#7 Blogio klausimas

Vasario 8–14 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Job 30, 26; Mt 27, 46; Job 38,
1–12; Psalmė 73; Pr 2, 16–17; Apr 21, 3–4.


Įsimintina eilutė: „Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus
mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas
buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21, 4).


Ko gero didžiausias krikščionybės klausimas yra blogis – kaip suderinti
tai, kad Dievas yra tobulai geras ir mylintis, su blogiu šiame pasaulyje.
Trumpai tariant, jei Dievas yra geras ir visagalis, kodėl tarpsta
blogis ir pastarojo itin daug?
Tai ne tik akademinis klausimas, keliantis didelį nerimą daugeliui
žmonių ir neleidžiantis kai kuriems pažinti ir pamilti Dievą.
„Daugeliui žmonių nuodėmės kilmė ir jos egzistavimo priežastis
kelia daug neaiškumų. Pamatę blogio darbą, baisų sielvartą ir nuniokojimo
pasekmes jie klausia, kaip visa tai gali egzistuoti, jei viską
valdo begalinė Viešpaties išmintis, jėga ir meilė. Tai žmonėms yra paslaptis,
kurios jie negali paaiškinti“ (E. Vait, Didžioji kova, 2011, p. 426).
Daugelis ateistų blogio klausimą laiko priežastimi, kodėl jie yra
ateistai. Tačiau šią ir ateinančiomis savaitėmis tyrinėsime, kad Biblijos
Dievas yra visiškai geras, ir mes galime Juo pasitikėti, nepaisant blogio,
stipriai užkrėtusio mūsų puolusį pasaulį.

I. „KIEK ILGAI, VIEŠPATIE?“


Blogio problema išsakoma ne tik šiuolaikiniame kontekste, bet visame
Šventajame Rašte.

  1. Perskaitykite Job 30, 26; Jer 12, 1; Jer 13, 22; Mal 2, 17 ir Ps 10, 1.
    Kaip šios eilutės iškelia blogio klausimą žmogaus patyrimo priešakyje?

Šios eilutės kelia daug klausimų, kurie mums aktualūs ir šiandien.
Kodėl atrodo, kad nedorėliai klesti, o tie, kurie elgiasi blogai, iš blogio
gauna naudos, jei ne visada, tai pakankamai dažnai? Kodėl teisieji
taip kenčia? Kur yra Dievas, kai tarpsta blogis? Kodėl Dievas kartais
atrodo toli nuo mūsų, netgi pasislėpęs?
Kad ir ką teigtume šiais klausimais ir apskritai apie blogį, turėtume
užtikrinti, kad blogio nesureikšminsime. Neturėtume bandyti išspręsti
problemos sumenkindami, koks tas blogis ar kiek jo pasaulyje. Blogis
yra pikta, ir Dievas jo nekenčia labiau nei mes. Taigi mes galime
prisijungti prie raudos, kuri aidi visame Šventajame Rašte, reaguodami
į daugybę blogybių ir neteisybių pasaulyje: „Kiek ilgai, Viešpatie?“

  1. Perskaitykite Mt 27, 46. Kaip jūs suprantate šiuos Jėzaus žodžius?
    Ką jie perteikia apie tai, kaip blogis pačiais baisiausiais būdais palietė
    Dievą?

Pats Jėzus ant kryžiaus klausė: „Mano Dieve, Mano Dieve, kodėl
Mane apleidai?!“ (Mt 27, 46) Čia ypač akivaizdu, kad blogis paliečia
patį Dievą, nuostabi tiesa, stipriai išryškinta Kristaus kančios ir mirties
ant kryžiaus, kur Jį užgriuvo visas pasaulio blogis.
Tačiau net ir čia yra vilties. Tai, ką Kristus padarė ant kryžiaus, nugalėjo
blogio šaltinį – šėtoną ir galiausiai Jis visiškai sunaikins blogį.
Jėzus čia citavo Ps 22, 2, tačiau likusi psalmės dalis baigiasi triumfu.

Ant kryžiaus Jėzus laukė vilties, kurios Jis tuo metu nematė. Kaip galime
pasisemti paguodos iš Jo patyrimo, kai ir mes nematome sau
vilties?


II. MES DAUG NEŽINOME


Istorijos pabaiga ateis kartu su meilės triumfu prieš blogį. Tačiau
kol kas išlieka daug nerimą keliančių klausimų. Kaip galime galvoti ir
kalbėti apie blogio problemą taip, kad tai būtų naudinga?

  1. Perskaitykite Job 38, 1–12. Kaip Dievo atsakymas Jobui nušviečia
    blogio problemą? Kiek mes žinome ir nežinome apie tai, kas gali
    vykti užkulisiuose?

