Kovo 15–21 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 22, 34–40; Zch 7, 9–12; Psalmė
82, Mch 6, 8; Mt 23, 23–30; Lk 10, 25–37.
Įsimintina eilutė: „Jei kas sakytų: Aš myliu Dievą, o savo brolio nekęstų,
tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti
Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4, 20).
Nors ir tikime, kad Dievas galiausiai viską sutvarkys, vis tiek svarbu,
ką mes, krikščionys, darome čia ir dabar. Nors gali būti daug neteisybės
ir blogybių, kurių Dievas dabar neišnaikina (dėl kosminės kovos
taisyklių), tai nereiškia, kad mes negalime būti panaudoti palengvinant
kentėjimus ir sumažinant blogį, su kuriuo susiduriame, kiek tai
įmanoma. Tiesą sakant, mes, krikščionys, privalome tai daryti.
Tyrinėjome, kad meilė ir teisingumas žengia išvien; jie neatskiriami.
Dievas myli teisingumą. Atitinkamai, jei mylime Dievą, mylėsime
ir teisingumą.
Taip pat, jei mylime Dievą, mylėsime vieni kitus. Dalis meilės vienas
kitam yra rūpinimasis aplinkinių gerove. Kai kitus vargina skurdas,
priespauda ar bet kokia neteisybė, turėtume susirūpinti. Kai kiti
yra engiami, neturėtume užmerkti akių. Vietoj to turėtume savęs paklausti,
ką galime padaryti, asmeniškai ir bendrai, skleisdami Dievo
meilę ir teisingumą taip, kad mūsų palūžusiam pasauliui atspindėtume
tobulą mūsų Viešpaties teisumo ir meilės charakterį.
I. DU DIDŽIAUSI ĮSAKYMAI
Apmąstant, ką galėtume padaryti asmeniškai ir bendrai, kad mūsų
pasaulyje būtų žinoma Dievo meilė ir teisingumas, dera pradėti nuo
to, ką Dievas mums įsakė.
- Perskaitykite Mt 22, 34–40. Kaip Jėzus atsakė į Įstatymo mokytojo
klausimą?
Paties Jėzaus teigimu, mylėti „Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi,
visa siela ir visu protu“ yra „didžiausias ir pirmasis įsakymas“. Tada
Jėzus pridūrė: „Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save
patį“. Tačiau šie įsakymai nėra vieninteliai. Jėzus toliau nurodė: „Šitais
dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 22, 37–40).
Tiesą sakant, jie patys cituojami iš Senojo Testamento.
- Perskaitykite Mt 19, 16–23. Kaip Jėzaus atsakymai į jauno didiko
klausimus yra susiję su Jo atsakymais į Įstatymo mokytojo klausimą
Mato 22?
Kas čia vyko? Kodėl Jėzus taip atsakė šiam žmogui? Ką šie susitikimai
turėtų pasakyti mums visiems, nepaisant mūsų padėties gyvenime?
„Kristus iškėlė vienintelę sąlygą, kuri būtų leidusi didikui tobulinti
savo krikščionišką charakterį. Jo žodžiai buvo išminties žodžiai, nors
atrodė griežti ir reiklūs. Juos priimti ir jiems paklusti buvo vienintelė
didiko išgelbėjimo viltis. Jo aukšta padėtis ir nuosavybė subtiliai lenkė
jo charakterį į blogį. Puoselėjami šie dalykai būtų išstūmę Dievą.
Atsisakyti atiduoti Dievui didesnę ar mažesnę ko nors dalį, vadinasi,
silpninti savo moralinį stabilumą ir jėgas; mat jeigu puoselėjami šio
pasaulio dalykai, tokie netikri ir neverti, jie apims viską“ (E. Vait, Su
meile iš Dangaus, 2011, p. 480).
Galbūt ne visi esame pašaukti parduoti viską, ką turime, kaip šis jaunas
didikas, ko jūs asmeniškai laikotės, kas gali jus nuvesti į amžiną
pražūtį, jei to neišsižadėsite?
II. DVI DIDŽIAUSIOS NUODĖMĖS
Pasak paties Jėzaus, du didžiausi įsakymai yra meilė Dievui ir meilė
artimui. Šių įsakymų vykdymas apima aukojimąsi, kada apčiuopiamai
parodoma meilė kitiems, tai iš tikrųjų yra sekimas Jėzumi.
Dabar, jei du didžiausi įsakymai yra meilė Dievui ir meilė artimui,
kokios yra dvi didžiausios nuodėmės?
