Sausio 25–31 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Psalmė 78; Jonos 4, 1–4; Mt 10,
8; Mt 21, 12–13; Jer 51, 24–25; Rom 12, 17–21.
Įsimintina eilutė: „Bet Dievas iš savo gailestingumo atleisdavo kaltę
ir jų nesunaikindavo; dažnai Jis sutramdydavo savo pyktį ir viso
savo įniršio neišliedavo“ (Ps 78, 38).
Nors Dievo meilė dažnai išaukštinama, daugelis mano, kad mintis
apie Jo rūstybę kelia nerimą. Jei Dievas yra meilė, manoma, kad Jis
niekada neturėtų reikšti pykčio. Tačiau ši mintis yra klaidinga. Jo rūstybė
kyla iš Jo meilės.
Kai kurie teigia, kad Senajame Testamente Dievas yra rūstus, o
Naujajame Testamente – mylintis. Tačiau yra tik vienas Dievas, ir Jis
apreiškiamas abiejuose Testamentuose. Dievas, kuris yra meilė, pyksta
ant blogio, bet būtent todėl, kad Jis yra meilė. Pats Jėzus išreiškė
gilų pyktį blogio atžvilgiu, o Naujasis Testamentas daug moko apie
teisingą ir deramą Dievo rūstybę.
Dievo rūstavimas visada yra teisingas meilės atsakas prieš blogį ir
neteisybę. Dieviškasis pyktis yra deramas pasipiktinimas, skatinamas
tobulo gėrio ir meilės, siekiant gerovės visai kūrinijai. Dievo rūstybė
yra tiesiog tinkama meilės reakcija į blogį ir neteisybę. Atitinkamai,
blogis verčia Dievą uoliai reaguoti kaltųjų atžvilgiu blogio aukų naudai.
Taigi Dievo rūstybė yra dar viena Jo meilės išraiška.
I. LIŪDI DĖL BLOGIO
Biblijos Dievas myli teisingumą ir nekenčia blogio. Todėl nuodėmė
ir blogis sukelia Jo uolumą, išreikštą vardan engiamų ir skriaudžiamų,
ir net tais atvejais, kai blogis pirmiausia paveikia patį žmogų asmeniškai.
Dievas nekenčia blogio, nes blogis visada kenkia Jo kūriniams,
net jei pastarieji sau kenkia asmeniškai. Rašto pasakojimuose Dievo
rūstybę ne kartą lemia tai, ką Biblijos tyrinėtojai vadina maišto ciklu.
Šis ciklas yra toks:
Tauta maištauja prieš Dievą ir blogiai elgiasi, kartais net žiauriai,
pavyzdžiui, aukoja vaikus ir daro kitas bjaurastis Jo akivaizdoje.
Dievas atsitraukia dėl tautos sprendimų.
Jo tautą engia svetimos tautos.
Jo tauta šaukiasi Dievo išgelbėjimo.
Dievas maloningai juos išgelbėja.
Tauta vėl maištauja prieš Dievą, dažnai labiau nei anksčiau.
Tačiau šio didžiulio blogio ir neištikimybės ciklo akivaizdoje Dievas
ne kartą į žmonių neištikimybę reaguoja su nesibaigiančia ištikimybe,
ištikima meile, nuostabia malone ir gilia užuojauta.
- Perskaitykite Psalmę 78. Kaip pastaroji perteikia Dievo atsaką į
nuolatinius Jo tautos maištus?
Pasak Rašto, meilė ir teisingumas yra persipynę. Dievo rūstybė yra
tinkamas meilės atsakas į blogį, nes pastarasis visada skaudina tą, kurį
Dievas myli. Šventajame Rašte nėra atvejo, kai Dievas būtų savavališkai
ar nesąžiningai piktas ar rūstautų.
Nors Dievo tauta ne kartą Jį paliko ir išdavė, šimtmečiais Dievas
kantriai dovanojo užuojautą, viršijančią visus pagrįstus lūkesčius
(Neh 9, 7–33), taip parodydamas neaprėpiamą savo kantrios užuojautos
ir gailestingos meilės gylį. Iš tiesų, pasak Ps 78, 38: „Bet Dievas
iš savo gailestingumo atleisdavo kaltę ir jų nesunaikindavo; dažnai Jis
sutramdydavo savo pyktį ir viso savo įniršio neišliedavo“.
Be abejo, kad jums teko piktintis dėl kitiems padaryto blogio. Taigi,
kaip šis jausmas padeda geriau suprasti Dievo rūstybę blogiui?
II. KANTRUS DIEVAS
Dievas pyksta ant blogio, nes Dievas yra meilė. Dievas yra toks gailestingas
ir maloningas, kad vienas Biblijos pranašas net priekaištavo
Dievui už tai, kad Jis pernelyg gailestingas!
