Sausio 4–10 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 2 Pt 3, 9; Įst 7, 6–9; Rom 11, 22;
1 Jn 4, 7–20; Jn 15, 12; 1 Jn 3, 16.
Įsimintina eilutė: „Jei kas Mane myli, laikysis Mano Žodžio, ir Mano
Tėvas jį mylės; Mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 11, 24).
Daugelis buvo mokomi, kad graikiškas žodis agape reiškia meilę,
kuri būdinga tik Dievui, o kiti meilę nusakantys terminai, tokie kaip
fileo, reiškia įvairias meilės rūšis, bet ne agape. Kai kurie taip pat teigia,
kad agape reiškia vienašalę meilę, kuri tik duoda nereikalaudama
atsako, meilę, visiškai nepriklausomą nuo žmogiško atsako.
Tačiau kruopštus dieviškosios meilės tyrinėjimas visame Šventajame
Rašte rodo, kad šios mintys, nors ir paplitusios, yra klaidingos.
Pirma, graikiškas žodis agape reiškia ne tik Dievo meilę, bet ir žmogiškąją
meilę, net kartais klaidingą žmogaus meilę (2 Tim 4, 10). Antra,
visame Šventajame Rašte daug kitų terminų, ne tik agape, reiškia Dievo
meilę. Pavyzdžiui, Jėzus mokė: „Patsai Tėvas jus myli, nes jūs Mane
pamilote“ (Jn 16, 27). Čia graikiškas žodis fileo vartojamas nusakyti
ne tik žmogiškai meilei, bet ir Dievo meilei žmonėms. Taigi žodis fileo
nusako ne nevisavertę meilės rūšį, bet Dievo meilę.
Šventasis Raštas taip pat moko, kad Dievo meilė nėra vienašalė,
bet giliai saistoma santykių, nes Dievui labai svarbu, ar žmonės atspindi
Jo meilę Jam ir kitiems, ar ne.
I. AMŽINA DIEVO MEILĖ
Raštas aiškiai moko – Dievas myli visus. Geriausiai žinoma Šventojo
Rašto eilutė, Jn 3, 16, skelbia šią tiesą: „Dievas taip pamilo pasaulį,
jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų,
bet turėtų amžinąjį gyvenimą“.
- Perskaitykite Ps 33, 5 ir Ps 145, 9. Ko šios eilutės moko apie tai, kokie
toli siekiantys yra Dievo meilė, užuojauta ir gailestingumas?
Kai kurie gali manyti, jog jie yra nemylimi arba kad Dievas gali mylėti
visus kitus, bet ne juos. Tačiau Biblija nuolat skelbia, kad kiekvienas
žmogus yra Dievo mylimas. Nėra nė vieno, kurio Jis nemylėtų. Ir
kadangi Dievas myli visus, Jis taip pat nori, kad visi būtų išgelbėti.
- Perskaitykite 2 Pt 3, 9; 1 Tim 2, 4 ir Ez 33, 11. Ko šios eilutės moko
apie Dievo troškimą išgelbėti visus?
Jn 3, 17 priduriama: „Dievas juk nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį,
kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas“
(Jn 3, 17). Jei tai priklausytų tik nuo Dievo, kiekvienas žmogus priimtų
Jo meilę ir būtų išgelbėtas. Tačiau Viešpats niekam neprimes savo
meilės. Žmonės gali laisvai ją arbą priimti, arba atmesti.
Ir nors kai kurie ją atmeta, Dievas niekada nesiliauja jų mylėti.
Jer 31, 3 Jis skelbia savo tautai: „Amžina meile Aš pamilau tave, todėl
nesiliauju tau reikštis ištikimąja meile“. Kitur Biblija ne kartą moko,
kad Dievo meilė amžina (pvz., Psalmė 136). Dievo meilė niekada neišsenka.
Ji amžina. Mums tai sunku suprasti, nes mums dažnai lengva
nemylėti aplinkinių, ar ne?
Tačiau, jei mes išmoktume patirti šios meilės tikrovę, t.y., patys
pažintume Dievo meilę – mūsų gyvenimas ir elgesys su kitais pasikeistų.
Jei Dievas myli visus, tai reiškia, kad Jis turi mylėti ir ganėtinai niekšiškas
asmenybes, nes tokių tikrai yra (iš tikrųjų daug). Ko Dievo meilė
šiems žmonėms turėtų mus išmokyti apie tai, kaip turėtume stengtis
su jais bendrauti?
II. SANDOROS MEILĖ
Biblijoje ypatingas Dievo meilės ryšys su mumis dažnai nusakomas
pasitelkiant šeimos ar giminystės metaforas, ypač vyro ir žmonos
arba geros motinos meilės savo vaikui metaforas. Pastarosios ypač
naudojamos ypatingiems Dievo ir Jo Sandoros tautos santykiams
pavaizduoti. Tai Sandoros meilės santykiai, apimantys ne tik Dievo
meilę savo tautai, bet ir lūkesčius, kad jie priims šią meilę ir mylės Jį (ir
vienas kitą) mainais.
