Sausio 11–17 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Lk 15, 11–32; Sof 3, 17; Ef 5, 25–28; Iz 43, 4; Rom 8, 1; Rom 5, 8; Mk 9, 17–29.
Įsimintina eilutė: „VIEŠPATS, tavo Dievas, pergalę teikiantis galiūnas, yra tavyje: Jis noriai džiaugsis tavimi, atnaujins tave mylėdamas ir džiūgaus dėl tavęs giedodamas“ (Sof 3, 17).
Įsivaizduokite, kad tėvo gimimo dieną penkerių metų vaikas ateina
pas tėtį su prastai supakuota dovana. Susijaudinęs mažylis duoda
dovaną tėvui.
Įsivaizduokite tėvą sakant: „Sūnau, man nerūpi tavo dovana. Juk
negalėtum man padovanoti to, kas man patiktų. Viską, ką galėjai
man duoti, galėjau gauti pats, ir viską, ką man duodi, buvo nupirkta
už mano pinigus arba pagaminta iš medžiagų, už kurias sumokėjau
aš. Taigi pasilaikyk šią dovaną sau. Man jos nereikia, aš jos nenoriu.
Bet aš vis tiek tave myliu“.
Ach!
Ką manote apie tokią tėvo reakciją? Į galvą ateina tokie žodžiai
kaip beširdis, šaltas ir bejausmis. Ar Dievas taip reaguoja į mus? Ar
iš tikrųjų galime patikti Dievui? Kad ir kaip būtų sunku tai įsivaizduoti,
net puolę, sugadinti nuodėmės ir linkę į pikta mes galime patikti
Dievui! Kitaip tariant, Dievas nežiūri į mus ar į dovanas, kurias Jam
atnešame, minėto tėvo nusistatymu. Priešingai, galime patikti Dievui,
bet tik Kristuje.
I. BRANGESNI, NEI GALIME ĮSIVAIZDUOTI
Anksčiau tyrinėjome, kad nėra nė vieno – net didžiausio nusidėjėlio
ar blogiausio piktadario – kurio Dievas nemylėtų. Ir kadangi Dievas
brangina žmones labiau, nei mes galime įsivaizduoti, Jį piktina
nuodėmė, nes Jis mus myli ir žino, ką nuodėmė daro mums.
- Perskaitykite Lk 15, 11–32. Ką palyginimas apie sūnų palaidūną
pasako apie Dievo atjautą ir meilę? Kaip įspėjami tie, kurie, kaip
kitas sūnus, liko namuose?
Šiame Jėzaus pasakojime sūnus anksti paprašė palikimo dalies,
iš esmės atmesdamas savo tėvą ir jo namus. Tada sūnus palaidūnas
iššvaistė savo palikimo dalį, nuskurdo ir badavo, pavydėdamas kiaulėms
jovalo. Supratęs, kad tarnai jo tėvo namuose gauna daugiau
maisto nei reikia, jis nusprendė grįžti namo, tikėdamasis tapti tarnu.
Paskesnis pasakojimas yra itin galingas. Kai kurie tėvai tokį grįžusį
sūnų atstumtų. „Tu pasiėmei savo palikimo dalį ir atsiskyrei nuo
mano namų. Tau čia nebėra vietos“. Tai būtų logiškas, netgi pagrįstas
nusistatymas, ar ne? Kai kurių tėvų nuomone, sūnus buvo nuėjęs per
toli, kad būtų priimtas namo, ypač kaip sūnus.
Tačiau palyginime tėvas (simbolizuojantis patį Dievą) taip nereagavo.
Veikiau: „Tėvas pažino jį [sūnų palaidūną] iš tolo, labai susigraudino,
pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo“ (Lk 15, 20). Nors
anomis dienomis namų šeimininkui bėgti su kuo nors susitikti buvo
negarbinga, tėvas su didžiule užuojauta bėgo pasitikti sūnaus ir, kas
dar nuostabiau, parsivedė jį į savo namus, net iškėlė vardan jo puotą,
kuri simbolizuoja didžiulę Dievo užuojautą kiekvienam paklydusiajam
ir Jo jaučiamą džiaugsmą, kai bent vienas iš jų sugrįžta namo.
Koks Dievo paveikslas!
Įdomi kito sūnaus reakcija. Kodėl pastaroji buvo itin žmogiška, bent
iš dalies pagrįsta sąžiningumu ir taip pat suprantama? Tačiau ko ši
pasakojimo dalis moko apie tai, kaip žmogiškoji teisingumo samprata
neatskleidžia Evangelijos ar Dievo meilės gelmių?
