Kovo 1–7 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Dan 10, 1–14; Apr 13, 1–8;
Job 1, 1–12; Job 2, 1–7; Jn 12, 31; Jn 14, 30; Mk 6, 5; Mk 9, 29.
Įsimintina eilutė: „Kas daro nuodėmę, tas iš velnio, nes velnias visas
nuodėmėse nuo pat pradžios. Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus, kad
velnio darbus sugriautų“ (1 Jn 3, 8).
Galingą pasakojimą, atskleidžiantį kosminės kovos pobūdį, galima
rasti 1 Kar 18, 19–40, Elijas ant Karmelio kalno, kur Viešpats apnuogino
vadinamuosius „tautų dievus“. Tačiau už šių „dievų“ slypi kai kas
daugiau, nei tik pagoniškos vaizduotės vaisius. Už „dievų“, kuriuos
Izraelį supančios tautos manė garbinančios, iš tikrųjų slypėjo kažkas
kita.
„Jie atnašavo auką demonams, kurie nėra Dievas, dievams, kurių
niekada nebuvo pažinoję, naujiems, neseniai atėjusiems, kurių jūsų
protėviai niekada nebuvo bijoję“ (Įst 32, 17). Paulius priduria: „Aukodami
atnašas, pagonys aukoja ne Dievui, bet demonams. O aš nenoriu,
kad jūs taptumėte demonų bendrininkais“ (1 Kor 10, 20).
Išeina, kad už netikrų tautų „dievų“ iš tikrųjų slėpėsi demonai. Tai
reiškia, kad visi Šventojo Rašto tekstai, kuriuose kalbama apie stabmeldystę
ir svetimus dievus, yra susiję su „kosmine kova“.
Atsižvelgiant į tai, kosminės kovos tema tampa geriau suprantama.
Ši tiesa itin paveikia šios kovos pobūdžio supratimą ir kaip ji nušviečia
blogio problemą.
I. PRIEŠIŠKAS ANGELAS
Tyrinėjome, kad netikri tautų „dievai“ buvo užsimaskavę demonai.
Matome ir kitų įrodymų, kad demoniški dangaus didžiūnai kartais slypi
už žemiškų valdovų. Net Dievo siųstiems angelams gali būti priešiškų
jėgų.
- Perskaitykite Dan 10, 1–14, ypatingą dėmesį skirdami 12 ir 13 eilutėms.
Ko šiose eilutėse mokoma, kas yra susiję su kosmine kova?
Jūsų manymu, ką reiškia, kad Dievo siųstam angelui didžiūnas
buvo „priešiškas“ dvidešimt vieną dieną?
Kaip gali būti, kad Dievo siųstam angelui kažkas galėjo būti „priešiškas“
tris savaites? Būdamas visagalis, Dievas galėjo nedelsiant atsakyti
Danieliui, jei būtų taip nusprendęs. Jei Jis būtų pasinaudojęs
savo galia, Jis būtų galėjęs iš karto parodyti Danieliui angelą. Tačiau
Dievo siųstam angelui „Persijos karalystės didžiūnas“ buvo „priešiškas“
ištisas tris savaites. Kas čia vyko?
„Tris savaites angelas Gabrielius kovojo su tamsos jėgomis, siekdamas
atremti įtaką, kurią jos darė Kyrui. […] Visa, ką dangus galėjo
padaryti Dievo tautos labui, buvo padaryta. Pagaliau pergalė iškovota.
Priešo pajėgos buvo sulaikytos per visą Kyro valdymo laikotarpį ir
visas dienas jo sūnaus Kambizo“ (E. Vait, Pranašai ir karaliai, p. 394).
Kad tokia kova įvyktų, Dievas negali panaudoti visos savo galios.
Priešui turi būti suteikta tam tikra laisvė ir galia, kuri nėra pašalinama
užgaidžiai, bet yra apribojama tam tikrų abiem pusėms suprantamų
kriterijų (kurių detalės mums neatskleidžiamos). Panašu, kad kosminei
kovai būdingi kriterijai, kurie ateinančiose pamokose bus vadinami
„kovos taisyklėmis“, privalomi net Dievo angelams.
Tam tikra prasme suprasti šiuos kriterijus nesunku, jei suvokiame
jau aptartą mintį, kad Dievas veikia tik meile ir kad meilė, o ne prievarta
yra Jo valdymo pagrindas. Ši mintis, kad Dievas veikia tik per
principus, kylančius iš meilės, gali padėti mums geriau suprasti didžiąją
kovą.
Kaip jūs patyrėte ribas darbuodamiesi tik meilės, o ne prievartos
principais? Ko pasimokėte apie galios ribas?