Pasakojime Jobas daug kentėjo ir pats išsakė daug klausimų, kodėl
jį ištiko blogis ir kančios. Jis prašė Dievą dėmesio, jog galėtų rasti
atsakymus į savo klausimus, nežinodamas, kad užkulisiuose, dangaus
sueigoje, vyksta kur kas daugiau (žr. Jobo 1–2).
Dievo atsakas Jobui stulbina: „Tada VIEŠPATS kreipėsi į Jobą iš audros
tardamas: Kas temdo Mano užmojį, kalbėdamas neapgalvotais
žodžiais?“ (Job 38, 1–2) Viename vertime pateikiami tokie žodžiai:
„Kodėl tu tiek daug kalbi, kai žinai tiek mažai?“ (Job 38, 2) Job 38, 4
Dievas priduria: „Kur tu buvai, kai dėjau žemės pamatus? Pasakyk, jei
esi toks supratingas!“

  1. Perskaitykite Job 42, 3. Kaip Jobo atsakymas nušviečia tai, ką turėtume
    pripažinti, kas susiję su mūsų padėtimi?

Savo atsakymais Jobui Dievas aiškiai parodė, kad patriarchas daug
ko nežinojo ir nesuprato. Kaip ir Jobas, mes taip pat turėtume nuolankiai
pripažinti, kad pasaulyje ir užkulisiuose vyksta daug, apie ką
nieko nežinome. Tai, jog mes nežinome atsakymų į mūsų klausimus,

nereiškia, kad nėra gerų atsakymų, kad vieną dieną viskas išsispręs.
Iki tol turime pasitikėti Dievo gerumu, kuris mums buvo apreikštas
daugybe būdų.
Pagalvokite, kiek mažai mes apskritai žinome. Kodėl tuomet turėtume
išmokti gyventi neradę atsakymų į sudėtingiausius klausimus,
susijusius su sunkiausiomis temomis – blogiu ir kančia?


III. SKEPTIKAS TEISTAS (Dievo išpažintojas)


Dievas skelbia Iz 55, 8–9: „Juk Mano mintys – ne jūsų mintys, o
Mano keliai – ne jūsų keliai, – tai VIEŠPATIES žodis. – Kaip aukštas dangus
viršum žemės, taip Mano keliai viršija jūsų kelius ir Mano mintys –
jūsų mintis“.
Dievo mintys viršija mūsų mintis. Mes net neįsivaizduojame, koks
sudėtingas Dievo planas istorijai. Atsižvelgiant į tai, kodėl apskritai
reikėtų tikėtis turėti galimybę žinoti, kokios yra priežastys, dėl kurių
Dievas kažką daro ar kažko nedaro įvairiomis aplinkybėmis?
Vienas iš būdų mėginti suvokti blogio problemą yra pagrįstas pripažinimu,
kiek mažai žinome, todėl vadinamas „skeptiniu teizmu“.
Skeptiškas teistas tiki, kad Dievas turi pagrįstų priežasčių elgtis taip,
kaip Jis elgiasi, tačiau, atsižvelgiant į ribotas žinias, nederėtų tikėtis,
kad suprasime šias priežastis. Skeptiškas teistas atsargiai vertina
žmogaus gebėjimą suvokti arba visiškai suprasti Dievo priežastis, susijusias
su blogiu šiame pasaulyje. Vien todėl, kad negalime matyti,
pavyzdžiui, aplink mus ore esančių mikrobų, dar nereiškia, kad aplink
mus nėra jokių mikrobų. Tai, kad žmogus nežino, kokios yra Dievo
priežastys, tikrai nereiškia, kad Dievas neturi gerų priežasčių.

  1. Perskaitykite Psalmę 73. Kaip psalmininkas žiūri į jį supantį blogį ir
    neteisybę? Ką jis mato, kas keičia jo supratimą?

Psalmininkui labai kėlė nerimą pasaulio blogis. Jis apsidairė ir pamatė,
kaip nedorėliai klesti. Viskas atrodė neteisinga ir nesąžininga.

Jis neturėjo, ką atsakyti. Jis svarstė, ar verta tikėti Dievu ir Jam tarnauti.
Bet tada jis pažvelgė į šventyklą.
Šventykla leidžia truputį suprasti blogio problemą – būtent pripažinimas,
kad yra teisus Teisėjas, kuris užtikrins teisingumą ir teismą
savo laiku.
Kaip adventistų supratimas, susijęs su teismu ir šventyklos doktrina,
gali nušviesti blogio problemą? Ar jums naudinga žinoti, kad nors
dabar išlieka daug klausimų, galiausiai bus atskleistos istorijos detalės
ir teisingi Dievo sprendimai?


