bet ką, ką galime įsivaizduoti. Vėlgi viskas susiveda į meilės ir meilei būdingos laisvės klausimą.

Kaip jūsų gyvenimas atskleidžia, kad priėmėte kvietimą į vestuves ir atvykote tinkamai apsirengę?

V. NUKRYŽIUOTAS UŽ MUS

Dievas visus kviečia meilės santykiams su Juo, tuos, kurie laisvai priima kvietimą džiaugtis amžinais rezultatais. Kaip matyti iš palyginimo apie vestuvių pokylį, daugelis, kuriuos karalius kvietė, „nepanorėjo eiti“ (Mt 22, 3).

Atitinkamai prieš pat nukryžiavimą Kristus apgailestavo: „Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!“ (Mt 23, 37) Kristus norėjo juos surinkti, bet jie nenorėjo. Tas pats įprastas graikų kalbos žodis, reiškiantis norėti (thelo), vartojamas tiek Kristaus troškimui juos išgelbėti, tiek nenorui būti išgelbėtiems nusakymui (tas pats terminas pavartotas Mt 22, 3).

Tačiau Kristus žengė ant kryžiaus už šiuos žmones ir už mus. Nuostabi meilė! Nors žmogaus nuodėmė nusipelno mirties, pats Dievas (Kristuje) sumokėjo kainą ir užtikrino būdą, kaip atkurti nutrūkusius dangaus ir žemės santykius. Tuo tarpu Jis ir toliau rodo mums savo meilę, nors Jis nėra įpareigotas, išskyrus savanorišką pasišventimą tai daryti.

6.Perskaitykite Jn 10, 17–18. Palyginkite su Gal 2, 20. Kokia žinia mums šiose eilutėse?

Aukščiausias Dievo meilės apreiškimas – kryžius – parodo, kad Kristus pasiaukojo už mus savo noru. Kristus paaukojo savo gyvybę „asmenine iniciatyva“. Niekas neatėmė iš Jo gyvybės; Jis pasiūlė ją laisvai, laikantis atpirkimo plano, dėl kurio buvo sutarta danguje priešpasaulio sukūrimą.„Mūsų atpirkimo planas buvo sukurtas ne po Adomo nuopuolio.Tai buvo apreiškimas ‘paslapties, nutylėtos per amžinuosius laikus’(Rom 16, 25). Tai buvo išdėstymas principų, kurie per amžių amžius sudarė Dievo sosto pamatą. Dievas ir Kristus nuo pat pradžių žinojo apie būsimą šėtono atsimetimą bei žmogaus nuopuolį dėl atsimetėlio apgaulės. Dievas nepašaukė į būtį nuodėmės, tačiau Jis numatė jos atsiradimą ir pasirūpino, kaip išspręsti siaubingą problemą. Jo meilė pasauliui buvo tokia didelė, jog Jis panorėjo atiduoti savo vienatinį Sūnų, ‘kad kiekvienas, kuris Jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą’ (Jn 3, 16)“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 16).

TOLESNIAM TYRINĖJIMUI: E. Vait, Paslėpti lobiai, p. 405–421.

„Klaidingo Dievo supratimo tamsa apgaubė pasaulį. Žmonės prarado Jo charakterio pažinimą. Jis neteisingai suprantamas ir klaidingai aiškinamas. Šiuo metu turi būti paskelbta Dievo žinia, kuri skleistų šviesą savo įtaka ir gelbėtų savo galia. Jo charakteris turi tapti žinomas. Pasaulio tamsybėje turi pasklisti Jo šlovės šviesa, Jo gerumo, gailestingumo ir tiesos šviesa.

Šis darbas yra apibrėžtas pranašo Izaijo žodžiais: ‘Užlipk ant aukšto kalno, džiugiosios žinios skelbėjau Sione! Galingai pakelk savo balsą, gerosios naujienos skelbėja Jeruzale! Skelbk, nebijok! Sakyk Judo miestams: Štai jūsų Dievas! Štai Viešpats DIEVAS ateina su galybe, o Jo ranka – valdinga. Atlygį Jis turi su savimi, o algą moka į priekį’ (Iz 40, 9–10). Tie, kurie laukia ateinančio Jaunikio, turi sakyti žmonėms: ‘Štai jūsų Dievas’. Paskutiniai malonės šviesos spinduliai, paskutinė malonės žinia, kuri turi būti paskelbta pasauliui, yra Jo mylinčio charakterio atskleidimas. Dievo vaikai turi parodyti Jo šlovę. Savo gyvenimu ir charakteriu jie turi atskleisti, ką Dievo malonė jiems padarė. Teisumo saulės šviesa turi šviesti gerais darbais – tiesos žodžiais ir šventumo darbais“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, p. 377).

KLAUSIMAI APTARIMUI:

1. Blogiau už mintį, jog Dievo nėra, būtų mintis, kad Dievas mūsų nekentė. Koks būtų mūsų pasaulis, kuriame gyvename, jei tai būtų tiesa?

2. Jūsų manymu, kodėl šiandien mūsų pasaulyje Dievo charakteris taip klaidingai suprantamas? Pagalvokite ir aptarkite, kaip galėtumėte padėti žmonėms aiškiau pamatyti mylintį Dievo charakterį.

3. Kokią su Dievo charakteriu susijusią žinią šiandien reikia skelbti? Kaip paaiškintumėte šią žinią žmogui, kuris dar nėra susipažinęs su Dievo meilės tikrove? Kokius įrodymus galite pateikti, kad Jo meilė ir nuostabus charakteris yra tikri?

4. Kalbėti apie Dievo meilę yra viena. Apreikšti ir atspindėti šią meilę mūsų gyvenime yra kas kita. Kokie šventumo darbai gali apreikšti Dievo meilę aplinkiniams?