II. SLIBINAS APREIŠKIMO KNYGOJE
Visa apimanti kosminės kovos didžiūnų perspektyva apibendrinta
Apreiškimo knygoje, kur velnias nusakytas – „didysis slibinas“, kuris
priešinasi Dievui ir „suvedžiodavo visą pasaulį“ (Apr 12, 9).
- Perskaitykite Apr 13, 1–8. Kas čia atskleista apie slibino valdymo
mastą?
Slibinas (šėtonas) ne tik kovoja prieš Dievą (Apr 12, 7–9) ir Jo tarnus
(pvz., Apr 12, 1–6), bet ir vaizduojamas kaip ne tik žemiškų karalysčių,
persekiojančių Dievo tautą visais amžiais, valdovas.
Slibinas „atidavė… savo galybę, savo sostą ir didelę valdžią“ žvėriui
iš jūros (Apr 13, 2; plg. Apr 13, 5; Apr 17, 13–14). Šiam žvėriui iš jūros
„buvo duotas snukis didžiuotis ir piktžodžiauti ir duota galia taip daryti
per keturiasdešimt du mėnesius“ (Apr 13, 5).
Taigi šėtonas (slibinas) atidavė galybę ir valdžią žvėriui (žemiška
religinė-politinė valdžia). Šia galia naudojamasi siekiant Dievo garbinimą
prisiimti sau. Žvėris piktžodžiauja Dievo vardui; žvėris taip pat
kovoja prieš Dievo šventuosius ir netgi nugali juos, bent jau tam tikrą
laiką. Šią pasaulinę galią ir valdžią jam suteikia slibinas, šį pasaulį pasiglemžęs
valdovas.
Tačiau šėtonui ir jo pavaldiniams taip pat yra aiškios ribos, įskaitant
ribotą laiką. „Todėl džiūgaukite, dangūs ir jų gyventojai! Bet vargas
žemei ir jūrai, nes pas jus nukrito velnias, kupinas baisaus įniršio,
žinodamas mažai beturįs laiko“ (Apr 12, 12).
Šėtonas žino „mažai beturįs laiko“ (Apr 12, 12), o Apreiškimo knygos
įvykiai rutuliojasi laikantis pranašiškų terminų, kurie nustato konkrečias
ribas (žr. Apr 12, 14; Apr 13, 5) šių piktųjų jėgų viešpatavimui.
Iš tiesų, Dievas pagaliau triumfuos. „Jis nušluostys kiekvieną ašarą
nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei
sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21, 4).
Kad ir kaip mums dabar sunku tai įžvelgti, galiausiai gėris amžiams
nugalės blogį. Kodėl itin svarbu, kad niekada nepamirštume šio
nuostabaus pažado?
III. JOBO ATVEJIS
Jobo knygoje mums pateikiama keletas įdomių įžvalgų, susijusių
su didžiosios kovos tikrove.
- Perskaitykite Job 1, 1–12 ir Job 2, 1–7. Kokie didžiosios kovos principai
čia atskleisti?
Iš šių eilučių galima suprasti daug svarbių detalių. Pirma, atrodo,
kad yra kažkokia dangiškos sueigos vieta, o ne tik dialogas tarp Dievo
ir šėtono; dalyvauja kitos dangaus būtybės.
Antra, vyksta tam tikras ginčas, kurį įrodo Dievo klausimas, ar šėtonas
atkreipė dėmesį į Jobą? Klausimas prasmingas didesnio, besitęsiančio
ginčo kontekste.
Trečia, nors Dievas skelbia, kad Jobas yra nepriekaištingas, teisus
ir dievobaimingas, šėtonas teigė, kad Jobas bijo Dievo tik todėl, kad
Dievas jį saugo. Tai prilygsta Jobo ir Dievo charakterio šmeižimui
(plg. Apr 12, 10; Zacharijo 3).
Ketvirta, šėtonas tvirtino, kad nesąžininga, jog Dievas Jobą apsaugo
(tvora), nes neleidžia šėtonui įrodyti kaltinimų. Tai rodo tam tikrus
šėtono apribojimus (kovos taisykles) ir tai, kad šėtonas, matyt, bandė
pakenkti Jobui.
Dievas atsakė į šėtono kaltinimą dangaus sueigoje leisdamas šėtonui
išbandyti savo teoriją, bet tik neperžengiant ribų. Pirmiausia
jis suteikė šėtonui valdžią viskam, „ką jis turi“, bet uždraudė kenkti
pačiam Jobui (Job 1, 12). Vėliau, šėtonui pareiškus, kad Jobas rūpinasi
tik savimi, Dievas leidi šėtonui ištikti patį Jobą, bet šėtonui buvo
uždrausta liesti jo gyvybę (Job 2, 3–6).