- Perskaitykite Ps 135, 13–19. Kas čia atskleidžiama apie paplitusią
nuodėmę, pabrėžiamą visame Šventajame Rašte?
Senasis Testamentas visų pirma nuolat pabrėžia meilės Dievui
svarbą (žr. Įst 6, 5). Tai glaudžiai susiję su didžia stabmeldystės nuodėme,
kuri yra priešinga meilei Dievui.
- Perskaitykite Zch 7, 9–12. Ką Dievas smerkia, pasak pranašo Zacharijo?
Kaip tai ir stabmeldystės nuodėmė yra susiję su dviem didžiausiais
įsakymais?
Dievas reaguoja iš meilės rūstavimu ne tik į stabmeldystę, bet ir
į Jo tautos engimą, tiek individualiai, tiek bendrai. Dievas pyksta dėl
neteisybės, nes Dievas yra meilė.
Dvi didžiausios nuodėmės, pabrėžiamos visame Senajame Testamente,
yra susijusios su dviejų didžiausių įsakymų – mylėti Dievą
ir mylėti artimą – nesilaikymu. Dvi didžiausios nuodėmės yra meilės
stoka. Trumpai tariant, neįmanoma laikytis įsakymų, jei nemyli Dievo
ir artimo.
Iš tiesų, 1 Jn 4, 20–21 parašyta: „Jei kas sakytų: Aš myliu Dievą, o
savo brolio nekęstų, tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato,
negali mylėti Dievo, kurio nemato“.
Kaip paaiškintumėte, kodėl meilės Dievui neįmanoma atskirti nuo
meilės artimui? Kaip suprasti šią neatskiriamą sąsają?
III. DIEVAS MYLI TEISINGUMĄ
Šventasis Raštas skelbia, kad Dievas myli teisingumą ir nekenčia
blogio (pvz., Ps 33, 5; Iz 61, 8), ir Jis labai susirūpinęs dėl neteisybės,
nulemiančios teisų pasipiktinimą dėl visų tų, kurie yra neteisybės aukos.
Visame Senajame ir Naujajame Testamente Dievas nuolat uoliai
palaiko nuskriaustuosius ir engiamuosius, išreikšdamas teisėtą rūstavimą
persekiotojų ir engėjų atžvilgiu.
- Perskaitykite Psalmę 82. Kaip ši psalmė išreiškia Dievo rūpestį dėl
teisingumo šiame pasaulyje? Ką ji gali reikšti mums šiandien?
Kaip supranta daugelis tyrinėtojų, šios eilutės smerkia žemiškuosius
didžiūnus, atsakingus už neteisybę visuomenėje, ir nurodo, kada
Dievas teisia dangiškuosius didžiūnus (dievus) sugedusių žemiškų
teisėjų ir valdovų fone (neabejotinai demoniškas jėgas). Didžiūnų
klausiama: „Kiek ilgai jūs neteisingai teisite ir būsite šališki nedorėliams?“
(Ps 82, 2)
Be to, jie kaltinami: „Ginkite silpnuosius ir našlaičius, saugokite
vargdienių ir beturčių teises! Gelbėkite silpnuosius ir beturčius, gelbėkite
juos iš nedorėlių nagų!“ (Ps 82, 3–4) Čia ir kitur Senojo Testamento
pranašai skelbia ir ragina teisingumą. Tai nėra antraeilė, bet
esminė pranašų žinia visame Senajame Testamente ir to, ką Jėzus
kalbėjo čia, būdamas kūne.
Ne paslaptis, ko Dievas nori ir reikalauja iš tų, kurie teigia Jį mylintys
ir Jam paklūsta. Jis labai aiškiai nurodo Mch 6, 8 (ir panašiose eilutėse
kitur): „Žmogau, Jis tau pasakė, kas gera ir ko iš tavęs reikalauja
VIEŠPATS: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai
eiti su savo Dievu“.
Tai atsispindi visame Šventajame Rašte. Pavyzdžiui, Jėzus pasakė:
„Iš to visi pažins, kad esate Mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“
(Jn 13, 35; plg. 1 Jn 4, 8–16).
Kokios būtų mūsų šeimos ir bažnyčios, jei sutelktume dėmesį į Mch 6,
8 ir sąmoningai taikytume šią eilutę žodžiams ir darbams? Kad ir kokios
jūsų aplinkybės, kaip galite geriau taikyti šiuos principus?
IV. PAŠAUKTI VYKDYTI TEISINGUMĄ
Šventojo Rašto pranašai nuolat pabrėžė Dievo raginimą siekti teisingumo
visuomenėje. Šventasis Raštas pakartotinai išryškina neteisybės
ir engimo klausimus. Iš tiesų, kvietimas Dievui teisti buvo kvietimas
Dievui įtvirtinti teisingumą.