- Perskaitykite Įst 7, 6–9. Ko šios eilutės moko apie ryšį tarp Dievo
sudarytų Sandorų ir Dievo meilės?
Įst 7, 9 aprašoma ypatinga Dievo meilė Jo Sandoros tautai, santykiai,
kurie iš dalies priklauso nuo to, ar jie bus ištikimi, ar ne. Dievo
meilė nėra sąlyginė, bet Sandoros santykiai su Jo tauta yra sąlyginiai.
Pats žodis, Įst 7, 9 išverstas – „ištikimas“ (ḥesed), išryškina dievišką
meilę (ir daug daugiau) Sandoros kontekste. Ḥesed dažnai vartojamas
Dievo gailestingumui, gerumui ir meilei nusakyti. Be kita ko
ḥesed reiškia ištikimą arba tvirtą meilę kitam asmeniui esamuose abipusiuose
meilės santykiuose. Taip inicijuojami tokie santykiai, tikintis,
kad kita pusė parodys šią meilę mainais.
Dievo ḥesed rodo, kad Jo meilė yra nepaprastai patikima, tvirta ir
patvari. Tačiau tuo pat metu ḥesed nauda yra sąlyginė, priklausanti
nuo Jo tautos noro paklusti ir išlaikyti jiems tenkančią santykių pusę
(žr. 2 Sam 22, 26; 1 Kar 8, 23; Ps 25, 10; Ps 32, 10; 2 Met 6, 14).
Tvirta Dievo meilė yra visų meilės santykių pagrindas, ir mes niekada
negalėtume prilygti šiai meilei. Dievas ne tik laisvai dovanojo
mums būtį, bet Kristuje pasiaukojo už mus. „Nėra didesnės meilės,
kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Neabejotina, didžiausia
Dievo meilės išraiška buvo atskleista, kai Viešpats „nusižemino, tapdamas
klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8).
Kaip galite nuolat mintyse išlaikyti Dievo meilės tikrovę? Kodėl svarbu
tai daryti?
III. SĄLYGOMIS PAGRĮSTI SANTYKIAI
Dievas ragina ir kviečia kiekvieną žmogų artimiems meilės santykiams
su Juo (žr. Mt 22, 1–14). Tinkamas atsiliepimas į šį kvietimą reiškia
paklusimą Dievo Įsakymui mylėti Dievą ir mylėti kitus (žr. Mt 22,
37–39). Ar mėgavimasis šių santykių su Dievu privalumais priklauso
nuo to, ar asmuo laisva valia apsisprendžia priimti arba atmesti Jo
meilę.
- Perskaitykite Oz 9, 15; Jer 16, 5; Rom 11, 22 ir Judo 21. Ko šios eilutės
moko apie tai, ar galima atmesti Dievo meilės teikiamą naudą,
gal net ją prarasti?
Šiose ir kitose eilutėse meilės santykių su Dievu pranašumas ne
kartą nusakytas kaip priklausomas nuo asmens atsako į Jo meilę. Tačiau
neturėtume klysti manydami, kad Dievas iš tikrųjų nustoja mylėti.
Tyrinėjome, kad Dievo meilė yra amžina. Nors Oz 9, 15 Dievas sakė
savo tautai: „Daugiau nebemylėsiu jų“, svarbu prisiminti, kad vėliau
toje pačioje knygoje Dievas savo tautai pareiškė: „Aš mylėsiu juos visa
širdimi“ (Oz 14, 5). Oz 9, 15 negali reikšti, kad Dievas visiškai nustojo
mylėti savo tautą. Vietoj to tai turi reikšti tam tikrų meilės santykių
su Dievu pusę ar naudos sąlygiškumą. Tai, kaip mes reaguojame į Jo
meilę, yra labai svarbu, norint, kad šie santykiai tęstųsi.
„Kas pripažįsta Mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai Mane myli. O
kas Mane myli, tą mylės Mano Tėvas, ir Aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu“
(Jn 14, 21). Taip pat Jėzus sakė savo mokiniams: „Juk patsai Tėvas jus
myli, nes jūs Mane pamilote ir įtikėjote, jog Aš esu iš Dievo atėjęs“
(Jn 16, 27).
Šios ir kitos eilutės moko, kad gelbstinčių santykių su Dievu nauda
priklauso nuo to, ar priimsime Dievo meilę (įskaitant ir norą būti
šios meilės priemonėmis). Vėlgi, tai nereiškia, kad Dievo meilė kada
nors nutrūksta. Atvirkščiai, kaip negalime sulaikyti saulės spindulių,
bet galime nuo jų atsiriboti, taip negalime nieko padaryti, kad sustabdytume
amžiną Dievo meilę, bet galiausiai galime atmesti ryšį
su Dievu ir taip atsiriboti nuo to, ką jis teikia, ypač amžinojo gyvenimo
pažadą.