- Perskaitykite pasakojimą apie Joną ir apmąstykite Jonos reakciją
į Dievo gailestingumą bei atleidimą nineviečiams (Jonos 4, 1–4).
Ką tai mums sako apie Joną ir apie Dievą? (Taip pat žr. Mt 10, 8.)
Jonos reakcija į Dievo gailestingumą pasireiškia dviem pagrindiniais
būdais. Pirma, reakcija parodo paties Jonos užkietintą širdį. Jis
taip nekentė asirų už tai, ką jie padarė Izraeliui, jog nenorėjo, kad Dievas
apskritai rodytų jiems gailestingumą.
Kokia pamoka mums! Turime saugotis tokio paties nusistatymo,
kad ir koks jis būtų suprantamas. Tie, kurie sulaukė Dievo malonės,
turėtų pripažinti, kokia malonė nepelnyta, ir todėl turi būti pasirengę
rodyti malonę kitiems.
Antra, Jonos reakcija pabrėžia, kokios esminės Dievo užuojauta ir
malonė yra Jo charakteriui. Jona buvo taip gerai susipažinęs su Dievo
gailestingumu, jog – būtent todėl, kad Dievas yra „maloningas ir
gailestingas“, „kantrus ir kupinas ištikimos meilės“ (Jonos 4, 2) – Jona
žinojo, jog Viešpats gailėsis dėl baudžiamos Ninevės. Dievas teisingai
ir gailestingai elgiasi su visomis tautomis.
Hebrajiškas posakis, išverstas „kantrus“ arba „lėtas pykti“, gali būti
pažodžiui išverstas – „ilgos nosies“. Hebrajų kalboje pyktis metaforiškai
siejamas su nosimi, o nosies ilgis metaforiškai vaizduoja, kiek laiko
reikia, kad žmogus supyktų.
Taigi užuominos, jog Dievo „ilga nosis“, reiškia, kad Dievas yra lėtas
pykti ir kantrus. Nors žmonės greitai supyksta, Dievas yra itin kantrus,
dovanoja malonę laisvai ir gausiai, tačiau nepateisindamas nuo
dėmės ir neužmerkdamas akių prieš neteisybę. Vietoj to, pats Dievas
per kryžių atperka iš nuodėmės ir blogio, kad ir pats būtų teisus, ir
nuteisintų tuos, kurie Jį tiki (Rom 3, 25–26).
Ar jums kada nors buvo sunku parodyti gailestingumą ar malonę
jūsų skriaudikui? Kaip galite prisiminti, ką Dievas padarė dėl jūsų,
kad taptumėte maloningesni kitiems, reaguodami į gausią Dievo
jums parodytą malonę? Ir kaip tai padaryti, parodyti gailestingumą
ir malonę, nesuteikiant leidimo nusidėti, nesuteikiant galimybių
piktnaudžiavimui
ar engimui?
III. DERAMA RŪSTYBĖ
Nors yra daug netinkamų pykčio formų, Raštas taip pat moko, kad
yra „derama rūstybė“.
Įsivaizduokite mamą, stebinčią, kaip jos trejų metų dukra žaidžia
žaidimų aikštelėje, ir staiga jos dukrą užpuola vyras. Ar ji neturėtų
užsirūstinti? – Žinoma. Pyktis yra deramas meilės atsakas tokiomis
aplinkybėmis. Šis pavyzdys padeda suprasti Dievo „deramą rūstybę“.
- Perskaitykite Mt 21, 12–13 ir Jn 2, 14–15. Ką Jėzaus reakcija į prekeivius
šventykloje byloja apie Dievo rūstybę prieš blogį?
Tokiais atvejais Jėzus parodė „dievišką uolumą“ ir deramą rūstavimą
atžvilgiu tų, kurie Dievo šventyklą laikė įprasta prekyviete, pastarąją
pavertę „plėšikų lindyne“, naudodamiesi našlėmis, našlaičiais
ir vargšais (Mt 21, 13; plg. Jn 2, 16). Šventykloje ir tarnavime, kuris
turėjo parodyti maloningą Dievo atleidimą ir nusidėjėlių apvalymą,
buvo apgaudinėjama ir engiami labiausiai pažeidžiami asmenys. Ar
Jėzus neturėjo dėl to rūstauti?
Mk 10, 13–14 ir Mk 3, 4–5 pateikta daugiau Jo deramo rūstavimo
pavyzdžių. Žmonėms atnešant Jėzui vaikučius, o mokiniams priekaištaujant
tiems, kurie juos atnešdavo, „Jėzus užsirūstino“. Jis tarė jiems:
„Leiskite mažutėliams ateiti pas Mane“ (Mk 10, 13–14).