II. NORIAI DŽIAUGSIS
Kad ir kaip mums sunku įsivaizduoti, Dievui kiekvienas žmogus neįkainojamai
brangus, todėl Jis džiaugiasi net vienos sielos išganymu.
- Perskaitykite Sof 3, 17. Kaip ši eilutė padeda suprasti palyginimą
apie sūnų palaidūną?
Sof 3, 17 aiškiai parodo Dievo džiaugsmą savo atpirkta tauta. Beveik
kiekvienas su džiaugsmu susijęs hebrajų kalbos žodis yra šioje
vienoje eilutėje, nusakančioje Dievo džiaugsmą savo atpirkta tauta.
Panašu, kad nepakanka kažkurio vieno iš šių terminų apibūdinti Dievo
džiaugsmo tą dieną dydžiui.
Taip pat atkreipkite dėmesį, kur Dievas yra, pasak šios eilutės, –
„tavyje“. Susitaikymas, kylantis iš meilės santykių, ateina su betarpišku
Dievo Artumu. Kaip tėvas, iš toli pamatęs sūnų, bėgo – čia Dievas
yra savo tautoje.
Iz 62, 4 panašiai pateikiamas santuokos pavyzdys. Pasak Iz 62, 4,
Dievo tauta bus vadinama „Hefziba“, o tai reiškia „Ji Mano žavesys“, o
šalis – „Beula“, o tai reiškia – ištekėjusi. Kodėl? Nes, kaip sako tekstas:
„VIEŠPATS žavisi tavimi, už Jo yra ištekėjusi tavo šalis“. Pats didžiausias
Dievo džiaugsmas yra skirtas atkūrimo dienai, kai Jis priims savo tautą
ir džiaugsis mumis, kaip džiaugėsi tėvas savo sūnumi palaidūnu.
- Perskaitykite Ef 5, 25–28. Kas čia sakoma apie meilę, kurią taip pat
esame pašaukti rodyti?
Čia vyrai raginami mylėti savo žmonas, „kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią
ir atidavė už ją save“, mylėti savo žmonas „tartum savuosius
kūnus“ (Ef 5, 25–28). Šiose eilutėse ne tik pabrėžiama nesavanaudiška
ir pasiaukojanti vyro meilė savo žmonai, bet ir parodoma, kad pats
Kristus myli savo tautą (Bažnyčią) kaip dalį savęs.
III. PATIKTI DIEVUI?
Kaip gali būti, kad visatos Dievas džiaugiasi paprastais žmonėmis,
trumpalaikiais protoplazmos gumulėliais vienoje tikriausiai begalinės
visatos mažoje planetoje? Kaip įmanoma, kad žmonės gali būti
itin svarbūs Aukščiausiajai Esybei, kuri yra visagalė ir kuriai nieko nereikia?
Šiuos klausimus galima suskirstyti į dvi puses. Pirma, kaip pats
Dievas gali džiaugtis? Antra, kaip žmonės galėtų Jį pradžiuginti, ypač
atsižvelgiant į mūsų nuodėmingumą? Pirmoji šių klausimų pusė priskirta
šiandienai, o antroji – rytojui.
4. Perskaitykite Iz 43, 4; Ps 149, 4; Pat 15, 8–9. Ką šios eilutės mums sako apie tai, kad Dievas džiaugiasi savo tauta?
Ankstesnėje dalyje iš dalies tyrinėjome, jog žmonės gali patikti
Dievui, nes Jis myli žmones taip, kad atsižvelgia į jų interesus, kaip ir
kiekvienas, kuris myli kitus ir jais rūpinasi.
Ir atvirkščiai, Dievas nepatenkintas savo tauta, kai jie daro pikta.
Iš tiesų, Pat 15, 8–9 moko, kad nedorėlių auka ir „elgesiu VIEŠPATS
bjaurisi, o žmogų, kuris laikosi teisumo reikalavimų, myli“. Ši eilutė
ne tik parodo, jog Dievui nepatinka blogis, bet ir kad Jis džiaugiasi
gėriu. Ji taip pat sujungia dievišką džiaugsmą ir meilę, parodant gilų
ryšį tarp Dievo meilės ir to, kas Jam malonu, o tai atsispindi visame
Šventajame Rašte.
Pasak Ps 146, 8: „VIEŠPATS myli teisiuosius“. 2 Kor 9, 7 priduriama:
„Dievas myli linksmą davėją“. Pirmiausia atkreipkite dėmesį į tai, kas
nepasakyta šiose eilutėse. Jose nepasakyta, kad Dievas myli tik „teisiuosius“
arba kad Dievas myli tik „linksmą davėją“. Dievas myli visus.