Kaip žmonės gali pamatyti ir patirti Dievo meilės tikrovę, nepaisant
to, ar jie į ją reaguoja atsilygindami, ar ne? Pavyzdžiui, kaip gamta
net po nuodėmės atskleidžia Jo meilę?
IV. PRARASTAS GAILESTINGUMAS
Dievo meilė yra amžina ir visada nepelnyta. Tačiau žmonės gali
ją atmesti. Mes turime galimybę priimti arba atmesti šią meilę, bet
tik todėl, kad Dievas laisvai myli mus savo tobula, amžina meile prieš
mums apskritai ką nors padarant (Jer 31, 3). Mūsų meilė Dievui yra
atsakas į tai, kas mums jau buvo duota dar prieš mums jos prašant.
- Perskaitykite 1 Jn 4, 7–20, atkreipdami ypatingą dėmesį į 7 ir 19
eilutes. Ką šios eilutės mums sako apie Dievo meilės prioritetą?
Dievo meilė visada yra pirmoje vietoje. Jei Dievas mūsų nemylėtų
pirmas, mes negalėtume Jo mylėti. Nors Dievas sukūrė mus gebančius
mylėti ir būti mylimais, pats Dievas yra visos meilės pagrindas ir
šaltinis. Tačiau mes turime pasirinkimą, ar priimsime šią meilę ir atspindėsime
ją savo gyvenime. Šią tiesą iliustruoja Kristaus palyginimas
apie beširdį tarną (žr. Mt 18, 23–35).
Palyginimas moko, kad tarnas niekaip negalėjo grąžinti to, ką buvo
skolingas šeimininkui. Mato 18 parašyta, kad tarnas buvo skolingas
savo šeimininkui 10 000 talentų. Vienas talentas siekė apie šešis tūkstančius
denarų. Vienas denaras prilygo vidutiniam darbininko darbo
užmokesčiui už vieną darbo dieną (plg. Mt 20, 2). Taigi vienam talentui
uždirbti prireiktų 6000 darbo dienų. Tarkime, apskaičiavus poilsio
dienas, darbininkas galėtų dirbti 300 dienų per metus ir tokiu būdu
uždirbti 300 denarų per metus. Taigi darbininkui prireiktų maždaug
dvidešimties metų, kad atlygintų vieną talentą, kurį sudarė 6000 denarų
(6000/300 = 20). Kad uždirbtų 10 000 talentų, darbininkui tektų
dirbti 200 000 metų. Trumpai tariant, tarnas apskritai negalėjo grąžinti
šios skolos. Tačiau šeimininkas užjautė savo tarną ir dovanojo
didžiulę skolą.
Tačiau kai šis tarnas, kuriam buvo dovanota, atsisakė dovanoti
daug mažesnę – 100 denarų – skolą vienam iš savo tarnų ir įmetė jį
į kalėjimą dėl skolos, šeimininkas supyko ir atšaukė savo gailestingą
atleidimą. Tarnas prarado savo šeimininko meilę ir atleidimą. Nors
Dievo malonė ir gailestingumas niekada nesibaigia, galima atmesti,
netgi prarasti Dievo užuojautos ir gailestingumo naudą.
Pagalvokite apie tai, kas jums buvo atleista ir kiek jums kainavo Jėzaus
atleidimas. Ką tai turėtų pasakyti apie atleidimą kitiems?
V. DOVANAI GAVOTE, DOVANAI IR DUOKITE
Kaip tarnas negalėjo grąžinti skolos šeimininkui, mes niekada negalime
atsilyginti Dievui. Mes niekada negalėjome užsitarnauti ar nusipelnyti
Dievo meilės. „O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad
Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8). Kokia
nuostabi meilė! 1 Jn 3, 1 parašyta: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo
mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai ir esame! Pasaulis nepažįsta
mūsų, nes ir Jo nepažino!“
Galime ir turime kiek įmanoma labiau atspindėti Dievo meilę kitiems.
Jei sulaukėme tokios didelės malonės ir atleidimo, argi neturėtume
rodyti užuojautą ir atleidimą kitiems? Prisiminkime, kad tarnas
prarado savo šeimininko malonę ir atleidimą, nes pastarųjų nesugebėjo
parodyti savo tarnui. Jei tikrai mylime Dievą, sugebėsime parodyti
Jo meilę kitiems.
- Perskaitykite Jn 15, 12; 1 Jn 3, 16 ir 1 Jn 4, 7–12. Ko šios eilutės
moko apie ryšį tarp Dievo meilės, mūsų meilės Dievui ir meilės kitiems?