Fariziejams siekiant apkaltinti Jėzų nesilaikant sabatos, kada Jis
gydė sabatą, Jėzus jų paklausė: „Ar šabo dieną leistina gera daryti, ar
bloga? Gelbėti gyvybę ar žudyti? Bet anie tylėjo“ (Mk 3, 4). „Rūsčiai
juos apžvelgęs ir nuliūdęs dėl jų širdies kietumo“, Jėzus išgydė žmogų
(Mk 3, 5). Kristaus rūstavimas čia siejamas su sielvartu dėl jų širdies
kietumo; tai derama meilės reakcija, kaip Senajame Testamente Dievui
priskiriama rūstybė yra derama meilės reakcija. Kaip meilė gali nerūstauti
dėl blogio, ypač kai pastarasis kenkia tiems, kurie yra mylimi?
Kaip galime apsisaugoti ir nepateisinti savanaudiško pykčio, pastarojo
nelaikant „derama rūstybe“? Kodėl tai itin lengva padaryti ir
kaip galime apsisaugoti nuo šių subtilių, bet akivaizdžių spąstų?
IV. DIEVAS NEBAUDŽIA TYČIA
Visame Šventajame Rašte Dievas nuolat parodo savo uolumą
nuskriaustųjų, engiamųjų labui ir deramą rūstybę persekiotojams ir
engėjams. Jei nebūtų blogio, Dievas nerūstautų. Jo pyktis visada nukreiptas
prieš tai, kas kenkia Jo kūriniams.
Pasak Rd 3, 32–33, Dievas tyčia nebaudžia (pažodžiui, Dievas nebaudžia
„iš savo širdies“). Jis nenori teisti piktadarių, bet meilė reikalauja
teisingumo.
Šią tiesą parodo pavyzdys, kiek kartų Dievas atleido savo tautai,
nuolat suteikdamas jiems progų atgailauti ir susitaikyti su Juo. Daug
kartų per pranašus Dievas ragino savo tautą, bet jie atsisakė klausyti
(žr. Jer 35, 14–17; Ps 81, 12–15).
- Perskaitykite Ezr 5, 12 ir palyginkite su Jer 51, 24–25. 44. Ką tai paaiškina
apie teismą, kuris Jeruzalę ištiko per babiloniečius? (Taip
pat žr. 2 Met 36, 16.)
Pasak Ezros 5, po to, kai tauta pakartotinai ir be atgailos pykdė Dievą,
Jis galiausiai pasitraukė ir „atidavė juos Babilono karaliui chaldėjui
Nebukadnecarui į rankas“ (Ezr 5, 12). Tačiau Dievas tai padarė tik po
to, kai „nebeliko kitos išeities“ (2 Met 36, 16), o vėliau Dievas nuteisė
Babiloną už pernelyg didelį Judo nuniokojimą (Jer 51, 24–25. 44; plg.
Zch 1, 15).
Daugelį kitų atvejų, kada Dievas teisė, Šventasis Raštas apibūdina
kaip Dievo sprendimus atiduoti tautą jų priešams (Ts 2, 13–14; Ps 106,
41–42), atsižvelgdamas į tautos sprendimą išsižadėti Viešpaties ir tarnauti
kitų tautų „dievams“ (Ts 10, 6–16; Įst 29, 24–26). Dievo pyktis prieš
blogį, kuris galiausiai baigsis viso blogio išnaikinimu kartą ir visiems
laikams, kyla iš Jo meilės visiems ir iš Jo troškimo visatai galutinio gėrio,
kuris yra susijęs su visu nuodėmės, maištavimo ir blogio klausimu.
Kaip tai, kad Dievas nenori nieko teisti, paveikia jūsų supratimą, susijusį
su Dievo rūstybe? Jei Dievas lėtas pykti, ar neturėtume būti kantresni
ir ištvermingesni aplinkinių atžvilgiu? Kaip galime tai daryti,
tuo pačiu metu saugodami ir rūpindamiesi skriaudikų aukomis?
V. ATJAUSKITE
Nors Dievo rūstybė kelia siaubą, ji jokiu būdu nėra amorali ar ne iš
meilės. Priešingai, Senajame ir Naujajame Testamente Dievas rūstauja
prieš blogį dėl meilės. Dievo rūstybė baugina dėl klastingo blogio,
priešingo tyram Dievo gerumui ir šlovei.