Tačiau, kad šios eilutės apskirtai ką nors perteiktų, jos turi reikšti, kad
Dievas myli „teisiuosius“ ir „linksmą davėją“ tam tikra prasme. Pat 15,
8–9 leidžia suprasti, kad Dievas myli ir šiuos, ir kitus ta prasme, kad yra
jais patenkintas.
Pagalvokite apie tai, kaip glaudžiai turi būti susijęs dangus ir žemė,
kad Dievas, visatos Kūrėjas, gali būti itin artimas mums, net emociš-
kai. Kokios vilties turėtų suteikti ši nuostabi mintis, ypač jei išgyvenamas
sunkus laikotarpis?
IV. GYVIEJI AKMENYS
Kaip mes, puolę, nuodėmingi, galime patikti šventam Dievui?
- Perskaitykite Rom 8, 1 ir Rom 5, 8. Ko šios eilutės moko apie mus
Dievo akivaizdoje?
Dievas suteikia malonę anksčiau bet kokio žmogiško atsako. Prieš
mums ką nors pasakant ar padarant, Dievas leidžia mums, suteikia
mums galimybę priimti arba atmesti Jo meilę. Rom 5, 8 parašyta: „O
Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai
tebebuvome nusidėjėliai“ (plg. Jer 31, 3). Mes galime būti sutaikyti su
Dievu ir netgi patikti Jam tikėjimu per mūsų Atpirkėjo darbą.
- Perskaitykite 1 Pt 2, 4–6 ir palyginkite su Hbr 11, 6. Ką šios eilutės
mums sako apie tai, kaip galime patikti Dievui?
Be Dievo įsikišimo puolę žmonės negali pasiūlyti Jam nieko vertingo.
Tačiau Dievas savo malone ir gailestingumu nutiesė tam kelią per
Kristaus darbą. Tiksliau sakant, „per Jėzų Kristų“ galime atnašauti Dievui
priimtinas dvasines aukas (1 Pt 2, 5). Nors „be tikėjimo neįmanoma
patikti Dievui“ (Hbr 11, 6), tarpininkaujant Kristui, Dievas padaro
tikinčiuosius „tinkamus viskam, kas gera, idant vykdytumėte Jo valią;
tenuveikia mumyse, kas Jo akims patinka per Jėzų Kristų. Jam šlovė
per amžių amžius! Amen“ (Hbr 13, 21). Tie, kurie atsiliepia tikėjimu,
yra laikomi teisiais Dievo akyse per Kristaus tarpininkavimą, kurio vienintelio
teisumas yra priimtinas. O tie, kurie atsiliepia į Dievo meilę,
Kristui tarpininkaujant yra laikomi vertais (Lk 20, 35), ir Jis padaro juos
panašiais į save (1 Kor 15, 51–57; 1 Jn 3, 2). Dievo atpirkimo darbas
skirtas ne tik mums, bet ir atliekamas mumyse.
Kodėl mintis, kad Kristus tarpininkauja dėl jūsų danguje, itin padrąsina?
V. VERTAS TIKSLAS
Rodydamas gailestingumą ir tarpininkaudamas, Dievas džiaugiasi
net mažiausia teigiama reakcija į Jo meilę. Per Tą, kuris vienintelis yra
vertas meilės ir pats yra nepriekaištingai teisus, kiekvienas iš mūsų
gali būti laikomas teisiu ir priskiriamas Dievo bičiuliams, kurie gyvens
su Juo tobuloje meilėje amžinai. Tai didžioji atpirkimo viltis, apimanti
Kristaus darbą dėl mūsų danguje.
Tačiau kažkas gali sudvejoti, ar tai liečia ir mane? Ką daryti, jei aš
nesu pakankamai geras? Ką daryti, jei bijau dėl nepakankamo tikėjimo?
- Perskaitykite Mk 9, 17–29. Kaip Dievas reagavo į tėvą šiame pasakojime?
Kiek tikėjimo pakanka?
Mokiniai negalėjo išvaryti demono; visos viltys atrodė prarastos.
Tačiau Jėzus atsakė tėvui: „‘Jei ką gali’?! Tikinčiam viskas galima!“
(Mk 9, 23) Ir tėvas su ašaromis atsakė: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“
(Mk 9, 24)
Atkreipkite dėmesį, kad Jėzus neliepė vyrui grįžti pas Jį, kai jis turės
daugiau tikėjimo. Pakako jo išpažinimo: „Padėk mano netikėjimui!“
„Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui“ (Hbr 11, 6), tačiau Jėzus
priima net mažiausią tikėjimą ir tikėjimu (Kristui tarpininkaujant) galime
Jam patikti. Tikėdami ir dėka Kristaus darbo mūsų labui galime
reaguoti Dievui patinkančiais būdais, panašiai kaip tėvas džiaugiasi,
kai vaikas atneša jam dovaną, kuri gali atrodyti mažavertė.