Iškart po Jn 15, 12 užrašyti Jėzaus žodžiai mokiniams: „Jūs būsite
Mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau“ (Jn 15, 14). Ir ką Jėzus
jiems įsakė? Be kita ko, Jėzus įsakė jiems (ir mums) mylėti kitus taip,
kaip Jis mylėjo. Čia ir kitur Viešpats įsako mums mylėti Dievą ir mylėti
vieni kitus.
Trumpai tariant, turėtume pripažinti, kad mums buvo atleista begalinė
skola, kurios niekada neįstengtume grąžinti, skola, sumokėta
už mus ant kryžiaus. Todėl turėtume mylėti ir šlovinti Dievą bei gyventi
meile ir malone kitiems. Kaip moko Lk 7, 47, kam daug atleista,
tas daug myli, bet „kam mažai atleista, tas menkai myli“. O kas iš
mūsų nesuvokia, kiek mums buvo atleista?
Jei mylėti Dievą reiškia mylėti kitus, turėtume skubiai dalytis Dievo
meilės žinia tiek žodžiais, tiek darbais. Turėtume padėti žmonėms jų
kasdieniame gyvenime čia ir dabar, taip pat siekti būti Dievo meilės
srautu ir nukreipti žmones pas Tą, kuris dovanoja jiems amžinojo gyvenimo
pažadą naujame danguje ir naujoje žemėje – visiškai naujoje
kūrinijoje, ne šiame pasaulyje, itin sugadintame nuodėmės ir mirties
– liūdnų Dievo meilės atmetimo padarinių.
Ko konkrečiai galite imtis, kad mylėtumėte Dievą mylėdami kitus?
Ką galėtumėte daryti šiandien ir artimiausiomis dienomis, kad parodytumėte
žmonėms Dievo meilę ir (galų gale) paragintumėte juos
džiaugtis amžinojo gyvenimo pažadu?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI: E. Vait, Kelias pas Kristų, p. 86–97
„Patikėkite Dievui savo norus, savo džiaugsmus, savo išgyvenimus,
savo rūpesčius, savo nerimą. Jūs Jo neapsunkinsite. Jūs Jo nenuvarginsite.
Tas, kuris gali suskaičiuoti kiekvieną plaukelį ant jūsų
galvos, nėra abejingas savo vaikų norams. ‘[…] nes Viešpats kupinas
užuojautos ir gailestingumo’ (Jok 5, 11). Jo mylinti širdis išgyvena jūsų
sielvartus. Užtenka tik juos išsakyti. Papasakokite viską, kas jums kelia
nerimą. Jokia našta nėra Jam per sunki: juk Jis laiko pasaulius ir valdo
Visatą. Jam nėra nė vieno nereikšmingo dalyko, susijusio su mumis.
Jis pastebi viską. Nėra mūsų gyvenime puslapio, kurio Jis negalėtų
perskaityti. Nėra problemų, kurių Jis negalėtų išspręsti. Nėra džiaugsmo,
nėra maldos, nėra laimės, galinčios ištikti mažiausią iš Jo vaikų,
nėra rūpesčių, drumsčiančių sielos ramybę, kurių mūsų Dangiškasis
Tėvas nepastebėtų ir kurie Jam nebūtų įdomūs. ‘Jis gydo sužeistas
širdis ir aptvarsto jų žaizdas’ (Ps 147, 3). Dievo santykiai su kiekvienu
žmogumi yra tokie glaudūs ir tvirti, tarsi žemėje daugiau nebūtų nė
vieno, kuriuo Jis turėtų rūpintis, nė vieno, už kurį Jis atidavė savo mylimąjį
Sūnų“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, p . 93).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
Kaip šios žinios pakeičia jūsų santykius su Dievu? Kaip jos veikia
tai, ką mąstote apie kitų sielvartą?
Apsvarstykite anksčiau pateiktą sakinį: „Dievo santykiai su kiekvienu
žmogumi yra tokie glaudūs ir tvirti, tarsi žemėje daugiau
nebūtų nė vieno, kuriuo Jis turėtų rūpintis, nė vieno, už kurį Jis atidavė
savo mylimąjį Sūnų“. Kokią paguodą tai teikia ir kaip turėtume
gyventi, žinant Dievo Artumą mums ir Jo rūpestį mumis? Kaip
išmokti gyventi su šio nuostabaus pažado tikrove? Įsivaizduokite,
jei diena iš dienos galėtumėte tuo tikrai tikėti.
Kaip suprantate Ps 103, 17–18, atsižvelgiant į šios savaitės temą?
Ką šios eilutės atskleidžia apie amžiną Dievo meilę ir, vis dėlto,
kaip santykių su Dievu nauda priklauso nuo to, ar priimsime Jo
meilę?