IV. LAISVOS VALIOS GYNIMAS


Nors nesuvokiame Dievo kelių ir minčių, Šventasis Raštas šį tą atskleidžia,
kas padeda aiškinti blogio klausimą. Vienas iš loginių būdų
blogio klausimui spręsti yra žinomas kaip laisvos valios gynimas.
Laisvos valios gynimas – tai nuomonė, kad blogis yra netinkamo
naudojimosi laisva valia rezultatas. Taigi Dievas nėra kaltas dėl blogio,
nes blogis yra kūrinių, kurie netinkamai naudojasi dėl gerų priežasčių
Dievo mums suteikta laisva valia, rezultatas. Tačiau kodėl Dievas davė
laisvą valią? Šiuo atžvilgiu K. Luisas (C. S. Lewis) rašė, kad „laisva valia,
nors ir padaro blogį įmanomą, taip pat yra vienintelė, kuri apskritai
leidžia mylėti, leidžia egzistuoti gėriui ar džiaugsmui. Vargu ar būtų
verta kurti automatinių būtybių, kurios veiktų kaip mašinos, pasaulį.
Laimė, kurią Dievas sumanė savo mąstantiems kūriniams, yra laisvas,
savanoriškas susivienijimas su Juo ir kitais. […] Tam jie turi būti laisvi“
(Mere Christianity (New York: MacMillan, 1960), 52 p.).

  1. Perskaitykite Pr 2, 16–17. Kaip šiose eilutėse atsispindi Adomui ir
    Ievai suteikta moralinė laisvė?

Kam jiems įsakyti, nebent jie iš pradžių turėjo laisvą valią? Adomas
ir Ieva valgė uždraustą vaisių, ir nuo tada mūsų planeta prisipildė blogio.
Pradžios 4, skyriuje po pasakojimo apie nuopuolį, siaubingi nuo
dėmės padariniai matomi Abelio nužudyme. Pasakojimas apie nuopuolį
parodo, kaip piktnaudžiavimas Adomui ir Ievai suteikta laisva
valia atnešė nuodėmę ir blogį į mūsų planetos istoriją.
Visame Šventajame Rašte matome laisvos moralinės valios tikrovę
(Įst 7, 12–13; Joz 24, 14–15; Ps 81, 12–15 ir Iz 66, 4). Kiekvieną savo
gyvenimo dieną vienaip ar kitaip mes patys naudojamės laisva valia,
kurią mums suteikė mūsų Kūrėjas. Be laisvos valios mes nebūtume
žmonės. Būtume panašesni į mašinas ar net neprotaujantį robotą.
Korporacija „Sony“ sukūrė šunį robotą Aibo. Jis panašus į tikrą šunį,
bet jis nesirgs, neužsikrės blusomis, neįkąs, jo nereikės skiepyti ir jis
nesišers. Ar iškeistumėte savo tikrą šunį į Aibo? Jei ne, kaip jūsų sprendimas
galėtų padėti geriau suprasti, kodėl Dievas sukūrė mus tokius,
kokie esame, turinčius laisvą valią, nepaisant rizikos?


V. MEILĖ IR BLOGIS?


Dievas suteikė kūriniams laisvą valią, nes ji būtina meilei; piktnaudžiavimas
šia laisva valia yra blogio priežastis. Tačiau išlieka daug
klausimų. Dievas leidžia blogiui tarpti (tam tikrą laiką), nors blogis Jį
itin rūstina, bet panaikinus blogio galimybę, būtų atmesta ir meilė,
pernelyg ankstyvas blogio sunaikinimas pakenktų pasitikėjimui, kuris
būtinas meilei.
„Per neteisingą Dievo supratimą žemė paskendo tamsoje. Kad
šviesa išsklaidytų gūdžius šešėlius ir pasaulis sugrįžtų prie Dievo, reikėjo
pralaužti šėtono apgaulės galią. Jėga to padaryti buvo neįmanoma.
Jėgos panaudojimas prieštarauja Dievo valdžios principams;
Jis trokšta tik meilės tarnystės, o meilei negalima įsakinėti, jos neįmanoma
laimėti jėga arba valdžia. Meilė pažadinama tik meile. Pažinti
Dievą – tai mylėti Jį; Jo charakteris turi pasireikšti kaip priešingybė
šėtono charakteriui“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 16).
Be laisvos valios negali būti meilės, o jei Dievas yra meilė, tada atrodo
aišku, jog Dievas negali neigti meilės ar laisvės, būtinos meilei.
Taip pat galima daryti prielaidą, kad jei žinotume pabaigą nuo pat
pradžių, kaip ją žino Dievas, nenorėtume, jog Jis panaikintų mūsų
laisvę. Galų gale, kas norėtų gyventi visatoje be meilės?