Šiuo atžvilgiu meilė yra Dievo esmė; rūstybė – ne. Kur nėra blogio
ar neteisybės, ten nėra ir rūstybės. Galų gale, didžiausias Dievo meilės
darbas, kuriuo siekiama išnaikinti blogį visatoje, taip pat veiksmingai
pašalins pyktį ir rūstybę. Taip yra todėl, kad nebebus jokios neteisybės
ar blogio. Per amžius išliks tobuli meilės santykiai, palaiminimai
ir teisingumas. Nebebus dieviškos rūstybės, nes jos nebereikės. Kokia
nuostabi mintis!
- Kai kurie nerimauja, kad dieviška rūstybė netyčia gali būti laikoma
leidimu kerštui. Perskaitykite Įst 32, 35; Pat 20, 22; Pat 24, 29;
Rom 12, 17–21 ir Hbr 10, 30. Kaip šios eilutės apsaugo nuo žmogiško
keršto idėjos?
Pasak Šventojo Rašto, Dievas turi teisę teisti, ir Jis tai visada daro
teisingai. Ir Senajame, ir Naujajame Testamente keršyti leidžiama tik
Dievui. Kaip Paulius rašė Rom 12, 19: „Nekeršykite patys, mylimieji,
bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: Mano kerštas, Aš atmokėsiu,
– sako Viešpats“ (Įst 32, 35 ištrauka).
Nors Dievas galiausiai smerkia neteisybę ir blogį, Kristus nutiesė
kelią visiems, kurie Jį tiki. Iš tiesų, Jėzus mus išgelbėjo „nuo ateinančios
rūstybės“ (1 Tes 1, 10; plg. Rom 5, 8–9). Toks ir yra Dievo sumanymas:
„Juk Dievas paskyrė mus ne tam, kad užsitrauktume rūstybę,
bet kad įgytume išganymą per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ (1 Tes 5, 9).
Dievo rūstybė niekur neišnyko, bet tie, kurie tiki Jėzų, bus išgelbėti
nuo jos dėka Kristaus.
Kaip Kristaus permaldavimas palaikė teisingumą ir išgelbėjo mus
nuo rūstybės? Suprasdami, kad jumis buvo pasirūpinta, nepaisant
jūsų trūkumų, kiek malonesni turėtumėte būti kitiems?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI: E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 248–259.
Nuodėmės su aukso veršiu kontekste E. Vait rašė: „Izraelitai nusikalto
išdavę Valdovą, kuris gausiai teikė jiems palaimą ir kurio valiai
jie savanoriškai buvo įsipareigoję paklusti. Dievo valdžiai palaikyti
reikėjo įvykdyti teisingumą išdavikams. Tačiau net ir čia atsiskleidė
Dievo gailestingumas. Laikydamasis savo Įstatymo Jis visiems suteikė
pasirinkimo laisvę ir galimybę atgailauti. Atskirti buvo tik tie, kurie
ir toliau maištavo.
Už šią nuodėmę būtinai reikėjo nubausti, taip parodant aplinkinėms
tautoms Dievo nepasitenkinimą stabmeldyste. Įvykdydamas
teisingą nuosprendį kaltiesiems Mozė, kaip Dievo įrankis, turėjo
palikti istorijai rimtą ir viešą protestą prieš jų nusikaltimą. Kai vėliau
izraelitai smerks aplinkinių genčių stabmeldystę, jų priešai atsikirs
jiems kaltinimu, kad tauta, tvirtinanti, jog Jehova yra jų Dievas, Horebe
pasidarė veršį ir jį garbino. Tada, nors ir priverstas pripažinti tą
nemalonią tiesą, Izraelis galėtų nurodyti, koks baisus likimas laukia
nusižengėlių, remdamasis tuo, kad jų nuodėmė nebuvo nei sankcionuota,
nei atleista.
Meilė ne mažiau kaip teisingumas reikalavo, kad bausmė už nuodėmes
būtų įvykdyta. […] Dėl Dievo gailestingumo turėjo nukentėti
tūkstančiai, kad būtų išvengta bausmės milijonams. Norėdamas išgelbėti
daugumą Jis nubaudė tą nedaugelį“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai,
p. 254).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Kaip manote, kodėl daugybei žmonių sunku priimti dieviškos rūstybės
sampratą? Kas jums padeda ją priimti? - Kokios bėdos visada iškyla, kai žmonės siekia keršto, kurių niekada
nekyla, kai keršija Dievas? - Kaip Dievo teistas Izraelis po maišto su aukso veršiu taip pat buvo
dieviškojo gailestingumo pavyzdys? Kokie kiti Šventojo Rašto pavyzdžiai
rodo, kad net Dievo teismas yra meilės darbas? - Nors suprantame, kad Dievas teisingai piktinasi blogiu ir tobulai
teisia, kaip svarbu mums susilaikyti ir neteisti kitų? Aptarkite tai
ypač atsižvelgdami į 1 Kor 4, 5.