Pavyzdžiui, pranašas Izaijas nešvelnino žodžių apie tuometinę neteisybę
Izraelyje. Jo žodžiai ir raginimas teisingumui šiandien turėtų
būti aiškiai girdimi. „Mokykitės daryti gera. Atsidėkite teisingumui,
padėkite engiamajam, užstokite našlaitį, ginkite našlės bylą“ (Iz 1, 17).
Be to, pranašas įspėjo: „Vargas neteisingų įstatų leidėjams, kurie rašo
neteisėtus potvarkius, užkirsdami skurdžiams kelią į teismą“ (Iz 10,
1–2). „Ką darysite bausmės dieną, kai pražūtis ateis iš toli? Pas ką bėgsite
ieškoti pagalbos ir kur paliksite savo turtus?“ (Iz 10, 3)
Pranašas Jeremijas taip pat skelbė Dievo žinią: „Vargas tam, kuris
statosi namus neteisumu, menes – neteisingumu, kuris verčia savo
bičiulį jam dirbti be atlygio ir neatiduoda jam jo algos. […] O tavo tėvas
argi nevalgė ir negėrė? Tačiau jis vykdė ir tai, kas teisu ir teisinga,
todėl ir lydėjo jį sėkmė. Jis gynė vargšų ir skurdžių teises, todėl jam ir
sekėsi. Ar tai nebuvo tikras Manęs pažinimas?“ (Jer 22, 13. 15–16)
- Perskaitykite Mt 23, 23–30. Ko Jėzus čia mokė, kas svarbiausia?
Jūsų manymu, ką Jis turėjo omenyje, kalbėdamas apie tai, kas
„svarbiausia“?
Kad negalvotume, jog neteisybė rūpėjo tik Senojo Testamento
pranašams, čia ir kitur Jėzaus tarnystėje aiškiai matome, kad tai buvo
didžiausias rūpestis pačiam Kristui. Kaip Jis sakė: „Vargas jums, veidmainiai
Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų,
krapų ir kmynų, o pamirštate, kas svarbiausia Įstatyme: teisingumą,
gailestingumą ir ištikimybę. Reikia tai daryti ir ano neapleisti!“ (Mt 23,
23) Evangelijoje pagal Luką Jėzus apgailestauja, kad jie nepaiso „teisingumo
ir Dievo meilės“ (Lk 11, 42).
Jei šiandien sutelktumėte dėmesį į tai, kas „svarbiausia“, kas pasikeistų,
užuot pabrėžus „dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų“, į kurią
galime būti sutelkę dėmesį?
V. KAS GI MANO ARTIMAS?
Evangelijoje pagal Luką, Jėzui paskelbus du didžiausius meilės
Dievui ir meilės artimui įsakymus, Įstatymo mokytojas, norėdamas
pasiteisinti, klausė Jėzaus: „O kas gi mano artimas?“ (Lk 10, 29) Atsakydamas
į šį klausimą, Jėzus pasakė dabar jau žinomą, bet tuomet
sukrečiantį palyginimą apie gailestingąjį samarietį.
- Perskaitykite palyginimą apie gailestingąjį samarietį Lk 10, 25–37.
Ką sako šios eilutės, atsižvelgiant į pranašų raginimus, susijusius
su gailestingumu, teisingumu ir neteisybe, kuria įvairios žmonių
grupės engė kitus visą žmonijos istoriją?
Jėzus ne tik kalbėjo apie teisingumą; Jis atnešė jį. Jis buvo ir bus
pranašiško raginimo išpildymas ir teisingumo ilgesys (žr. Lk 4, 16–21;
Iz 61, 1–2 šviesoje). Jo ilgisi visos tautos, ypač tos, kurios pripažįsta
išgelbėjimo poreikį.
Priešingai priešui, kuris griebėsi valdžios ir siekė užgrobti Dievo
sostą, Jėzus nusižemino ir susitapatino su nuodėmės, neteisybės ir
priespaudos ištiktais žmonėmis (neužsikrėtęs nuodėme), bet nugalėjo
priešą pasišvęsdamas meilei, kad įtvirtintų teisingumą kaip Teisusis
ir visų tikinčiųjų Nuteisintojas.
Kaip galime teigti, kad esame susirūpinę Įstatymo, kurio laikydamasis
Kristus mirė, vykdymu, jei nesirūpiname tuo, ką Kristus vadino
svarbiausia Įstatyme?