Taigi turėtume vadovautis Pauliaus patarimu, kad mūsų tikslas
būtų „patikti“ Dievui (2 Kor 5, 9–10; plg. Kol 1, 10; 1 Tes 4, 1; Hbr 11, 5).
Turėtume prašyti Dievą pakeisti mūsų interesus, įskaitant geriausius,
su tais, kuriuos mylime susijusius interesus, išplėsti mūsų meilę, kad
ji laimėtų kitus. „Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile; lenktyniaukite
tarpusavio pagarba. Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos
dvasios, tarnaukite Viešpačiui. Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge,
ištvermingi maldoje. Rūpinkitės šventųjų reikalais, puoselėkite
svetingumą“ (Rom 12, 10–13).
Jei Dievas mus priima Kristuje, kiek labiau mes turėtume priimti kitus?
Kaip šią mintį nušviečia įsakymas mylėti savo artimą kaip save
patį (Kun 19, 18; Mt 22, 39) ir auksinė taisyklė elgtis su žmonėmis taip,
kaip norėtume, kad būtų elgiamasi su mumis?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI: E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 616–621.
„Viešpats nusivilia, kai Jo žmonės nevertina savęs. Jis trokšta, kad
Jo išrinktieji vertintų save taip, kaip Jis juos įkainojo. Jie buvo reikalingi
Dievui, kitaip Jis nebūtų siuntęs savo Sūnaus tokiai sunkiai užduočiai
– juos atpirkti. Jis juos panaudoja ir yra labai patenkintas, kai
Dievo vaikai reikalauja iš Jo labai daug, kad galėtų pašlovinti Jo vardą.
Tikėdami Jo pažadais, jie gali tikėtis didelių dalykų.
Melstis Kristaus vardu yra daug. Tai reiškia, kad mes priimame Jo
charakterį, rodome Jo dvasią ir atliekame Jo darbus. Gelbėtojas savąjį
pažadą davė su sąlyga. ‘Jei Mane mylite, jūs laikysitės Mano įsakymų’,
pasakė Jis. Jis gelbėja žmones ne nuodėmėje, bet iš nuodėmių; ir tie,
kurie Jį myli, parodys savo meilę paklusnumu.
Visas tikras paklusnumas kyla iš širdies. Tai širdis darbuojasi su Kristumi.
Ir jeigu mes leisime, Jis taip susitapatins su mūsų mintimis bei
tikslais, taip susies mūsų širdis ir protus su savo valia, kad paklusdami
Jam mes tesielgsime pagal savo pačių impulsus. Valia, apvalyta ir pašventinta,
jaus didžiausią malonumą tarnaudama Jam. Kai pažįstame
Dievą pagal mums duotą privilegiją Jį pažinti, mūsų gyvenimas bus
nuolatinis paklusnumas. Kai įvertinsime Kristaus charakterį ir nuolatos
bendrausime su Dievu, nuodėmė mums taps bjauri“ (E. Vait, Su
meile iš Dangaus, 2011, p. 620).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Ką gali reikšti „nesavanaudiškai priimti“? Kaip manote, koks bus
davimo ir gavimo santykis danguje ir naujoje žemėje? - Iš tolimo kosmoso – galbūt toliau, nei galima pamatyti Džeimso
Vebo kosminiu teleskopu – dangaus pasiuntiniai pranašą Danielių
pavadino chamudot, „brangus, mylimas, geidžiamas“. Jie tai
padarė tris kartus. Dan 9, 23 Gabrielius sakė ki chamudot attah:
„Tu esi labai brangus“. Dan 10, 11 dangiškoji būtybė (galbūt vėl
Gabrielius) vadina jį ish chamudot, „brangusis žmogau“ – šis posakis
buvo pakartotas Danieliui vėliau (Dan 10, 19). Pagalvokite, ką
tai sako apie Dievą ir koks Jis artimas mums. Kokios vilties galite
pasisemti iš šios nuostabios tiesos? - Kaip Hebrajams 11 aptariami tikėjimo didvyrių pavyzdžiai yra susiję
su šios savaitės tema? Konkrečiai, ką šie pavyzdžiai atskleidžia
apie tai, kaip tikėjimu galima patikti Dievui? Ko šie tikėjimo ir ištikimybės
pavyzdžiai gali išmokyti, ką būtų galima pritaikyti mūsų
kasdieniam gyvenimui?