Šėtonas ištiko Jobo namiškius daugybe nelaimių, tačiau kiekvienu
atveju Jobas ir toliau šlovino Dievą (Job 1, 20–22; Job 2, 9–10), paneigdamas
šėtono kaltinimus.
Čia daug sužinome, pavyzdžiui, kad yra kosminės kovos taisyklės.
Dangaus sueigoje yra tam tikri kriterijai, kurių pagalba galima išspręsti
Dievui mestus kaltinimus, tačiau Dievas nelaužo šventų principų,
būdingų meilei, Dievo valdžios pamatui ir tam, kaip Jis valdo visatą ir
mąstančias būtybes.
Šie Jobo knygos dangaus vaizdiniai suteikia mums įspūdingų
įžvalgų,
susijusių su didžiosios kovos tikrove ir tuo, kaip ji rutuliojasi
čia, Žemėje.
IV. (LAIKINAS) ŠIO PASAULIO KUNIGAIKŠTIS
Anksčiau tyrinėjome, kad kosminės kovos metu šėtonui ir jo būriams
šiame pasaulyje laikinai suteikiama reikšminga galia, apribota
laikantis tam tikrų kovos taisyklių.
Šios kovos taisyklės riboja ne tik priešo – velnio ir jo būrių – bet ir
Dievo darbus, kuriais siekiama pašalinti arba sumažinti blogį, kuriuo
(laikinai) priešas naudojasi. Kadangi Viešpats niekada nelaužys savo
pažadų, Jis sutiko su kovos taisyklėmis – taip suteikdamas tam tikrą
ribotą ir laikiną galią velniui – Dievas morališkai apribojo savo veiksmus
(nesumažindamas savo galios).
- Perskaitykite Jn 12, 31; Jn 14, 30; Jn 16, 11; 2 Kor 4, 4 ir Lk 4, 6. Ko
šios eilutės moko apie priešo galią šiame pasaulyje?
Naujajame Testamente pristatomas šviesos ir tamsos karalysčių
susidūrimas, tamsai ateinant iš šėtono ir jo maišto. Dalis Kristaus misijos
buvo nugalėti šėtono karalystę: „Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus,
kad velnio darbus sugriautų“ (1 Jn 3, 8).
Nepaisant to, yra „taisyklės“, ribojančios tai, ką Dievas gali daryti,
išlikdamas ištikimas savo valdymo principams. Šios ribos apima (1)
laisvos valios suteikimą kūriniams ir (2) Sandoros taisykles, kurių mes
kol kas nežinome, kovoje. Tokios kliūtys ir apribojimai turi reikšmingą
poveikį Dievo moraliniam gebėjimui sumažinti ir (arba) nedelsiant
sunaikinti blogį šiame pasaulyje. Taigi matome besitęsiantį blogį ir
kančias, dėl kurių daugelis žmonių iš tiesų gali suabejoti arba Dievo
buvimu, arba Jo gerumu. Tačiau supratus didžiosios kovos esmę ir
ribas, kurias Dievas nustatė, kaip Jis elgsis su blogiu, galime tam tikru
laipsniu geriau suprasti, kodėl viskas yra taip, kaip yra – bent jau iki
galutinio Dievo triumfo prieš blogį.
Kaip tai, kad Jėzus šėtoną vadina šio pasaulio kunigaikščiu, bent
kažkiek padeda mums suprasti dabartiniame pasaulyje vyraujantį
blogį? Kaip paguodžia žinojimas, kad tai iš tikrųjų tik laikina!
V. RIBOS IR TAISYKLĖS
Kosminė kova, kilusi dėl šmeižikiškų velnio kaltinimų Dievo gerumo,
teisingumo ir valdžios atžvilgiu, pirmiausia yra susijusi su Dievo
charakteriu. Tai savotiškas kosminės Sandoros ieškinys.
Tokia kova negali būti išspręsta vien tik galia, nes reikia išaiškinimo.
Jei valdžią turinčiam asmeniui pateikiami rimti įtarimai, geriausias
(gal ir vienintelis) būdas kaltinimams paneigti – tai laisvas, sąžiningas
ir atviras tyrimas. Jei kaltinimai kelia grėsmę visai valdžiai (meilės), jų
negalima tiesiog sušluoti po kilimėliu.