  1. Perskaitykite Rom 8, 18 ir Apr 21, 3–4. Kaip šios eilutės gali suteikti
    mums pasitikėjimo Dievo gerumu, nepaisant viso blogio mūsų pasaulyje?

Net kai mes nematome per tamsą, Dievas mato pabaigą nuo pat
pradžių. Jis taip pat gali matyti amžiną džiaugsmą, pažadėtą visiems,
kurie tiki Jėzumi. Remiantis Rom 8, 18, „šio laiko kentėjimai negali lygintis
su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta“. Ar mums pakanka
tikėjimo ir pasikliovimo, kad patikėtume šiuo nuostabiu pažadu?
Be to, meilė buvo tokia šventa, tokia pamatinė su jai būdinga laisve,
kad Jėzus žinojo, jog, užuot atėmus ją iš mūsų, ji privers Jį žengti
ant kryžiaus ir labai kentėti. Vis dėlto Jis suteikė mums šią laisvę, žinodamas,
ką tai Jam kainuos. Kodėl būtina visada prisiminti šią svarbią
mintį?
Kaip tai, jog Dievas suteikia mums laisvą valią, gali apsaugoti mus
nuo galvojimo, kad viskas, kas vyksta, yra Dievo valia?


TOLESNIAM TYRINĖJIMUI: E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 15–24.


„Net tada, kai šėtonas buvo išmestas iš Dangaus, beribė Išmintis
jo nesunaikino. Kadangi tik meilės tarnystė gali būti Dievui priimtina,
Jo kūrinių ištikimybė turi remtis įsitikinimu, kad Dievas teisingas
ir palankus. Dangaus ir pasaulių gyventojai, būdami nepasirengę suprasti
nuodėmės prigimties ir pasekmių, nebūtų galėję suvokti šėtoną
sunaikinančio Dievo teisingumo. Jei jis būtų nedelsiant pašalintas
iš būties, tai kai kas būtų tarnavę Dievui iš baimės, bet ne iš meilės.
Tuomet nei apgaviko įtaka būtų visiškai pašalinta, nei maišto dvasia
išrauta su šaknimis. Dėl visos visatos amžinos gerovės jis turėjo geriau
išvystyti savo principus, kad jo pareikštus kaltinimus Dievo valdžiai
visi Dievo kūriniai galėtų teisingai suprasti ir kad Dievo teisingumas
bei gailestingumas, Jo Įstatymo nekintamumas galėtų būtų įamžinti
kaip neabejotini.

Šėtono maištas turėjo būti pamoka Visatai visais ateinančiais amžiais
– nuolatinis liudijimas apie nuodėmės prigimtį ir baisias jos pasekmes.
Šėtono valdymo apraiškos, pasekmės žmonėms ir angelams
parodys, ko reikia tikėtis, jei nepaisoma Dievo valdžios. Jis paliudys,
kad su Dievo valdžia yra susijusi visų Jo sukurtų būtybių gerovė. Taigi
šio siaubingo maišto eksperimento istorija turi būti amžina garantija
visoms šventoms būtybėms, kad jie bus saugomi nuo apgavystės
apie nuodėmės prigimtį, gelbstinti juos nuo nusidėjimo ir bausmės
už jį“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 23 p.).


KLAUSIMAI APTARIMUI:

  1. „Teodicija“ – tai terminas, apibrėžiantis Dievo teisingumą blogio
    akivaizdoje. Tačiau tai nėra paties blogio pateisinimas. Įsivaizduokite,
    kad kažkas danguje sako: „Taip, Jėzau, dabar aš suprantu, kodėl
    mano šeima buvo kankinama ir nužudyta mano akyse. Taip,
    dabar visa tai labai prasminga. Ačiū, Jėzau!“ Tai absurdas. Kaip galime
    suprasti, kad didžiojoje kovoje galiausiai teisus yra Dievas, o
    blogis nepateisinamas? (žr. devintą temą)
  2. Ar kada nors jautėtės kaip Jobas? Ar kada nors susigundėte galvoti,
    kad negali būti gero paaiškinimo jūsų ar jūsų artimųjų kentėjimams?
    Kaip galutinis Jobo supratimas, kad jis kalbėjo apie tai, ko
    nesuprato (Job 42, 3), atskleidžia mūsų padėtį mūsų pačių klausimų
    atžvilgiu?