Įvadas

MEILĖS IR TEISINGUMO DIEVAS
Dievas yra meilė. Taip parašyta 1 Jn 4, 8 ir 16. Visas Raštas tai liudija.
Krikščionių tikėjimo centras – mylintis Dievo charakteris. Meilė yra
Dievo esmė, visko, kuo tikime, ir ji turėtų būti visko, ką darome, esmė.
Atitinkamai tai, kaip suprantame meilę, turi įtakos visam mūsų tikėjimui
ir elgesiui. Pavyzdžiui, jei žmogus mano, jog Dievo meilė turi būti
pelnyta, jis gali manyti, kad Dievas jo nemyli, nes jis yra nuodėmingas
ir nevertas meilės. Kalbant apie santykius su aplinkiniais, asmuo gali
tikėtis, kad ir aplinkiniai meilę turi pelnyti – tai receptas nelaimei.
Šiuo ir daugeliu kitų atvejų, tai, kaip mes suprantame Dievo meilę,
itin paveikia mūsų tikėjimą ir elgesį. Vis dėlto, kas yra meilė? Jei paprašytumėte
dešimties žmonių apibrėžti meilę, sulauktumėte dešimties
skirtingų apibrėžimų. Net tarp krikščionių sklando daugybė mitų
ir neteisingų supratimų, susijusių su Dievo meile.
Pavyzdžiui, krikščionys pateikia skirtingus atsakymus į tokius
klausimus: Ar Dievas tik dalijasi meile, bet jos niekada nepriima? Ar
dieviškoji meilė yra tik pasiaukojimas, ar Dievas taip pat gali džiaugtis
žmonėmis ir būti jais patenkintas? Ar Dievo meilė yra susijusi su
jausmais? Ar Dievui tikrai rūpi žmonės? Ar galima atstumti ir prarasti
Dievo meilę? Ar Dievas užmezga saistančius meilės santykius su kūriniais?
Ar rūstybė nesuderinama su meile? Kaip meilė ir teisingumas
dera? Jei Dievas yra meilė, kodėl šiame pasaulyje yra blogis ir kodėl jo
tiek daug? Ar žmonės gali mylėti taip, kaip myli Dievas? Jei taip, kaip
tai reikštųsi?
Atsakymai į kai kuriuos iš šių klausimų gali atrodyti akivaizdūs, tačiau
dažnai ginčijamasi dėl krikščioniško dieviškosios meilės aiškinimo.
Daugelis atsakymų, kurie kartais laikomi akivaizdžiais, įsigilinus
pasirodo nesuderinami su tuo, ko Šventasis Raštas moko apie Dievo
meilę.
Šį ketvirtį visų šių klausimų netyrinėsime iš karto, tačiau į šiuos ir
kitus klausimus gilinsimės. Pamatysime, kad Dievo meilė yra daug
didesnė, nei galėjome pagalvoti. Dievo meilė, kaip moko Šventasis
Raštas, gerokai pranašesnė už idėjas, kurias didžioji mūsų pasaulio
dalis vadina „meile“. Artimiausiomis savaitėmis atidžiau pažvelgsime
į kai kurias ryškiausias ir gražiausias Biblijoje apreikštas Dievo
meilės puses.
Taip pat pamatysime, kaip dieviškoji meilė ir teisingumas yra neatsiejami.
Biblijos Dievas myli teisingumą (pvz., Iz 61, 8). Biblija taip pat
moko, jog dieviškoji meilė ir teisingumas dera taip, kad neįmanoma
turėti vieną be kito. Kadangi Dievas yra meilė, Jis yra labai susirūpinęs
dėl neteisybės ir kančių šiame pasaulyje, Jis susitapatina su engiamaisiais
ir kenčiančiaisiais, noriai priima skausmą ir sielvartą, kurį blogis
įnešė į kūriniją – pats Dievas kentėdamas labiausiai, tapęs didžiausia
blogio auka.
Visoje Biblijoje Dievas nuolat sielvartauja, Jam skauda dėl blogio,
Jis kenčia, nes Jis myli kiekvieną žmogų labiau, nei mes galime įsivaizduoti.
Dievo meilės gylį galima įžvelgti Kristaus raudoje dėl savo
tautos, kai Jis pasakė: „Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši
akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo
vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!“
(Mt 23, 37)
Biblinis Dievas, kuris yra meilė, visame Šventajame Rašte dažnai
nusakomas kaip susisielojęs ir liūdintis dėl atmestos bei prarastos
meilės. Visas Šventasis Raštas pasakoja apie tai, ką Dievas padarė ir
daro, kad sugrąžintų meilę kiekvienam visatos kampeliui. Tai ir daug
daugiau yra šių pamokų tema.
Džonas Pekman (John C. Peckman) yra „Adventist Review“ leidinio
redaktoriaus pavaduotojas. Tuo metu, kai buvo ruošiamos
šios pamokos, jis buvo Andrews universiteto Septintosios dienos
adventistų teologijos seminarijos ir krikščioniškosios filosofijos
profesorius.