Ką visa tai reiškia kosminės kovos supratimui ir kaip tai susiję su
blogio problema? Ar Dievas nesilaikytų duoto pažado? Žinoma, kad
ne. Dievui sutikus su kovos taisyklėmis, Jo būsimi darbai būtų (moraliai)
apriboti. Taigi, kai kurie blogi darbai gali patekti į laikiną tamsos
karalystės sritį.
- Perskaitykite Mk 6, 5 ir Mk 9, 29. Ko šios eilutės moko, kaip net dieviškas
darbas gali būti neatsiejamai susijęs su tokiais veiksniais
kaip tikėjimas ir malda?
Atrodo, kad abiejuose šiuose pasakojimuose yra tam tikros kovos
ribos ar taisyklės, dinamiškai susijusios su tokiais veiksniais kaip tikėjimas
ir malda. Kitur matome gausius įrodymus, kad malda daro
įtaką šiame pasaulyje, atverdama kelius dangaus darbams, kurių kitu
atveju (moraliai) nebūtų. Tačiau neturėtume klysti manydami, kad tikėjimas
ir malda yra vieninteliai veiksniai. Tikėtina, kad yra daug kitų
veiksnių, apie kuriuos galime nežinoti.
Tai atitinka anksčiau tyrinėtas kovos taisykles. Tiek, kiek Dievas
pasišventė arba sutiko su kai kuriomis kovos taisyklėmis, Jo ateities
darbai bus (moraliai) apriboti. Taigi, kai kurie pikti darbai gali patekti į
laikiną tamsos karalystės sritį.
Perskaitykite Rom 8, 18 ir Apr 21, 3–4. Kaip šios eilutės leidžia jums
tikėti, kad, net daug nežinodami, galime kliautis Dievu, kad Jis žino,
kas geriausia, nori to, kas geriausia, kuris sunaikins blogį ir užtikrins
palaiminimų amžinybę?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI: E. Vait, „Testimonies for the Church“,
vol. 1, 1341–347 p.
„Puolęs žmogus yra teisėtas šėtono belaisvis. Kristaus misija buvo
išgelbėti jį iš didžiojo priešo galios. Žmogus iš prigimties yra linkęs
sekti šėtono patarimus ir negali sėkmingai atsispirti tokiam siaubingam
priešui, jei jame negyvena Kristus, Nugalėtojas, vadovaujantis
jo troškimams, suteikiantis jėgų. Tik Dievas gali apriboti šėtono galią.
Jis išvaikšto žemę skersai išilgai. Jis nė akimirkai nesiliauja budėjęs,
bijodamas pražiopsoti galimybę sunaikinti sielas. Svarbu, kad Dievo
tauta tai suprastų, kad galėtų išvengti jo spąstų. Šėtonas ruošia savo
apgaules, kad paskutiniame žygyje prieš Dievo tautą jie nesuprastų,
jog tai jis. 2 Kor 11, 14: ‘Ir nenuostabu, nes pats šėtonas geba apsimesti
šviesos angelu’. Nors kai kurios apgautos sielos tvirtina, kad jo
nėra, jis paima jas į nelaisvę ir didžiąja dalimi per jas veikia. Šėtonas
geriau nei Dievo tauta žino galią, kurią jie gali turėti jam, kai jų stiprybė
yra Kristuje. Kai jie nuolankiai kreipiasi pagalbos į Nugalėtoją, silpniausias
tikintysis tiesa, tvirtai pasikliaudamas Kristumi, gali sėkmingai
atstumti šėtoną ir visą jo kareiviją. Jis pernelyg gudrus, kad ateitų
atvirai, drąsiai su savo pagundomis; nes tada sužadintų snaudžiančio
krikščionio jėgas, jam pasikliaunant stipriu ir galingu Išganytoju. Bet
jis ateina nepastebėtas ir užsimaskavęs, veikdamas per nepaklusnumo
vaikus, kurie išpažįsta pamaldumą“ (E. Vait, „Testimonies for the
Church“, vol. 1, 341 p.).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Ką reiškia būti teisėtu šėtono belaisviu? Ar tai reiškia, kad velnias
gali daryti su žmonėmis ką panorėjęs? Jei ne, kodėl ne? Kaip tai
susiję su tuo, ką galėtume pavadinti „kosminės kovos taisyklėmis“? - Kodėl Dievas apskritai suteikė šėtonui galią kosminėje kovoje, net
jei laikinai? Ką tai mums sako apie Dievo siekį atsakyti į šėtono
kaltinimus? - Kaip reaguojate į tuos, net krikščionis, kurie neigia šėtono kaip
tikros būtybės buvimą? Nors negalime įrodyti šėtono buvimo,
kokius įrodymus galime rasti, kurie galėtų padėti itin apgautam
žmogui?