Ps 9, 8–9 skelbia: „Jis teisia pasaulį teisumu; tautas Jis teisia bešališkai.
VIEŠPATS – nuengtųjų tvirtovė, tvirtovė nelaimės metu!“ Taip
pat Ps 146, 7–9 priduriama, kad Dievas „gina nuskriaustųjų teises ir
alkaniems parūpina duonos. VIEŠPATS išlaisvina kalinius, VIEŠPATS
atveria akis akliesiems, VIEŠPATS pakelia gyvenimo palaužtuosius,
VIEŠPATS myli teisiuosius, VIEŠPATS saugo ateivius, padeda našlaičiui
ir našlei, bet painioja nedorėlių kelius“.
Ar Dievo Žodis gali būti aiškesnis, kaip turėtume stengtis tarnauti
aplinkiniams, kuriems reikia pagalbos, ir kenčiantiems?
Ko galime pasimokyti iš Jėzaus gyvenimo ir tarnystės, kaip padėti
tiems, kuriems reikia pagalbos? Net jei mes negalime daryti stebuklų
kaip Jis, kaip mūsų pagalba daugeliui nuskriaustųjų gali būti palaikyta
„stebuklu“?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI: E. Vait, Su meile iš Dangaus, p. 251–259.
„Sekliai nedrįso atsakyti Kristui visiems matant, nes bijojo patekti
į keblią padėtį. Jie žinojo, kad Jis sako tiesą. Užuot nusižengę savo
papročiams, jie buvo linkę palikti žmogų kentėti, nors gyvuliui būtų
padėję, kad savininkas nepatirtų žalos. Taigi didesnis dėmesys buvo
rodomas kvailam gyvūnui negu žmogui, sukurtam pagal Dievo atvaizdą.
Tai iliustruoja visų klaidingų religijų veikimą. Jos randasi iš
žmogaus noro iškelti save aukščiau Dievo, bet viskas baigiasi tuo, kad
jis puola žemiau už gyvulį. Kiekviena religija, nepripažįstanti aukščiausios
Dievo valdžios, atima iš žmogaus tą šlovę, kuri jam buvo suteikta
jo sukūrimo metu ir kuri turi būti atnaujinta jame per Kristų.
Kiekviena neteisinga religija moko savo sekėjus nepaisyti žmogaus
poreikių, kančių ir teisių. Evangelija, priešingai, be galo vertina žmoniją,
kaip atpirktą Kristaus krauju, ir moko jautriai reaguoti į žmogaus
troškimus ir vargus. Viešpats sako: ‘Mariuosius padarysiu retesnius už
gryną auksą, žmones – retesnius už auksą iš Ofyro’ (Iz 13, 12).
Paklausęs fariziejų, kas teisėta daryti per sabatą – gera ar bloga,
gelbėti gyvybę ar ją žudyti, Jėzus atskleidė jiems patiems jų nedorus
tikslus. Degdami neapykanta, jie persekiojo Jį, kad pražudytų, o Jis
gelbėjo gyvybes ir nešė laimę daugybei žmonių. Kas geriau – ar nužudyti
per sabatą, kaip ketino padaryti jie, ar gydyti ligonius, kaip darė
Jėzus? Ar teisingiau žudyti širdyje per šventąją Dievo dieną, ar mylėti
visus žmones ir tai parodyti gailestingumo darbais?“ (E. Vait, Su meile
iš Dangaus, 2011, p. 256)
KLAuSIMAI APTARIMUI:
- Kodėl tiesa, kad „kiekviena neteisinga religija moko savo sekėjus
nepaisyti žmogaus poreikių“? Kaip galime elgtis sąmoningai, kad
išvengtume tokio nerūpestingumo mūsų bažnyčios bendruomenėse
ir už jos ribų? - Kas yra mano artimas? Kas yra jūsų artimas? Kaip praktiškai sekimas
Kristumi turėtų padaryti mus panašesnius į samarietį, kuris
savo laikmečiu peržengė ribas, kad parodytų meilę? - Jei Dievas myli teisingumą ir gailestingumą, kaip mūsų elgesys
turėtų atspindėti tai, kas Dievui svarbiausia? Kaip galime didesnį
dėmesį sutelkti į tai, ką Jėzus vadino „svarbiausia Įstatyme“? - Kai galvojame ir kalbame apie teismą, kaip dažnai pabrėžiame,
kad kalbėdamas apie teismą Jėzus dažniausiai turėjo omenyje, ar
mes mylime kitus ir kokiu mastu, ypač engiamuosius ir nuskriaustuosius?
Apmąstykite tai Mt 25, 31–46 šviesoje.